Praėjusių metų rugsėjį socialiniuose tinkluose nuvilnijo skundų banga – jauni atlikėjai „Hypocrite“ ir dainininkė Adrina savo dainoje „Ko tau reikia“ nukopijavo rusų populiariosios muzikos žvaigždžių DJ Smash ir Nivesta dainą „Pozvoni“.

Remiantis portalo „Delfi“ duomenimis, kilus skandalui, „Hypocrite“ išplatino viešą laišką, kuriame sakė dėl sąsajos su rusų muzikantais atsisakanti dainos.

„Su grupe priėmėme sprendimą atsisakyti šios dainos ir daugiau nebeatlikti jos savo koncertuose. Atsiprašome“, – tada rašė muzikantai.

Kompozitoriaus ir dainininko Stanislavo Stavickio nuomone, „Hypocrite“ daina – visiškas plagiatas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Čia jau jokių abejonių nėra, tai vagystė, tokia labai nepridengta. Neturiu nieko prieš koverius. Su grupe „Čilinam“ mes perdainavome visas lietuviškas dainas, bet niekur nesakome, kad mes esame jų autoriai. Va kur bėda. Tu gali pasiskolinti dainos dalį ar net visą dainą, jei sutari su dainos autoriumi ir jis leidžia ją naudoti“, – laidos „KK2“ komandai sakė Stano.

Stano teigia, kad vagystės iš rusų nelaiko dideliu nusižengimu. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija LATGA.

„Negaila iš jų vogti. Jie darė šitą šimtmečiais. Kita dalykas – netgi asociacijoje LATGA priėmėme sprendimą nebeadministruoti rusų autorių. Lietuvoje rusų autorių nėra ginamos“, – teigė Stano.

Kaip baigėsi galimo Jessicos Shy plagiato skandalas, Aurimo Mockaus užmojai perplaukti Ramųjį vandenyną ir Povilo Vainučio atostogos Gran Kanarijoje – laidoje „KK2“ tik per LNK.lt ir LNK eteryje.

„Be panikos! Sakau sau. Bet 580 eurų už elektrą... Logiškas klausimas pažiūrėjus į naktinį panaudojimą: ką mes veikiame naktimis, kad tiek elektros prisukame? Mes krauname elektromobilį!“ – ketvirtadienį socialiniame tinkle „Facebook“ rašė žinomas vyras.

S. Stavickio-Stano skaičiavimais, rugsėjo mėnesio elektros rinkos kaina preliminariai bus 30 proc. didesnė. Tad sąskaita viršys 700 eurų.

„Todėl galiu drąsiai teigti, kad pats brangiausias transportas Lietuvoje šiuo metu yra elektromobilis! 100 km pigiau nuvažiuoti su mano 1955 metų „Cadillac“. Ir tai ne juokas, tai – faktas...“ – pastebėjo jis.

S. Stavickis-Stano pasakojo, kad gegužę už elektrą jis su šeima mokėjo 150 eurų, o rugsėjį tam teks atseikėti daugiau nei 700 eurų.

Stanislavo Stavickio-Stano feisbuko nuotr.

„Nepasirinkome nepriklausomo tiekėjo, nes taip nutiko – esame nuomininkai. Aš ne iš tų, kurie dėl išaugusių kainų kaltina valdžią. Aš suprantu, kad valdžia čia nieko esminio padaryti negali. Bet kaip baisu yra gauti 580 eurų sąskaitą... Ir kai yra taip baisu, labai norisi, kad valdžios atstovai pasakytų, kad supranta, kad žino, kad nepaliks vieno, kad pergyvena ir yra kartu su manimi. Aš įsijungiu Dainiaus Kreivio interviu su  Edmundu Jakilaičiu ir stebiu pusvalandį trunkančią emocijų audrą. Ministras visas sudirgęs, kažką aiškina man nesuprantama kalba. Po interviu viskas dar labiau susipainioja. Kodėl kainos kyla, kada sustos, ar kas nors padės? Ir taip yra pasibaigus daugeliui valdžios atstovų interviu. Paklausai ir pasidaro dar neramiau, dar baisiau ir dar neaiškiau. Ir aš matau, kad jie dirba ir neriasi iš kalio. Matau, kad deda daug pastangų ir nemiega naktimis. Aš ne iš tų ufonautų, kuriems išnaikinus konservatorių valdžią, kainos nukristų, o gyvenimas prašviesėtų. Bet noriu pasakyti: nemoki kalbėt neik į teliką! Nenervink žmonių!   Nusiųsk tą, kuris sugeba! Komunikacija – tragiška...“ – kritikos negailėjo žinomas vyras.

„Prie jūros pamečiau banko kortelę... Užsisakiau naują. Nauja kortelė jau kelias savaites guli banko skyriuje. Bet aš negaliu jos atsiimti! Bankas neaptarnauja be išankstinės registracijos“, – istoriją pradėjo Stano.

„Išankstinės registracijos laikai žiauriai nepatogūs. Bandai registruotis, o tau siūlo po savaitės 14.45 val. Man sunku numatyti, ką veiksiu 14.45 val. po savaitės. Tai vieną kartą nespėjau. Neaptarnavo. Sako, iš naujo registruokis. Vėl po savaitės. Bandau aiškinti, kad man jų laikai netinka, kad turiu skubiai išvykti. Neveikia paaiškinimai“, – situacija nupasakojo atlikėjas.

Kortelė guli banke. Žinau kuriame skyriuje, tik ateini ir paimi, bet man jos neatiduoda!

