„Teritorinis darbo jėgos disbalansas yra faktiškai 20 metų ar net daugiau Lietuvoje egzistuojanti problema. Aišku tai, kad ji ateina iš anksčiau: kai kuriose šalies vietose darbo jėgos trūksta, kitose jos per daug, ypač kalbant apie vyresnius, arti pensijos esančius žmones“, – Eltai sakė jis.

Kalbėdamas apie darbo užmokesčio pokyčius skirtinguose Lietuvos regionuose, D. Burneika teigė, kad savivaldybės Lietuvoje pasižymi gana skirtinga ekonomine struktūra, todėl natūralu, kad darbo užmokestis jose kinta nevienodai.

Žemės ūkis, maisto produktų perdirbimas yra veiklos, kurios neturėjo didesnių problemų. Tai yra tie sektoriai, kurie sudaro kaimo ekonomikos pagrindą.

„Naujausiems (darbo užmokesčio – ELTA) pokyčiams įtakos turėjo ir pandemija, ar, tiksliau, kova su ja. Šiuo atveju skirtingi sektoriai labai nevienodai nukentėjo, o savivaldybės pasižymi gana skirtinga ekonomine struktūra. Todėl gali būti, kad vienos savivaldybės, ypač kurortinės, kurios labiau priklauso nuo užsienio svečių ar nuo viešbučių verslo, kentėjo labiau (...). Vėlgi ir pramonė nevienodai kentėjo, nes ne visos šakos susidūrė su tiekimo problemomis ar paklausos sumažėjimu“, – sakė jis.

Profesorius taip pat pridūrė, kad „iš principo būtų keista, jei visur vidutinis mėnesio atlyginimas kiltų vienodai“.

„Kai kuriose savivaldybėse 60–70 proc. darbų sudaro viešasis sektorius, kuris nekenčia visai. Kitose – priešingai, daugumą jų sudaro privatus sektorius“, – teigė jis.

„Bet koks struktūrinis ekonomikos pokytis veikia ir teritoriškai, t. y. tam tikroms veikloms labiau tinkamos vienos vietos negu kitos“, – pridūrė profesorius.

Skurdas paveldėtas iš anksčiau

Vertindamas tai, kad skurdo rizikos lygis kaime, palyginti su miestu, pernai sumažėjo dvigubai (atitinkamai nuo 3,4 iki 1,7 proc.), D. Burneika teigė, jog tai galėjo sąlygoti mažiau nukentėję rajonų ekonomikos pagrindą sudarantys sektoriai.

„Žemės ūkis, maisto produktų perdirbimas yra veiklos, kurios neturėjo didesnių problemų. Tai yra tie sektoriai, kurie sudaro kaimo ekonomikos pagrindą“, – sakė jis.

Prof. dr. Donatas Burneika. G. Savickio / ELTOS nuotr.

D. Burneika pažymi, kad skurdo problemą šalies regionuose iki šiol sąlygoja dirbančiųjų žemės ūkyje perteklius, nes anksčiau šiame sektoriuje dirbusiems žmonėms neatsiranda tiek laisvų darbo vietų.

„Skurdo problema iš dalies yra paveldėta iš ankstesnių laikų, kai žemės ūkyje XX amžiaus gale turėjome gerokai per daug dirbančių žmonių. Ir tai tęsiasi, nors ši problema po truputį mažėja, kadangi žmonės išsikelia, išeina į pensiją ir t. t. Apskritai (per pastaruosius dešimtmečius – ELTA) jokiame sektoriuje nesumažėjo tiek darbo vietų, kaip žemės ūkyje. Reikia laiko, kad ši problema išsispręstų“, – tikino jis.

Siūlo didinti kai kuriuos mokesčius

Skurdo problema iš dalies yra paveldėta iš ankstesnių laikų, kai žemės ūkyje XX amžiaus gale turėjome gerokai per daug dirbančių žmonių.

Tuo metu vienas iš būdų spręsti skurdo problemą Lietuvoje, anot profesoriaus, yra tam tikrų mokesčių didinimas.

