Eurostatas skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 28,3 proc. žmonių, kurie yra skurdo ar socialinės atskirties rizikoje. Rodiklis skaičiuojamas pagal gaunamas pajamas, žmonių užimtumą ir galimybes nusipirkti būtiniausius daiktus.

Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos po socialinių išmokų nesiekia 60 proc. šalies vidurinių pajamų. Tuo metu skaičiuodamas tik žmonių gaunamas pajamas, Eurostatas skelbia, kad Lietuvoje 22,9 proc. žmonių yra santykiniame skurde.

Penktadalis žmonių negali gyventi visavertiškai

Ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka teigia, kad Eurostato pateikiami duomenys – realiausi ir objektyviausi, kokie šiuo metu gali būti. Pasak jo, santykinio skurdo statistika atskleidžia, kiek žmonių negali gyventi visavertiško gyvenimo.

„Lietuvoje yra ginčas, kai kas sako, kad tokie duomenys nepriimtini, nesąmonė, negali būti, nes žmonių pajamos išaugo, algos beveik padvigubėjo, pensijos augo, o skurstančiųjų nesumažėjo. Bet čia ir yra esmė, kad tai yra santykinė skurdo riba. Europoje, kituose civilizuotuose kraštuose skurdas pripažįstamas kaip santykinis dalykas. Ne tai, kad žmonės neturi ko valgyti, pastogės, ar batų žieminių. (...) Vertinama tik santykinė skurdo riba, nes tikrai negalime sakyti, kad žmogus, kuris pavalgęs, turi pastogę ir yra apsirengęs, dėl to jis nesušąla, tai neskursta“, – BNS sakė R. Lazutka.

Pasak jo, ši statistika matuoja santykinį skurdą – tai reiškia, kad skursta tie žmonės, kurių materialinės, socialinės ir kultūrinės galimybės yra tokios mažos, kad tie žmonės išstumiami iš visuomenės priimto normalaus gyvenimo.

Dabar žmogus be interneto praktiškai nebegali gyventi. Tai reiškia, kad atsirado kitas poreikis, ir jeigu žmogus negali susimokėti už internetą, reiškia mes jį priskirsime prie skurstančių.

„Jeigu prieš 20 metų internetas buvo daugiau specialistų dalykas, darbui skirtas, dabar žmogus be interneto praktiškai nebegali gyventi. Tai reiškia, kad atsirado kitas poreikis, ir jeigu žmogus negali susimokėti už internetą, reiškia mes jį priskirsime prie skurstančių“, – teigė R. Lazutka.

„Aišku, skurdas Vokietijoje ir skurdas Lietuvoje yra kitoks, bet būtent laikoma, kad reikia apibrėžti nacionaliniame lygmenyje“, – pridūrė jis.

Pasak Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės Adomavičienės, žmonės lygiuojasi į vidutinį gyvenimą, o santykinis skurdas rodo, kiek žmonių negali pasiekti net vidutinės gyvenimo kokybės.

„Išsivysčiusioje valstybėje įprasta matuoti ne tiek absoliutų, ekstremalų skurdą, kai žmonės vos išgyvena, bet labiau orientuotis į tai, o kiek žmogui reikia, kad jis visavertiškai dalyvautų visuomenės gyvenime“, – BNS sakė A. Adomavičienė.

„Pavyzdžiui, jeigu visuomenėje įprasta, kad žiemą vaikštome su žieminiais batais, turbūt tas žmogus, kuris neįstengia įpirkti žieminių batų, mes ji laikytume skurstančiu. Jeigu norime lygiuotis į truputį pažangesnes valstybes, turime orientuotis ne vien į egzistencijos palaikymą“, – aiškino ji.

Eurostato duomenimis, 2008-aisiais santykinis skurdas siekė 20,9 proc., tuo metu pernai – 22,9 procento.

Pasak A. Adomavičienės, statistikos stagnaciją lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems – neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams. Taip pat trūksta efektyvaus ikimokyklinio ugdymo, transporto paslaugų, atskirtį gilina skaitmenizacijos nelygybė.

Ne skurdas, o pajamų nelygybė

Banko „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad Eurostato skaičiuojamas rodiklis rodo ne žmonių skurdą, o pajamų nelygybę.

„Visų gyventojų pajamos per dešimtmetį padidėjo, o santykinis skurdas nepasikeitė, nes jis matuojamas ne pagal tai, ką gali nusipirkti gyventojai, bet kaip jie atrodo, palyginti su vidurinėmis pajamomis“, – BNS sakė ekonomistas.

„Mėgsta dramatizuoti kai kurie ekonomistai, sakyti, kad tie žmonės yra skurde. Šveicarijoje irgi yra 20 proc. gyvenančių santykiniame skurde, nors jų pajamos gali būti virš 2 tūkst. per mėnesį, bet jie nesiekia tiesiog 60 proc. nacionalinio vidurkio. Santykinis skurdas labai ne daug ką pasako apie tai, kokios yra žmogaus galimybės vartoti pirmo būtinumo prekes ir paslaugas“, – pridūrė jis.

Pasak N. Mačiulio, mažiausias santykinis skurdas gali būti tokiose šalyse, kur yra didelis absoliutus skurdas.

„Lietuvoje mažiausias santykinis skurdas buvo 2011 metais, iš karto po krizės. Kai buvo apsilyginusios pajamos, santykinis skurdas mažiausias, bet absoliutinis skurdas buvo labai išaugęs. (...) Jei visus Lietuvos gyventojus nustumtume į absoliutų skurdą, santykinis skurdas būtų nulis. Visi būtų lygūs ir visi būtų skurde, dėl to šis vienas rodiklis yra savaime klaidinantis ir labai nenaudingas, net žalingas kai kuriais atvejais“, – sakė N. Mačiulis.

Pasak jo, santykinis skurdas gali mažėti didinant socialines išmokas, tačiau dėl to gali atsirasti kitų problemų – pavyzdžiui, gali atsirasti daug bedarbių, nes jie mieliau rinktųsi gauti pašalpas, o ne dirbti.

Ekonomisto teigimu, geriausias kelias į santykinio skurdo mažinimą – sukurti galimybes nedirbantiems žmonėms įsilieti į darbo rinką ir užsidirbti.

Absoliutus skurdas mažėja

Statistikos departamento duomenimis, absoliutaus skurdo lygis pernai buvo 11,1 proc. – 2,7 procentinio punkto mažiau, nei 2017 metais (13,8 proc.).

Pasak N. Mačiulio, absoliutaus skurdo rodiklis parodo, kokia dalis gyventojų negali įsigyti pirmo būtinumo prekių ir paslaugų, pavyzdžiui nusipirkti maisto, sumokėti už šildymą, ir yra tikrajame skurde. Anot jo, šis rodiklis ypač susitraukė nuo to, kai Lietuva įstojo į ES.

„Yra milžiniškas progresas, palyginti su tuo, kas buvo įstojant į ES. Tuomet 33 proc. lietuvių buvo absoliučiame skurde“, – sakė jis.

Žemiau absoliučios skurdo ribos pernai gyveno apie 312 tūkst. žmonių: jų pajamos buvo mažesnės kaip 245 eurai per mėnesį vienam asmeniui arba 515 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.