Dėl didelio užimtumo ir nenumatytų įvykių tikimybės atlikėjas vis nespėja atvykti į banko padalinį laiku, tačiau bankui – nė motais.

„Kortelė guli banke. Žinau kuriame skyriuje, tik ateini ir paimi, bet man jos neatiduoda! Išvykstu be kortelės. Grįžtu. Dabar liepos 26 d. mane užregistravo. Bet paskambino užsakovai ir liepos 26 d. išnuomojo studiją įrašams. Skambinu į banką. Vėl laukiu penkiolika minučių spaudinėdamas skaičiukus. Sakau, kad planai pasikeitė. Siūlo savaitės galą. Man koncertai. Manęs nebus... Atiduokite po galais mano kortele! Jau nelaiko nervai...“ – nusivylimo neslėpė Stano.

„Bankui vienodai. Atsiėmimas tik banko skyriuje su išankstine registracija. Tiesiog atvažiuoti į banką nebeįmanoma NIEKAIP. Nėra jokio skyriaus, kuris priimtų klientą, kad ir kritinėje situacijoje“, – rašė jis.

Anot Stano, dėl negebėjimo susitarti su banku jį jau pradėjo kamuoti rimtos bėdos. 

„Pasekmės. Man atjungtos visos paslaugos, susijusios su kortele. „Netflix“, „Youtube“, „Gmail“, apsaugos kamerų duomenų bazė ir t.t. Ir pabaigos tam nesimato, nes banko laikai netinka man. Bankui netinka mano“, – dėstė Stano.

Atlikėjas svarstė, kaip reikės atsiskaitinėti už prekes ir paslaugas, jei ateityje nebeliks atsiskaitymų grynaisiais.

Bankas – privati įstaiga ir visada bandys kuo mažiau dirbti, kuo daugiau gauti.

„Metų gale uždraus atsiskaitymus grynaisiais. Pradžioje iki 3 tūkst. Eur, vėliau, matyt, dar mažiau. Ir štai žmogui, panašioje į mano situacijoje, nutiks nelaimė, reiks skubiai sumokėti. Bankas jo nepriims. Grynais negalės ir Amen...“ – svarstė atlikėjas.

Anot jo, bankams reikia keisti veikimo modelį į patogesnį klientui, o ne pačiai įstaigai. 

„Reikia sudrausminti bankus. Bankas – privati įstaiga ir visada bandys kuo mažiau dirbti, kuo daugiau gauti. Bankui nesvarbu klientas. Tik to kliento lėšos. Gal tai ir nenormalu, bet suprantama. Taip, kaip degalinėje privalo būti tualetas ar automobilyje gesintuvas – bankas privalo gyvai priiminėti klientus ir be išankstinės registracijos. Dabar viskas juda link 100 proc. finansinės skaitmenizacijos. Ir toks įspūdis susidaro, kad žmonės palikti bankų sudraskymui. Net nežinau, kur kreiptis ir ką daryti... Bankas – SEB“, – rašė beviltiškoje situacijoje atsidūręs atlikėjas.

Stano papasakos ir apie naujus mitybos įpročius, mėgstamiausias draugų lauktuves iš užsienio bei kuo skiriasi jo ir žmonos maisto gaminimo įpročiai.

Šeštadienius Stano laiko tomis savaitės dienomis, kuomet nevažiuoja darbuotis į studiją – vos atsikėlęs, žinomas vyras ima ruošti pusryčius visai šeimai. Daugiausiai ovacijų iš vaikų jis sulaukia tuomet, kai pagamina paties sukurtą patiekalą, kurį vadina gana originaliai – „kiaušinpicė“.

„Apkeptą juodą duoną įtrinu česnaku, ant jos uždedu keptą kiaušinį ir taip uždengus palaikau 10 minučių. Tuomet pavyksta į picą panašus patiekalas, kurį valgo net vaikai, mat vienos kiaušinienės jie nemėgsta“, – pasakos atlikėjas.

Tiesa, jo ir žmonos gaminimo įpročiai gana skiriasi: „Aš suprantu savo žmoną ir visus kitus žmones, kurie į maisto gamybą žiūri kaip į darbą, kurį reikia padaryti. Tačiau aš į tai žiūriu kaip į kūrybą ir dažnai improvizuoju.“

Atlikėjas pasakos, jog grįžtančių iš užsienio draugų visada prašo parvežti prieskonių, kurie, kaip atskleis Stano, jo namų lentynose ilgai neužsibūna. „Daug prieskonių neturiu, nes tie, kurie man yra netinkami, guli neliečiami, kol pasibaigia galiojimo laikas. O tuos, kurie man patinka, sunaudoju labai greitai – per porą savaičių“, – sakys jis.

Kai valgau cepeliną, šoninę ar kitą riebų maistą, man yra skaudu – jaučiu savotišką graužatį, tarsi būčiau nusikaltęs.

Vyras atskleis ir tai, kad gali pagaminti bet ką, o kuo įdomesnis iššūkis, tuo įdomesnė ir gamyba. „Man patinka gaminti, bet nepatinka „terliotis“ – gaminti miltinių patiekalų, maišyti, kildinti tešlą. Kažkada bandžiau gaminti cepelinus, bet supratau, jog norint, kad tai pavyktų, reikia daugiau praktikos“, – atskleis Stano.

Atlikėjas niekuomet neatsisako ir egzotiškų patiekalų, o didžiausias iššūkis – pagaminti „Tom Kha“ sriubą be jau paruoštos pastos. „Viskas labai paprasta, jei sriubą gamini su pirktine pasta. Tačiau kai pačiam reikia numatyti proporcijas ir surinkti visus ingredientus, kaip cintrinžolė, imbieras ir kalendra, norint pasiekti puikų rezultatą, tai tikrai nėra lengva“, – sakys laidos pašnekovas.

