Visi R. Tumino spektakliai žiūrovus nuteikia šventiškai, leidžia patirti bemaž vaikiškai tyrą šventės džiaugsmą, tačiau „Maskaradas“, ko gero, pranoksta visus – čia yra ką veikti ir mąstančiam, ir grožio bei humoro ištroškusiam žiūrovui.

Meilės istorija, kurios epicentru tampa pamesta apyrankė, apipinama įvairiausiais personažais – lošėjais, damomis, baroniene, kunigaikščiu, tarnais ir tais, kurių tiksliai neįvardysi. Vilniaus mažojo teatro „Maskarado“ burtai kyla ne iš kaukių baliaus šėlsmo. Aktorių vaidyba, režisūra, scenografija perteikia vos akimirksnį trunkančią šventę ir nuolatinį jos ilgesį, neapleidžiantį dar ilgai, pasibaigus spektakliui.

Apibūdinti spektaklio atmosferą galima tokiais režisieriaus žodžiais: „Įsivaizduokite, kad esate Sankt Peterburge, kai lauke šaltukas, ledas – kai kur nuvalyta, kai kur labai slidu. Ir tame lede atsispindi žvaigždės. Jūs vaidinate tokioje scenoje, to meto Peterburge, esate tarp to miesto žmonių.“

Romantinė XIX a. melodrama talentingo režisieriaus rankose virto ekscentriška ir melancholiška tragikomedija. Šiame užburiančio grožio spektaklyje, sklidiname svaigaus ir ilgesingo Aramo Chačaturiano valso garsų ir tuščioje juodoje scenos erdvėje krintančio sniego, nostalgiškai atsispindi kultūrinė praėjusio amžiaus patirtis, priverčianti prisiminti B. Brechto ir G. Strehlerio teatrą, brodvėjiškus šėliojimus ir F. Fellini’io filmus.

Į Lietuvos teatro „aukso fondą“ įėjęs spektaklis yra apkeliavęs daugelį pasaulio šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos – ir pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų – ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę“. Po „Maskarado“ gastrolių Didžiojoje Britanijoje 1999 m. dienraštis The Guardian vilniečių trupę pavadino viena geriausių pasaulyje.

Spektaklyje „Maskaradas“ vaidina nuostabūs net kelių kartų Vilniaus mažojo teatro aktoriai: Arvydas Dapšys, Vytautas Rumšas, Indrė Patkauskaitė, Mindaugas Capas, Almantas Šinkūnas, Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys ir kiti.

Šis spektaklis – kaip M. Lermontovo dvikovos kulka, kuri nuo šūvio pataiko tiesiai į širdį. (rež. Rimas Tuminas)

Klaipėdoje vyksiantis spektaklis dedikuojamas 150-osioms rašytojo gimimo metinėms, kurias įvairiais renginiais šiemet prisimena ir švenčia Lietuva.

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis apie šį spektaklį yra rašęs: „Nepaprastai gyvybinga aktorės Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais.

Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“ Už šį vaidmenį aktorė 2015 m. yra pelniusi aukščiausią teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių.

Spektaklyje žiūrovai kviečiami pailsinti dvasią, pasimėgauti klasika.

Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys – tarsi priebėga nuo triukšmo ir chaoso.

„Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys – tarsi priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg atokvėpis prisėdus ant suolelio prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sakė režisierė Gabrielė Tuminaitė.

Šiuo spektakliu režisierė siekė parodyti žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą, nelaimingą dalią.

Ji kalba apie tai, kaip socialinė padėtis, aplinka veikia žmogaus inividualumą, kaip visa tai nulemia jo gyvenimą.

Liūdna tai istorija apie dėdes ir dėdienes, kurie atspindi ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti „dėdžių“.

Jų padėtis tarsi tarnų, samdinių ir šeimos narių, bet sunkesnė už samdinių, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“.

Pagal apysaką sukurtoje režisierės G.Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė – aktorė A.Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubią baudžiavinio kaimo aplinką, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas. Šis solidus režisierės G.Tuminaitės darbas – šiuolaikiška anų laikų Lietuvos kultūros, tapatybės, kasdienio gyvenimo refleksija.

Spektaklį „Dėdės ir dėdienės“ taip pat bus galima pamatyti ir Naujųjų išvakarėse Vilniuje. Gruodžio 31 dienos spektaklio bilietai jau prekyboje.

„Maskaradas“ – šventė, vykstanti tik kartą per metus

Dar viena nuostabi naujiena uostamiesčio gyventojams – į Klaipėdą atvykstantis režisieriaus Rimo Tumino „Maskaradas“. Šis legendinis spektaklis iki šiol pritraukia pilnas žiūrovų sales, jis amžinai aktualus, jaudinantis, gydantis sielą. Šis, kaip ir dauguma kitų Vilniaus mažojo teatro spektaklių, yra apie siekį gyventi kitaip. „Norisi, bet neišeina: arba gyvenimas per trumpas, arba pernelyg daug smūgių, arba per sudėtinga istorija. Kai gyvenimas triuškina, lieka viltis. O tame vilties bokšte egzistuoja teatras, kurio misija – harmonizuoti pasaulį. Nieko nėra gražiau, kilniau, išmintingiau“, – sakė režisierius R.Tuminas.

