Laikraštį išsaugojo kaunietis

"Na, vaikeli, tai kas atsitiko Lietuvoje 1991 m. Sausio 13-ąją?" – paklausė šiomis dienomis savo pirmoko mama. "Karas", – nedvejodamas atsakė mažylis, matęs nuotraukose, filmuotuose kadruose tankus, tanketes, kareivius, šautuvus, minias žmonių, žuvusiuosius.

Vaiko lūpomis ištartas žodis "karas" labiau panašus į tiesą, nei "Sausio 13-osios įvykiai", kaip politiškai korektiškai suaugusieji įpratę vadinti didžiulį branduolinį arsenalą turinčios Sovietų Sąjungos agresiją prieš mažą, beginklę, bet labai drąsia tautą, stojusią ginti anuomet dar trapios savo nepriklausomybės.

Kaip į tą agresiją beveik prieš 30 metų sausį reagavo, pavyzdžiui, 1991 m. sausio 18-ąją pasirodęs 44 metus leidžiamas savaitraštis "Russkaja myslj", redaguojamas Irinos Ilovaiskajos?

Priminsime, kad tuomet tai buvo bene pažangiausias laikraštis rusų kalba. Jį išsaugojo kaunietis Jonas Paplauskas.

"Anuomet dirbau Kauno medicinos instituto bibliotekoje, o to instituto mokslinių tyrimų sektoriaus ilgametis vadovas Petras Simaška vėliau man padovanojo jam iš Paryžiaus atsiųstų laikraščių "Russkaja myslj". Tarp jų radau vieną, kurio pusė puslapių vadinosi "Pabaltijo tragedija" ir buvo skirti Sausio agresijai", – pasakojo J.Paplauskas.

Pagal seną scenarijų

Laikraščio pirmajame puslapyje, pačiame jo viršuje, I.Ilovaiskaja rašo apie Lietuvoje Maskvos sukurtą "nacionalinį gelbėjimo komitetą", kuris stengėsi "gelbėti" Lietuvą – 1991 m. sausio 12-osios vakare "nacionalinis gelbėjimo komitetas" pateikė ultimatumą Lietuvai – nedelsiant nutraukti nacionalinio radijo ir televizijos transliacijas. Pagal seną sovietinį scenarijų "komitetas nusprendė" perimti radijo ir televizijos bei TV bokšto kontrolę, paprašęs sovietų ginkluotųjų pajėgų pagalbos. Ir ta "pagalba" buvo tučtuojau suteikta – sausio 13-osios naktį nužudyta keturiolika ir sužeista daugiau nei 1 tūkst. civilių. Tą kruvinąjį sekmadienį "nacionalinis gelbėjimo komitetas", pasinaudodamas užgrobtu radiju ir televiziją, ėmėsi skleisti sovietinę propagandą prieš Lietuvą, įgyvendindamas iš anksto parengtą SSRS vadovų palaimintą planą. Juk neįmanoma patikėti, kad sovietų ginkluotosios pajėgos galėjo vykdyti apsišaukėliško "komiteto" prašymus be išankstinio SSRS vadovybės, įskaitant vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą Michailą Gorbačiovą, pritarimo.

"Lietuva įžengė į išties tragišką savo naujosios istorijos fazę, kai jos vyriausybė prarado priėjimą prie masinės informacijos priemonių", – tame pačiame straipsnyje rašė I.Ilovaiskaja.

Recepto logika

Maskva, kaip rašoma laikraštyje, pasirinko tinkamą momentą agresijai – pasaulis susirūpinęs anuomet kilusiu kariniu konfliktu Persų įlankoje. Tačiau SSRS agresija šį kartą neliko nepastebėta, Beje, tinkamą momentą kariniams Kremlius pasirenka ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Prisiminkime, kad ir 1940 m. birželio 15-ąją – ultimatumui ir invazijai į Lietuvą buvo pasirinkta diena, kai visas pasaulio dėmesys buvo sutelktas į Paryžių, kurį birželio 14-ąją užėmė Hitleris.

Nors M.Gorbačiovas nė nemirktelėjęs tvirtino nieko nežinojęs apie agresiją Lietuvoje – tai paneigia laikraščio autorių straipsniai.  M.Gorbačiovo pavaduotojas Genadijus Janajevas tuo pat metu savo vyriausybinėje telegramoje, skirtoje SSRS respublikų ir sričių deputatų taryboms, pagal seną išbandytą sovietinį receptą kvietė solidarumo akcijoms prieš "buržuazinę Lietuvą". Tačiau ir tai nepavyko – tai patvirtina ir laikraštyje pateiktos telegramos M.Gorbačiovui.

