Nepageidaujamas kūrėjas

Apie savo kūrybinį kelią tapytojas pasakojo Kauno paveikslų galerijoje vykusiame susitikime. Čia šiuo metu veikia paroda "Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m."

"Parodoje atskleidžiamu laikotarpiu kūrė itin skirtingi autoriai, kalbant ne tik kūrybine, bet ir prisitaikymo prie sistemos prasme. Vieni tapė gana nemažai oficiozinių kūrinių. Antriems kartais tekdavo nutapyti ideologijai pataikaujantį darbą vien tam, kad valdžios funkcionieriai juos paliktų ramybėje. O treti sistemai visiškai oponavo", – pastebėjo parodos kuratorė Kristina Civinskienė.

1985-aisiais į Lietuvos dailės sceną įžengę kūrėjai vadinami lūžio karta. Tuo metu Sovietų Sąjunga jau pradėjo byrėti, tad šie menininkai įgavo daugiau laisvės. Jaunieji kūrėjai aktyviai rengė parodas, o į meną žvelgė visai kitaip nei jų pirmtakai. Šiai kartai priskiriami tapytojai Algimanta Stankutė-Dargienė, Pranas Griušys, Eglė Velaniškytė, Arūnas Vaitkūnas ir kiti. Nors lūžio menininkų kartai priklauso ir V.Žukas, kartu su bendramoksliais oficialiose parodose jis nedalyvaudavo. Dėl šios priežasties tapytojo darbų nėra ir šiuo metu galerijoje vykstančioje parodoje. Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus, kuriam priklauso galerija, tiesiog neturėjo galimybės jų įsigyti.

Kūriau pogrindyje, mano darbus pamėgo privatūs kolekcininkai, o vėliau – ir užsienio diplomatai, kurie juos pirkdavo. Parodų taip pat būdavo, nors ir neoficialių.

Susitikimo metu tapytojas susirinkusiems pademonstravo ir mažai kam rodytus savo kūrybos darbus. Kadangi oficialiose parodose kūriniai nedalyvaudavo, o vėliau dauguma jų buvo nupirkti privačių asmenų, plačiajai visuomenei jie taip ir liko nežinomi.

Lūžio kartos atstovė, tapytoja Eglė Velaniškytė prisiminė, kad, rengiant parodas, komitetas prašydavo pateikti jose dalyvausiančių menininkų sąrašą. Išvydę V.Žuko pavardę, funkcionieriai pareikšdavo, kad nieko apie šį menininką nenori girdėti. Tapytojas jiems kliūdavo dėl savo bekompromisės pozicijos sovietinės sistemos atžvilgiu.

Vis dėlto V.Žukas tikina anuomet atsiskyrėliu visiškai nesijautęs. "Kai šios parodos kontekste išgirdau, kad mane vadina autsaideriu, suglumau, nes anuomet visai toks nesijaučiau. Taip, išties buvo nuspręsta dešimt metų manęs nepriimti į jokią oficialią parodą. O tai užkirsdavo kelią muziejams ir galerijoms įsigyti mano tapybos darbų, – sakė jis. – Tačiau aš toliau kūriau pogrindyje, mano darbus pamėgo privatūs kolekcininkai, o vėliau – ir užsienio diplomatai, kurie juos pirkdavo. Parodų taip pat būdavo, nors ir neoficialių."

V.Žukas pasakojo anuomet daug bendravęs su laisvais ir išmintingais kūrėjais, filosofais. Pavyzdžiui, mąstytoju Justinu Mikučiu, menininku, akmentašiu Viliumi Orvidu, kunigu, poetu Česlovu Kavaliausku.

"Jie visi buvo grįžę po ilgų tremties metų, patyrę daug neteisybės. Jokie lageriai ir katorgos šių šviesių žmonių neprivertė prisitaikyti prie režimo. Tad iš jų buvo galima semtis išminties, svarbios gyvenimiškosios patirties, – atskleidė tapytojas. – Pats nesitaikydamas su sistema, visai nesiekiau tapti autsaideriu. Norėjosi tiesiog pasijuokti iš sistemoje įsitvirtinusių menininkų. Taip pat tikėjausi, kad jie bent šiek tiek blogiau miegos žinodami, kokie niekingi yra jų poelgiai. Režimas buvo išties bjaurus – iš parodų mėtyti bent kiek neįtikę dailininkai, o meno tarybos kūrinius pirkdavo tiesiog viena iš kitos."

Pranoko profesorius

Tapytojo, skulptoriaus ir keramiko V.Žuko kūriniuose ypač ryški religinė tematika. Religija kūrėjo gyvenime atsirado gana anksti. Kaip ir dauguma jo kartos menininkų, tapytojas buvo mąstytojo ir dvasinio mokytojo J.Mikučio pasekėjas. Dešimtmetį tremtyje praleidęs mąstytojas buvo žinomas dėl savo įžvalgumo ir pribloškiančios erudicijos. Vieni jį vadino keistuoliu, kiti – šventuoju.

