Paklausti, kas buvo sunkiausia kuriant šį spektaklį, aktoriai lyg susitarę tvirtino, jog sunkiausia buvo įveikti viduje esančius barjerus.
„Reikėjo truputėlį peržengti per save, kad galėtum pasakoti apie save visiems. Tai buvo sunkus barjeras, bet kai jį peržengėme, viskas ėmė tekėti sava linkme“, – pasakojo „Šventėje“ vaidinant Božena Burokienė.
„Čia kaip ir gyvenime, būna ir sunkių momentų, ir lengvų. Buvo visko, nuo juoko iki ašarų. Ko gero, kaip sakė Božena, sunkiausias momentas buvo peržengti tą ribą, kurią peržengus gali kalbėti ir atsiverti. Mes, „tipo“ turintys negalią, dažnai bijome, kad mūsų nesupras. Kai ją peržengi, tada jau plauki pasroviui“, – kolegei pritarė Oleg Dlugovskij.
„Aš išgyvenau labai daug visko. Visų pirma, išgyvenau gėdą. Tuo metu man buvo labai svarbu, ar mane priims. Labai norėjau būti priimta ir buvo baisu, jog nepriims. Netgi tame buvo kažkiek pykčio, bet ne ant kitų žmonių – pykau dėl to, jog aš turiu apie tai kalbėti ir gali būti, kad manęs nepriims. Po to supratau, kad visų pirma aš turiu priimti save tokią, kokia esu. Kai pradėjau priimti save, kai pamačiau, jog papasakojusi savo istoriją esu priimama ir palaikoma, tada kažkaip toks laisvumas atsirado. Visgi, repeticijose buvo baimės: ką kolegos pasakys po repeticijos, kaip su manimi toliau bendraus? Buvo ir liūdesio, ir džiaugsmo, ir pykčio, ir gėdos – buvo visokių emocijų. Išgyvenau visokius jausmus, bet laikui bėgant pamačiau, jog esu mylima. Tada tapau drąsesnė“, – atvirai mintimis dalinosi Loreta Taluntytė.
„Man tai buvo labai įdomi patirtis. Ne pirmą kartą vaidinau, bet pirmą kartą pasakojau apie save. Kažkaip man nebuvo klausimų, priims mane ar nepriims. Liga su manimi jau dvidešimt metų, tad spėjau susigyventi su įvairiomis nuomonėmis apie ją. Dažnai pagalvoju apie tai, kas būtų, jei neturėčiau negalios. Bet jos dėka suvaidinau „Šventėje“, tai yra ir pliusių. Buvo įdomi ir svarbi žmonių nuomonė. Nesinorėjo, jog į mus žvelgtų kaip į kažkokius vargšelius ir imtų gailėti, nes nieko panašaus nėra. Esame tokie patys, kaip ir jie, tik dešimt tablečių per dieną, tuo ir skiriamės (juokiasi)“, – pasakoja Kristina Šaparauskaitė.
Pasak režisierės K. Gudmonaitės, kūrybiniame procese buvo svarbu, jog kalbėdami apie save visi būtų atviri. Visgi, ne kiekvienam tai pavyko.
„Man buvo svarbu, kad jie patys norėtų kalbėti apie save. Dažniausiai jie yra įpratę vaidinti personažus. Čia jiems buvo visiškai nauja patirtis. Ir aišku, su tuo buvo „reikalų“. Kai kurie aktoriai
atsisakė, nes jiems buvo per sunku būti tokiame procese. Per sunku dalintis skausmu“, – po premjeros pasakojo režisierė.
„Jūs visi esate labai drąsūs“, – tokius žodžius po premjeros vykusioje diskusijoje ištarė viena iš žiūrovių. Visgi, kurdami personažą (dalis kūrybinės komandos vaidina neįgaliųjų teatre) jie jaučiasi kur kas drąsiau.
„Sunkiausia buvo kalbėti apie save. Kurdamas personažą kažkaip kitaip jautiesi. Taip, reikia turėti drąsos, kad ateitum ir parodytum savo žaizdas visiems. Aš visada sakiau, jog visai nenoriu, kad manęs gailėtųs, o dažniausia taip ir būna. Tik pamatę, ima klausinėti, kas man yra. Mes visi turime kažkokių trūkumų. Juk jūs irgi turite trūkumų? Mes visi gyvename su savo trūkumais ir gyvename puikiai“, – pasakojo B. Burokienė.