Jose įvairūs darbininkų komitetai, profsąjungų atstovai, rašytojai, deputatai išreiškia nepritarimą kariniams SSRS veiksmams Lietuvoje, siūloma išvesti kariuomenę ir net atsistatydinti pačiam M.Gorbačiovui.

Kyšojo melo ausys

Laikraščio 2–9 puslapiuose pateikiama išsami informacija apie agresiją Lietuvoje sausio 9–13 d., o Dmitrijus Volčekas demaskuoja "nacionalinį gelbėjimo komitetą", pateikdamas savo pokalbį telefonu su gen. mjr. Algirdu Naudžiūnu, paslaptingojo "komiteto", kurio narių pavardės nebuvo viešinamos, nariu.

Beje, jis neigė šį šį faktą, melavo apie komiteto sukūrimo ištakas, apie agresiją Lietuvoje. Į D.Volčeko klausimą, kodėl slepiamos "komiteto" narių pavardės, A.Naudžiūnas atsakė: "Todėl, kad pradėta šaudyti į nugaras."

Paprašytas įvertinti Sausio 13-osios įvykius, A.Naudžiūnas sakė, kad karių šautuvuose esą nebuvo tikrų šovinių, kad jiems buvo įsakyta nešaudyti.

Į klausimą, kodėl tuomet tiek civilių aukų Vilniuje, A.Naudžiūnas negalėjo paaiškinti, bet kartu pažymėjo – jei M.Gorbačiovas neįves Lietuvoje prezidentinio valdymo, čia prasidės pilietinis karas, nes "komitetą" įkūrę darbininkai nusiteikę labai ryžtingai.

Pasirodo, darbininkai pasirengę žudyti komunistus, jei tie  aktyviai nesiims gelbėti Lietuvos. Bet kaip tai suprasti? Juk steigiamasis "Gelbėjimo komiteto" susirinkimas vyko būtent pačios komunistų partijos centrinio komiteto pastate, o jo, "komiteto", viešas atstovas Juozas Jermalavičius yra Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro narys. Ir visai ne darbininkas, o profesorius.

M.Gorbačiovas smarkiai apsiriko

Kitas demaskuotas melo pliūpsnis – jau minėtas G.Janajevo kreipimasis į visų sovietų respublikų aukščiausiąsias tarybas, sričių liaudies deputatų tarybas. Laikraštyje pateikiamas Boriso Jelcino, vadovavusio Rusijos federacijos Aukščiausiajai tarybai, sausio 12-osios pareiškimas. Jame SSRS vadovai raginami nenaudoti karinės jėgos Lietuvoje, o viską spręsti derybomis, išvesti karines pajėgas iš Lietuvos.

Prancūzų žurnalistas Žoržas Diupua laikraštyje rašo, kad įvykiai Lietuvoje – tai sunkus M.Gorbačiovo gerbėjų prabudimas, nes jis kaltas ne tik todėl, kad kariškiai čia žudė beginklius žmones, bet ir todėl, kad pats įkvėpė nacionalinį atgimimą Baltijos šalyse. Primenama, kad M.Gorbačiovas tuo metu savo rankose turėjo daugiau valdžios nei Stalinas ar L.Brežnevas – vien todėl, rašoma straipsnyje, jam nepavyks išvengti atsakomybės.

Deja, ši žurnalisto pranašystė neišsipildė iki šiol. Beje, M.Gorbačiovui pavyko išvengti atsakomybės už skerdynes Tbilisyje 1989 m. balandžio 9-ąją, kai už aštuoniolikos civilių žūtį (užkapoti kareiviškais kastuvėliais) visa atsakomybė buvo suversta generolui Radionovui, nors yra žinoma, kad sprendimas įsiveržti į Tbilisį buvo priimtas Maskvoje, kompartijos centriniame aparate.

Ir dar. Pasak vieno iš straipsnių autoriaus Michailo Gellero, sovietai nuo Lenino laikų buvo įpratę užgrobti valdžią ginklu. Prie šio įpročio išsaugojimo Sovietų Sąjungoje prisidėjo gorbomanija – M.Gorbačiovas buvo tikras, kad Vakarams, kaip ir anksčiau, nerūpi nei Lietuva, nei kitos Baltijos šalys. Tačiau jis apsiriko – sovietų agresijai nepritarė tiek pačios SSRS piliečiai (daugybėje miestų vyko protesto mitingai), įvairios organizacijos, tiek užsienio šalys. Maža to, laikraštyje M.Gorbačiovas vadinamas vertu pagyrimo Stalino sūnumi.