Prieš kelerius metus, kai išgirdo klastingos onkologinės ligos diagnozę, Stano neslepia stipriai pakeitęs ne tik savo gyvenimą, bet ir mitybą. Dabar jis gyvena visiškai kitaip nei anksčiau – jo požiūris į save, kūną bei maistą pasikeitė kardinaliai.

„Prieš tai atrodė, jog vyrui iki 50 metų negali nieko nutikti ir kad sveikatos problemos gali aplankyti kitus, bet tik ne tave. Tačiau, kai tai nutinka, supranti, kad rūpintis savimi turėjai pradėti jau prieš 30 metų“, – atviraus vyras.

Stano sakys, jog pirmasis dabartinio gyvenimo pokytis yra glaudžiai susijęs su maistu. Vyras pasakos, kad dabar, valgydamas ne tokį sveiką maistą, jaučiasi visai kitaip nei anksčiau.

„Kai valgau cepeliną, šoninę ar kitą riebų maistą, man yra skaudu – jaučiu savotišką graužatį, tarsi būčiau nusikaltęs. Žinoma, vis tiek valgau, paragauju, tačiau žymiai mažiau. Dabar suprantu, kas yra geras maistas, kas yra tinkama mano organizmui, ir ko geriau atsisakyti. Svarbiausia – jausti ribas ir saiką“, – ir kitiems patars atlikėjas.

Kol Ilona ir Stano jaukiai šnekučiuosis, laidos šefas, „Kamado bono“ kepsninių virtuozas Robertas Svetlauskas paruoš itin gardų ir sotų patiekalą – T-Bone kepsnį su daržovių salsa ir marinuotomis daržovėmis.

Kulinarinių pokalbių laida „Virtuvės istorijos“ – šeštadieniais, 10 val. per TV3.

– Ar prisimenate, ką jautėte atsidūręs svetimoje šalyje, tarp svetimų žmonių, nemokėdamas kalbos?

– Negalima lyginti priežasčių, kodėl aš atsidūriau Lietuvoje ir kodėl dabar čia atsiduria ukrainiečių vaikai. Tačiau pats integravimasis į visuomenę, lietuvių kalbos terpę, manau, yra panašus. Ko gero, panašūs ir jausmai, kai atsiduri nepažįstamoje vietoje tarp svetimų žmonių, juolab be tėvų, kaip atsitinka Ukrainos vaikams. Galiu taip teigti, nes dalyvauju Ukrainos vaikams rengiamose dienos stovyklose Vilniuje ir Kaune, ten pabendrauju ir su vaikais, ir su jų mamomis.

Kai 1992-aisiais iš Sočio atvykau į Lietuvą, man buvo devyneri. Lietuvoje ką tik buvo atkurta nepriklausomybė, atidaryta mokykla „Lietuvių namai“, skirta lietuvių kilmės vaikams, kurių tėvai gyvena užsienyje ir negali grįžti į Lietuvą, bet nori, kad jų vaikai būtų lietuviai, išmoktų lietuvių kalbos. Šioje mokykloje atsidurdavo vaikai iš įvairiausių šalių. Tai – internatinė mokykla, šalia buvo bendrabutis, kuriame gyvenome po du arba tris kambaryje. Didžioji dauguma vaikų buvo iš Rusijos, Sibiro, – tremtinių palikuonys.

Aš gimęs Sočyje, bet irgi iš tremtinių šeimos. Mano šeima – politiniai kaliniai, jiems neleido grįžti į Lietuvą net po Stalino mirties. Likimas mano tėtį su mama suvedė per atostogas Sočyje, ten ir gimiau aš.

Vos atvykę į Lietuvą visi kalbėjome tik rusiškai. Atsidūrėme keistoje aplinkoje, kur aplink skambėjo lietuvių kalba, pamokos vyko lietuvių kalba. Sakyčiau, 99 proc. atvažiavusiųjų į Lietuvą apie ją girdėjo ir žinojo tiek pat, kiek ir aš: kad yra kažkokia šalis Lietuva, kur yra tavo šaknys. Bet kai tau devyneri, tai, kas tos šaknys, nelabai ir supranti. Visi jautėmės, tiesą sakant, labai nekaip – kad mus paliko.

Empatija: S.Stavickis-Stano supranta iš Ukrainos į Lietuvą atvykusius vaikus – pačiam vaikystėje teko atsidurti nepažįstamoje šalyje. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tėvai jums paaiškino, kodėl turite važiuoti į Lietuvą. Tai neveikė?

– Nėra prasmės devynerių ar dešimties metų vaikui aiškinti, kodėl tu ten važiuoji, kas tos šaknys, kas ta Lietuva. Jausmas buvo, kad mus tiesiog išvežė ir kažkur paliko. Mano atveju tai buvo ypač skausminga. Mat tiems, kurie atvyko iš Sibiro ar iš Tolimųjų Rytų Rusijos, Vladivostoko, Lietuva atrodė šiltas, smagus kraštas. Tačiau aš atvykau iš Sočio, kur palmės, jūra, tai man Lietuva nepadarė gero pirmo įspūdžio.

Pliusas buvo tas, kad visi taip pat jautėmės. Visi – tai maždaug du šimtai vaikų, visi panašioje situacijoje. Kai esi ne vienas, žymiai paprasčiau visas kliūtis įveikti, prie permainų prisitaikyti.

