Dalijasi menine patirtimi

„Bendradarbiavimas su išskirtiniais styginių instrumentų atlikėjais itin svarbus kamerinio orkestro tobulėjimo parametras. Juk būtent smuikininkai, altininkai, violončelininkai gali daugiausia papasakoti ne tik apie mūsų amatą, bet ir duoti vertingų patarimų atlikimo technologijų, instrumento valdymo bei interpretacijų srityse. Štai kodėl ilgalaikė draugystė su kai kuriais iš solistų mums tokia svarbi. Vienas jų yra išskirtinis italų smuikininkas D.Nordio, pirmasis ir vienintelis italas 1988 m. pelnęs Europos „Grand Prix“ apdovanojimą, nuolat koncertuojantis prestižinėse pasaulio koncertų salėse – Milano „La Scalla“, Niujorko „Carnegie Hall“, Londono „Barbican Center“ ir daugelyje kitų. Jo atlikimo maniera pasižymi išskirtiniu virtuoziškumu, o begalinis technologinis pedantizmas ir noras kolegiškai dalytis savo menine patirtimi paverčia jį mūsų nuolat laukiamu ir labai vertinamu scenos partneriu ir kolega“, – teigė klaipėdiečių orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus.

Noriai atlieka šiuolaikinę muziką

Vaikystėje D.Nordio buvo žinomas kaip Venecijos vunderkindas, dabar jis – vienas įtakingiausių savo kartos atlikėjų. Su žymiausiais orkestrais ir dirigentais dažnai koncertuojantis muzikas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su garsiąja „Sony Classical“, kuri leidžia visus jo įrašus. Jis griežė su Londono nacionaliniu, Prancūzijos nacionaliniu, Šveicarijos ir kitų šalių orkestrais, taip pat su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.

Vaikystėje D.Nordio buvo žinomas kaip Venecijos vunderkindas, dabar jis – vienas įtakingiausių savo kartos atlikėjų.

D.Nordio noriai atlieka šiuolaikinę muziką, todėl naujų kūrinių jam yra dedikavęs ne vienas italų kompozitorius. Tarp jų – ir Roberto Solci, kurio opusą „Stradivari concerto“ D.Nordio pirmą kartą atliko prieš metus garsaus smuiko meistro Stradivari vardu pavadintame festivalyje Kremonos mieste (Italija). Šis kūrinys suskambės ir būsimoje programoje Klaipėdoje. Joje taip pat publika išgirs žymiausio estų kompozitoriaus Arvo Pärto „Pasakaliją“ („Passacaglia“) smuikui ir styginiams, dedikuotą garsiam smuikininkui Gidonui Kremeriui.

Desertui – N.Paganini šedevrai

D.Nordio sudarytą koncerto programą įrėmins dvi Serenados styginių orkestrui: pradžioje suskambės žymiausio švedų kūrėjo Dago Wireno kūrinys, o pabaigoje – italo Ermanno Wolfo-Ferrari taip pat pavadintas opusas.

Koks gi būtų italų smuiko virtuozo pasirodymas be itališko deserto? Šįkart jis klausytojų ausis pamalonins keliais smuiko virtuozo ir atlikimo technikos novatoriaus Niccolo Paganini šedevrais. Vieną jų – „Cantabile“ – smuiko ir styginių orkestro sudėčiai jis pritataikė pats. Kitus tris – populiariuosius N.Paganini Kaprisus – šiai sudėčiai perkūrė lietuvių kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

Klaipėdos kamerinio orkestro meistriškumas, kūrybinė energija ir polėkis kaskart nustebina publiką netikėtais eksperimentais, įdomiomis klasikos ir šiuolaikinių autorių kūrinių interpretacijomis. Dažnas atvykęs kartu su orkestru pasirodyti atlikėjas maloniai nustemba, koks aukšto lygio orkestras yra įsikūręs Lietuvos uostamiestyje. Tikimasi, kad trečiasis D.Nordio ir klaipėdiečių orkestro susitikimas scenoje vėl skleis emocionalaus ir užburiančio muzikavimo kibirkštis.

Žurnalistas Gražvydas Muižys su smuikininku diskutavo ir pastaruoju metu viešojoje erdvėje aktualiomis temomis: Stambulo konvenciją, Šeimos gynimo maršą. Pašnekovas taip pat neslepia nusivylimo kultūros politika ir politika apskritai.

– Smalsu, kodėl esate visiškai pabėgęs nuo visuomenės, viešumos?

– Esu šiek tiek atsitraukęs. Visokių įvykių mano gyvenime buvo, tarp jų ir skaudžių. Muzika irgi reikalauja labai daug atsidavimo. Tiesiog daugiau ar mažiau nusprendžiau, kad noriu truputį ramesnio gyvenimo, noriu pamatyti, kaip auga vaikai. Dabar darau tik tai, kas man malonu, bendrauju su žmonėmis, kuriems su manimi malonu bendrauti. Turiu privilegiją daryti tai, ką noriu. Kartais užsiimu kūryba, kartais žolę kaime nupjaunu.

V.Čepinskis neslepia, kad nusivylęs ne tik kultūros politika. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Esate pabėgęs net ir iš miesto, turite sodybą, kur daugiausia praleidžiate laiko.

– Taip, mes su šeimyna šiltesnį sezoną gyvename ne Kaune.

– Užsiimate ir žemės, ir ūkio darbais?

– Taip, dar neatsiplauna rankos nuo žemės ūkio darbų. Darau tai todėl, kad vaikai galėtų saugiai lakstyti, nebūtų erkių. Esu maksimalistas.

– Jei ne maksimalizmas, nebūtumėte pasiekęs to, ką turite. Tikrai ne kiekvienas septynerių metų smuikininkas koncertuoja Kauno filharmonijoje, o septyniolikos metų išvažiuoja į Niujorką. Vaikystę, spėju, šiek tiek praradote?