Skysta dūmų uždanga

Prieš kruviną susidorojimą 1991-ųjų sausio 13-ąją laikraštyje pasisako buvę politiniai kaliniai Natalja Gorbanevskaja, Vladimiras Bukovskis ir kiti.

Netikėtam sprendimui savo pareiškime Nobelio premijos komitetui pasiryžo Andrejaus Sacharovo našlė Jelena Bonner. Ji, remdamasi Andrejaus Sacharovo valia (jis paliko jai visas teises naudoti jo vardą kilniems tikslams), pareikalavo išbraukti A.Sacharovo pavardę iš Nobelio taikos premijos laureatų sąrašo. Mat, pasak J.Bonner, neįmanoma, kad kovotojo už žmogaus teises vardas būtų šalia M.Gorbačiovo (jis 1990 m. gavo premiją "Už pirmaujantį vaidmenį tarptautinę bendruomenę apėmusiuose taikos procesuose"), kuris yra atsakingas už pralietą kraują Karabache, Tbilisyje, Baku, Ferganoje, Oše ir už agresijos Lietuvoje scenarijų. Beje, jis labai panašus į tragiškų įvykių Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Afganistane scenarijų.

Kai kurių laikraščio straipsnių autoriai SSRS agresiją Lietuvoje vadina tiesiog karu su Lietuvą. Į agresiją reagavo ne tik SSRS miestai, respublikos – protestų prieš agresiją Lietuvoje banga nusirito per JAV, Prancūziją, Vokietiją, Japoniją, Švediją, Austriją, Daniją, Šveicariją, Suomiją, Norvegiją, Bulgariją, Rumuniją ir kt. šalis, o Kanada išreiškė abejones dėl susitarimų su SSRS, įskaitant ir būsimą milijardo vertės kreditą. Žodžiu, Sovietų Sąjungai nepavyko paslėpti senų sovietinių refleksų po krizės Artimuosiuose Rytuose dūmų uždanga.

Įžvalgus buvo vienas "Figaro" apžvalgininkas, parašęs straipsnį į "Russkaja myslj", kad smurtas Lietuvoje – naujos smurto bangos pranašas, grįžimas prie prie tradicinės visiems sovietų vadovams politikos. Juk ir Leninas, 1917 m. "gelbėdamas" Rusijos imperiją, ją vadino "tautų kalėjimu", tačiau pats 1920 m. vėl atidarė tą tautų kalėjimą. "Gelbėdamas" išsiveržusią iš šio kalėjimo Lietuvą, M.Gorbačiovas Sausio agresijos dienomis palaidojo visą paties prieš penkerius metus pradėtą demokratizacijos procesą, vadintą perestroika. Anot Pjero Briansono iš "Liberasion", M.Gorbačiovas, pademonstravo Lietuvoje, kaip veikia senieji sovietų melo ir prievartos mechanizmai.

Komentaras

Prof. Vytautas Landsbergis

Prieš 15 metų visuomeninė organizacija "Sausio 13-osios brolija" išleido Vilniuje puikų, sukrečiantį spaudos ištraukų, dokumentų ir fotografijų albumą "Pasaulis žvelgia į Lietuvą". Tai apie 1991 m.  sovietų karinę ir diversinę – šiandien pasakytume, hibridinę – agresiją prieš nepriklausomybę paskelbusią ir demokratiją kuriančią Lietuvą. Spauda iš visų kontinentų ir šalių reagavo karštai, profesionaliai ir paliko visuotinį liudijimą: karui, kariniam komunistų imperininkų terorui ir nežmoniškumui – ne!

Lietuva turėtų pakartoti šį leidinį ir platinti visose mokyklose, bibliotekose ir skaityklose. Ta proga ir papildyti bent vienu itin svarbiu Europos rusų sąmonės ir sąžinės liudijimu. Paryžiuje pasauliui apie tai bylojo didelis ir įtakingas laikraštis "Russkaja myslj", bemaž visą 1991 m. sausio 18 d. numerį skyręs publikacijoms apie Vilniaus žudynes ir Lietuvos laisvės pergalę. Dabar skelbiama apžvalga tebus nors anonsas, priminimas, žinia, kiek dar neatskleista mūsų visų kelyje į tiesą ir pilietinę brandą.

Ačiū išsaugojusiems ir pateikusiems šį šaltinį. Jis reikalingas visiems. Vakar, šiandien, rytoj.