Šešias užsienio kalbas mokėjęs J.Mikutis domėjosi filosofija, literatūra, poezija, tapyba. Net trys Lietuvos kūrėjų kartos jį laiko savo įkvėpėju. J.Mikutis jauniems tapytojams neretai pozuodavo, o per pertraukas su jaunuoliais diskutuodavo apie gyvenimą. Pozavimui mąstytojo išvaizda labai tiko – jis buvo itin liesas, išraiškingų veido bruožų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Dailės instituto laikais didžiausią įtaką mums padarė būtent J.Mikutis. Jis mums pozuodavo, už valandą gaudavo rublį, o tai buvo visai nemenki pinigai. O po to laukdavo pertrauka – tos minutės kalbant su J.Mikučiu buvo tikra rojaus būsena. Jis kompensuodavo viską, ką girdėdavai ar negirdėdavai iš sovietinės sistemos profesorių. Daugumai jų iki J.Mikučio buvo toli, – šypsojosi V.Žukas. – Kai jis pradėdavo kalbėti apie poeziją, filosofiją, religiją, kiną ar literatūrą, suprasdavome, kad ne veltui paskui jį sekame."

V.Žuko teigimu, į dailę jis pasuko visai atsitiktinai. Tiesa, vaikystės namuose meno aura sklandė jau seniai, mat tapytojo tėvas kolekcionavo aukštos meninės vertė kūrinius. Vis dėlto pagrindinę paspirtį jam suteikė grafikas Vytautas Bačėnas. V.Žukas paauglystėje bendravo su jo sūnumi Žilvinu.

"Mums buvo keturiolika ar penkiolika metų. Po pamokų Vilniuje lankydavomės "Vaivos" kavinėje ir šiaip trainiodavomės. V.Bačėnas vieną kartą ir sako: ar baigsite trintis? Eikite į dailės mokyklą. Taip abu ir nuėjome, mus iškart priėmė. Tiesa, Žilvinui greitai pabodo, o aš likau", – prisiminė jis. Vėliau V.Žukas įstojo į Vilniaus dailės institutą, tačiau penktame kurse iš jo buvo išmestas. Studijas menininkas pabaigė jau laisvoje Lietuvoje.

"Žinoma, sovietiniuose moksluose būta nemažai absurdo. Pavyzdžiui, paveikslų rėmus mums liepdavo dažyti tik baltai. Man visa tai nepatiko, todėl nemažai konfliktavau su dėstytojais, ypač instituto rektoriumi. Tačiau gerai mokiausi, todėl ilgą laiką nebuvo preteksto mane išmesti", – pasakojo tapytojas.

Lįsdavo į spintą

Viena V.Žuko paroda taip sunervino tuometį instituto rektorių Vincentą Gečą, kad jis ją nukabino ir kažin kur paslėpė. "Toje parodoje buvo tokie neįprasti kūriniai – imi minkštą, stambų pieštuką, jį sulaužai, ir lieka grafitas tarp pirštų. Jis labai jautrus, tad gali popieriumi pirštų galiukais tiesiog vaikštinėti. Tokia technika labai tinka, jei nori kokią nors beprotybę nupiešti, – pasakojo tapytojas. – Pavyzdžiui, mano tėvas turėjo tokią plaušinę su rutuliukais, primenančią drakoniuką. Tad grafitu puikiai pavyko atkartoti jos linkius. Vienas iš mano kūrinių personažų buvo ir krokodilas Genadijus – idiotiško sovietinio filmuko herojus. Nupiešiau krokodilo kaukę. V.Gečui, trumpai kalbant, sprogo viskas. Paroda greitai buvo nukabinta. Tik lieka neaišku – darbus išmetė, o gal jie tebėra archyvuose?"

Tapytojas institute mokėsi gerais pažymiais, tad iš studijų jo nemetė. Tačiau V.Žukas nevengė ir ekscentriškų poelgių. Tai vėliau ir lėmė jo išbraukimą iš studentų sąrašų. Incidentas įvyko penktame kurse, kai Studentų mokslinės draugijos konkurse V.Žukas laimėjo piniginį prizą.

"Nusipirkome vyno, pasiautėme su draugais. Tą vakarą vieną tokią prastą savo bendrakursio gipsinę skulptūrą išmečiau pro antro aukšto langą",– prisiminė jis. Nors menininkas dabar taip nesielgtų, tikina iš visos šios situacijos tik laimėjęs. Pašalintas iš instituto, V.Žukas su šeima išvažiavo į Žemaitiją, ir pradėjo intensyviai kurti.

"Jei manęs nebūtų išmetę, nebūčiau išvažiavęs, ir per tą laiką surinkęs bei išgelbėjęs 150 sakralinio žemaitiško meno eksponatų, – svarsto tapytojas. – Likęs institute, būčiau gavęs diplomą. O tada mane trims metams būtų nukišę į Dailės kombinatą ar kokią gamyklą plakatų paišyti."