Didelis iššūkis visiems mums buvo lietuvių kalba, kurią reikėjo išmokti. Didžiajai daliai tų, kurie dabar skaito šį straipsnį, lietuvių kalba yra gimtoji ir jie nesupranta, kokia tai yra sudėtinga kalba. Tai nėra vien tik mano, kaip vaiko, įspūdis – tai faktas, kurį, jau studijuodamas lietuvių kalbą Vilniaus universitete, patvirtinau. Lietuvių kalbos sudėtinga gramatika ir fonetika, kitakalbiams labai sunku ją išmokti. Todėl ir mums visiems išmokti lietuvių kalbą buvo tikras iššūkis. Tad, manau, ir dabar ukrainiečių vaikams yra reikalų, jeigu jie nori integruotis ir pritapti mūsų visuomenėje.

Reikia būti su tuo mažu žmogumi ir kiek įmanoma stengtis suteikti jam tai, ką jis šiuo metu praranda.

– Žiūrint iš šiandienos pozicijų, jūsų manymu, kokia pagalba tada būtų labiausiai pravertusi? Ko labiausiai trūko?

– Gyvenime būna tokių aplinkybių, kai galime kiek nori filosofuoti, bet jos nuo to nepasikeis. Mano tėvai negalėjo tuo metu persikraustyti į Lietuvą, kaip ir kitų vaikų tėvai. Jie stengėsi padaryti, ką galėjo kiek įmanoma geriau savo vaikui. Juk ta aplinka Sočyje, nors man atrodė, kad ji yra nuostabi, iš esmės buvo absoliučiai beviltiška, nes, sugriuvus Tarybų Sąjungai, ten nieko neliko, išskyrus atostogautojų verslą. Tai buvo itin klampi vieta, be universitetų, be gerų mokyklų. Sprendimas išsiųsti mane buvo logiškas, kaip ir iš kokio Vladivostoko išsiųsti vaiką arčiau civilizacijos, kad jis kažko išmoktų. Panaši situacija ir su ukrainiečiais dabar – jiems reikia išvykti, nes Ukrainoje jie likti negali.

Ką aš dabar galiu pasakyti? Nedarykite taip, neišskirkite šeimų, būkite su savo vaikais? Taip, tai svarbu, bet neįmanoma. Todėl belieka kalbėti apie konkrečius dalykus, kurie buvo mūsų mokykloje taikomi ir kurie labai pasiteisino.

Visų pirma – mažos klasės. Didelėje klasėje, tokioje kaip Lietuvoje įprasta, – po 25–30 mokinių – lietuvių kalbos visiškai nemokančiam vaikui bus sudėtinga. Jis tiesiog nieko nesupras, nespės su kitais, pradės jaustis nevisavertis arba nustos stengtis, matydamas, kad labai sunkiai pavyksta. Kai klasė yra maža, mokytojas gali individualiai dirbti su vaiku, padėti jam, prie kiekvieno prieiti.

Antras dalykas – svarbu suprasti vaiko situaciją, nežiūrėti į jį kaip į paprastą mokinį. Mūsų mokykloje kiekvienas mokytojas suprato, kad tos mokyklos misija ne vien tik išmokyti vaikus, bet ir susigrąžinti į Lietuvą tremtinius, išeivius. Jie į savo darbą žiūrėjo kaip į misiją.

Permainos: iki devynerių metų Sočyje gyvenusiam Stanislavui, vienam atvykus į Lietuvą, nebuvo lengva adaptuotis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vadinasi, teko ir daugiau nervų susigadinti, ir daugiau laiko su mumis sugaišti. Čia panaši situacija – darbas su ukrainiečių vaikais yra misija, ne tik tikslas išmokyti lietuvių kalbos ar dar kažko. Reikia būti su tuo mažu žmogumi ir kiek įmanoma stengtis suteikti jam tai, ką jis šiuo metu praranda.

„Lietuvių namuose“ kiekvienoje klasėje buvo nedaug vaikų, ir tai labai padėjo. Rugsėjį, kai į mokyklą susirinkdavo visiškai lietuvių kalbos nemokantys vaikai, prasidėdavo mokslai, o per Kūčių vakarienę, jeigu dar kuris nekalbėjo lietuviškai, tai jau manėme, kad kažkas negerai. Kai mes bendraudavome su naujai atvykusiais vaikais ir jie jaudindavosi, kaip čia su ta lietuvių kalba bus, tai sakydavome, kad pamatysi, per Kūčių vakarienę jau šnekėsi, nors ir atrodo, kad neįmanoma.

Dar mūsų mokykloje buvo labai stiprus patriotinis ugdymas. Visi labai aiškiai žinojome, kas yra Lietuva, kokia yra tos Lietuvos laisvės kaina, kiek reikėjo paaukoti, kad ji išliktų ir būtų laisva. Visos valstybinės, tautinės šventės buvo labai svarbios, pedagogai stengėsi mus auklėti labai patriotiškai. Žinoma, įtakos turėjo ir tai, kad dauguma iš mūsų buvo tremtinių vaikai ir mes turėjome genetinę neapykantą stalinistiniam režimui, bet kokiam spaudimui, priespaudai ar autokratijai.

– Kiek turėjo metų praeiti, kol pasijutote čia savas?

– Visada bus tokių, kuriems aš nebūsiu savas. Kaip ir bet kuris, neatitinkantis kažkokių keistų kriterijų, nebus savas.