„Šio dalyko mes neišspręsime, jei didesnė dalis mūsų ekonomikos nebus perskirstoma centrinės valdžios. Tad iš principo reikia didinti mokesčius. Visų pirma, siūlyčiau didinti tuos, kurie ekonomikai labai nekenkia, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto (NT) mokestį ir pan., ir skirti dalį tų lėšų žmonėms, kurie patys savimi negali pasirūpinti“, – Eltai teigė jis.

„Visgi mokesčių didinimas mažina šalies konkurencingumą, atitinkamai mažina ekonominį augimą ir valstybės pajamas. Bet realybė yra tokia, kad Lietuva iš tiesų labai mažą dalį savo sukuriamos vertės perskirsto. Todėl negalima tikėtis, kad visos sritys, kurios priklauso nuo biudžeto, bus gerai finansuojamos“, – pridūrė jis.

Galiausiai D. Burneika pažymėjo, kad, nors skurdo rizikos lygio mažėjimo tendencija džiugina, ji yra gana lėta.

„Gerai, kad skurdo rizikos lygis mažėja, tendencija yra graži, bet lėta, atsižvelgiant į tai, kad 2019 metai buvo ekonominio klestėjimo laikotarpis šalyje“, – komentavo jis.

ELTA primena, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, padidėjo 46 savivaldybėse, Ignalinos ir Varėnos rajonų savivaldybėse – nepakito, o likusiose 12 savivaldybių sumažėjo nuo 0,3 proc. iki 11 proc.

Statistikos departamento duomenimis, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų, kaime – 27,9 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 1,7 proc., o kaime – sumažėjo 3,4 proc. punkto.

Skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 20,6 proc. ir, palyginti su 2018 m., sumažėjo 2,3 proc. punkto.

Pagal 2019 metų pajamas apskaičiuoti rodikliai leidžia prognozuoti, kad skurdo rizikos lygis šiemet gali augti 1,1 punkto iki 21,7 proc., tuo metu absoliutaus skurdo lygis sumažėtų 1,6 punkto iki 6,1 proc.

„Eksperimentiniai skurdo rodikliai yra prognozė, kuri remiasi 2019 metų administraciniais duomenimis (...) Nusistovėjus metodikai, eksperimentinė statistika vėliau taps oficialia, pavyzdžiui, kaip ir skelbiami išankstiniai BVP įverčiai taip pat yra prognozė“, – BNS komentavo departamentas.

Pagal amžių didžiausias skurdo rizikos lygis ir toliau liktų 65 metų ir vyresnių grupėje – jis šiemet siektų 39,4 proc. (oficialus 2019 metų rodiklis – 31,6 proc.), vaikų iki 18 metų – 21,9 proc. (22,7 proc.), o 18-64 metų amžiaus grupėje – 15,6 proc. (16,5 proc.). 

Eksperimentiniai skurdo rodikliai yra prognozė, kuri remiasi 2019 metų administraciniais duomenimis.

Absoliutaus skurdo lygis, prognozuojama, šiemet mažės visose amžiaus grupėse: vaikų iki 18 metų – iki 6,8 proc. (pernai – 8,4 proc.), 18-64 metų – iki 5,9 proc. (7,8 proc.), 65 metų ir vyresnių – iki 6 proc. (6,7 proc.).

Statistikos departamentas pažymi, kad oficialūs šių metų skurdo rodikliai, kurie bus skelbiami kitąmet, bus paremti 2019 metų pajamomis, todėl šiemet mokamos įvairios vienkartinės valstybės išmokos vaikams, pensininkams ir neįgaliesiems, darbo ieškantiems žmonėms juose dar neatsispindės.

Skurdo prognozes statistikai parengė pirmą kartą. Išankstinius skaičius po metų patikslins įprastinis pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimas. 

Naujausia oficiali 2019 metų statistika rodo, kad skurdo rizikos lygis, kai žmogaus mėnesio pajamos buvo 379 eurai – siekė 20,6 proc. (per metus sumažėjo 2,3 punkto), o absoliutaus skurdo lygis, kai pajamos siekė 251 eurą, – 7,7 proc. (3,4 punkto). Šie rodikliai apskaičiuoti pagal 2018 metų  pajamas. 

