Repertuarą sekite www.vytisdc.lt

Kokiomis formomis ir pavidalais gali egzistuoti šokis? Kas yra ir gali būti suvokiama kaip šokis? Kas lieka iš šokio, kai šokėjai palieka sceną? Šiuos ir daugelį kitų (į šiuolaikinio šokio specifiką nesigilinantiems gal kiek ir netikėtų) klausimų kelia ir atsakymų ieško naujausias vyresniosios kartos lietuvių choreografo Vyčio Jankausko šokio darbas „Nematomas šokis“.

Nenuostabu, kad po gana ilgos pandeminės pauzės pasirodęs naujas choreografo darbas – visų pirma refleksija. „Nematomas šokis“ tęsia pastarojo periodo V.Jankausko tyrinėjimus, permąstant šokio, judesio, choreografijos kategorijas ir jų tarpusavio sąveikas, ieškant atsakymų, kas vis dėlto yra ir nėra šokis. Įdomu, kad ši šokio apmąstymų ir konceptualizavimo kryptis atitolina šokio meną nuo teatro ir priartina prie vizualiųjų menų krypčių ir tendencijų.

Mėgindamas užfiksuoti „Nematomą šokį“ V.Jankauskas retrospektyviai dekonstruoja savo paties prieš daugiau nei dešimtmetį sukurtą ir 2019 m. atgimusį šokio spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“. Nacionalinės dailės galerijos erdvėje šokėjai Andrius Katinas, Giedrė Kirkilytė, Lina Puodžiukaitė pristato, pateikia, reprezentuoja ir atlieka bene visas šokio fiksavimo ir atkartojimo (atkūrimo) formas: užrašymą, fotografijas, vaizdo įrašą, cituoja atskirus judesius ir jų sekas. Kaip vaizdavimo priemones jie pasitelkia net kostiumus: dėlioja drabužius tarsi sustingusius judesyje, o tuomet savo kūnais mėgina tą judesį atkartoti. Regis, vienintelė šokio fiksavimo ir atkartojimo forma, kurios čia būtų galima pasigesti, – žodžiai. Bet gal taip yra dėl to, kad „Nematomame šokyje“ šis menas apmąstomas, stebimas, dekonstruojamas ir rekonstruojamas visų pirma iš kūrėjo ir atlikėjo, o ne stebėtojo perspektyvų.

N. Putino nuotr.

Atlikėjų perspektyva čia tiesiogine ir perkeltine prasme įkūnijama patyrusių, puikių, įdomių šokėjų, kurių asmenybės net ir minimalistinius, lyg ir ne šokio, bet judesius, pripildo turinio, vos jiems įžengus į scenos aikštelę. Jie pasakoja savo kūnais, net ir tada, kai lyg ir nejuda, o stebi, mąsto. V.Jankauskas „Nematomame šokyje“ sau ir šokėjams kuria laiko, erdvės ir pauzių prabangą. Laiko apmąstyti ir permąstyti ne tik tai, kas prieš akis, bet ir atmintyje, jis suteikia ir žiūrovams (net ir nemačiusiems ankstesnio darbo).

Šiame darbe glumina tik ilgoka uvertiūra – iš televizoriaus ekrano paties choreografo skaitoma prailgstanti šokio teorijos ir filosofijos paskaita. Nors jos pirminė funkcija turėtų būti padėti panirti į šokio apmąstymus, tačiau poveikis, regis, priešingas. Be to, ši įžanga verčia apgailestauti dėl tam tikro nepasitikėjimo publika.

„Nematomas šokis“ – viena vertus (pagal šiuolaikinio šokio vystymąsi ir vidinę logiką), įprastas šokio spektaklis, tačiau, kita vertus, jis peržengia įprastas laiko (esamojo ir atminties) ir erdvės (fizinės ir vidinių refleksijų) ribas, įtraukia į ilgalaikius ne tik šokio meno, judesio efemeriškumo, bet ir meno kūrinio egzistencijos ir priklausomumo autoriui / atlikėjui / stebėtojui apmąstymus.