– Iki šiol atsimenu tą jausmą, kai man, neseniai atvykusiam į Lietuvą, liepė nueiti į parduotuvę nupirkti pieno. Tai buvo praėjus gal kokiems dviem ar trims mėnesiams nuo atvykimo. Aš pamiršau, kaip lietuviškai pienas ir niekaip negalėjau prisiminti. Kažkas man buvo įteigęs, kad šnekėti rusiškai Lietuvoje negalima, nes lietuviai labai pyksta. Stovėjau eilėje ir nežinojau, kaip reikės pasakyti, ko man reikia. Laimė, kažkas prieš mane pirko pieno, pasakė ir prisiminiau. Tačiau to jausmo pamiršti negaliu, ir tai labai skaudina: juk aš lietuvis, mano šaknys čia, bet gimtoji kalba – rusų, todėl jau lyg ir ne lietuvis.

Ir dabar žmonės sunkiai atskiria rusus, kurie yra Rusijos piliečiai, gyvena Rusijoje, palaiko režimą ir visi be išimties yra atsakingi už tuos veiksmus, kuriuos vykdo Rusija, ir mūsų tautiečiai, kurie šneka rusiškai arba šneka lietuviškai ir rusiškai. Tai yra du visiškai skirtingi pasauliai. Ir neturėtų būti neapykantos mūsų piliečiams, kurie yra lojalūs Lietuvai, bet, tarkime, savo šeimose šneka rusiškai. Jie neturėtų patirti neapykantos ar netolerancijos. To neturi būti jokiais būdais.

Permainos: iki devynerių metų Sočyje gyvenusiam Stanislavui, vienam atvykus į Lietuvą, nebuvo lengva adaptuotis. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tarkime, jūsų vaikai užaugę panorės išvažiuoti studijuoti į užsienį. Kaip reaguosite? Ar ramiai paleisite, prisiminęs savo vaikystės patirtį svetimoje šalyje?

– Mano patirtis yra gera, nors buvo ir skaudulių, ir ašarų. Kas išaugtų iš vaiko, kuriam viskas gyvenime eina kaip per sviestą, dėl nieko nereikia pasistengti, dėl nieko nereikia kovoti, nes viską už jį padaro tėvai arba valstybė? Tad aš į šituos išbandymus ar iššūkius – tiek savo, tiek savo vaikų ateity – žiūriu pozityviai. Reikia ir šiek tiek ašarų, ir kažkokio apmąstymo, kas aš, kodėl kažkas vyksta, ir pan. Tad tegul važiuoja. Svarbu, kad grįžtų.

– Jūs – kūrybiška asmenybė. Kaip jus veikia šiandieniniai įvykiai Ukrainoje? Tai skatina kurti ar stabdo visos tos neigiamos emocijos?

– Manau, kad kultūra ir kūryba yra didžiausias ginklas prieš agresiją, geriausias vaistas nuo to pykčio, kurį demonstruoja Rusija.

Rusija girdavosi savo kultūra – rašytojais, poetais, režisieriais... Tačiau visi tie poetai, rašytojai, režisieriai kažkaip neišgelbėjo rusų tautos nuo tos prarajos, į kurią dabar jie visi kartu krinta. Matyt, kultūros buvo per mažai arba ne tokia ji didi buvo, kaip rusai norėjo pateikti pasauliui ir kaip patys manė apie save.

Manau, net ir karo metu yra be galo svarbu kalbėti su žmogaus siela, su jo širdimi, ir geriausiai tai daro kultūra. Nesvarbu, ar dainos, ar dailė, ar gražūs straipsniai „Kauno dienoje“. Kitaip atsitinka tai, kas atsitiko Rusijoje, kai kažkada nugalėjusi fašizmą šalis tapo fašistinė, atrodo, ji net žiauresnė už savo mokytojus.

– Tai galime tikėtis ir jūsų naujų kūrinių?

– Taip. Gal ne linksmų, bet tikrai šviesių.

„Noriu pakalbinti visus pas mane užsukusius šiandien. Kritinis mąstymas ne tada, kai visus kritikuoji tik tam, kad prieštarautum. Stiprybė ne tada, kai laikaisi savo įsitikinimų, kas benutiktų. Nupirkti ne tie, kuriems sumokėjo, o tie, kas skleidžia svetimas mintis nemokamai. Ar tai apie jus, mano mieli svečiai? Ar apie mane? Kaip ten bebūtų, jei gavau jūsų dėmesio akimirką noriu pasakyti: gerbiu jūsų nenorą skiepytis. Nesmerkiu jūsų. Ir labai prašau, dėl jūsų pačių, suraskite argumentų pakeisti savo nuomonę. Pasiskiepykite. Būkite sveiki ir nepakliūkite į situaciją, kurios įkaitais galite tapti. O dėl Nidos ir kitų aršių kovotojų prieš visus ir viską – neužkibkite ant neapykantos jauko. Jūs esate geresni“, – socialiniame tinkle rašė Stano.

Kaip portale kauno.diena.lt rašyta trečiadienį, kompozitorių šokiravo žinia apie apsaugos darbuotojui peršautą koją. „Prisipažinsiu, mane sukrėtė žinia apie apsaugos darbuotoją, kuris buvo pašautas vyro, atsisakiusio dėvėti kaukę ir rodyti galimybių pasą. Žmogus ateina į prekybos centrą su ginklu. Pradeda konfliktuoti su niekuo dėtu apsaugos darbuotoju. Išsitraukia ginklą ir kelis kartus šauna į apsaugos darbuotoją. Kam į „Rimi“ neštis pistoletą? Kad geresnes bulves gautum? Kad prie kasos pagrasinęs be eilės prasmuktum? Ar kad grįždamas namo nuo vampyrų apsaugotum savo polietileninį maišelį su jogurtais? Viskas kaip ir aišku. Į „Rimi“ su ginklu jis atėjo jau turėdamas planą pašauti apsauginį. Sukėlė konfliktą ir įgyvendino savo planą“, – socialiniame tinkle rašė Stano.

