Muzika – visa ko pradžia

„Tai žymiausias choreografas, su kuriuo „Aurai“ teko dirbti per visą ligšiolę savo gyvavimo istoriją“, – džiaugiasi „Auros“ įkūrėja ir meno vadovė Birutė Letukaitė. Ji menininką lygina su orkestro dirigentu, vadovaujančiu savo partijas atliekantiems muzikantams – šokėjams, – visas kūrinys priklauso nuo jo komandų.

Izraelyje gimęs, šiuo metu Prancūzijoje gyvenantis choreografas – vienas garsiausių šiuolaikinių šokio meistrų. Choreografo karjeroje – partnerystė su Paryžiaus opera, Sidnėjaus šokio trupe, Marselio baletu ir kt.

2004-aisiais E. Gatas subūrė savo šokio trupę „Emanuel Gat Dance“, kartu su ja pristatė gausybę tarptautiniu mastu apdovanotų kūrinių, pradedant „Žiemos kelione“ („Winter Voyage“) pagal Franzo Schuberto muziką, Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“ įkvėpto „K626“. Naujausi jo darbai – „Meilės Traukinys 2020“ („Love Train 2020“) ir „Sapnai“ („Träume“). Pastarasis spektaklis – atsakas į Richardo Wagnerio esė „Menas ir revoliucija“.

Kelias į šiuolaikinio šokio meistriškumo viršūnes prasidėjo jau brandžioje jaunystėje – E. Gatas šokį atrado būdamas 23-ejų po mėgėjams skirtų choreografo Niro Ben Galo vadovaujamų dirbtuvių. Šiuo laikotarpiu pradėjo dirbti su Liat Dror ir Niro Ben Galo trupe, taip pat savo projektuose. 1994 m. jis sukūrė savo pirmąjį solo spektaklį „Keturi šokiai pagal Bacho muziką“.

Tai, kad judesio meistras dirba su klasikine muzika, – logiška jo santykio su menu tąsa: iki atsidavė šokiui, E. Gatas studijavo muziką, siekė tapti dirigentu. Kaip sakytų metaforas mėgstantys meno kritikai, šokio ir chorinių himnų mūzos Terpsichorės kerai buvo stipresni nei muzikos mūzos Euterpės.

Vis dėlto tik atėjęs į šokio pasaulį E. Gatas sako radęs savąją vietą mene. „Kai manęs klausia, kaip išmokau choreografijos, visada sakau tik tiek:  Bachas. Muzika man yra ne tik mano kuriamų kūrinių dalis, bet ir įkvėpimo, mokymosi šaltinis. Meninė paralelinė visata ir man labai artimas mąstymo būdas“, – viename interviu yra pasakęs E. Gatas.

K. Čyžiūtės nuotr.

Atskirų elementų suma

Ypatingu intelektualumu pasižyminčio choreografo siekis – visus meno kūrinyje esančius elementus, nepriklausomai nuo jų prigimties, sujungti į sklandžią visumą, kad jie vienas kitą palaikytų ir tarpusavyje sąveikautų taip, jog rastųsi kažkas naujo, kas būtų daugiau nei atskirų dalių suma. Šią filosofiją jis iliustruoja grįždamas prie Vakarų muzikos ištakų, Giovanni da Palestrinos polifoninių kūrinių ar Johanno Sebastiano Bacho fugos. „Čia dvi ar daugiau „informacijos linijų“ kontrapunktiškai sąveikauja taip, kad atsiranda kažkas visiškai naujo“, – sako E. Gatas.

Tai, kad menininkui pavyksta pasiekti savo tikslus, nelieka nepastebėta. Anot „Le Figaro“, E. Gatas choreografijos meną įvaldo kaip mokslą, kurio ribas jis vis peržengia ir peržengia, siekdamas perteikti vis subtilesnių meditacijų. „Libération“ kritikės  Ariane Bavelier teigimu, jis yra tapytojas, meno vadovas ir choreografas – viskas viename: jis pabrėžia tai, kas gali likti nepastebėta, nors jame nėra nieko religinio, E. Gatą sieja labai glaudus ryšys su tuo, kas šventa.

B. Letukaitė prisimena, kaip prieš penkiolika metų pamatė E. Gato sukurtą Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ versiją. „Egzistuoja be galo daug šios muzikos judesio interpretacijų, tačiau pagal I. Stravinskį šokti salsą – to net drąsiausiose fantazijose žmonės neįsivaizdavo! Ne atsitiktinumas, kad būtent šis drąsus kūrinys nulėmė E. Gato likimą – prancūzai jį pakvietė kurti Europoje“, – pasakoja „Auros“ vadovė.