„Ką reiškia 20,6 proc. šalies gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo ribos? Tai yra 576 tūkst. žmonių – gerokai per daug, kad galėtume nusiraminti. Vilniaus dydžio gyventojų skaičius finansiškai nesuveda galo su galu!“, – feisbuke sako G. Nausėda.

„Tokių atvejų, kai dirbantis žmogus negali išbristi iš skurdo spąstų, mūsų šalyje apskritai neturėtų likti. Tačiau būtent šioje srityje kol kas matome mažiausiai pažangos – dirbančiųjų skurdo rizika sumažėjo vos 0,2 proc. O ir pajamų nelygybė išlieka pernelyg aukšta – mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių asmenų pajamos skiriasi net 6,4 karto“, – kalba šalies vadovas.

Jis pažymi, kad didžiausias skurdo rizikos lygis ir vėl yra tarp senatvės pensininkų ir siekia 35,1 proc.

„Teigiamai nuteikia, kad šis rodiklis pagerėjo, palyginti su 2018 metais Tai rodo, kad pensijų indeksavimas veikia ir jis negali būti stabdomas – pensijos ir toliau turi didėti sparčiau už atlyginimus“, – teigia G. Nausėda.

Statistikos departamentas kiek anksčiau trečiadienį skelbė, kad skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 20,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 2,3 proc. punkto. 2019 metais apie 576 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Statistikos departamento duomenimis, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų, kaime – 27,9 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 1,7 proc., o kaime – sumažėjo 3,4 proc. punkto.

Skurdo rizikos riba 2019 metais buvo 379 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 797 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba, palyginti su 2018 metais, padidėjo 10 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 31,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 6,1 proc. punkto.

Tuo metu žemiau skurdo rizikos lygio pernai gyveno apie 576 tūkst. žmonių – šis rodiklis pernai siekė 20,6 proc. – per metus jis sumažėjo 2,3 punkto, pranešė Statistikos departamentas.

Absoliutaus skurdo lygis 2019 metais siekė 7,7 proc. – 3,4 punkto mažiau nei 2018 metais.

„Visose amžiaus grupėse absoliutus skurdas mažėjo. Tai yra labai džiugu ir matome, kad žmonių  absoliučiame skurde gyveno mažiau“, – trečiadienį spaudos konferencijoje sakė Statistikos departamento direktorė Jūratė Petrauskienė.

Pasak jos, labiausiai absoliutaus skurdo rodiklius gerino padidėjusios socialinės išmokos.

„Didžiausias pokytis yra matomas (…) vieno asmens šeimos ūkyje. Taip pat matome, du suaugę asmenys ir du vaikai – yra sumažėjimas. Trečioje vietoje eina trys ir daugiau suaugusių asmenų su vaikais“, – sakė ji.

Nors skurdo situacija gerėja, vieniši vyresnio amžiaus žmonės dar susiduria su sunkumais, bet ir jų padėtis pamažu tampa geresnė.

„Jeigu paanalizuotume pagal amžiaus grupes, tai yra asmenys virš 65 metų, gyvenantys vieni, – tai yra ta grupė, kuriai yra sunkiau gyventi, ir jiems reikėtų didesnės pagalbos“, – kalbėjo J. Petrauskienė.

Statistikos departamento teigimu, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 6,2 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 4,8 proc., kituose miestuose – 8,4 proc.), kaime – 10,8 proc.

Vaikų iki 18 metų amžiaus absoliutaus skurdo lygis buvo didesnis nei darbingo ar pensinio amžiaus asmenų. 2019 metais jis sudarė 8,4 proc. ir sumažėjo 5,6 punkto.

Absoliutaus skurdo lygis namų ūkiuose su vaikais pernai siekė 6,6 proc. ir sumažėjo 3,8 punkto, o be vaikų – sumažėjo 3,4 punkto iki 8,4 proc.

Pagal namų ūkio sudėtį absoliučiame skurde dažniausiai atsidūrė šeimos, kur gyvena vienas tėvų  su išlaikomais vaikais (absoliutaus skurdo lygis – 19,5 proc.) ir gyvenantieji vieni (17,5 proc.).