Jeigu Michailo Lermontovo pjesėje „Maskarado“ veikėjai gyvena saloninį, rūmų gyvenimą, tai spektaklyje visus veikėjus režisierius R.Tuminas išveda iš komfortiškos aplinkos.

„Išviliojau juos į žiemą, ant ledo, kad jie neturėtų kur prisiglausti, kad bėgtų, čiuožinėtų, griuvinėtų. Michailas Lermontovas buvo aistringas, tą jo aistrą bandžiau perteikti veiksmu. Tai buvo pagrindinis dalykas kūrybinio proceso metu. Šis spektaklis – kaip M.Lermontovo dvikovos kulka, kuri po šūvio pataiko tiesiai į širdį. Kulkos skrydis į širdį trunka vos keletą sekundžių, bet spektaklyje tos sekundės išplėstos į keletą valandų“, – sakė spektaklio režisierius R.Tuminas, prasitardamas, kad „Maskarado“ užuomazgos yra jo vaikystėje. „Maskaradas“ – tarsi vaikystės spektaklis, kuriame dalyvauja dėdės, moterys, mokytojos, mūsų pirmosios meilės, mūsų pirmieji pavydai, išdavystės, simpatijos... Pamenu, kaip žengdavau mokytojos, kurią buvau slapta įsimylėjęs, pėdomis, įmintomis sniege... Nueidavau ilgą kelią.“

„Maskaradas“ bus rodomas gruodžio 3 dieną Klaipėdoje, Žvejų rūmuose. Nuostabi proga dalyvauti tikroje teatro šventėje, kurią Vilniaus mažojo teatro aktoriai šiemet surengs uostamiestyje. Spektaklyje vaidins Arvydas Dapšys, Indrė Patkauskaitė, Vytautas Rumšas, Agnė Šataitė, Mindaugas Capas, Gediminas Girdvainis, Almantas Šinkūnas, Edmundas Mikulskis, Larisa Kalpokaitė, Agnė Kiškytė, Tomas Stirna, Jonas Braškys, Tomas Stirna, Tomas Kliukas, Balys Latėnas, Jūratė Brogaitė, Rasa Jakučionytė. Bilietai jau prekyboje.

Tai spektaklis, pritraukiantis pilnas žiūrovų sales, išliekantis amžinai aktualus, jaudinantis, gydantis sielą.

Šis, kaip ir dauguma kitų Vilniaus mažojo teatro spektaklių, yra apie siekį gyventi kitaip. „Norisi, bet neišeina: arba gyvenimas per trumpas, arba pernelyg daug smūgių, arba per sudėtinga istorija. Kai gyvenimas triuškina, lieka viltis“, – sako spektaklio režisierius Rimas Tuminas apie ilgiausiai gyvuojantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį, su kuriuo apkeliauta daugybė pasaulio šalių ir pelnytas ne vienas prestižinis apdovanojimas.

Šis spektaklis neseniai viešėjo Šanchajuje. Du vakarus iš eilės „Maskaradą“ žiūrėjo po tūkstantį žiūrovų, kurie liko sužavėti spektaklio vizualumo ir emocionalumo. Šįkart Vilniuje „Maskaradą“ galės stebėti taip pat daugiau žiūrovų: Compensa koncertų salėje yra net 1300 vietų.

Jeigu Michailo Lermontovo pjesėje „Maskarado“ veikėjai gyvena saloninį, rūmų gyvenimą, tai spektaklyje visus veikėjus režisierius Rimas Tuminas išveda iš komfortiškos aplinkos.

„Išviliojau juos į žiemą, ant ledo, kad jie neturėtų kur prisiglausti, kad bėgtų, čiuožinėtų, griuvinėtų. Michailas Lermontovas buvo aistringas, ir tą jo aistrą bandžiau perteikti veiksmu. Tai buvo pagrindinis dalykas kūrybinio proceso metu. Šis spektaklis – kaip M. Lermontovo dvikovos kulka, kuri nuo šūvio pataiko tiesiai į širdį. Kulkos skrydis į širdį trunka vos keletą sekundžių, bet spektaklyje tos sekundės išplėstos į keletą valandų“, – sako spektaklio režisierius Rimas Tuminas, prasitardamas, kad „Maskarado“ užuomazgos yra jo vaikystėje. „Maskaradas“ – tarsi vaikystės spektaklis, kuriame dalyvauja dėdės, moterys, mokytojos, mūsų pirmosios meilės, mūsų pirmieji pavydai, išdavystės, simpatijos... Pamenu, kaip žengdavau mokytojos, kurią buvau slapta įsimylėjęs, pėdomis, įmintomis sniege... Nueidavau ilgą kelią“.