Rekomenduojama šiuolaikinio šokio ir konceptualaus meno gerbėjams.

Nerekomenduojama baletomanams.

Slabotkės vyšnelė

Repertuarą sekite www.kitaskampas.lt

Ar seniai lankėte tolimus giminaičius? Ar susitinkate su jais ne ritualinėmis (vestuvių ar laidotuvių) progomis? Ar dar prisimintumėte močiutės (ar senelio) brolio (ar sesers) žmonos (ar vyro) vardą? Daugelis didmiesčių (net ir Lietuvos) gyventojų, ypač šiais nuotolinio bendravimo laikais, greičiausiai į šiuos klausimus atsakys neigiamai. Aktorius, muzikos atlikėjas ir kūrėjas Dominykas Vaitiekūnas neseniai savuosius atsakymus ryžosi pakeisti ir apie tai pasakoja savo naujausiame pasirodyme „Slabotkės vyšnelė“.

Itin kamerinėje (vos 40 žiūrovų talpinančioje) kavinės-baro / teatro „Kitas kampas“ erdvėje D.Vaitiekūnas, padedamas gitaristo Kęstučio Vaitkevičiaus, pasakoja apie karantino (ir ne tik) paskatintą susitikimą su tolima giminaite – teta Genute. Kaip dažniausiai teatre nutinka, šis pasakojimas virsta šiuo tuo daugiau nei dokumentinio epizodo atpasakojimu. Nors aktorius ir remiasi storytellingo forma, bet, pasakojimą papildžius keliomis šio susitikimo įkvėptomis dainomis, priartėja ir prie muzikinio teatro.

J. Valinsko nuotr.

D.Vaitiekūnas „Slabotkės vyšnelėje“ jungia asmeninius atsiminimus ir giminės pasakojimus su 10-ojo dešimtmečio refleksijomis ir net šiandienėmis, pandeminėmis aktualijomis. Jo pasakojimas nefiksuotas ar neužrašytas. Tad aktorius istoriją apie paslaptingąją, kaip paaiškėja, net kalėjime sėdėjusią tetą, pasakoja remdamasis atmintimi kaip pagrindine pasakojimo priemone ir  kartu šio savotiško meninio tyrimo objektu. Tai tampa šiokiu tokiu iššūkiu ir pačiam aktoriui, vis stengiantis nepamesti pasakojimo siūlo, ir dramaturginei to pasakojimo dinamikai, kuri, panašu, turi kiek didesnio potencialo, nei kol kas pavyksta atskleisti. D.Vaitiekūną čia gelbėja dėmesys smulkmenoms ir detalėms (beje, labai būdingas jo vaidmenims miuzikluose).

D.Vaitiekūnas išradingai išnaudoja muzikinio teatro nišą Lietuvos scenoje. Jis atrado savitą būdą atraktyviais, lyg ir lengvo žanro muzikiniais pasirodymais pasakoti autentiškas, neretai skaudžias ir visada labai žmogiškas istorijas, pakviesti neįpareigojančio, bet gana jautraus pokalbio. Ne išimtis ir „Slabotkės vyšnelė“.

Rekomenduojama 10-ojo dešimtmečio vaikams (ir prijaučiantiems).

Nerekomenduojama akademinio meno gerbėjams.

Repertuarą sekite: www.seikodancecompany.com

Paskirų garsų fone iš tamsos išnyra kūnas, tiksliau, jo šešėlis. Strykas užgauna stygas, o pirštai – šviesą. Taip iš tylos ir tamsos, iš nebūties gimsta violončelės ir šokio duetas spektaklyje paslaptingu pavadinimu „Oneiro“. Bendrame Šeiko šokio teatro ir „Violončelių muzikos“ projekte susitinka klaipėdietis violončelininkas Mindaugas Bačkus ir Nyderlanduose gyvenantis japonų kilmės šokėjas ir choreografas Kenzo Kusuda, o jų prieblandoje paskendusį pokalbį sustygavo choreografė Agnija Šeiko.

