SOS signalo nebuvo
1969 metų paskutinėmis spalio ir pirmosiomis lapkričio dienomis Baltijos jūroje siautėjo vis stiprėjanti audra. Ne viena Klaipėdos jūreivių šeima nerimaudama dėl tų, kurie jūroje, klausėsi dieną ir naktį už langų stūgaujančių vėjų.
Vyraujant tokiems orams, per radiją atskriejęs SOS signalas, tikrai nieko nebūtų nustebinęs. Bet eteryje buvo ramu. Išoriniame reide stovėjo keletas laivų. Tarp jų ir iš Hamburgo atplaukęs 86 metrų ilgio „Hans Bernstein“.
„Vokietis“, vežiojantis anglis ir antracitą, Klaipėdoje buvo dažnas svečias. Jo įgula ramiai laukė kol aprims vėjas ir locmanas galės įvesti laivą į uostą. Audra nerimo ir didžiulės bangos vis aršiau puldinėjo jau ne pirmos jaunystės laivą. Bangų ir stiprių vėjų atakos pirmiausia neatlaikė inkarai. Laivą pradėjo nešti kranto link. Tai iškarto pastebėjo uosto saugaus eismo tarnybos.
Kaip klostėsi tolimesni įvykiai, mums, tuometiniams Klaipėdos žurnalistams, vėliau pasakojo uosto locmanai. Sunerimę uosto ir laivus aptarnaujančios agentūros „Inflot“ dispečeriai per radiją pasiteiravo kapitono A.Heimsono kokios jam reikia pagalbos. Kapitonas jos atsisakė, tikėdamasis išsikapstyti savo jėgomis.
„Senas kaliošas“ neatsilaikė
„Be reikalo pasitikėjo savo „senu kaliošu“ – tokius agentūros „Inflot“ dispečerio žodžius tada užfiksavau savo užrašų knygutėje. Iš tiesų šis krovinių laivas buvo nuėjęs nemažą ir audringą gyvenimo kelią. Jį 1910 metais pastatė „Stetin Oder Werke“ gamykla, veikusi tada Vokietijos sudėtyje buvusiame Štetine. Iš pradžių šis garlaivis plaukiojo su Vokietijos vėliava, paskui keletą metų su Didžiosios Britanijos ir vėl su Vokietijos. Ne kartą keitėsi ir jo pavadinimas.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, laivas nuskendo ar buvo nuskandintas Kylio uoste. Po kelerių metų jį iškėlė ir suremontavo. 1954 metais vietoj garo mašinos, jame buvo sumontuotas dyzelinis variklis ir įvyko paskutinė pavadinimo kaita. Nuo dabar jis vadinosi „Hans Bernstein“.
Taigi, bangų ir vėjų nešamas į krantą senolis „Hans Bernstein“, bandė neypatingai galingu varikliu priešintis stichijai. Ji buvo stipresnė. Dar kartą užklausus kokios reikia pagalbos, kapitonas vėl jos atsisakė. Agentūros „Inflot“ darbuotojai spėliojo, jog firma, kuriai priklausė laivas, tikriausiai bijojo didelio mokesčio už pagalbą. O gal ir kapitonas, pasitaręs su savo šeimininkais, nusprendė rizikuoti. Jis puikiai žinojo, kad Kuršių Nerijos pakrantė, į kurią nešė laivą, yra smėlėta be pavojingų akmenų. Tuščias laivas, kurio grimzlė mažiau kaip 5 metrai, ko gero, sės ant lygaus smėlio. Taip ir atsitiko.
Vietoj jūros – į laužyną
Atsimenu, mes, keli „Lietuvos žvejo“ žurnalistai, 1969 m. lapkričio 3-sios rytą atlėkę į Smiltynės pliažą išvydome keistą vaizdą. Prie pat kranto, maždaug už 30 metrų, stūksojo didžiulis dviem stiebais vos ne dangų remiantis laivas. Baltija buvo dar nenurimusi, tad jos bangos daužėsi į tuščio laivo korpusą kaip į būgną.
Sužinojome, kad nedidelė laivo įgula vis dar laive. Dabar jai jau niekas nebegrėsė. Į krantą buvo galima tiesiog išbristi. Na, o jūroje audros metu, tikriausiai nebuvo taip saugu. Apie tai bylojo už borto kabančios gelbėjimosi valtys.
Pliaže įkalintas laivas darė keistą įspūdį. Jis priminė į krantą išmestą banginį – vis dar gyvą, stiprų, bet visiškai išsekusį. Vairinės languose šmėkščiojo žmogaus, turbūt budinčio jūreivio, siluetas. Iš kamino rūko nedidelis dūmelis, liudijantis, kad laive vis dar rusena gyvybė.
Stebėdamiesi tokiu keistu vaizdu, spėliojome, ar „Hans Bernstein“ dar tęs savo jūreivišką gyvenimą. Po kelių dienų, ar po savaitės, gerai nebepamenu, į Klaipėdą iš Leningrado atplaukė galingas vilkikas „Kapitan Fedotov“.
Buvo bandoma visokiais būdais nutraukti „vokietį“ nuo seklumos. Kasė kanalą, kurį greitai užnešdavo smėlis, bandė juo vilkti įkalintą laivą. Viskas veltui. Gal ir buvo galima išvaduoti ant smėlio seklumos sėdintį laivą, bet kiek tai būtų kainavę?
Laivo savininkai ilgai ir atkakliai derėjosi su Klaipėdos miesto valdžia ką toliau daryti. Atrodo, buvo prieita ir iki teismų. Kaip ten bebūtų buvę, pagaliau buvo nutarta laivą supjaustyti ir jo liekanas pašalinti iš pliažo. Šis procesas užsitęsė iki pat 1995 metų.
1997 m. lapkričio 3 dieną, (koks sutapimas!) Melnragės paplūdimyje įstrigo švedų sausakrūvis laivas „Debora“. Jis buvo beveik 10 metrų ilgesnis už „Hans Bernstein“, tačiau pastarasis iki šiol vis dar išlaiko ilgiausiai pliaže kalėjusio laivo statusą.