Nuobodžiame sovietiniame akademiniame instituto gyvenime tapytojui patiko tik viena. Studentai turėjo galimybę skaityti meno žurnalus iš Vakarų, vartyti meno albumus.

Susitikime dalyvavusi tapytoja E.Velaniškytė prisiminė Dailės institute gyvavusią tradiciją. Dėstytojams diskutuojant apie studentų darbų įvertinimą, kuris nors iš jaunųjų tapytojų įlįsdavo į spintą, ir klausydavosi, kas šnekama. Taip buvo elgiamasi, nes vėliau per kūrinių peržiūrą nebūdavo aišku, kodėl studentas gavo vienokį ar kitokį pažymį. Belindint spintoje ir besiklausant pokalbių, kartais paaiškėdavo, kad dėstytojai ne visada vertina sąžiningai.

"Atsimenu, kai pati lindau į spintą. Esu įsitikinusi, kad profesūra žinojo apie šią mūsų tradiciją, tačiau kažkaip tai toleravo, – šypsojosi kūrėja. – Nugirdau, kaip apie vieną talentingą kolegą dėstytojas pasakė: šitas serga menu, jam reikia piliulės, parašom jam du. Pati esu gavusi prastą pažymį už išties gerą darbą. Tad žinau, kokia tai gali būti trauma."

Niekada nemėgau atsitiktinių dalykų. Jei jau norėjau ką nors nutapyti, mane turėjo jaudinti ta tematika, tas siužetas, būtent tas žmogus.

Artimi siužetai

Meistriškais kūriniais žavintis V.Žukas pasakojo labai mėgęs tapyti naktį. "Miegodavau du karus per parą, nes norėdavosi visiškai atsiriboti nuo akademinio pasaulio ir jo įtakos. Grįždavau namo iš vakarinio piešimo apie 19 val., pavalgydavau, ir eidavau miegoti. Atsikeldavau vidurnaktį ir tapydavau iki paryčių, – atskleidė jis. – Turėdavau net keturias valandas absoliučiai laisvo laiko. Dauguma to laikotarpio darbų ir buvo sukurti tyloje, naktinių seansų metu. Tačiau tai nebuvo joks vargas – tris valandas pamiegi vakare ir ryte tris. O tada šviežias kaip agurkas gali eiti į studijas."

Susitikimo dalyviams V.Žukas parodė savo kūrinius iš 1978–1985 m. periodo. Tai eskizai, koliažai, asambliažai, tapybos darbai. Pusė jų jau priklauso privačioms kolekcijoms.

"Niekada nemėgau atsitiktinių dalykų. Jei jau norėjau ką nors nutapyti, mane turėjo jaudinti ta tematika, tas siužetas, būtent tas žmogus. Pavyzdžiui, viename kūrinyje nutapiau vaikystės namo liftininką – pasakojo jis. – Kai buvau mažas, su tėvais gyvenau Mokslo darbuotojų name Vilniuje. Į penktą aukštą mus veždavo toks senas žydas liftininkas. Jis buvo labai įdomus personažas – visas sulinkęs, o prie savo taburetės laikydavo smuiko futliarą. Greičiausiai jis buvo smuikininkas. Neatsimenu, ar liftininkas ką nors kalbėdavo, tačiau kaip personažas jis man labai patiko." Tuo laikotarpiu buvo populiarūs ir asambliažai. Juos kūrė garsūs to meto menininkai – V.Antanavičius, V.Kisarauskas. Nemažai asambliažų sukūrė ir V.Žukas. Tačiau iki šių dienų jie neišliko. Menininkas kūriniams panaudojo tikrus kaulus, sparnus, tad po pusmečio viską suėdė kirminai.

Tapytojas be dažų

"Galima žaisti pasakojimais apie praeitį. Tačiau gyvenimas sovietmečiu buvo išties grubus. Jeigu tu nepriklausei Dailininkų sąjungai ar jaunimo sekcijai, net neturėjai galimybės nusipirkti dažų, – prisiminė tapytojas. – Galėjai eiti į ūkinių prekių parduotuvę, ir nusipirkti rudo bitumo, arba sidabrinių / bronzinių dažų, skirtų tvoroms dažyti. Tad nusipirkdavome šių dažų statinėse ir tapydavome. Buvo sunku įsigyti ne tik drobės ir dažų, bet ir porėmį. Tad belikdavo nusileisti į rūsį ar užlipti į pastogę. O ten pilna visokių nereikalingų staliukų, langų, lovų, rėmų. Aš, pavyzdžiui, porą paveikslų užtraukiau ant dvigulės lovos rėmo."

V.Žuko teigimu, politinė aplinka gali būti grubi, gali būti ir palanki. Tačiau menininkas visada turi savo problemų, kurių niekas neišspręs be jo paties. "Jeigu kūrėjas pradeda jausti, kad kartojasi, jis turi save stabdyti, ir ieškoti kažko kitoniško. J.Mikutis sakydavo, kad pats neoriginaliausias dalykas yra norėti būti originaliam. Kita vertus, be šio troškimo nebūtų meno", – šypsosi tapytojas.