Man, kaip daugeliui istorija besidominčių žmonių, tokios naujienos sukėlė didelį nustebimą.

Šiomis dienomis apsilankiau Kukuliškių baterijoje ir patyriau tikrą šoką, kai tos baterijos darbuotojas Timūras man aprodė beveik tuščias betoninio statinio patalpas.

O juk dar neseniai jose buvo daug karo meto istorinio paveldo, sprogmenų dalių, lūženų. Buvo ir artilerijos sviedinių, bet tik tuščiaviduriai, be jokio užtaiso ir galimybės juos užpildyti sprogstamąja medžiaga. Visi šie daiktai nekėlė jokio pavojaus.

Labai liūdna, kad mūsų atitinkamų tarnybų darbuotojų mąstymo lygis prilygsta talibų grupuočių mentalitetui, kai jie prieš kelerius metus Afganistane susprogdino 1,5 tūkst. metų senumo Budos skulptūrą, niokojo muziejų eksponatus, ypač archeologinius radinius.

Net sovietų laikais muziejuose buvo eksponuojami tikri, gerai išsilaikę šautuvai, kulkosvaidžiai ir panašūs dalykai.

O JAV gyventojai apskritai turi teisę įsigyti įvairių  šaunamųjų ginklų, nepaisant, kad jais naudojamasi vykdant nusikaltimus.

Girdėjau, kad ir garsioji Orvydų sodyba neišvengė perdėto tarnybų dėmesio, dėl to sovietinis tankas prarado vamzdį.

Iš kur tokia patologinė baimė? Gal kokius nors asmenis taip stipriai paveikė koronavirusas?

Jau seniai gyvename taikos sąlygomis, o nelaimės niekaip nesusijusios su karo laikų palikimu.

Gal būtų protingiau tokį uolų rūpestį gyventojų gerove sukoncentruoti ten, kur jo tikrai reikia. Yra daug nagingų žmonių, kurie ir iš kanalizacijos ar lietaus vamzdžio gali sumeistrauti kokią nors šaudyklę.

Kodėl dabar „saldafonams“ patikėta istorinio paveldo patikra? Tai jau ima priminti stalinizmo metų čekistų siautėjimus.

Liūdna, kai saviškių tvarkdarių reikia labiau bijoti nei atėjūnų.

Tokių paminklų kaip šis po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos valdžia pristatė po visą okupuotą teritoriją, taip skleisdama savo kaip išvaduotojos propagandą. Visoje Lenkijoje tokių paminklų, primenančių apie Raudonąją armiją, neva išvadavusią šalį iš nacistinės Vokietijos, užregistruota 300. Nors Maskva aiškina, kad šie paminklai turi priminti ne Stalino valdymo laikus, o Raudonosios armijos gėrį, daugeliui lenkų jie baisūs.

„Šių paminklų forma negraži. Nesvarbu, kam pastatyti, jie tiesiog baisūs“, – teigė Halina Sienkiewicz-Guz.

Tačiau kaip mieste stovintis svetimos kariuomenės tankas gali vaizduoti ką nors kitą, o ne okupaciją. Ir lenkai tai puikiai supranta. „Žinoma, kad jie privalo dingti iš čia. Visi suaugę žmonės, atsimenantys istoriją, supranta, ką šie paminklai simbolizuoja“, – tvirtino Tomaszas Kaczmarskis.

Panašiai, kaip Vilniuje skulptūros ant Žaliojo tilto, šios Sovietų Sąjungos karių ir technikos skulptūros žmonėms primena apie okupaciją ir jos jėga atneštus baisumus. Tūkstančiai žmonių nužudyti tų pačių sovietų kareivių, dar daugiau žmonių ištremta. Lenkijos nacionalinis atminties institutas teigia, kad šie paminklai buvos statomi norint pateisinti Raudonosios armijos buvimą šalyje.