– Drįsčiau sakyti, kad truputėlį taip. Nors vaikyste nesiskundžiu ir tėvų dėmesio gavau. Aišku, neturėjau visiškos laisvės daryti to, ką noriu.

– Abu jūsų tėvai menininkai?

– Mama dainininkė, visą gyvenimą gyveno teatre. Tėtis dirigavo muzikiniame teatre. Aš ten užaugau, prastovėjau prie orkestro duobės. Gražūs prisiminimai.

Matau, kad vyksta mirties kaukolės su dalgiu Lietuvos trypimas.

– Jūs įdėjote tiek daug darbo, tapote pasaulyje pripažintu profesionalu. Labai nedaug Lietuvoje yra žmonių, kurie visame pasaulyje būtų pripažįstami už savo gebėjimus, talentą. O talentas be darbo menkai vertas. Turite Dievo dovaną, bet jūsų koncertai vyko jau seniai. Ar nesijaučiate skolingas?

– Aš dabar tą skolą galiu kitokiais būdais grąžinti, kam anksčiau nebūčiau turėjęs laiko. Dabar jau antri metai, kai esu pakviestas vadovauti Šiaulių kameriniam orkestrui, aišku, karantinai stipriai viską supainiojo. Dedu daug pastangų, kad kiltų jų lygis, jau yra tam tikrų rezultatų. Kartais daugiau laiko skiriu kūrybai. Aš ne kompozitorius, bet mėgstu kažką sukurti, dedikuoti draugams, kolegoms. Esu parašęs naują kūrinį ir dedikavęs violončelininkui Mindaugui Bačkui – siuita violončelei ir orkestrui, kurią atliksime birželio mėnesį.

– Kur atliksite?

– Bus koncertas Plateliuose. Paskui gal Šiauliuose ir kitur. Ilgas kūrinys – iki 30 min. Kadangi tokie neramūs laikai, aš kartais savo muzika stengiuosi nuo to pabėgti, kad joje nebūtų jokios destrukcijos, tik ramybė, harmonija ir melodija. Kad būtų galima pasinerti į tą kūrybą. Esu ir dainų Friedricho von Schillerio tekstams parašęs. Romantinė ta mano muzika, ji nėra šiuolaikinė. Aš – ne kompozitorius, darau tai savo malonumui. Muzikoje kompozitorius, kaip veikėjas, yra arčiausiai Dievo, paskui yra dirigentas ir atlikėjas. Aišku, kompozitoriai be atlikėjų būtų niekas.

– Sakote, kad esate ne kompozitorius, bet muziką kuriate.

– Ir ne dirigentas, bet labai mėgstu tą daryti. Visą gyvenimą stebėjau, kaip tėtis tai daro. Kiek žinau iš bičiulių, man pavyksta diriguoti ir aš sugebu palaikyti ryšį su orkestru.

– Jūs ir pats atlikėjas, žinote abi puses.

– Būtent, tai privalumas. Didysis dirigentas, pianistas Danielius Barenboimas per interviu yra pasakęs: „Aš baltai pavydžiu dirigentams, kurie kažkada buvo studijavę styginį instrumentą.“ Orkestro pagrindą sudaro styginiai instrumentai ir jų specifikos žinojimas. Galiu ir altu, ir violončele kažką parodyti. Čia yra savų privalumų. Save laikau tik smuikininku, visa kita tik pomėgis.

– Pasirodote labai uždarose erdvėse, vengiate viešumo?

– Šiauliuose kartkartėmis pasirodydavau, dabar išvis viskas sustoję. Pastarosios mano kelionės buvo Rusijoje, turėjau diriguoti simfoniniams orkestrams. Ne dažni, bet iš širdies.

– Tai jūsų pasirinkimas. Neabejoju, kad ir pasaulio scenos atviros bei jūsų laukia.

– Dabar manęs turbūt niekas niekur nelaukia. Praėjo daug metų, traukinys toli nuvažiavęs, reikėtų didelių pastangų jį vytis. Dabar noriu daugiau būti šeimoje, su vaikais, gamtoje, daryti tai, ką noriu, ir tiek, kiek noriu. Nereikia reguliavimo, muštro. Mano tarptautinis laikas praėjo. Aišku, draugai, muzikantai vis dar laukia mano sugrįžimo, bet niekur aš neišėjau. Lietuvoje kažką vis darome ir darysime.

– Kaip reaguojate į šiandienos įvykius Lietuvoje?

– Esu labai nusivylęs kultūros politika, apskritai politika. Žiūrint mano akimis, tie įvykiai, kurie vyksta, yra tėvynės išdavimas.

– Gal galite plačiau pakomentuoti?

– Baisus dalykas. Aš mėgstu žiūrėti archyvinius vaizdo įrašus. Žiūrėjau 1991 m. sausio 13-sios laidą iš Kauno televizijos, kai vyrai sėdėjo studijoje, nuoširdžiai pergyveno, kas dabar bus su Lietuva. „Mus gali nulaužti, bet mūsų negali palaužti. Kovosime ir atiduosime net gyvybę.“ Iš vyrų tokie žodžiai sklido prieš tiek metų. Dabar tokių žodžių iš televizijos ir valdžios institucijų vargu ar sulauktume. Šiuo metu vyksta Lietuvos trypimas. Matau, kad vyksta mirties kaukolės su dalgiu Lietuvos trypimas.

– Kas jums sukelia tokią asociaciją?

– Visa tai, kas vyksta dabar. Genderizmo ideologijos stūmimas. Šiuo dalyku pradėjau domėtis 2013 m., kai tuometis užsienio reikalų ministras pasirašė Stambulo konvenciją, tada pradėjau gilintis, kas tai, kodėl mums to reikia. Nenuėjome toli nuo Karlo Marxo, nuo Lenino. Visas vadinamasis antismurtas orientuotas apgauti žmones. Žmonės nei skaitę, nei pasigilinę, kas ta konvencija, genderizmas. Ačiū Dievui, atsirado institucijų, kurios paiso vaiko gerovės. Yra amerikietė moteris, kuri pati augo dviejų moterų šeimoje, bet dabar gina vaikus ir moksliškai aiškina, kaip svarbu vaikui turėti tėtį vyrą ir mamą moterį. Suprantu, yra ir išsiskyrusių, bet vaikas žino, kad turi tėtį.