Rimo Tumino režisuotą „Maskaradą“ Vilniuje galima pamatyti tik vieną kartą per metus, tad tikrai verta sudalyvauti šioje teatro šventėje.

Lapkričio 15 dienos spektaklyje išvysite visų trijų kartų Vilniaus mažojo teatro aktorius: Arvydą Dapšį, Indrę Patkauskaitę, Vytautą Rumšą, Ingą Burneikaitę, Mindaugą Capą, Gediminą Girdvainį, Almantą Šinkūną, Edmundą Mikulskį, Larisą Kalpokaitę, Rasą Jakučionyę, Agnę Kiškytę, Joną Braškį, Tomą Stirną, Balį Latėną, Jūratę Brogaitę, Viliją Ramanauskaitę. Režisieriaus Rimo Tumino „Maskarado“ pūga siaus Compensa koncertų salėje (Kernavės g.84, Vilniuje), talpinančioje net 1300 žiūrovų.

Kitąmet vasario 27-ąją Vilniaus mažasis teatras švęs spektaklio „Maskaradas“ 20-metį. Šiame unikaliame pastatyme režisierius, pasitelkęs savo sielai artimą romantizmo epochos genijaus Michailo Lermontovo kūrinį, išreiškė šiandieną, dabarties fantasmagorijų persismelkusį pasaulį. Visi R.Tumino spektakliai žiūrovus nuteikia šventiškai, leidžia patirti bemaž vaikiškai tyrą šventės džiaugsmą, tačiau „Maskaradas“, ko gero, pranoksta visus, čia yra ką veikti ir mąstantiems, ir grožio bei humoro ištroškusiems žiūrovams. Meilės istorija, kurios epicentru tampa pamesta apyrankė, apipinama įvairiausiais personažais – lošėjais, damomis, baroniene, kunigaikščiu, tarnais ir tais, kurių tiksliai neįvardysi. Tai žmonės, kurie mus supa kasdien, kurie yra tyros meilės tarpininkai ir kenkėjai.

Režisieriaus R.Tumino „Maskarado“ burtai kyla ne iš kaukių baliaus šėlsmo. Aktorių vaidyba, režisūra, scenografija perteikia vos akimirksnį trunkančią šventę ir nuolatinį jos ilgesį, neapleidžiantį dar ilgai pasibaigus spektakliui. Apibūdinti spektaklio atmosferą galima tokiais režisieriaus žodžiais: „Įsivaizduokite, kad esate Sankt Peterburge, kai lauke šaltukas, ledas – kai kur nuvalyta, kai kur labai slidu. Ir tame lede atsispindi žvaigždės. Jūs vaidinate tokioje scenoje, to meto Peterburge, esate tarp to miesto žmonių.“ Šie žodžiai labai tiksliai apibūdina ir patį R.Tuminą kaip kūrėją, ir kartu taikliai nurodo kryptį, apie ką galvoja nuostabūs Lietuvos teatro aktoriai, įkūniję pagrindinius spektaklio herojus, – Arvydas Dapšys (Arbeninas), Vytautas Rumšas jaunesnysis (kunigaikštis Zvezdičius), Indrė Patkauskaitė (Nina) ir kiti, – išeidami „Maskarade“ į sceną.

Į Lietuvos teatro aukso fondą įėjęs spektaklis yra apkeliavęs daugelį pasaulio šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos – ir pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų – ir lietuviškąjį „Kristoforą“ bei aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę“. Po „Maskarado” gastrolių Didžiojoje Britanijoje 1999 m. dienraštis „The Guardian“ vilniečių trupę pavadino viena geriausių pasaulyje.

Šiame užburiamo grožio spektaklyje, sklidiname svaigaus ir ilgesingo Aramo Chačaturiano valso garsų ir tuščioje juodoje scenos erdvėje krintančio sniego, nostalgiškai atsispindi kultūrinė praėjusiojo amžiaus patirtis, priverčianti prisiminti Brechto ir Strehlerio teatrą, brodvėjiškus šėliojimus ir Fellini filmus. R.Tumino „Maskarade“ ryškus individualus režisieriaus romantizmo pajautimas, susijęs ne vien su XIX a. kultūra, bet ir su folklorine pasaulėjauta, commedia dell’arte žanru. Šio žanro elementai kerinčiam reginiui neleidžia virsti vien sentimentalia melodrama, režisierius ją paverčia ekscentriška tragikomedija. „The Independent“ pastebėjo, kad „režisieriaus R.Tumino traktuotė atskleidžia geliančią pjesės tragediją, kartu primenančią ir „Otelą“, ir „Žiemos pasaką“, kuri rutuliojasi laukiniame, sūkuringame sniego pūgų, valsų ir elegantiškos klounados išdaigų pasaulyje”.

Spektaklio scenovaizdžio dailininkas – Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė – Virginija Idzelytė, kompozitorius – Faustas Latėnas.

„Maskaradas“ lapkričio 4 d. 18 val. bus rodomas Klaipėdos žvejų rūmuose. Bilietai – po 6,48–17 Eur, bilietus platina „Bilietai.lt“.