Tarp dirbančiųjų žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo 1,9 proc., tarp bedarbių – 38,2 proc., tarp senatvės pensininkų – 8,5 proc. Dirbančiųjų absoliutaus skurdo lygis per metus sumažėjo

1,1 punkto, bedarbių – 12,6, o senatvės pensininkų – 4,6 punkto.

Mažėja ir skurdo rizikos lygis

Skurdo rizikos lygis pernai siekė 20,6 proc. ir per metus sumažėjo 2,3 punkto. Pernai apie 576 tūkst. žmonių šalyje gyveno žemiau šios ribos.

Skurdo rizikos riba pernai buvo 379 eurai per mėnesį vienam žmogui ir 797 eurai – šeimai su dviem vaikais iki 14 metų. Dėl disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba, palyginti su 2018 metais, padidėjo 10 proc.

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 14 proc., kituose miestuose – 22,1 proc.), kaime – 27,9 proc.

Skurdo rizikos lygis mieste per metus sumažėjo 1,7 punkto (penkiuose didžiuosiuose miestuose – padidėjo 0,2 punkto, kituose miestuose – sumažėjo 4,9 punkto), o kaime – sumažėjo 3,4 punkto.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo virš 65 metų žmonių grupėje. 2019 metais jis sudarė 31,6 proc. ir per metus sumažėjo 6,1 punkto. Vidutinė senatvės pensija pajamų tyrimo laikotarpiu (2018 metais) buvo 311,5 euro ir sudarė 82,2 proc. skurdo rizikos ribos.

Vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą, tačiau šis skirtumas sumažėjo: vidutinė senatvės pensija išaugo daugiau nei skurdo rizikos riba.

„Vidutinis pensininkas gyvena žemiau tos skurdo rizikos ribos, taip pat matome tendencijas, kad atstumas tarp skurdo rizikos ribos ir pensijos vidutinės gaunamos mažėja, traukiasi, vadinasi tendencijos yra gerėjančios“, – sakė J. Petrauskienė.

Vaikų iki 18 metų amžiaus skurdo rizikos lygis per metus sumažėjo 1,2 punkto ir pernai siekė 22,7 proc., 18-64 metų amžiaus žmonų – sumažėjo 1,5 punkto iki 16,5 proc.

Pasak departamento, šiam mažėjimui didžiausios įtakos turėjo piniginės socialinės paramos vaikus auginančioms šeimoms ir nepasiturintiems gyventojams pokyčiai. 2018 metais socialinės apsaugos išlaidos šeimai ir vaikams padidėjo 43,1 proc.

Departamento teigimu, darbas už minimalų atlyginimą neapsaugojo nuo skurdo rizikos: iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos, neturint pajamų iš kitų šaltinių, būtų mažesnės už skurdo rizikos ribą.

Namų ūkiuose su vaikais skurdo rizikos lygis 2019 metais siekė 18,4 proc. ir per metus sumažėjo 0,4 punkto. Namų ūkiuose be vaikų skurdo rizikos lygis per metus sumažėjo 4,5 punkto ir 2019 metais sudarė 22,5 proc.

Pagal namų ūkio sudėtį atsidurti skurde dažniausiai rizikavo asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis – 45,4 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (46,3 proc.).

Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 7,9 proc., tarp bedarbių – 54,4 proc., tarp senatvės pensininkų – 35,1 proc. Dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 0,2 procentinio punkto, bedarbių asmenų – 7,9, senatvės pensininkų – 6,6 procentinio punkto.

Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis 2019 metais padidėtų iki 30,1 proc. Socialinių išmokų įtaka skurdo rizikos lygiui, palyginti su ankstesniais metais, išaugo, o didžiausią įtaka jos turėjo namų ūkių su vaikais skurdo rizikos lygiui.

Skurdo rodikliai yra apskaičiuojami remiantis prieš tai buvusių metų pajamomis.