– Na jūs turite ir savo patirties.

– Taip, turiu ir savo karčios patirties. Bet fiziologiškai gamtos taip sudėta, kad gyvi organizmai turi turėti abu tėvus. O štai kalbama apie tokius įstatymus, kad tėvo ir motinos nebegali būti, turi būti globėjas, tėvas vienas, tėvas du, tokios sąvokos kaip tėvas ir motina turi išnykti, sūnus ir dukra – turi išnykti, nes jie gali pasirinkti, kas jie bus.

– Stambulo konvencijoje apie tai nekalbama, aš ją skaičiau. Ten minimos socialinės lytis, bet konvencija yra apie smurtą prieš moteris ir nusistovėjusius stereotipus. Tai, ką sakote apie tėvą ir mamą, taip, aš pats turiu du vaikus, laimei, neišsiskyręs, pats auginu. Žinau labai daug atvejų, kur tėvas – smurtautojas, seksualinis priekabiautojas. Nesakau, kad tėvo instituciją reikia naikinti, tiesiog noriu jums paprieštarauti, kad, kai kalbame apie tradicinę šeima, ne visuomet viskas rožių žiedlapiais nubarstyta. Kas yra baisiausia, kad seksualinė prievarta prieš vaiką, prasigėrę tėvai, – Lietuvoje tai vyko ir vyks, tokių atvejų labai daug. Žinote, keliu šį klausimą diskusijai.

– Absoliuti teisybė. Gal reikia klausti, kodėl Lietuvoje tiek daug geriančių žmonių? Gal todėl, kad buvome okupuoti, traumuoti.

– Skaičiau, kad 98 proc. dalykų, kurie numatyti Stambulo konvencijoje, pas mus jau yra.

– Aš iš teisininkų girdėjau lygiai tą patį. Kas siūloma, beveik viskas, išskyrus socialinė lytis, yra. Tada klausimas, kas bus su Konstitucija?

– Taip, jei ratifikuojame konvenciją, turime prie jos pritaikyti Konstituciją.

– Tada grupė inkvizitorių važinės po visas šalis, po darželius ir tikrins, kaip įgyvendinamos ideologijos. Jei savo sūnui pasakysiu, kad dėtis kaspiną gal labiau tinka mergaitėms, ir jei jis pasiskųs, tai aš jau smurtauju prieš savo sūnų. Bus pretekstas atimti vaiką. Viešpatie, apsaugok, kas čia vyksta.

– Negalime nepakalbėti, apie Šeimų maršą. Jūs pritariate ir dalyvausite?

– Taip, žinoma.

Kadangi tokie neramūs laikai, aš kartais savo muzika stengiuosi nuo to pabėgti, kad joje nebūtų jokios destrukcijos, tik ramybė, harmonija ir melodija.

– Negaliu nepaklausti. Artūras Orlauskas yra pagrindinis organizatorius, pasakojantis anekdotus apie oralinį su dukra, apie analinį su sūnumi. Dabar jis tampa tradicinės šeimos gynėju, ideologu ir pagrindiniu vėliavnešiu. Čia, atlieskite, man jau nesuprantama.

– Aš nebuvau A.Orlausko repertuaro specialistas. Mes tik keletą kartų matėmės renginiuose, kažkaip išsivystė tai visiškai netyčia. Kai ruošėsi ratifikuoti konvenciją, aš ėjau iš proto, galvojau, ką daryti, kaip pasipriešinti. Parašiau Artūrui. Pastaruoju metu apie organizacinio komiteto narius atsiranda įvairių nuomonių ir informacijos, į kurią nesigilinau ir jos nežinojau. Nesu komiteto narys, esu tik žmogus, kuris palaiko Šeimų gynimo idėją. Kiekvienas tėvas ar mama turi palaikyti tokią idėją. Pastaruoju metu atsirado informacijos, kuri mane nustebino, bet pirmenybę reikia teikti idėjai.

Maestro nevadina savęs kompozitoriumi, tačiau mielai kuria ir dedikuoja kūrinius savo kolegoms. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Jūs suprantate puikiai, kad pačią geriausią idėja netinkami žmonės gali diskriminuoti?

– Suprantu. Aš pats kaltinamas Aušros Maldeikienės, kad esu vedęs du kartus ir neturiu teisės dalyvauti. Nors vedžiau moterį, ne vyrą. Santuokoje gimė vaikučiai, ne beždžioniukai, todėl, manau, kad turiu teisę dalyvauti renginyje ir apie tai kalbėti.

– Ar iš tikrųjų jūs įžvelgiate realių grėsmių, kad privalu ginti šeimą? Aš, pavyzdžiui, nematau tokios grėsmės, kad eičiau ginti tradicinės šeimos sąvokos ir sampratos.

– Aš esu muzikantas, menininkas ir galbūt jautriau priimu tam tikrus dalykus. Duok Dieve, kad būčiau neteisus ir mūsų šeimos vertybės, tautiškumas liktų. Juk tautiškumas jau prilyginimas fašizmui. Mes einame į totalų susinaikinimą, avinizmą. Žmogus, kuris neturi lyties, neturi šeimos, tėvynės, – juk tai žmogaus esybės trejybė. Kai kurie kolegos, kurie buvo didieji krikščionys, tėvynės mylėtojai, dabar verčia skūrą, jiems viskas gerai – konvencijos, genderizmas.

– Mes visi esame labai pikti, kategoriški. Jūs sakote, kad nusivylėte kai kuriais draugais. Ar sirgote COVID-19? Jis egzistuoja?

– Sirgau ir neneigiu.

