„Sporto įstatymo pakeitimai, visų pirma, buvo reikalingi tam, kad jie atlieptų Konstitucinio Teismo nutarimą dėl Sporto rėmimo fondo ir tą būtina sutvarkyti, jeigu norime neprarasti dalies sporto finansavimo“, – penktadienį žurnalistams sakė jis.

„Įstatymo pakeitimai tikrai neatsako į visus klausimus. (...) turbūt svarbiausias momentas ir šios diskusijos esmė – kad turi atsirasti sporto strategija, plėtros programa, kuri atsakytų ir nuramintų sporto bendruomenę, visuomenininkus, kurie užsiima sporto populiarinimu dėl kol kas įstatymo redakcijoje neatsakytų klausimų“, – pridūrė patarėjas.

Šalies vadovas Gitanas Nausėda penktadienį kartu su sporto federacijų vadovais, olimpiečiais, švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene aptarė sporto problematikos klausimus.

„Įstatymas jau pateiktas Seimui ir atidaryti tokie straipsniai, kokie atidaryti. Kadangi tikrai ne į visus klausimus dar atsakyta, ir šiandien susitikimo metu kalbėta, kad nacionalinė pažangos, plėtros programa sportui galėtų padėti į tuos klausimus atsakyti ir jie galėtų būti išspręsti vėliau, išsprendus dabar degančią problemą – Konstitucinio Teismo nutarimą dėl Sporto rėmimo fondo“, – kalbėjo P. Baltokas.

J. Šiugždinienė teigė, kad aukšto meistriškumo sporto strategija netrukus bus pradėta rengti specialiai suburtoje darbo grupėje, o sportininkų rengimo sistema bus peržiūrėta iki kitų metų.

„Šiuo metu taip pat yra formuojama darbo grupė, kuri turėtų parengti aukšto meistriškumo sporto strategiją ar plėtros stiprinimo planą, ir aš tikiu, kad iki Naujųjų metų mes turėsime peržiūrėtą sportininkų rengimo modelį“, – žurnalistams teigė ministrė.

„Labai svarbu, kad kalbėtume ne tik apie etapą, kai sportininkai ruošiasi Olimpinėms žaidynėms ar kitoms svarbioms tarptautinėms varžyboms, bet ir apie tą etapą, kai vaikas ateina į darželį, mokyklą – kaip jį sudominti sportu, kaip užtikrinti, kad jis aktyviai dalyvautų sportinėse veiklose, juo yra rūpinamasi ir tai daroma ne formaliai, kaip šiandieną dažnai pasitaiko“, – pridūrė ji.

J. Šiugždinienė taip pat sakė, kad šiems pasiūlymams pritarė tiek prezidentas, tiek sporto federacijos.

Konstitucinis Teismas pernai rudenį antikonstitucinėmis pripažino Sporto įstatymo nuostatas, kurios Sporto rėmimo fondui iš anksto numatė fiksuoto dydžio finansavimą, įtvirtinant jo konkretų lėšų dydį kaip tam tikrą procentinę dalį nuo akcizo už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką ir loterijų ir azartinių lošimų mokesčio dalies.

Sporto įstatymo pakeitimais, kurie pavasarį Seime priimti nebuvo, suplanuotos ir kitos permainos – numatoma nuo 7 iki 14 mln. didinti finansavimą aukšto meistriškumo sportui, taip pat suplanuotos didesnės valstybės stipendijos sportininkams, išplečiant gaunančiųjų ratą.

Pavasarį Seime atmestas Sporto įstatymo pakeitimo projektas, kuriame planuotos permainos, susijusios su aukšto meistriškumo sportininkais.

Šalyje šiuo metu kalbama apie sporto finansavimo, sportininkų rengimo sistemos pasikeitimus.

Apie būtinybę pertvarkyti aukšto meistriškumo sportininkų rengimą aktyviau imta kalbėti po Tokijo olimpinių žaidynių. Jose Lietuva laimėjo vieną medalį – Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė iškovojo sidabrą.

Nuo birželio 1 d. į Lietuvą dalyvauti aukšto meistriškumo sporto varžybose galės atvykti užsienio sportininkai ir juos aptarnaujantis personalas, jiems nebus taikomas 14 dienų saviizoliacijos terminas.