Absoliutaus skurdo lygis skaičiuojamas pagal tą pačią metodiką, kaip ir skurdo rizikos lygis, skiriasi skurdo ribos nustatymo būdas ir dydis. Absoliutaus skurdo riba laikomas minimaliems poreikiams patenkinti reikalingas dydis, apskaičiuojamas vadovaujantis Socialinės apsaugos ir darbo ministrerijos patvirtinta asmens (šeimos) minimalių vartojimo poreikių dydžio skaičiavimo metodika.

Per dešimtmetį – 2018-aisiais, palyginti su 2008-aisiais – skurstančiųjų dalis nepasikeitė.

Santykinai daugiau tokių žmonių buvo tik Latvijoje (28,4 proc.), Graikijoje (31,8 proc.), Rumunijoje (32,5 proc.) ir Bulgarijoje (32,8 proc.).

Estijoje ties skurdo riba gyveno 24,4 proc. žmonių, o vidutiniškai ES – 21,7 procento.

Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos po socialinių išmokų nesiekia 60 proc. šalies vidurkio.

Skurdo rodikliai – vieni didžiausių ES

Lietuvos skurdo rodikliai ir toliau išlieka vieni didžiausių Europos Sąjungoje, o su skurdo rizika susiduria kas penktas šalies gyventojas.

Palyginti su ankstesniais metais, skurdo rizikos lygis nepasikeitė ir siekia 22,9 proc. – konstatuojama „Skurdo ir socialinės atskirties apžvalgoje 2019“. Ją artėjant Tarptautinei kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dienai (spalio 17 d.) skelbia Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT).

„Tapo populiaru kalbėti apie skurdo mažinimą, ypatingai gerovės valstybės kontekste. Tačiau negerėjanti statistika rodo, kad trūksta konkretaus ir visapusiško veiksmų plano skurdui mažinti“, – teigia NSMOT direktorė Aistė Adomavičienė.

Anot nevyriausybinių organizacijų tinklo, vienijančio tokias organizacijas kaip „Caritas“ ar „Maisto bankas“, stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems – neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams. Taip pat trūksta elementarių paslaugų, kaip kad efektyvus ikimokyklinis ugdymas ar transporto paslaugos, o skaitmenizacijos nelygumai taip pat gilina socialinę atskirtį.

„Praėjusiais metais vidutinė socialinė piniginė parama siekė 81 eurų vienam asmeniui. Ši suma sudaro apie trečdalį absoliutaus skurdo ribos, taigi, nepadeda išbristi iš skurdo, jau nekalbant apie žmogaus orumą ir socialinių įgūdžių palaikymą. Žmonės dažnai užsibūna paramos sistemoje, nes kartu su parama trūksta paslaugų, kurios padėtų įsitraukti į darbo rinką ir pilnavertį visuomenės gyvenimą. Vietoje to, paramos gavėjai neretai turi dirbti visuomenei naudingus darbus, kurie dažniausiai neatitinka jų poreikių bei kompetencijų ir pakerta jų orumą“, – sako A. Adomavičienė.

Vietoje to, paramos gavėjai neretai turi dirbti visuomenei naudingus darbus, kurie dažniausiai neatitinka jų poreikių bei kompetencijų ir pakerta jų orumą.

Susirūpinimą keliančias tendencijas NSMOT pastebi ir ikimokyklinio ugdymo srityje, kuris, anot nevyriausybininkų, sukuria pagrindą vaikų mokymuisi ateityje ir yra kertinis dėmuo siekiant sumažinti skurdą bei užtikrinti socialinį mobilumą.

Lietuvos vaikų, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, skaičius siekia tik 58,2 proc. Skirtingose savivaldybėse šis skaičius smarkiai varijuoja: 2018 m. ikimokyklinio ugdymo nuo 0 iki 5 metų programą lankė 15 – 82 proc. vaikų. Dideli skirtumai pastebimi tarp kaimo ir miesto vietovių: pastarosiose šis skaičius vidutiniškai siekia 71,6 proc., kaimo – 27,9 proc.

„Jeigu nespręsime ikimokyklinio ugdymo prieinamumo problemos, nesudarysime vienodo starto galimybių ir toliau užprogramuosime vaikus skursti“, – sako A. Adomavičienė.