– Pas mane yra draugų, kurie sako, kad koronaviruso nėra. Noriu pasakyti, kad mūsų visuomenėje atsirado tiek aštrių kampų. Dėl šeimų maršo, šeimų gynimo nuo kažkokių pavojų, aš irgi gal kvailas ir neįžvelgiu pavojų, bet nereiškia, kad, nesutikdamas su jūsų nuomone, negaliu sutikti kitose temose. Mes turime apie ką kalbėti ir nekimbame vienas kitam į atlapus, taip pat neatsisveikinsime kaip priešai dėl to, kad kai kur išsiskyrė mūsų nuomonės. Ypač mane liūdina leksika, kurią naudoja Šeimų maršo gynėjai. Niekada nepakęsiu beraščių, jei žmogus nemoka ir negerbia lietuvių kalbos, nesugeba išdėstyti savo minties, nepadaręs trijų klaidų viename žodyje, atleiskite, bet tos nuomonės aš negerbsiu. Statistiškai neskaičiavau, bet kai tik gynėjai pasireiškia, tai iškart įžeidimais, neapykantos kalba.

– Neapykantos kalba yra tragedija.

– Ką ir noriu pasakyti, negerai taip. Mes galime prieštarauti, ginčytis, bet pagarba oponentui, kito nuomonei, mano supratimu, turi išlikti.

– Vienareikšmiškai. Išgirdau kai kurių komiteto narių pasisakymus viešojoje erdvėje. Man tai nepriimtina visiškai. Aš visur sakiau, kad einu dalyvauti Šeimų marše, bet ne kovoti su homoseksualais. Tai du skirtingai dalykai. Mano aplinkoje yra ne vienas homoseksualus žmogus, kuris talentingas, atsakingas, nuostabus žmogus, nėra jokių problemų bendrauti, iš Amerikos laikų turiu keletą puikių homoseksualių draugų. Iki šiol susirašome. Taip pat man teko bendrauti su kai kuriais homoseksualais, kurie patys yra pasibaisėję šia situacija, kas vyksta su genderizmu, kaip perlenkiama lazda. Buvo ir aukščiausios prabos homoseksualių intelektualų, kurie jau išėję į kitus pasaulius. Bet juk ne apie tai kalbame, eina kalba apie genderizmo ideologiją, kurioje įžvelgiu baisumą. Ne mums, bet mūsų vaikams, anūkams. Juk homoseksualumas, dažniausiai, kiek man teko kalbėti, – neįgimtas. Homoseksualiu žmogus tampa atsižvelgiant į tam tikras traumas, aplinkybes, tvirkinimus, aplinką. Genderizmo ideologijos kūrėjai tą puikiai žino. Jei jaunuolis išaugo į homoseksualą ar homoseksualę, jis bus toks ir augs, bet dirbtinai tą įskiepyti... Visų prašau, nekovokime su homoseksualizmu, mes neturime teisės, jei jis toks yra. Bet turime kovoti prieš savo vaikų tvirkinimus, kurie kai kuriose šalyse jau vyksta. Bijau, kad ateis laikas, kai mes būsime bejėgiai.

– Bet ar jūs norite daryti tai su žmonėmis, kurie sako: „Įkišime į dantis, surasime vaikus, apsupsime Seimą...“

– Tai mane nustebino ne iš pačios maloniausios pusės.

– Nenustebčiau, kad dabar vyksta politinės jėgos kūrimas. Kituose rinkimuose į Seimą bus pono A.Orlausko partija. Žinote, man tiesiog būtų liūdna, jei žmonės pasinaudotų žinomais vardais. Daug žmonių nori dalyvauti, tai jų teisė. Mane labiausiai liūdina pyktis ir neapykanta, kurią mes pradedame jausti vieni kitiems.

– Bet kodėl tai vyksta? Gal tai sąmoningas kiršinimas. Gal tai dalis projekto, kurio aš nesuvokiu. Žmogus, jei neturi vaikų, galbūt tikrai kitaip mąsto, nei tas, kuris turi. Dėl vieno dalyko esu šventai įsitikinęs – genderizmas negali įsigalėti. Mes neturime teisės, prarasime viską – ne tik vaikus, bet ir tėvynę.

V.Čepinskis jau ne vienerius metus vengia viešumos. Su šeima įsikūręs sodyboje, jis mieliau rūpinasi buitimi ir kuria muziką, nei koncertų salėse džiugina klausytojų širdis.

Garsiausias Lietuvos smuikininkas neslepia nusivylimo kultūros politika ir politika apskritai. „Aš muzika stengiuosi pabėgti nuo tos neramybės. Ir ją kurti, kad muzikoje nebūtų jokios destrukcijos. Kad joje būtų ramybė, harmonija“, – pasakoja V.Čepinskis.

Kas Lietuvoje labiausiai jį nuvilia? „Genderizmo ideologijos stūmimas“, – atsako menininkas. V. Čepinskis neslepia savo neigiamo požiūrio į Stambulo konvenciją, piktinasi žodžio ir nuomonės laisvės ribojimu, ne paslaptis, kad jis ketino dalyvauti ir „Didžiajame šeimos gynimo marše“. Tačiau gali būti, kad po pokalbio „Kauno dienos“ studijoje ketinimų dalyvauti marše V.Čepinskis atsisakys. Kodėl? Sužinosite pažiūrėję.

Išradingas ekstremalas

Kelne gyvenantis totorių, baltarusių ir korėjiečių kilmės jaunasis smuiko virtuozas visame pasaulyje atpažįstamas dėl pusę veido dengiančių prizminių akinių, o jo griežimas sulaukia didžiausių liaupsių net iš rimčiausių nūdienos smuiko autoritetų.

Per trumpą karjerą R. Kimas sugebėjo savo instrumento galimybes išplėsti taip, kad jos atlieptų sau pačiam keliamus ekstremalius techninius uždavinius. Sekdamas Niccoloo Paganini pėdomis, jis sugeba pagriežti Bacho „Ariją“, atlikdamas visas kūrinio instrumentines partijas. Šio kūrinio atlikimas išgarsino R. Kimą platformoje „YouTube“ dar iki jam pradedant gastroliuoti po pasaulį.

