Rusijos prezidentas pasiekė pergalę Ukrainoje ir prieš Vakarus. Vladimiras Putinas gavo netgi daugiau, negu galėjo tikėtis, tačiau tai bemaž viskas, ką galima pasiekti. Dabar žaidimas virsta ilgalaikiu, kur svarbiausias dalykas bus strateginė kantrybė, ir neaišku, ar Rusija čia turės pranašumą.
Rusijos pajėgų karinės pergalės Ukrainoje rugpjūčio pabaigoje vainikavo Maskvos laimėjimų pusmetį. Supančiota Ukrainos kariuomenė dar tikriausiai praras vieną kitą strateginį objektą, nedrįsdama taip akiplėšiškai pažeisti paliaubų, kaip rusiškų separatistų daliniai, tačiau konfliktas jau įšalo — taip, kaip tai dar prieš aštuonerius metus planavo Kremlius.
Tai, kas prieš metus nebūtų buvę įsivaizduojama net kaip baisiausias scenarijus, dabar niūri tikrovė.
Netekusi tūkstančių savo piliečių, Ukraina savo rankomis dalija savo teritoriją buferine zona, jos valdžia džiaugiasi „stabilizavusi“ fronto liniją ir gina paliaubas, kurios, teisybė, geriau negu karas, bet tik atskleidžia visišką Kijevo bejėgiškumą Maskvos veiksmų akivaizdoje.
Krymas prarastas, ir niekas nebesitiki jo atgauti.
Kijevas pats prašo sustabdyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, tik šį kartą mainais ne į penkiolikos milijardų dolerių paskolą, kaip pabėgęs prezidentas, o į trapų Rusijos pažadą netaikyti nuožmių baudžiamųjų priemonių.
Dujos iš pradžių pabrangintos dvigubai, remiantis, be kita ko, ciniškais motyvais, kad nebėra kaip suteikti nuolaidą, kai Ukraina nebegali Rusijos laivams suteikti Sevastopolio uosto, o paskui jų tiekimas išvis nutrauktas. Priartėjus žiemai, Europos Sąjunga kaip priimtiną Kijevui bruka susitarimą, pagal kurį Ukraina turėtų mokėti ne du, o pusantro karto daugiau, negu mokėjo. Peilį į nugarą smogia Vengrija, pasidavusi Rusijos šantažui neperparduoti „Gazpromo“ jai pigiau tiekiamų dujų.
Ekonomika neria žemyn, ir dabar jau aišku, kad sutartos Tarptautinio valiutos fondo paskolos toli gražu nepakaks, jeigu Kijevas apskritai sugebės įrodyti, kad jos vertas.
Visuomenė atbuko nuo karo, dar labiau susiskaldė ir nusivylė, dalis radikalizavosi. Beveik metai nuo Maidano — prarasti: korupcija klesti, kaip ir klestėjo (karo akivaizdoje net tapo ciniška), reformos beveik nepradėtos. Nemažai vadovų – nekompetentingi. Žiniasklaida, užuot stiprėjusi, neretai skleidžia ukrainietišką propagandą, nes ją laiko deramu atsaku maskvietiškajai.
Prezidentas ir premjeras nesutaria, ar labai nori į NATO. Lietuva, nuosekliausiai gynusi Ukrainą Europos Sąjungoje, tik iš spaudos sužino, kad jos daugelio metų darbą prezidentas išmeta lauk, prašydamas atidėti Asociacijos sutarties vykdymą. „Negalime būti didesni ukrainiečiai už pačius ukrainiečius“, tokiu nuosprendžiu dabar Kijevo blaškymąsi vertina buvusios jo advokatės Europoje.
Dar niūresnis tarptautinis vaizdas.
Visos pamatinės Europos saugumą užtikrinančios tarptautinės sutartys suplėšytos, ir niekas Vakaruose nesugebėjo jų apginti.
Rusija parodė galinti prireikus veiksmingai mobilizuoti visus reikalingus išteklius: nuo banditų, kuriems viduramžiški kankinimai yra kasdienybė, iki propagandos, akiplėšiškai piešiančios alternatyvią tikrovę įaudrintai nacijai. Nuo oligarchų, kurie, išsigandę, kad verslui įprasto tylaus lojalumo nebepakanka, lenda į viešumą girti režimo, iki centrinio banko, kuris sėkmingai finansuoja visas valdžios beprotybes.
Rusijos kariuomenė sparčiai vejasi NATO, o „hibridinis karas“ keliais žingsniais lenkia Vakarų gebėjimą atsakyti.
Europos Sąjunga, dar prieš kelis mėnesius aiškinusi, kad naujų Molotovo ir Ribentropo paktų nebus, dabar ne tik aptarinėja su Rusija jos nepasitenkinimą dėl Asociacijos sutarties su Ukraina, bet ir atveria galimybę ją, jau ratifikuotą, keisti pagal Maskvos pageidavimus. Tuo metu sankcijas, kurias įvesti prireikė pusmečio, jau ragina švelninti nemaža Rusijos verslo partnerių koalicija, nors padėtis tik blogėja.
NATO pripažino bejėgiškumą, kad nesugebėtų laiku ir deramai apginti sąjungininkių, tačiau taip ir liko dvejoti, kad gal geriau neprovokuoti Rusijos ir jos pašonėje nesiimti visų tam būtinų priemonių. Karo akivaizdoje pagrindinis Aljanso ginklas – atgrasymas – pakirstas tiek, kad Maskvai gali kilti pagundų žlugdyti NATO, parodant, kad sąjungininkai „nepasirengę žūti už Narvą“. Įsipareigojimai tinkamai finansuoti gynybą Velse pirmąkart įvardyti, bet tik kaip migloti tikslai.