NSMOT taip pat pažymi ir naujas problemas, tokias kaip skaitmenizacijos iššūkiai. 2018 m. asmeninius kompiuterius namuose turėjo 76 proc., o interneto prieigą – 78 proc. namų ūkių. Nors šie rodikliai kasmet vis gerėja, Lietuvos gyventojų asmeninių kompiuterių turėjimo ir prieigos prie interneto rodikliai yra vieni žemiausių ES. Kaimo vietovėse interneto prieigos neturinčių gyventojų skaičius siekė 27,9 proc. Dažnas jų stokojo tinkamų įgūdžių naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, kas didino atskirtį nuo informacijos ir paslaugų bei sukūrė barjerais siekiant įsidarbinti.

Kaimų gyventojai taip pat atkreipia dėmesį, kad autobusai važinėja tik keletą kartų per dieną ir geriausiu atveju yra suderinti tik su vaikų grįžimu iš mokyklos. Vaikų vasaros atostogų metu pasitaiko atvejų, kai autobusai kaimus pasiekia tik kelis kartus per savaitę, todėl susisiekimo stoka tampa rimtu iššūkiu ieškant darbo. Pasak nevyriausybininkų, neužtikrinant elementarių paslaugų, žmonės stumiami į bedarbystę ir dar didesnę atskirtį.

„Niekam nėra naujiena kalbant apie 2017 metų skaičius. Tačiau kalbant apie 2018-2019 biudžetus ir padarytus sprendimus, dvejų metų darbas yra teisingas, ir Vyriausybė, matydama diagnozę, pradėjo gydymą“, – „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ sakė S. Skvernelis.

Anot ministro pirmininko, naivu tikėtis, kad situacija pasikeis labai greitai, tačiau kitais metais rodikliai esą tikrai bus geresni.

„Mokestinė sistema pas mus sureguliuota, galbūt dar galime diskutuoti apie didesnį progresyvumą. Tačiau esminis dalykas, ką šie dveji metai mums rodo dėl mokesčių surenkamumo, – mes dvejus metus iš eilės viršijame net ir suplanuotą ambicingą jų surinkimą“, – sakė S. Skvernelis.

Vis dėlto kalbant apie švietimo sritį, šalies rezultatai gerėja ne visuose lygmenyse.

„Kalbant ir apie užimtumą, reikalingus žmogiškuosius išteklius, ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojus – taip, situacija tikrai prasta. Tačiau profesinio mokymo reforma gerokai pasistūmėjusi į priekį. Tuo metu kalbant apie vidurinį mokslą, taip pat judame teisinga linkme. Koncentravomės į mokytojų socialinės geroves didinimą, paties mokslo kokybę“, – teigė ministras pirmininkas.

Tuo metu didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria valstybė, pasak premjero, –sveikatos srityje. Ministras pirmininkas sakė, kad šioje srityje jau yra daug padaryta, tačiau kalbant apie aukščiausio lygio paslaugų prieinamumą, kokybę „yra tam tikras sustojimas“ dėl Seimo nepritarimo sveikatos reformai.

ELTA primena, kad trečiadienį EK paskelbus Lietuvos ekonomikos apžvalgą, Lietuvos pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis yra kritinė.

„Lietuva išlieka paradokso valstybe. Iš vienos pusės – gera ekonominė sveikata, stiprus ekonomikos augimas, mažėjantis nedarbas ir sparčiai augantys atlyginimai ir labai geri viešieji finansai. Tačiau tuo pačiu metu – didėjantys regioniniai skirtumai ir kritinė padėtis dėl pajamų nelygybės, skurdo ir socialinės atskirties rizikos“, – žurnalistams sakė EK atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius.

EK ataskaitoje kalbama ir apie sritis, į kurias reikėtų nukreipti investicijas. Tai – inovacijų, transporto, žaliosios ekonomikos sritys.

Kaip pažymima ataskaitoje, 2018 metais šalies ekonomikos augimas išliko stiprus ir siekė 3,6 proc. Manoma, kad 2019 ir 2020 metais ekonomika augs lėčiau – atitinkamai 2,7 ir 2,4 proc.