Kritikai negaili solistui pagyrų dėl jo smuiko skambesyje slypinčio sprogstamos energijos užtaiso, neįtikėtino virtuoziškumo, nepriekaištingos technikos ir garso grožio. Jis nuolat ieško naujų technikų, kurias galėtų pasitelkti savo kūrybiniams sumanymams. Smuikininkas išrado ir pradėjo griežti naujo tipo stygomis, kurias naudoja vos keli smuikininkai visame pasaulyje. Šiuo metu jis eksperimentuoja su minėtais prizminiais akiniais, dėvėdamas juos savo pasirodymų metu.

Nepaiso jokių taisyklių

Griežti smuiku R. Kimas pradėjo būdamas penkerių, o jau septynerių pelnė pirmuosius apdovanojimus nacionaliniuose konkursuose. Būdamas 16-os metų R. Kimas pradėjo studijuoti Kelno aukštojoje muzikos mokykloje. Netrukus smuikininkas pelnė pirmąją premiją tarptautiniame konkurse „Valsesia Musica“, o iškovojęs pirmąją vietą Tarptautiniame Kelno muzikos konkurse, debiutavo su garsiuoju Vakarų Vokietijos radijo orkestru.

R. Kimas rengia pasirodymus Vokietijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Italijoje, Rusijoje ir Pietų Korėjoje. Smuikininkas ne tik aktyviai koncertuoja. Jis pats kuria originalią muziką ir įspūdingas įvairių kūrinių aranžuotes smuikui solo. Kaip kūrėjas R. Kimas nepaiso jokių mokyklų ir taisyklių: kūryba jis išreiškia savo romantinius jausmus arba meta iššūkį savo meniniams gebėjimams, dažnai pranokdamas tai, kas anksčiau buvo laikoma techniškai neįmanoma pagriežti šiuo instrumentu. Viena sėkmingiausių jo pastarųjų metų kompozicijų, skambėsianti ir koncerte Klaipėdoje, – parafrazė „I Brindisi“ Giuseppe’s Verdi operos „Traviata“ temomis.

Atliks virtuoziškus kūrinius

Solistas R. Kimas su Lietuvos kameriniu orkestru atliks kelis žymių baroko epochos kompozitorių, kurie taip pat buvo atlikėjai virtuozai, kūrinius. Tai bus Giuseppe’s Tartini Sonata „Velnio treliai“, Niccolo Paganini „Cantabile“ ir Johanno Sebastiano Bacho Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll (originaliai sukurtas klavyrui).

Orkestras taip pat interpretuos garsaus klasicizmo epochos kompozitoriaus ir violončelininko Luigi Boccherini Simfoniją B-dur.

Kasmet tarpušvenčio laikotarpiu Klaipėdoje vykstantys vieno žinomiausių, profesionaliausių ir seniausiai gyvuojančių šalies kolektyvų – Lietuvos kamerinio orkestro – pasirodymai jau tapo gražia tradicija. Šiuokart vilniečių orkestro programai gaivios energijos ir naujo kvėpavimo suteiks smuiko virtuozo R. Kimo muzikavimas.

Koncertas vyks gruodžio 27 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Geriausi ir populiariausi pastarojo dešimtmečio D. Garretto kūriniai Vilniaus „Siemens“ arenoje skambės kitų metų spalio 9 d.

„Nekantriai laukiu 2019-ųjų metų turo „Unlimited – Greatest Hits – Live“ ir labiau nei kada nors anksčiau trokštu kartu su klausytojais leistis į jaudinančią muzikinę kelionę, – sako Davidas Garrettas. – Kartu su savo grupe, draugais ir klausytojais noriu švęsti muziką ir pastarąjį dešimtmetį.“

Nuo karjeros pradžios Davido Garretto nevaržė jokios muzikinės ribos, todėl jo turo pavadinimas „Unlimited“ (liet. be ribų) yra kur kas daugiau nei tik žodis. Tai jo gyvenimo filosofija. Visi, kurie bent kiek pažįsta D. Garrettą, žino, kad jo kūrybiškumas – beribis. Savo aistra muzikai jis užkrėtė ir į „crossover“ (muzikinių žanrų samplaika) bei klasikinės muzikos gerbėjų gretas atvedė visiškai naują auditoriją. Jo atliekami svaiginantys roko hitai „Purple Rain“ ar „Smells Like Teen Spirit“, jo įtaigios versijos tokių tautos himnais tapusių kūrinių kaip „Nothing Else Matters“ ar „November Rain“, jo unikaliai atliekami pasauliniai populiariosios muzikos šedevrai „Viva la vida“ ar „Hey Jude“, taip pat tokios klasikinės melodijos kaip Bethoveno 5-oji simfonija ar Debiusi „Clair de Lune“ minias gerbėjų panardina į svaigią ekstazę ir priverčia ne tik judinti kojas, aistringai ploti, bet ir spontaniškai atveda į šokių aikštelę.

Per dešimtmetį trunkančią tarptautinę „crossover“ muzikos karjerą D. Garrettas ne kartą gerino savo rekordus. Paskutiniojo turo „Explosive Live“ koncertuose, kurie vyko 20-yje šalių, taip pat ir Lietuvoje, apsilankė per 400 tūkst. žiūrovų.

A. Paganinis tarp populiariosios muzikos žvaigždžių ir Jimis Hendrixas tarp smuikininkų – D. Garrettas yra šio amžiaus „Velnio smuikininkas“, tarptautinė superžvaigždė, kuri nutrina ribas tarp Mocarto ir „Metallicos“. Garbinamas kaip „crossover“ muzikos pionierius ir dėl išskirtinės virtuoziškos grojimo technikos, Davidas vienodai gerai jaučiasi ir kartu su garsiausiais pasaulio dirigentas bei orkestrais atlikdamas sudėtingas klasikos kompozicijas, ir stadionus žmonių pavergiančius roko hitus.