Tarp čia ir dabar bei ten, anapus, balansuojantis spektaklio veiksmas lėtas, ištęstas ir sukauptas. Tad žiūrovai palengva (žinoma, jei pasiduoda) nardinami į meditatyvią būseną, kurioje gali ne tik žvilgsniu klaidžioti po Justo Bø sukurtą šviesų ir šešėlių pasaulį, bet ir mintimis nuklysti tolyn nuo kasdienybės kažkur ten, kažkur tarp. Muzikos garsai čia tarsi negrabūs, o šokėjo judesiai – lėti ir abstraktūs. Tarsi muzikos garsai būtų pažadinę ar prikvietę dvasią ir ji per rūkus ir atmosferos sluoksnius brautųsi į žemę, artėtų prie jos ir žmogiškumo.

Spektaklio muzikinį pagrindą sudaro Davido Lango kūrinys „World to come“, sukurtas po Rugsėjo 11-osios tragedijos. O pavadinimas nurodo į sapnus (iš graikų k. oneiro – sapnai, sapnų dievai). Taigi, visais spektaklio sluoksniais akcentuojama tarpinė būsena, tarsi spektaklio veiksmas vyktų ne šiame pasaulyje, ne šioje realybėje, o kažkur limbe.

Čia vyksta dviejų asmenybių, dviejų kūrėjų, dviejų dvasių susidūrimas. K.Kusuda įkūnija tai, kas iracionalu, paslaptinga, jaučiama, o M.Bačkus – racionalu, nuspėjama, motyvuota. K.Kusudos šokis – tarsi iš anapus išsikviestos dvasios pasirodymas, įsikūnijimas ir, galiausiai, išsivadavimas. Prisiartinimą keičia konfrontacija, o pastarąją – savotiška dvikova, ilgainiui virstanti duetu. Dviejų menininkų, dviejų kūrėjų džiazu. Pokalbiu tarp šio ir ano pasaulio, tarp garso ir tylos, natų ir improvizacijos, intuicijos ir choreografijos. Pastaroji, tiesa, kaip reta, nevienalytė: nuo mikrojudesių, subtiliai žaidžiančių su šviesotamsa, iki grubių tradicinio Rytų teatro / šokio žingsnių, nuo filosofijon nunešančių judesių viražų iki kiek buitinių perėjimų. Stebėtinai išsitęsusi įžanga (finalas taip pat) kelia riziką prarasti žiūrovų dėmesį dar iki prasidedant spektaklio veiksmui, o tuomet juos susigrąžinti jau gali būti sunku.

„Oneiro“ – būsenų ir estetikos, garsų ir judesio spektaklis, leidžiantis rinktis savo panirimo į jį tempą ir gylį. Dviejų kūrybingų asmenybių pokalbis sava menine kalba čia virsta kultūrų ir požiūrių apykaita, skirtingų pasaulių sandūra.

Rekomenduojama linkusiems medituoti.

Nerekomenduojama linkusiems daryti greitas išvadas.

„Glaistas“

Repertuarą sekite: www.operomanija.lt

Ar žinote, kur yra buvusi Vilniaus geto teritorija? Ja daugelis vaikštome kasdien: čia gyvena žmonės, veikia įstaigos, krautuvės ir salonai, žaidžia vaikai. Ir gerai žinančius šią Vilniaus istorijos dalį, ir tuos, kurie tik vadovėliuose apie ją skaitė, artimiau, vienu metu realiai ir virtualiai susipažinti kviečia garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją „Glaistas“.

Daugiau ar mažiau teatralizuoti pasivaikščiojimą su ausinėmis Lietuvoje ėmė plisti gal 2014–2015 m. Vokiečių trupė „Rimini Protocoll“ mūsų sostinei adaptavo miesto ir savęs pažinimo ekskursiją „Remote Vilnius“, po Klaipėdos ir Kauno gatves bei Nidos kopas tebekviečia pasivaikščioti Šeiko šokio teatras. Bene paveikiausios šios ekskursijos yra tada, kai realioje miesto erdvėje stovintiems šiuolaikiniams žmonėms, apsiginklavusiems garso įrenginiais ir ausinėmis, kalbama apie joje gyvenusius ir kūrusius negrįžtamai praėjusio laiko žmones. Būtent tokią patirtį mažoms žiūrovų-dalyvių grupėms siūlo gausi kūrybinė „Glaisto“ komanda.

Kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys iš kasdienių garsų, elektroninių ritmų, senų dainų nuotrupų, muzikinių kūrinių intarpų kuria garsinį kelionės per atmintį, istoriją ir esamąjį laiką foną. Dramaturgo Rimo Ribačiausko klausimai ir getą išgyvenusių ir dabar Izraelyje reziduojančių žydų pasakojimai – integrali šio garsinio audinio dalis. „Glaiste“ nėra nuoseklaus pasakojimo, chronologijos. Čia pasakojimai nutrūksta, kaip būdinga mintims, bandant prisiminti kažką, kas buvo seniai ar per skaudu, kartais pasakojimai tampa dialogu ar net ginču. Kartais lieka tik šiuolaikinio žmogaus keliami klausimai.

Kaip ir daugelis panašaus tipo ekskursijų, „Glaistas“ – itin asmeniška patirtis. Tačiau tam tikrus akcentus joje išskirti galima. Nors vienu iš dramatiškiausių momentų tampa ar galėtų tapti kolektyvinis žvilgsnis į vaikų žaidimų aikštelę, vis dėlto laiko užglaistomų žaizdų fenomeną bene tiksliausiai galima pajusti šiuo metu remontuojamame buvusiame Judenrato (Geto žydų tarybos) pastate. Einant neapšviestais remontuojamo pastato koridoriais, lipant laiptais ir varstant duris galima realiai stebėti, kaip ant namų sienų klojami nauji sluoksniai, kaip išlyginamos ir naujam gyvenimui paruošiamos sienos, kaip kadaise gyvenusių atmintis užklojama glaisto sluoksniu. Visiškai kitokių išgyvenimų sukelia netikėta akistata su vienintele Vilniuje išlikusia Choraline sinagoga. Kad ir kiek kartų pro ją eita ar važiuota, spektaklio kūrėjų sukurtas netikėtumo efektas leidžia ją išvysti tarsi pirmą kartą, suvokti ne tik jos grožį, bet ir svarbą (ir tiems, kurie joje lankosi, ir tiems, kurie ne).

Vis dėlto lokacijų ir garsinės kelionės dramaturgijos ne visuomet išlaiko glaudų ryšį, ne visuomet sukuria galimybių panirti giliau į pasakojimą ar su juo susitapatinti. Tačiau „Glaistas“ – šiuolaikinis pasakojimas, todėl leidžia išlaikyti atstumą, jei jis būtinas. Leidžia rasti sąsajų, jei jų norisi, ar atsiriboti, jei taip priimtiniau.

Tiesa, Vilnius čia – Vilna, ir, sako, ji – labai graži. Buvo ir vėl yra.

Rekomenduojama norintiems atidengti užglaistytus atminties sluoksnius.

Nerekomenduojama kruopščiai vengiantiems nefainų temų.

„Jūrinės šviesos“

Repertuarą sekite: www.kjt.lt

Ką žinote apie Klaipėdą, kokia ji? Į šį ir daugelį kitų su uostamiesčiu ir jo dabartiniais ir istoriniais gyventojais susijusių klausimų mėgina atsakyti naujo Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Jūrinės šviesos“ kūrėjai.

Tai vadinamasis dokumentinis spektaklis, tad kurdami jį režisierius Jonas Tertelis drauge su šešiais Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais ir dramaturge Kristina Steiblyte leidosi į Lietuvos uostamiesčio tyrimą: surinko kelias dešimtis įvairių kartų klaipėdiečių istorijų ir sudėliojo jas į margaspalvį skiautinį. Atsispiria jie nuo pokario, kai po okupacijų, evakuacijų ir bombardavimų čia buvo likę gal kokie šeši žmonės, o užbaigia visų mūsų vaikystėje, kurios krykštavimus ir laimę nusineša ir saugo jūros bangos.