„Lietuvos sportininkams yra labai svarbu galėti ruoštis didžiausioms tarptautinėms sporto varžyboms: pasaulio ir Europos čempionatams, olimpinėms ir paralimpinėms žaidynėms, kurios buvo nukeltos į šių metų pabaigą arba perkeltos į kitus metus. Norint išlaikyti aukštus meistriškumo standartus sportininkams būtina varžytis ne tik su savo šalies atletais, bet ir sportininkais iš užsienio šalių. Švelnėjant karantino sąlygoms, tai bus galima daryti mūsų šalyje“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Sporto, kaip ir kitų sričių, renginių dalyvių skaičių numatoma didinti etapais. Nuo birželio 1 d. iki 15 d. atvirose erdvėse vyksiančiuose renginiuose galės dalyvauti ne daugiau kaip 300 žiūrovų ir dalyvių, tarp žiūrovų užtikrinant ne mažesnį nei 1 m atstumą. Uždarose erdvėse vyksiančiuose renginiuose galės dalyvauti ne daugiau kaip 100 žiūrovų ir dalyvių, tarp žiūrovų turės būti užtikrintas ne mažesnis nei 2 m atstumas, o erdvė, skirta žiūrovams, užpildoma ne daugiau kaip 30 procentų.

Atstumo reikalavimas nebus taikomas sutuoktiniams, artimiesiems giminaičiams, įtėviams, įvaikiams, globėjams ir rūpintojams.

Nuo birželio 16 d. organizuojamiems renginiams atvirose erdvėse žiūrovų ir dalyvių skaičius bus didinamas iki 500, o uždarose – iki 150.

Dabar svarbiausia nugalėti visą pasaulį sukrėtusią tą klastingą "dievo koronę". Tačiau gyvenimas nestovi vietoje – ne už kalnų vasara. Smiltynės ir Antrosios Melnragės paplūdimiai vėl pasipuoš mėlynosiomis vėliavomis.

Jaunimas, mėgstantis sportą, renkasi čia, nes sudarytos sąlygos tinklininkams, rankininkams, kurie ir be jokių legionierių yra stipriausi Lietuvoje.

Klaipėdiečiai dėkingi už jų pergales, kad garsina mūsų miestą, o treneriams – už tai, kad supranta jūros sveikatinimo galią, suteikiančią ištvermės ir jėgų žaidėjams.

Klaipėdiečiams labai svarbi miesto sportinė šlovė. Tai kodėl švaistome pinigus kažkokiems Šviesos festivaliams?

Skaudu, kad šito nesupranta krepšinio specialistai.

Jeigu paplūdimiuose būtų įrengtos krepšinio aikštelės, jos duotų didžiulę naudą krepšinio mokyklų auklėtiniams. Ir "Neptūno" žaidėjai galėtų prie jūros stiprinti sveikatą.

Rašau apie jūros naudą sveikatai, nes pats tai patyriau.

Dirbdami antraeilėse pareigose gelbėtojais ir treniruodami prie jūros ištvermę, anuomet klasikinių imtynių varžybose neturėjome sau lygių Lietuvoje ir net įvairiuose tarptautiniuose turnyruose.

Tais laikais pajūrio pušynų takais mynė pedalus ir dviratininkai, kurie laimėdavo visus startus. O trys iš jų net tapo olimpiniais čempionais.

Argi tai neįrodo, kad jūra ir pajūrio pušynai duoda didelę naudą sveikatai?

Todėl ir Lietuvos krepšinio rinktinė prieš rimtus čempionatus treniruočių stovyklas sveikatai ir ištvermei stiprinti renkasi prie jūros.

Patikėkite, kiekvienos sporto šakos vaikai, turėdami sąlygas vasarą gyventi, sveikai maitintis ir protingų trenerių vadovaujami sportuoti prie jūros, tikrai garsintų mūsų miestą ir Lietuvą pasaulyje. Nuo vaikystės ir paauglystės labiausiai priklauso sportininko galimybės tobulėti.

Linkėčiau uostamiesčio išrinktiesiems ir atsakingiems už sportą vadovams pagalvoti, kaip geriau panaudoti Klaipėdos ateinančioms kartoms jūros sveikatingumo lobį. Tuomet ateityje visokių legionierių vietas užims mūsų mieste išugdyti sportininkai.