Milijonus gerbėjų visame pasaulyje turintis atlikėjas, jau yra pelnęs 24 aukso ir 16 platininių apdovanojimų skirtinguose planetos kampeliuose – nuo Honkongo iki Vokietijos, nuo Meksikos iki Taivano, nuo Brazilijos iki Singapūro.

„Unlimited – Gratest Hits – Live“ koncerte D. Garrettas atliks unikalią „crossover“ programą, kurioje – ir karščiausi roko ritmai, ir jausmingos baladės, ir, žinoma, rinktinė klasika. Prekyba bilietais prasideda lapkričio 16 d. Bilietus platina „Tiketa“.

Jau daugiau nei 25 m. N. Kennedy yra vadinamas vienu reikšmingiausių pasaulio smuikininkų, tad kiekvienam savo koncertui jis ruošiasi itin kruopščiai ir kelia labai aukštus reikalavimus tiek sau, tiek organizatoriams.

Tam, kad išpildytų smuikininko ir jo koncertiniam turui „The New Four Seasons+Dedications“ keliamus reikalavimus, koncerto Vilniuje organizatoriai įgarsinimo įrangą gabensis iš užsienio.

„N. Kennedy reikalavimai labai aukšti. Kai kurios technikos Lietuvoje nėra, ją užsakėme iš Vokietijos. Išskirtiniai reikalavimai buvo keliami ir orkestrui. Smuikininkas prašė atsiųsti kiekvieno muzikanto biografiją ir tik po kruopščios atrankos buvo patvirtinta sudėtis. Labai džiaugiamės, kad Vytauto Lukočiaus įkurta „Vilniaus Sinfonietta“ atitiko griežčiausius reikalavimus. N. Kennedy reikalavimus galėčiau palyginti su Andrea Bocelli iškeltais pageidavimais mums“, – teigia renginio organizatoriai.

Ne ką mažesni buvo ir atlikėjo keliami apgyvendinimo sąlygų reikalavimai. N. Kennedy gyvena tik penkių žvaigždučių arba aukštesnės klasės viešbučiuose ir tik pačiuose geriausiuose apartamentuose. „Kambaryje būtinai turi būti fortepijonas, „Hi-Fi“ garso sistema, speciali patalynė, viešbutyje turi būti ir visą parą veikianti virtuvė. Visa atlikėjo komanda pageidauja apsistoti tame pačiame viešbutyje“, – pasakojo renginio organizatoriai.

Pirmoje koncerto dalyje Vilniuje N. Kennedy atliks džiazo ir roko elementais nuspalvintą Antonio Vivaldi koncertų ciklo „Metų laikai“ interpretaciją iš 2014 m. išleisto albumo „The Four New Seasons“. Kiekvienas A. Vivaldi koncertas turi ne tik metų laiką atitinkantį programinį pavadinimą, bet ir, kaip spėjama, paties kompozitoriaus dedikuotą sonetą, kurie buvo sukurti siekiant tiksliai paaiškinti muzikos kūrinį. Specialiai vieninteliam N. Kenendy pasirodymui Lietuvoje šie sonetai buvo išversti į lietuvių kalbą.

Antroje pasirodymo dalyje smuikininkas atliks savo paties kūrybos muzikines dedikacijas žymiems bei jį įkvėpusiems muzikantams: Jarek Smietana, Isaac Stern, Stephane Grappelli, Yehudi Menuhin ir Mark O’Connor.

Vienas geriausių smuikininkų pasaulyje

N. Kennedy – legendinio kompozitoriaus ir smuikininko Yehudi Menuhin bei muzikanto Stephane Grappelli mokinys. Šis smuikininkas sukėlė tikrą „smuiko“ revoliuciją, savo rokenrolišku klasikinių kūrinių atlikimu šokiravo konservatyvią akademinę bendruomenę. Jo vardas tapo žinomas 1989 m., kai buvo išleista N. Kennedy kartu su Anglijos kameriniu orkestru įrašyta plokštelė „Metų laikai“ (A. Vivaldi). Šešis mėnesius albumas laikėsi populiariausių klasikinės muzikos albumų sąrašų viršūnėse ir tapo populiariausiu klasikos albumu istorijoje. Jis buvo parduotas daugiau nei trijų milijonų egzempliorių tiražu ir dėl to įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą.

Charizmatiškasis britas jau daug metų laužo nusistovėjusias muzikos normas ir kuria savo taisykles. N. Kennedy drąsiai keičia tradicinio pasirodymo standartus ir dėl to smuiko panku vadinamas atlikėjas yra be galo mėgstamas publikos. Jis nuolatos yra laukiamas geriausiose pasaulio koncertų salėse (tarp jų ir Londono „Royal Albert Hall“), o jo atliekama muzika dažnai skamba ir Bekingemo rūmuose.

N. Kennedy smuikas buvo sukurtas 1736 m. žymaus Italijos meistro Giuseppe Guarneri. Pats atlikėjas jį vadina Mano Kylie – Australijos atlikėjos Kylie Minogue garbei.

Ilgai muzikos mėgėjų lauktas N. Kennedy koncertas Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks jau šį penktadienį, sausio 26 d. Bilietus platina bilietai.lt.

Tuo Klaipėdos publika galėjo įsitikinti naujoje D. Sinkovskio ir Klaipėdos kamerinio orkestro programoje „Dainuojantis smuikas II“.

Pasak orkestro meno vadovo Mindaugo Bačkaus, „tai vienintelis man žinomas smuikininkas ir kontratenoras viename asmenyje, koncertuojantis su žymiausiais pasaulio senosios muzikos kolektyvais“.

Pasak orkestro meno vadovo Mindaugo Bačkaus, tai vienintelis jam žinomas smuikininkas ir kontratenoras, koncertuojantis su žymiausiais pasaulio senosios muzikos kolektyvais.