Lygiagrečioje Kremliaus vadovų visatoje dėl visų Rusijos bėdų kalta Amerika tikrovėje kaip tik mėgina kuo labiau nusišalinti nuo didžiausio saugumo iššūkio Europoje. Prezidentas žengia teisingus žingsnius ir sako teisingus žodžius, bet nerodo lyderystės nei dėl Ukrainos, nei dėl jokio užsienio politikos klausimo.
Vakarai milžiniškomis siuntomis ginkluoja neaiškias grupuotes Irake bei Sirijoje, bet viešai siųsti ginklus Ukrainai, dalyvavusiai visose NATO operacijose, – tabu.
Vieneriems metams tiek pokyčių netgi šiek tiek per daug. Tačiau jų tempas nuo dabar tikriausiai sulėtės, ir pusiausvyra grįš prie ilgalaikio žaidimo.
Nors dažnai kaltinama revizionizmu, kol kas Rusija elgėsi iš esmės preventyviai: pradėjo karą, kad užkirstų kelią Kijevui pasirinkti suartėjimą su Vakarais. Maskva dabar jau atvirai, net iš Jungtinių Tautų tribūnos, deklaruoja, kad Ukraina privalo likti neutralia šalimi, „buferine zona“, ir jei su tuo sutiks, karas liausis. Veiksmingai šantažuoti Kijevą ji turi daugumą reikalingų svertų.
Iš pragmatiškų Petro Porošenkos žingsnių neatrodo, kad jis kol kas kvestionuotų tokią Maskvos primestą tvarką. Jei nebus netikėtų sukrėtimų, visiems tikriausiai teks su ja sugyventi, bent jau aprėpiamoje ateityje. Turint galvoje, kad Ukraina tikriausiai neras ryžto staigiai imtis reikalingų vidaus reformų, jos stiprėjimas užtruks ilgai.
Kita vertus, ir Rusijai prireiks nemažai laiko, jei sumanytų žengti toliau į Vakarus ir perbraižyti NATO ir Europos Sąjungos sienas, pavyzdžiui, Baltijos šalyse. Tai jau būtų išties revizionistinis žingsnis, o ne šiaip pasitaikiusios progos Ukrainoje išnaudojimas savo tikslui pasiekti. Jis, bent artimiausiu metu, Rusijai dar kainuotų pernelyg brangiai.
Jos izoliacija jau dabar ima jaustis. Tiesa, gali būti, kad ji padidins tautos įkarštį iki ketvirtojo dešimtmečio temperatūros Vokietijoje, bet, sprendžiant iš Kremliaus žingsnių riboti propagandos radikalumą, labiau tikėtina, kad pasiekusi svarbiausią artimąjį užsienio politikos tikslą, Maskva bent kuriam laikui aprims.
Kai labai aišku, kad V. Putinas turi strateginės kantrybės žaisti ilgalaikį žaidimą, svarbiausias klausimas, ar mokės ilgalaikį žaidimą žaisti Vakarai. Viena vertus, jie susiskaldę, silpni ir nukreipę dėmesį į kitas problemas. Kita vertus, net jei pagrindinių Europos sostinių praregėjimas beviltiškai per lėtas, netgi didžiausi grįžimo prie gerų santykių su Rusija šalininkai negali ignoruoti esminių jos sukeltų pokyčių Europoje.
Tektoninės plokštės išjudėjo, ir jų susidūrimo vietoje trinties neabejotinai bus. Laivų areštai, saugumo agentų grobimai ir oro erdvės pažeidimai — ko gero, tokių epizodų išvysime daugiau. Klastinga Rusija yra ir bus pagrindinė grėsmė NATO. Tačiau jei Rusija tik rodys raumenis, bet nežengs toliau, ilgalaikės valdomos įtampos situacija nėra labai bloga Lietuvai, jei tik ji sugebės tvirtai laikytis griežtos, bet išmintingos linijos Europos Sąjungoje ir NATO, ir kartu stiprinti vidaus institucijas, pirmiausia gynybines, kad nesuteiktų panašių progų Rusijai kaip Ukraina ir pagerintų integraciją į Vakarus. (Bent jau nebereikės įrodinėti, kad Lietuva buvo paranojiška Rusijos atžvilgiu, ir bus galima pagrįstai reikalauti solidarumo.)
Ilgalaikis žaidimas atveria daugiau galimybių didžiajai politikai ir mažina poreikį skubiai reaguoti į Rusijos veiksmus, ko Vakarai ir nesugebėjo. Išsaugoti griežtą ir vieningą politiką, nenusileisti dėl pamatinių dalykų, užtikrinti veiksmingą atgrasymą bus svarbiausi iššūkiai, bet tai jau klausimai, kuriuos bus galima spręsti Vakarų bendrijos viduje. Ilguoju laikotarpiu stiprios jų visuomenės su šimtmečiais ugdytomis vertybėmis ir Vakarų ekonomikos tvirtumas turėtų būti pakankama atrama Lietuvai.
Padėti Ukrainai Vakarams nepavyko, ir tikriausiai ilgam reikia atidėti mėginimus pradėti iš naujo. Dabar reikia patiems deramai pasirengti ilgai žiemai.