Lenkija, kartu su Lietuva, dabar yra vienos didžiausių Kremliaus ir Vladimiro Putino politikos kritikių. Varšuva ir Vilnius stengiasi priminti Europai, kokia agresyvi gali būti Maskva, jeigu nebūsime pasiruošę. Raudonosios armijos paminklai šalyse, kuriose žmonės jų nenori, nes jie asocijuojasi su okupacija, primena posakį: „Nuo nacizmo išvadavo, bet patys išeiti pamiršo.“  

Anksčiau buvo viskas aišku – pykšt žalias putojančio bizalo butelis, ir Naujieji metai. Na, savaitę prieš tai dar būdavo tokia tyli užstalė, kai po staltiese pakišdavo šieno. Ir kai per radiją atrajodavo L.Brežnevas, buvo aišku, kad esi kūčiukų prisivalgęs disidentas.

Sovietija dvelkė raguočių kanopomis ir kiaulių galvomis gastronome, tiražuotu XXVI TSKP suvažiavimo somnambulizmu bei nuo sodos putojančiu limonadu "Buratinas". Tačiau šienas po staltiese tą akimirką suteikdavo galimybę pasijusti ne šitos ištinusios Šiaurės Korėjos (SSRS) gyventoju.

Vis dėlto ryškiausia laisvės akimirka anuomet būdavo Naujieji. Iš laivų ir karinių dalinių pavogtos signalinės raketos virsdavo nesankcionuotais fejerverkais tam, kad putojantį liumpenų išradimą – "Sovetskoje šampanskoje" pilstančios mergos pažviegtų iš balkonų.

Laiko virsmas tik tiek ir terūpėjo, kad laikrodžio rodyklės pagaliau perkoptų 12 valandos padalą. Kai tai įvykdavo, atrodė, kad visas pasaulis staiga pasikeitė ir nebeliko nei kasdienybės slogučio, nei tamsių gatvių nuobodulio, nei tos šleikščios pilkybės, kuria dūsavo visas bespalve būtimi pasiligojęs sovietinis lageris.

Vinegretinė pseudošampano šventė triumfavo jausenų įvairove, ABBA per centrinę televiziją ir net šiek tiek apnuogintomis "Dwa Plus Jeden" dainininkės Elżbietos Dmoch krūtimis. Fantastinė moteris įkaušusiai SSRS per televiziją kartais pasidemonstruodavo tada, kai Lenkijos komunistų vadas E.Gierekas jau miegodavo – ketvirtą ryto.

Nei Kūčios, nei Kalėdos anuomet nė iš tolo nebuvo tokios svaigiai populiarios, kokios jos yra šiais laikais, kai ir Naujųjų metų fiesta gerokai apvyto sočioje tarpušvenčio apatijoje. Kartai, užaugusiai komunaliniuose kiemuose, mačiusiai šermenis daugiabučiuose ir kentusiai tarybinės bakalėjos nepriteklius, kartais sunku susivokti, kuri čia šventė dabar yra svarbiausia.

Dauguma Rusijos piliečių apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos suirimo, tačiau nemano, kad ją galima būtų atkurti, sako fondo „Obščestvennoje mnenije“ (Visuomenės nuomonė) sociologai.

Remiantis fondo sausio 19 dieną Rusijoje atliktos apklausos duomenimis, iš 1500 joje dalyvavusių apklaustųjų daugiau nei pusė (54 proc.) apgailestavo dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, nors dažniausiai apie tai užsiminė vidutinio (45-60 metų) ir vyresnio kaip 60 metų amžiaus respondentai (po 74 proc.).

Ketvirtadalis Rusijos gyventojų (25 proc.) pareiškė, kad jiems negaila SSSR, o kas penktas apklaustasis negalėjo atsakyti į pateiktą klausimą.

Daugelio apklaustųjų (74 proc.) nuomone, šiandien Sovietų Sąjungos atkūrimas būtų neįmanomas. Taip galvojančių respondentų nuo 2001 metų kovo padaugėjo 16 procentų.

Vis tik 12 proc. apklaustųjų galvoja priešingai.