D.Sinkovskis yra prestižinės Maskvos konservatorijos auklėtinis. Ten jis šiuo metu dėsto. Šis muzikas yra laimėjęs daug tarptautinių konkursų, tarp jų – J.S.Bacho konkursą Leipcige (Vokietija), Musica Antiqua konkursą Briugėje (Belgija), Biberio konkursą Austrijoje ir kt. Atlikėjas intensyviai koncertuoja Rusijos, Europos, Kanados ir JAV koncertų salėse, vadovauja ansambliui „La Voce Strumentale“, dirba su žymiausiais Europos baroko orkestrais.

Pradėjęs tarptautinę karjerą kaip smuikininkas, vėliau D.Sinkovskis atskleidė ir savo vokalinius sugebėjimus. Jis dainuoja kontratenoru – labai neįprastu balsu, kurio koloritas artimiausias moteriškam sopranui, o diapazonas – mecosopranui. D.Sinkovskio aukštas vyriškas balsas yra gana lankstus ir gerai tinka atskleidžiant subtilią baroko ornamentiką. Savo pasirodymuose jis keri publiką magiška garso šviesa ir atlikimo kokybe.

Šio iškilaus solisto scenos partneriu vėl bus kūrybine energija ir polėkiu išsiskiriantis Klaipėdos kamerinis orkestras. Meno vadovo M.Bačkaus iniciatyva kolektyvas jau kelerius metus nuosekliai gilinasi į baroko muzikos interpretaciją, dalyvaudamas meistriškumo klasėse su senosios muzikos atlikimo specialistais, į savo programas įtraukdamas istorinius instrumentus. Jo dėka Klaipėdoje jau išgirdome keletą ypatingų barokinių programų. 

Apie vieną iš jų – D.Sinkovskio ir Klaipėdos kamerinio orkestro pasirodymą 2016 m. festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – muzikologė Danguolė Vilidaitė kultūros ir meno žurnale „Durys“ rašė: „Šio koncerto didžiausia vertybe tapo pasiektas nepaprastai geras ansambliškumo tarp orkestro ir solisto jausmas, priartėjimas prie barokinės artikuliacijos: kai dinamika – tarsi šviesos ir šešėlių žaismas, kai melizmos – tarsi pusbalsiu šnabždami žodžiai, o muzikai suteikiamas (arba bent jau to siekiama) kalbos išraiškingumas.“

Koncerte „Dainuojantis smuikas II“ bus atliekami Antonio Vivaldi, Francesco  Geminiani, Giuseppe Antonio Brescianello, Johanno Adolpho Hasse’s kūriniai.

Beje, ši programa kovo 16-ąją skambės puikia akustika garsėjančioje Liepojos „Great Amber“ koncertų salėje ir džiugins Liepojos tarptautinio žvaigždžių festivalio publiką. Kovo 18-ąją Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje jos galės klausytis Vilniaus melomanai. Klaipėdos koncertų salėje pasimėgauti išraiškinga „Dainuojančio smuiko II“ muzika publika kviečiama kovo 17 d. 18.30 val.

Pagrindinė koncerto asmenybė – garsus Lietuvos smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, kurį kartu muzikuoti pasikvietė violončelininkas Mindaugas Bačkus ir jo vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras. Programoje – aistringasis Á.Piazzolla, jaunatviškasis F.Mendelssohnas ir vakaro netikėtumas – koncerto solisto V.Čepinskio kūrinys styginių orkestrui.

Aistringa V.Čepinskio atliekama muzika melomanus yra pavergusi jau daugelį metų. Klaipėdiečiai prisimena, kaip anksčiau smuiko virtuozas ir jo suburtas orkestras „Camerata Klaipėda“ dažnai koncertuodavo uostamiestyje ir sutraukdavo klausytojų minias.

Vilhelmas vaikystėje buvo vadinamas vunderkindu. Smuikuoti jis pradėjo būdamas ketverių, o septynerių jau debiutavo Kauno filharmonijoje. Būdamas dešimties V.Čepinskis jau griežė kaip solistas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Ir visa tai – tik pirmieji ilgos ir sėkmingos karjeros žingsniai. Muzikas studijavo prestižinėje Džulijardo muzikos akademijoje Niujorke bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sulaukus pripažinimo, smuikininko koncertų geografija stipriai išaugo: aplankyta dauguma Europos šalių, JAV, Japonija, Rusija. Tarp gausybės įvertinimų – Ispanijos karalienės apdovanojimas už meno sklaidą Europoje ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžius.

Koncerte „Smuiko aistra“ V.Čepinskis pasirodys ir dirigento amplua – jo mostų klausys nuolatinio dirigento neturintis Klaipėdos kamerinis orkestras. Ansambliškumo pojūčiu išsiskiriantis jis yra vienas jauniausių ir dinamiškiausių tarp profesionalių Lietuvos kamerinių orkestrų. Jo vadovas – puikus violončelininkas M.Bačkus tą vakarą demonstruos ir savo violončelės aistrą.

Koncerto pradžioje – akivaizdi nuoroda į baroko genijaus J.S.Bacho kūrybą. Skambės V.Čepinskio daugiabalsė fuga „Hommage a Bach“, kurią diriguos pats autorius. Kitas kūrinys – XIX a. kompozitoriaus F.Mendelssohno „Styginių oktetas“ op. 20 (versija orkestrui), sukurtas, kai autoriui tebuvo 16 metų. Antrojoje koncerto dalyje, atliekant garsaus Argentinos tango muzikos kompozitoriaus A.Piazzollos kūrinius, atsiskleis tikroji V.Čepinskio smuiko aistra.

Šioje muzikos šventėje publikos dėmesį trauks ypatingas talento proveržis ir ekspresyvus muzikavimas. Koncertas „Smuiko aistra“ – vasario 10 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Smuiko virtuozas Nikita Borisoglebskis (Boriso-Glebsky) atvyksta į Lietuvą ir kitą savaitę koncertuos Klaipėdoje.