Minimalistinė ir konceptuali Guodos Jaruševičiūtės scenografija įprasmina spektaklyje skambančias temas ir atspindi tas, kurios į spektaklio audinį netilpo. Uosto kranus primenantys minimalistiniai šviestuvai (šviesų dailininkas – Julius Kuršis), mobilus vandens kanalas ir didžiulė balta burė – esminiai, asociatyvūs scenografijos elementai, suteikiantys erdvės skleistis autentiškoms istorijoms, miesto legendoms ir netikėtiems prisipažinimams.

O jų čia nemažai. Bene aiškiausiai suskamba išplaukusiųjų krante belaukiančių ir nusikalstamo pasaulio viražų temos. Aktoriams režisierius patikėjo nemenką atsakomybę: ne tik atrasti ir dokumentuoti miesto gyventojų pasakojimus, bet ir sukurti vienu metu ir labai įvairių, ir labai panašių personažų virtines. Laima Akstinaitė įkūnija drąsias ir neįtikėtinai tvirtas įvairių tautybių mūsų pajūrio moteris, laukiančias (ir ne) sugrįžtančių iš jūros, o Simas Lunevičius – tuos išvykstančius, retai parvykstančius ir nemažai svajojančius. Likusios įvairių kartų moterys pasidalija tarp Rugilės Latvėnaitės svarstančios ir abejojančios vyresnės kartos ir beatodairiškos, tačiau pasyvios Justinos Burakaitės jaunosios kartos.

Donatas Želvys suvienija įvairių kartų ir laikmečių bachūriukus, kurie mielai stumdo varkes rajone, o Paulius Pinigis – priešingybę, įvairiose viešose diskusijose nuolat dalyvaujančius ir klausimus be atsakymų vis keliančius uostamiesčio intelektualus – jam pavyksta sukurti itin taiklią pastaraisiais metais Klaipėdoje vis kylančių batalijų parodiją. Taip gija po gijos, pasakojimas po pasakojimo dėliojama ir vidinė, ir fizinė Klaipėdos geografija.

Greta apie Visaginą ir Ignalinos AE pasakojusios „Žalios pievelės“ ir Šalčininkams skirtos „Šalčios“ (sukurtų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre), „Jūrinės šviesos“ – jau trečias Lietuvos miestui skirtas dokumentinis J.Tertelio spektaklis. Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, taip ir „Jūrinėse šviesose“ nėra nei vienareikšmių vertinimų, nei vienos tiesos, bet yra bendruomenė. Tačiau kitaip nei „Žalioje pievelėje“, „Jūrinėse šviesose“ beveik nejauti kuriamo vaizdo mastelio pokyčių. Tai yra nuo asmeninės istorijos istorinių įvykių kontekste prasidedančios „Jūrinės šviesos“ ir lieka ties asmeninio pasakojimo vaizdu, keičiasi temos, kontekstai, bet ne jų mastas. Uostamiesčio vaizdas dėliojamas iš skirtingų kartų miestiečių, menančių skirtingus istorinius periodus, priklausančių skirtingiems socialiniams sluoksniams ir gyvenančių skirtinguose rajonuose (Klaipėdoje, pasirodo tai gana svarbu) portretų. Todėl jis gana prieštaringas: kartu ir labai konkretus, ir labai abstraktus. Spektaklyje nėra laiko (laikotarpių) ir politinių / sociologinių / antropologinių vektorių, tik geografinė situacija (pajūris) ir joje gyvenantys žmonės. Todėl uostamiestis čia vaizduojamas tarsi atsietas nuo likusios šalies, bet nesunkiai (laisvais ar radijo ryšiu) susisiejantis su pasauliu. „Jūrinių šviesų“ Klaipėda – tai visų pirma žmonės, itin įvairių individų, nesirenkančių, bet gebančių gyventi kartu, bendruomenė. Bendruomenė J.Tertelio spektakliuose atsiskleidžia kaip esminė vertybė. Vertybė, kurią neretai pamirštame.