„Tu gali pasislėpti už personažo, o čia kai atsiveri, jau nebėra kur slėptis. Kad ir kaip mes atrodytume, mes visi esame žmonės. Manau, svarbiausia tai, kas yra viduje, kas širdyje, nes vidus yra žmogaus varomasis variklis. Kai pasižiūriu iš šalies į „sveikuosius“ (vis dar taip skirsto visuomenė), kai kažkam iš jų nutinka nelaimė, reakcija būna tokia: „Nutiko tai nutiko, juk išsikapstys kaip nors“. Mūsų atveju kitaip – mes vieni kitus labai palaikome. Pats irgi jauti, jog gali sulaukti pagalbos. Tai kaip stimulas judėti į priekį. Manau, mūsų stiprybė ir yra vienas kito palaikyme“, – kolegei pritarė O. Dlugovskij.
Vienas iš „Šventės“ kūrybinės komandos narių – choregografas Mantas Stabačinskas. Stebint spektaklį tampa akivaizdu, jog dažnam aktoriui jis padėjo išsilaisivinti iš savo pačių ir visuomenės sukurtų pančių.
„Kuriant spektaklį aš supratau, kad man labai patinka šokti. Visgi, iki tol niekas to nepastebėdavo ir galvodavo, kad aš turiu protinę negalią. O man tiesiog patinka linguoti – patinka šokti. Aš šoksiu toliau ir tobulėsiu šokiuose“, – džiaugėsi L. Taluntytė.
Vienas iš žiūrovų paklausė aktorių, ar šis atsivėrimas ir įveiktas iššūkis kažką jiems davė?
„Man tokie pasidalinimai padeda. Atrodo, kažką išmeti, bet išmeti gerąja prasme. Dėka to galiu apie visa tai kalbėti su šypsena“, – atsakė K. Šaparauskaitė.
„Mane ima juokas, kai žmonės savyje nemato trūkumų, tačiau kritikuoja kitus: „Nelinguok, nutilk, tu per stora“ ir taip toliau. Man tai yra juokinga. Aišku, juokinga tik dabar, nes anksčiau tai priimdavau kaip kritiką, dėl kurios būdavo skaudu. Bet einant laikui supratau, jog svarbiausia yra pačiai priimti save. Manau, jog tai yra tų kritikuojančių žmonių problemos, ne mano“, – mintimis dalinosi L. Taluntytė.
„Aš visą laiką į gyvenimą žiūriu pozityviai ir su humoru. Tai man padeda daugelyje situacijų. Būna, važiuojant troleibusu vaikas pamato mano akį, vaikui smalsu ir jis klausia: „Mamyte, o kas to dėdės akiai?“ Vieną kartą girdėjau: „Matyt susimušė“. Kitą kartą: „Turbūt įsidūrė“. Trečią kartą: „Nežiūrėk į jį“. Vieną kartą besėdint troleibuse užėjo kosulys, pradėjau čiaudėti. Viena moteris atsisukusi ir pamačiusi mano akį sako: „Jaunuoli, toks jaunas, o jau narkomanas“. Ji atsistojo ir persėdo į kitą vietą. Na, narkomanas, tai narkomanas – pagalvojau, ir toliau čiaudėjau“, – prisiminimu dalinosi O. Dlugovskij.
„Šventėje“ vaidina L. Taluntytė, K. Šaparauskaitė, O. Dlugovskij, B. Burokienė, Justina Platakytė, Juozas Čepulis ir M. Stabačinskas. Spektaklio dramaturgė – Laura Švedaitė. Scenografija ir kostiumai – Barbora Šulniūtė. Choreografas – M. Stabačinskas. Kompozitorius – Simonas Šipavičius. Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.
Artimiausi „Šventės“ (rež. K. Gudmonaitė) spektakliai – jau gruodžio 3-4 d., taip pat sausio 26 d., OKT studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Spektaklių pradžia 19 val. Bilietus platina „Tiketa“.