Geriausia atletų stiprybės kalvė būtų sportuojančių vaikų poilsio namai Smiltynėje, kur didžiulė erdvė, švariausias smėlis ir vanduo. Juk klaipėdiečiams labai svarbi miesto sportinė šlovė. Tai kodėl švaistome pinigus kažkokiems Šviesos festivaliams?

Senyvo amžiaus ir turinčių judėjimo negalią žmonių vardu prašau miesto tarybos narių spręsti mums labai svarbią problemą. Nuo vaikystės pamėgusiems Smiltynę dabar jau sunku ten patekti, nes nė vienas maršrutinis autobusas neatvažiuoja arčiau perkėlų. Juk vienu iš miesto autobusų būtų galima nuvežti keleivius prie Naujosios perkėlos.

O Smiltynėje galėtų kursuoti koks nors transportas, pavežąs žmones arčiau jūros.

Dabar paskutinės 11 ir 12 autobusų maršruto stotelės yra prie Senojo turgaus, negi sunku pratęsti jų maršrutą iki Senosios perkėlos, bent jau vasarą? Tuomet nevežiotų 11-asis ir 12-asis oro, būtų pilna keleivių. Sunkiai vaikštantiems žmonėms būtų patogiau pasiekti jūrą.

Liepos pradžioje praūžė jau devyniasdešimtmetį skaičiuojanti Dainų šventė. Joje tradiciškai sulaukta ir po visą pasaulį pasklidusių tautiečių. Visgi pasaulio lietuvius suvienyti pajėgi ne tik kultūra, bet ir sportas. Būtent Pasaulio lietuvių sporto žaidynės dažnam diasporos atstovui yra ir puiki proga aplankyti gimtinę.

Pasak sporto entuziasto, Prezidento Valdo Adamkaus, šios žaidynės yra simbolinis, vienijantis gestas, parodantis užsienyje gyvenantiems tautiečiams, kad jie yra laukiami gimtinėje, pabrėžiantis lietuvybės svarbą. Jūsų dėmesiui – Valdo Adamkaus prisiminimai apie žaidynių nueitą kelią ir mintys apie sporto vaidmenį visuomenėje.

– Pasaulio lietuvių sporto žaidynių ištakomis laikoma 1938 m. liepą Kaune vykusi pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada, į kurią atvyko lietuviai iš Latvijos, JAV, Didžiosios Britanijos ir net Brazilijos. Kokie jūsų prisiminimai iš šio renginio?

– Leiskite man mintimis persikelti metais anksčiau – į 1937-uosius, kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio pirmenybes Rygoje. Televizijos dar nebuvo, tad rungtynes sekėme prilipę prie draugo tėvų turėto radijo aparato. Be galo džiaugėmės kiekviena pergale! Puikiai pamenu – rinktinei grįžus į Kauną, ją pasitiko didelė minia žmonių. Ir aš, nors dar tik vienuolikos būdamas, buvau toje minioje. Pėsčiomis lydėjome sportininkus nuo Kauno geležinkelio stoties iki Kūno kultūros rūmų... Tie įvykiai neabejotinai uždegė manyje meilę sportui.

Ir štai, 1938-ieji, tautinė olimpiada. Pamenu, kaip Antanas Smetona atvyko į stadioną ir atidarė šią šventę. Buvau aktyvus renginių dalyvis – tiksliau žiūrovas. Turbūt stadione tomis dienomis praleidau daugiau laiko nei namuose. Šis renginys buvo pasaulinis lietuvių, kur jie begyventų, apsijungimas – išties uždegantis momentas. Tai buvo idėja, vėliau atgaivinta išeivijoje ir po daugiau kaip penkiasdešimties metų sugrįžusi atgal į Lietuvą.

– O kam ir kada kilo mintis surengti Pasaulio lietuvių sporto žaidynes?

– Ta mintis kilo JAV ir Kanados lietuvių sporto organizacijų vadovybėse. Vienas vadovų, šviesaus atminimo Pranas Berneckas pasiūlė žaidynes surengti Toronte. Ten 1978 metų vasarą apie tūkstantis lietuvių iš Kanados, JAV, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų šalių varžėsi daugiau kaip dešimtyje sporto šakų.

Man teko būti II žaidynių, kurios įvyko 1983 metais Čikagoje, organizacinio komiteto pirmininku. Pamenu, kaip baigiamojoje kalboje pasakiau norįs, kad trečiosiose žaidynėse Australijoje sulauktume ir sportininkų iš Lietuvos delegacijos. Ši drąsi mintis išsipildė – 1988 m. į Adelaidėje vykusias žaidynes atvyko ir Artūro Poviliūno vadovaujama delegacija iš Lietuvos.