Bendrystė: choreografas sako spektaklio kūrimo proceso metu esantis tik mokytojas, kuris sukuria sąlygas išsiskleisti šokėjų autentiškumui. / K. Čyžiūtės nuotr.

Pagarba autentikai

Koks bus E. Gato šokis, kurį pirmieji išvys festivalio „Aura 33“ žiūrovai? „Niekada nežinau, apie ką bus mano spektaklis, – menininkas sako, prieš atvykdamas į Kauną neturėjo vizijos, kokios temos imsis. – Tai procesas, kuriame esu mokytojas, sukuriantis specialias sąlygas išsiskleisti šokėjų autentiškumui.“

Kaskart, kai imasi dirbti su nepažįstamu šokėjų kolektyvu, E. Gatas sako pirmiausia norintis juos perprasti. To pasiekti padeda choreografiniai žaidimai, kuriuos jis vadina būdu pažinti šokėjų reakcijas, o jiems savo ruožtu išmokti jo kūrybos taisyklių.

Jis pats pabrėžia, kad choreografijoje yra tik vienas klausimas ir trys jo dedamosios: kaip organizuoti judesį, laiką ir erdvę.

Tačiau savo vaidmens kūrybos procesui jis nesureikšmina. Choreografas sako šokėjams duodantis tam tikras žaidimo taisykles, bet jie yra visiškai laisvi priimti savo sprendimus. „Tam tikra prasme choreografija yra tarsi automobilis, bet kažkas turi jį vairuoti. Galiu nuspręsti, kad jį valdysiu nuotolinio valdymo pulteliu ir vairuosiu, arba pasakyti: gerai, vairuok tu. Stengiuosi įdiegti sistemą, kurioje nuotoliniu būdu nekontroliuočiau, kaip jie vairuos“, – sako jis.

Iš muzikos pasaulio atėjęs menininkas išlaikė ypatingą pagarbą šiam menui. Kurdamas šokį jis retai įjungia kūrinio muziką – dažniausiai skamba visai kita kompozicija, todėl pavyksta išsaugoti šokėjų pirmojo susitikimo su muzika efektą. Esą per daug repetuojant su muzika, pagal kurią ketinama šokti, pasineriama į autopiloto režimą – tuomet joje kažkas miršta.

Choreografas pabrėžia organiško, nesumeluoto judesio svarbą, buvimą čia ir dabar, gebėjimą stebėti ir būti pastebėtam, netikėtą muzikos jungtį su kūno plastika. Sakoma, kad stebint E. Gato kūrinius galima pamatyti ateities šokį, nors jis pats pabrėžia, kad choreografijoje yra tik vienas klausimas ir trys jo dedamosios: kaip organizuoti judesį, laiką ir erdvę. „Tiesiog giliniesi į šių elementų supratimo procesą. Kaip jie susijungia, kaip veikia vienas kitą, kaip prie jų prieiti. Vis užduodi tą patį klausimą. Tuomet, žinoma, kūrinys gali turėti daugybę atgarsių su kitomis temomis ar idėjomis, tačiau jos nėra išeities taškas. Jie yra beveik kaip šalutinis produktas ar šalutinis šio trijų klausimų nagrinėjimo proceso poveikis“, – yra sakęs E. Gatas.

Festivalio intriga

Pasaulinė „Kartotojų“ premjera bus didelė staigmena tiek žiūrovams, tiek pačiam teatrui: repeticijos vyko už uždarų durų, šokėjai buvo visiškai pasinėrę į kūrybinį procesą.

Tarptautinis šokio festivalis „Aura 33“ vyks rugsėjo 21–spalio 1 d. Kaune. Scenoje pasirodys buvę „Auros“ trupės nariai: italė Chiara Corbetta – prancūzų spektaklyje „H H H“, filipinietis Jasperas Narvaezas, šiuo metu dirbantis genialiojo Akramo Khano trupėje Londone, buvusi „aurietė“, Raimonda Gudavičiūtė su sūnumi, dabar gyvenančiu Vokietijoje.

Kas? Festivalio „Aura 33“ atidarymas. Premjera „Kartotojai“.

Kada? Rugsėjo 21 d. 19 val.

Kur? Kauno kino centre „Romuva“.