„Atsakymas šitame screen shote. Štai čia Nida Vasiliauskaitė atvirai ragina naudoti smurtą prieš apsaugos darbuotojus. Praeiviai, kaimynai, giminės ir artimieji, anot filosofės, turėtų „leisti pajusti“ antivakserių pyktį ir nuotaikas apsaugos darbuotojams. Juk jie kalti, dėl to, kad tikrina galimybių pasus, – rašė Stano. – Jie kalti, kad tikrina galimybių pasus? Ką? Gerai, galbūt logikos nereikėtų ieškoti šitame feministės – antivakserės pasisakyme. Bet akivaizdu, juk tai raginimas smurtauti prieš konkrečią žmonių grupę. Priešas pasirinktas tiesiog tobulai pagal kovotojos mentalitetą – karas skelbiamas „Rimi“ ir „Maximos“ apsaugininkams. Taip, tiems, kurie uždirba šiek tiek daugiau už kasininkes. Vėliau karo kirvis bus iškastas ir kasininkėms. Tiesiog už tai, kad jos rūko per pertraukėles šalia apsaugininkų. Pabaigai. Tai nebuvo desperatiškas GP nusivylusio ir iki nevilties nuvaryto žmogaus poelgis. Tai apgalvotas teroristinis aktas skirtas įbauginti visuomenę. Šovė ne vien tas asilas su pistoletu. Gaiduką nuspaudė Nida Vasiliauskaitė“, – savo nuomonę dėstė S. Stavickis-Stano.

Savo nuomonę ir raginimą neiti į prekybos centrus N. Vasiliauskaitė socialinio tinklo paskyroje paviešino rugsėjo 14 dieną.

„Ir taip, ką daryti? Neiti į GP taikančius prekybos tinklus (visas jų parduotuves, taip pat ir netaikančias) bent savaitę – apsipirkti kitur. Suveiks! Užteko vienos dienos smukusios apyvartos – ir jau išsigandę, – rašė filosofė, komentaruose pridūrusi. – Beje, GP tikrintojai – ne nekalti sraigteliai: jie kalti, jie darbinasi tokiais. Todėl ir juos reikėtų apsupti atitinkama atmosfera, leisti pajusti, ką apie juos mano praeiviai, kaimynai, giminės, artimieji.“

Trečiadienį N. Vasiliauskaitė portalui kauno.diena.lt teigė, kad S. Stavickio teiginius, kurie liečia ją, vertina kaip absurdą.

„Kaip piktavališką absurdą, galbūt netgi užsakytą. Kiekvienam teksto suvokimo problemų nekamuojamam ir su elementaria logika nesipykstančiam žmogui akivaizdu, jog žodžiai reiškia tą, ką jie reiškia: raginimas boikotuoti prekybos centrus yra raginimas ten nesilankyti, o ne, pvz., sprogdinti, o pasiūlymas „apsupti atitinkama atmosfera“ GP tikrintojus, leisti suprasti, ką manome apie tokį darbą ir tokią „profesiją“, yra pasiūlymas būtent leisti suprasti, ką manome – pvz., nebedraugauti ar išsakyti pastabą, o ne smurtauti ir šaudyti“, – portalui atsiųstame laiške dėstė N. Vasiliauskaitė.

Kaip trečiadienį rašyta portale kauno.diena.lt, policija į areštinę uždarė pirkėją, kuris Vilniuje sumušė ir šovė į parduotuvės „Rimi“ apsaugos darbuotoją. Kaip skelbta, konfliktas dėl apsauginės veido kaukės nedėvėjimo kilo L. Asanavičiūtės gatvėje esančioje parduotuvėje „Rimi“.

„16.15 val. įvyko konfliktas tarp apsaugos darbuotojo ir pirkėjo dėl apsauginės veido kaukės. Konflikto metu pirkėjas panaudojo teisėtai laikomą „Glock“ pistoletą ir apsaugos darbuotojui peršovė koją“, – BNS teigė Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.

Policijos duomenimis, 1983 metais gimęs apsaugos darbuotojas išgabentas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, jo gyvybei pavojus negresia. 1979 metais gimęs įtariamasis sulaikytas, ginklą paėmė policijos pareigūnai. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

„Leiskite papasakosiu apie baudas, policiją ir ginklus... Taigi, šią savaitę vežiau Joaną į darželį ryte ir mane sustabdė policija. Ištraukė iš automobilio ir vaiko akyse paguldė ant žemės. Juokauju. Pareigūnas priėjo prie automobilio. Su kauke. Prisistatė kultūringai ir pasakė:

– Sveiki, galbūt reikia pagalbos? Ar nieko nenutiko?

Atsakau, kad viskas ok.

– Ar nereikia jūsų palydėti?

– Nu, ne, atrodo.

– Jūs galbūt nepastebėjote „STOP“ ženklo sankryžoje. Pats 30 metų gyvenu šiame rajone. Labai pavojinga vieta.

Iškart sutikau, nes išties nesustojau, tik pristabdžiau. O ir pats mačiau avarijas šitoje vietoje. Kartą labai sunkiai sužalojo motociklininką...

– Bet jūs nepergyvenkite, jei nesate baustas šiais metais, skirsime pusę minimalios baudos. Užtruksiu iki septynių minučių.