Mūsų šalies muzikos gerbėjai turės išskirtinę progą jį taip pat išgirsti koncertuose Vilniuje ir Kaune. Virtuozinę kamerinės muzikos programą smuikininkas atliks drauge su vilniečiu pianistu Kasparu Uinsku. Bendrus jų pasirodymus Lietuvoje organizuoja VšĮ „Naujoji muzikų karta”.

Apdovanotas konkursuose

N.Borisoglebskis gimė 1985 m. Volgodonske Rusijoje. Vaikystėje mokėsi vietinėje muzikos mokykloje, taip pat Rostovo menų mokykloje. Vėliau studijavo Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje, mokėsi pas geriausius Karalienės Elžbietos muzikos koledžo Belgijoje ir Kronbergo akademijos Vokietijoje smuiko pedagogus.

Neteko ilgai laukti, kol N.Borisoglebskio muzikalumas ir unikalus virtuoziškumas pakerėjo pasaulį. Tai patvirtina ir dvejonėms vietos nepalieka apdovanojimai bene aštuoniuose svarbiausiuose pasaulio konkursuose. Tarp jų – pirmoji vieta tarptautiniame Jeano Sibelijaus konkurse Helsinkyje (Suomija), kurio laimėtojais praeityje tapo tokios žvaigždės kaip Leonidas Kavakosas, Elisabetha Batiashvili, Nikolajus Znaideris ir kiti. Smuikininkas taip pat buvo pirmas F.Kreislerio konkurse Vienoje (Austrija), pelnė antrąją vietą tarptautiniame P.Čaikovskio konkurse Maskvoje (Rusija), tapo laureatu Karalienės Elžbietos konkurse Briuselyje (Belgija). 2013 m. N.Borisoglebskis laimėjo pagrindinį prizą „Monte Carlo Violin Masters“ konkurse Monake, vykstančiame tik kas ketveri metai ir išrenkančiame vienintelį laimėtoją. Prizą jam įteikė Monako kunigaikštystės princas Albertas II.

2009 m. N.Borisoglebskis buvo įvertintas Metų smuikininko prizu. Šį apdovanojimą jam skyrė tarptautinis Majos Plisetskajos ir Rodiono Ščedrino fondas (JAV). 2011 m. smuikininkas gavo du svarbius prizus: „Virtuoso”, kurį įteikė italų Antonio Stradivari fondas, ir J.Sibelijaus medalį, įsteigtą J.Sibelijaus fondo Suomijoje.

Su garsiausiais orkestrais

„N.Borisoglebskis išsiskiria savo muzikinės minties gilumu, nepriekaištinga technika bei reta elegancijos, natūralumo ir be kompromisų griežto atlikimo derme”, – apie jį rašė „La Libre Belgique“.

„N.Borisoglebskis pagrojo nuostabiai – su retu stiliaus pojūčiu ir kartu nuoširdžiai, ekspresyviai, bet skoningai, neperlenkdamas, demonstruodamas ne save, o muziką“, – taip apie jo koncertą su Sankt Peterburgo Marijos teatro simfoniniu orkestru, diriguojant V.Gergijevui, festivalyje „Baltųjų naktų žvaigždės“ atsiliepė „Novoje ruskoje slovo“.

Šiandien N.Borisoglebskis kviečiamas koncertuoti su garsiausiais pasaulio orkestrais, įskaitant Vienos radijo simfoninį, Briuselio filharmonijos, NDR, Gotenburgo ir Pekino simfoninius, Helsinkio ir Maskvos filharmonijos, Londono kamerinį, Karališkąjį Valonijos kamerinį orkestrą, „Sinfonia Varsovia“ bei daugelį kitų.

Nuo 2011 m. smuikininko karjera rūpinasi viena didžiausių agentūrų pasaulyje „IMG Artists“. N.Borisoglebskis išleido dvi kompaktines plokšteles: Trečiąjį Henri’o Veiuxtepmso smuiko koncertą su Lježo „Royal Philharmonic“ orkestru ir Edouardo Lalo monografijų albumą su „Sinfonia Varsovia“, smuikininku Augustinu Dumay ir pianistu Jeanu Philippe’u Collardu. Pastaroji kompaktinė plokštelė buvo apdovanota penkiomis muzikos žvaigždėmis prancūzų žurnale „Diapason”.

Duetas su K.Uinsku

Smuikininkas N.Borisoglebskis ir pianistas K.Uinskas pažįstami jau keletą metų. Kaip duetas jie debiutavo koncertų ture Brazilijoje, vėliau koncertavo Norvegijoje ir Belgijoje. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos melomanai turės galimybę išgirsti subrandintą šių dviejų atlikėjų pasirodymą.

„Su Kasparu išbandėme vienas kitą ekstremaliausiomis sąlygomis. Brazilijoje koncertavome po 32 valandų skrydžio, man turint aukštą temperatūrą ir lauke esant 95 proc. oro drėgnumui”, – įspūdžiais dalijosi N.Borisoglebskis.

„Nikita – puikus smuikininkas, turintis ypatingą jautrumą atliekamai muzikai. Didelis malonumas su juo groti. Tikiu, kad rezultatas bus puikus”, – sakė „Naujosios muzikų kartos” lyderis K.Uinskas, artėjant bendram pasirodymui trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose.

Čia duetas atliks vienas gražiausių Franciso Poulenco ir Césaro Francko sonatas smuikui ir fortepijonui. Taip pat skambės Edvardo Griego Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 3 op. 45, Dmitrijaus Šostakovičiaus 4 preliudai smuikui ir fortepijonui iš 24 preliudų op. 34: Nr. 10; Nr. 15; Nr. 16; Nr. 24 ir... Balio Dvariono „Prie ežerėlio“.

Klaipėdos koncertų salėje smuikininko N.Borisoglebskio ir pianisto K.Uinsko koncertas vyks kovo 21 d. 18 val. Bilietai – po 11,43–44,44 Eur (39,47–153,44 Lt), moksleiviams, studentams, senjorams ir žmonėms su negalia taikoma 15 proc. nuolaida.