Rekomenduojama ne tik klaipėdiečiams.

Nerekomenduojama tikėtis atpažinti savo įsivaizduojamą miestą.

„Apnėja“

Repertuarą sekite: www.bitesdance.lt

Ką jums reiškia kvėpuoti? O nekvėpuoti? Kiek galėtumėte išbūti be oro? Juk nustoję kvėpuoti tarsi nustojame gyventi. Pasaulis akimirkai sustoja ir apmiršta, kai kvėpuoti nustoja šalia esantis. Mus moko, kad oro gurkšnis gali išgelbėti gyvybę, o papildoma akimirka be jo – ją atimti. Meniniu tyrimu pagrįsto šokio spektaklio „Apnėja“ choreografė ir šokėja Erika Vizbaraitė tyrinėja būtent šį savotiškos kvėpavimo pauzės fenomeną.

Apnėja – tai kvėpavimo sustojimas, nutrūkimas 10 ir daugiau sekundžių. Po ilgos pertraukos į šokio sceną sugrįžusi E.Vizbaraitė naują savo spektaklį grindė ilgalaikiu ir iš pirmo žvilgsnio gana komplikuotu meniniu tyrimu: ne tik informacijos rinkimu, bet ir laisvojo nardymo ir miego eksperimentais. Spektaklyje nagrinėjamos keturios apnėjos formos: sausumos, vandens, miego ir mirties. Kiekviena iš jų atskleidžiama skirtingomis medijomis ar jų deriniais.

Gal todėl įdomiausios šio spektaklio grandys susijusios ne su judesiu, o su veiksmu. Ne įprastiniu sceniniu veiksmu, o veikiau veiksmais: oro sulaikymo–kvėpavimo–teksto junginiu, panėrimo ir išnėrimo kombinacija. Choreografija šiame darbe tampa labiau jungiamąja priemone, mediumu, sąsaja tarp performatyvių veiksmų, teksto (tekstų autorė – Goda Grigolytė) ir vaizdo projekcijų (vaizdo režisūra ir montažas – Dagnės Gumbrevičiūtės, vaizdo projekcijos – Domo Morkūno). Itin skirtingų šokėjų trio – Sigita Juraškaitė, Lina Puodžiukaitė ir Mykolas Jocys – ne tik įkūnija beores būsenas, bet ir tiesiogiai šoka nekvėpuodami tiek ilgai, kiek kiekvienam iš jų įmanoma.

Nors spektaklyje užgriebiama ir miego apnėja, kai kvėpavimas nutrūksta nevalingai, bet spektaklyje iš esmės koncentruojasi ties sąmoningu oro sulaikymu. Vlado Suncovo sukurtą scengrafiją sudaro su situacijos kontrole besiasocijuojantis gelbėtojo bokštelis, mini nardymo baseinas su visais priklausančiais atributais ir platesnes erdves (povandeninę, miego) atveriantis ekranas. Būtent tarp šių erdvių veikia pati E.Vizbaraitė, kurios jau išlavintas gebėjimas ilgam sulaikyti orą tampa pagrindine jos raiškos ir pasakojimo priemone.

E.Vizbaraitės mokytoja, choreografė Aira Naginevičiūtė prieš beveik porą dešimtmečių oro trūkumo situaciją (šokio kompozicija „Oro nėra“) labai konkrečiai tapatino su šiuolaikinio šokio kūrėjų situacija Lietuvoje. Praėjus porai dešimtmečių, E.Vizbaraitės spektaklyje oro trūkumas jau ne išorės primestas, o daugiausia valingas. „Apnėja“ kalba apie šiuolaikinį žmogų, jam kylantį oro trūkumą ir sąmoningo kvėpavimo (ir jo sulaikymo) suteikiamą galimybę patirti save visiškoje tyloje ir saviizoliacijoje bei per tai išsilaisvinti.

Rekomenduojama jei jums kartais trūksta oro.

Nerekomenduojama kamuojamiems hidrofobijos ar baimės uždusti.