Su mano dokumentu pareigūnas nuėjo į mašiną ir po šešių minučių grįžo. Įdavė baudą, o tada Joana pragydo:

– O kas čia pas tave? Ginklas?

Dama auga tarp brolių, todėl apie ginklus išmano viską.

Pareigūnas pradėjo Joanai pasakoti apie ginklus. Aiškino, kad jis dirba su mobilia kuopa ir kokį arsenalą jie turi savo autobusiukuose. Per kiek laiko atvažiuoja į įvykį ir panašiai.

Atsisveikinome su pareigūnu. Jau prie darželio Joana manęs klausia:

– Tėti, o kodėl mus sustabdė?

Aš susimėčiau ir vietoje tiesos pasakiau, kad pareigūnui reikėjo mano pagalbos.

– Tėti, tai mes padėjome?

– Taip“, – istoriją prisiminė vyras.

„Nuo tos dienos pamačiusi policijos ekipažą Joana vis klausia, ar nereikia jiems padėti. Aš labai norėčiau, kad mano vaikai užaugtų nežinodami, kas yra policininko baimė. Kad pamatę pareigūną juo pasitikėtų, o pareigūnas kalbėdamas su žmogumi, nesvarbu amžius ar socialinė padėtis, jaustų nuoširdžią pagarbą. Aš noriu, kad įsakmus tonas, liepiamoji nuosaka ir frazės „Vairuotojas, prašome pateikite dokumentą“, „Kur taip skrendam, ką? Kelio ženklų nesimato?“ ir panašios liktų 2000-aisiais ir 90-aisiais metais. Ir man atrodo, kad link to judame. Jau vis rečiau sutinku chamavotų mentų. Ir vis dažniau tikrų policininkų. Pagarba jiems“, – įrašą socialiniame tinkle baigė Stano.

„Mes su žmona susituokėm, po dviejų metų išsiskyrėm, po dviejų trijų metų vėl susiėjom kartu ir gyvenom kaip pora, kuri sako: kam reikia tų vestuvių. Buvome partneriai, vedantys bendrą ūkį. Gyvenom taip tol, kol nelaimė neatėjo į namus, kol nesusirgau, o tuomet turėjom jau ne vieną, o tris vaikus. Viena jų – mažiausioji Joana buvo dar visai kūdikis. Štai tada supratau, kam reikalingi tie popieriai, kam reikalinga santuoka, nes staiga taip banaliai supratau, kad, jei aš užsilenksiu, jei nepavyks sėkmingai išsikapstyti, tai mano žmona po mano mirties turės ilgai ir nuobodžiai kapstytis po teismus. Išduosiu paslaptį – sprendime tuoktis antrą kartą nedaug buvo meilės, nedaug romantikos, nedaug buvo gražių saulėlydžių, o tiesiog išgyvenamumas, tuo metu būtinas sprendimas“, – jau šį pirmadienio vakarą, 20 val.  LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo.. Iki...“ pasakos dainininkas Stano.

Savo antrųjų vestuvių dieną Stano pasakos galvojęs tik apie viena: kaip kuo greičiau susituokti, nes nežinojo, kiek laiko gyventi jam dar liko. Diagnozę – limfoma, arba kraujo vėžys, Stano išgirdo prieš beveik trejus metus. Antrųjų tuoktuvių metu kaip tik buvo įsibėgėjęs dainininko gydymas. Šiandien prisimindamas savo skyrybas dainininkas sako, kad Lietuvoje išsiskirti per daug lengva. „Buvo pikta, kad viskas iš valstybės pusės įvyko taip lengvai...“, – sako Stano.

Veiksmas vyksta 1999 metais mokyklos aktų salėje. Štai, kokiais prisiminimais pasidalijo atlikėjas: „Mokyklos rūsyje susiradome būgnus ir gitarą. Iš muzikos kabineto iškaulijome sintezatorių ir restauravę senas, tarybines kolonėles ir stiprintuvus pradėjome repetuoti. Jau po kelių mėnesių surengėme pirmą koncertą. Pamačius šituos vaizdo įrašus suspaudė širdį. Kokie buvome jauni. Kokie įdomūs buvo laikai. Grupę pavadinome „Labas“, nes atrodė, kad tai labai kietai skambantis žodis. Grojome roką. Scenoje labai jaudinausi, bet palaikė draugai. Tai akivaizdžiai matyti medžiagoje. Aišku, pasipuošiau, užsidėjau savo gražiausią, aptemptą maikę ir odines kelnes. Didžiausia neįminta mįslė, kas ta mergina, su kuria išeinu vaizdo klipo gale. Niekaip negaliu prisiminti.“

Kartu su pirmojo koncerto vaizdo medžiaga, Stano pristato ir naujausią savo dainą „Mes“, kurioje ir kalbama apie devyniasdešimtųjų kartą.

„Priešistoriniais laikais televizijos atlikėjams nemokėdavo už filmavimus. Atlikėjai ir vadybininkai susirinko prie laužo, pamosikavo kuokomis ir tarė: „Arba moka, arba neeinam“. Televizijos pradėjo mokėti. Na, yra logikos“, – Stano svarsto, juk tuomet uždirbami pinigai, renginiai komerciniai, tad jie ir turėtų dalintis.