– Turbūt nemenkus iššūkius jiems teko įveikti?

– Tikrai taip. Mums buvo bepigu, kadangi mes praktiškai nieko negalėjom tikėtis, išskyrus palankaus atsiliepimo į mūsų kvietimą. O jiems reikėjo įtikinti tuometinės Sovietų Sąjungos struktūras... Visgi A. Poviliūno ir viso jam talkininkaujančio Olimpinio komiteto pastangomis pavyko pralaužti  geležinę uždangą ir su trispalve atvykti į Australiją, į laisvąjį pasaulį.

Tai buvo labai svarus žingsnis nepriklausomybės link ir didžiulis laimėjimas sportininkams, kurie širdyje visada buvo lietuviais. Galime suprasti, kad Kremliui tas tautinis motyvas, patriotizmo elementas nebuvo priimtinas. Tad mano didžiulė pagarba skiriama tuometinei Lietuvos sporto vadovybei ir, žinoma, Artūrui Poviliūnui, kurie pajėgė pralaužti oficialią politinę, partinę liniją.

– Ir štai, 1991 metais kaip JAV lietuvių delegacijos vadovas vykstate į Pasaulio Lietuvių sporto žaidynes jau gimtinėje. Jas, deja, paženklina tragedija...

– Taip – įvykiai Medininkuose. Apie juos išgirdau pakeliui į Kauną – per radiją. Apgręžėme automobilį ir grįžome į Vilnių. Tomis dienomis JAV prezidentas G. W. Bushas su oficialiu vizitu lankėsi Sovietų Sąjungoje. Aš, kaip Amerikos pilietis ir Amerikos lietuvių delegacijos vadovas, paprašiau, kad mane sujungtų su Amerikos ambasada Maskvoje. Procesas nebuvo greitas, tačiau, ambasadoriui tarpininkaujant, pavyko perduoti žinią tiesiogiai prezidentui Bušui.

Išsakiau jam mūsų susijaudinimą dėl tragedijos ir paprašiau JAV vyriausybės reaguoti. Juk tai, kas nutiko, buvo teroristinis aktas įvykdytas prieš laisvės ir demokratijos siekiančius žmones Lietuvoje. Nežinau, kokios mano pokalbio su prezidentu Bušu pasekmės – tačiau puikiai pamenu, jog jis man pažadėjo Medininkų įvykius aptarti su M. Gorbačiovu.

Nors ir būta įvairių minčių, žaidynės nenutrauktos. Neleidome suardyti mūsų tautinės vienybės, atimti pasididžiavimo. Atiduodami pagarbą, žaidynių dalyviai ir organizatoriai dalyvavo Medininkų  žudynių aukų laidotuvėse Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

– Ne kartą dalyvavote ir dainų šventėse. Kokias galime rasti sąsajas tarp jų ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynių?

– Tiek dainų ir šokių šventės, tiek ir sporto žaidynės jungia tautą, kelia pasididžiavimą, stiprina patriotizmą. Žinoma, mūsų dainų šventės yra UNESCO saugomas kultūros paveldas – jos reikšmingos ir tarptautiniu mastu. Tačiau lietuviams jos visų pirma – tautos ir jos tradicijų puoselėjimas, pabrėžiantis vieningumą, sutraukiantis lietuvius iš įvairių pasaulio kraštų. Štai kur aš randu didelį bendrumą tarp šių renginių.

– Visgi turbūt nesumeluosime sakydami, kad Pasaulio lietuvių sporto žaidynės sulaukia mažiau dėmesio?

– Taip. Tačiau aš manau, kad tai nulemta mūsų visuomenės požiūrio į sportą apskritai. Nemenkas abejingumas sportui jaučiamas švietimo srityje – ypač dėl fizinio auklėjimo. Mano laikais gimnazijoje fizinis auklėjimas buvo du kartus per savaitę. Šiandien negalime tuo pasididžiuoti. Kol sporto svarba nebus pripažinta švietimo sistemoje, tol ir požiūris į sportą bus gan skeptiškas. Jaunimas turi augti lydimas supratimo, kad sportas yra lygus su kitomis kultūros ir mokslo sritimis.