„Tuo metu didžiausiame paramos vaikams renginyje „Išsipildymo akcija“ dalyvavę atlikėjai garsiai sakė – dalyvaujam neatlygintinai. Ir tai buvo tiesa. Bet laikas bėgo. Atlikėjus kvietė ir į kitus filmavimus, apie kuriuos pasakyti komercinis ar nekomercinis darėsi sunkiau. Iš pradžių atlikėjai nedrąsiai prašė apmokėti už kurą. Vėliau drąsos atsirado daugiau ir jie ėmė prašyti honorarų už pasirodymus. „Na, palaukit, – argumentavo jie, – Juk apšvietėjai ir operatoriai gauna atlyginimą? Gauna. Tai kodėl mes negalime gauti?“ Televizijų prodiuseriai giliai padusavę ėmė kratyti kišenes. Kūčios, Kalėdos, Velykos, Žolinės ir t.t. OK. Gal žmogus nepripažįsta tų švenčių, o jį kviečia, tai ir prašo honoraro. Vasario 16-oji , Kovo 11-oiji , kitos valstybinės šventės. OK. Gal žmogus Lietuvą tapatina su valdžia ir dėl to prašo honoraro. „Išsipildymo akcija“, „Maisto bankas“ ir kitos socialinės iniciatyvos. OK. Gal žmogus jų nepalaiko, turi kitokią nuomonę, bet vėlgi, jo prašo ir jis dalyvauja už pinigus...Visą šitą rašliavą dėlioju, nes sekmadienį tiesiog atsisėdau išgirdęs, kad vieniems šovė į galvą mintis paprašyti honoraro už dalyvavimą „Mamų unijos“ koncerte. Čia jau stop, – emocijų neslepia žinomas atlikėjas. – Tu išeini į sceną. Rodo istoriją apie mirtinai vėžiu sergantį vaiką. Tu žiūri į tą vaiką. Klausai istorijos. Padainuoji savo dainą ir išeini pasiėmęs honorarą.“

Vyras atvirauja, kad gal tai artima ir skaudi tema, gal reaguoja per jautriai, bet niekaip nesupranta, kad turi būti žmogaus mintyse, kad  taip elgtųsi.

„Noriu pabrėžti, kad tai išskirtiniai, vienetiniai atvejai. Beveik visi supranta, ką daro ir vardan ko. Papasakojau savo mintis vienam lietuviškos muzikos super mega kietam dinozaurui, kuris taip pat pasirodė tą vakarą. Mane paprotino: „Neimk į širdį, gali būti, kad tas žmogus tiesiog nesuveda dviejų dalykų – savo dalyvavimo ir sergančio vaiko“.  Tai jeigu nesuveda išties, noriu pasakyti savo nuomonę – jei dalyvauji tokiame koncerte, reiškia palaikai koncerto idėją, reiškia prisidedi prie jos, reiškia dalyvauji neatlygintinai arba nedalyvauji. Arba pranešk, kad dalis surinktų lėšų bus skirta tau paremti“, – sako atlikėjas. 

Stano įrašas įplieskė diskusiją, mat ne visi sutiko su jo išsakyta nuomone. „Mano akimis tavo įraše kaip tik ir nėra svarstymo, klausimo, yra moralizavimas, manipuliavimas, – po įrašu diskutavo Juozas Liesis. – Ne tik moralinę atsakomybę prisiima kiekvienas darantis savo darbą geriausiai kaip gali. Renginiui kviečiamas atlikėjas ne išimtis. Kas kartą kviečiamas į socialines akcijas jaučiu dilemą. Neturiu aiškaus atsakymo sau, kodėl mano darbas turėtų būti nevertinamas skirtingai nuo prodiuserių, technikų, patalpų nuomotojų, kuro transporto pardavėjo ir t.t. Galų gale net į rėmėjų sąrašą neįtraukia. Dilema – galvoje, bet dalyvauju, nes tikiu, kad kažkiek galiu padėti. Bet gal padėčiau nemažiau gaudamas ir bent vidutinišką atlygį? Gal tavo moralizuotas atlikėjas jaučiasi panašiai?“

Renginių organizatorius, atlikėjų prodiuseris Artūras Butkevičius taip pat išdėstė savo nuomonę: „Kažkada labdaros koncertų epopėją pradėjome su Andriumi Mamontovu ir koncertais „Parama Vingio parke.“ Tada estafetę perėmė Nomedos išsipildymo akcija. O jau tada... tų organizuojančių labdaros koncertus atsirado tiek, kad niekas nieko nebesuprato, kam kas skirta, kas ką gaus, kas tas organizatorius ir t. t.. Vienu žodžiu, absoliuti sumaištis. Ir teisingai pastebėta, algas gaudavo absoliučiai visi išskyrus dainininkus. Vienu metu nuo tokių pasiūlymų tekdavo visiškai atsisakinėti, nes būtų tekę tik tuo ir užsiiminėti. Labai tikėjausi, kad laikui bėgant viskas išsigrynins. O, bet, tačiau, matyt šiame fronte nieko naujo. Konkuruoja televizijos, konkuruoja labdaros gavėjai, ne visi atlikėjai yra pajėgūs suprasti ir atsirinkti kur eiti, o kur ne.“

Jam antrino ir dainininkas Andrius Mamontovas: „Nepamirškim dar ir to, kad organizatorius pagal įstatymą turi teisę pasilikti sau iki (berods) 20 proc. nuo surinktos sumos. Anksčiau tas leistinas procentas buvo kiek didesnis. Ne vieni yra pasinaudoję tokia galimybe.“

Primename, kad vasario 22 dieną skambėjo paramos fondo „Mamų unija“ organizuojamas koncertas „Gyventi gera“. Renginys skirtas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimoms, kuriems reikalinga pagalba. Koncerto metu žiūrovai išvydo sveikstančių ir pasveikusių vaikų istorijas. Koncerto metu pasirodė žinomi Lietuvos žmonės.