Senelis, virvė ir Nemunas

Būsimasis sporto ir meno milžinas S.Krasauskas gimė 1929-aisiais Kaune, kur baigė vidurinę mokyklą.

Vaikystė nebuvo rožėmis klota – Stasiu daugiausia rūpinosi senelis Leonas. Spartietiško auklėjimo šalininkas daug dėmesio skyrė anūkui lavinti ir grūdinti. Jis anksti išmokė Stasį plaukti, taikydamas gana savitą metodą: pririšęs jį virve, įmetė į Nemuno vandenis, leisdamas savarankiškai kapanotis.

Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, Krasiuką (taip jį vadino bendraamžiai), plaukiojusį kartu su kitais vaikais Nemune, pastebėjo to meto žinomas plaukikas ir treneris Raimondas Bagdonavičius.

S.Krasauskas greitai perprato trenerio perteiktas plaukimo gudrybes ir 1946-aisiais Klaipėdoje surengtame 1-ajame po karo Lietuvos plaukimo čempionate pasiekė aukštų rezultatų.

1949-aisiais šalies plaukimo čempionate Zarasuose kaunietis iškovojo 10 aukso medalių, viršijęs garsiojo Tarzano – legendinio amerikiečio Johnny Weissmullerio rekordą (per vienas varžybas – septyni startai ir tiek pat pergalių).

Mėgo ne vien plaukimą

S.Krasauskas sportui atidavė 13 metų (1946–1959), ne vieną dešimtį kartų gerino Lietuvos plaukimo rekordus.

Be to, jis dar puikiai žaidė vandensvydį, tinklinį, gerai šokinėjo į vandenį nuo 10 m bokšto, mėgo ir krepšinį.

Iki šiol buvę S.Krasausko bendražygiai, buvę Lietuvos plaukimo rinktinės nariai bei kitų sporto šakų atstovai savo albumuose saugo draugiškus šaržus, kuriuos jis nupiešė per treniruotes ar varžybas.

"Jis kiekviena proga stengėsi mumyse pažadinti meilę menui. Net ir per varžybas nesiskirdavo su bloknotu ir pieštuku, mėgdavo pabrėžti, kad piešti žmogų – sunkiausia, bet kartu ir įdomiausia", – yra pasakojęs S.Krasausko bičiulis, Lietuvos inžinierius, diplomatas Rimantas Tonkūnas (1934–2011).

Gyvenimas – it kūrinys

Pasimokęs Kauno dailės mokykloje, po to – tuomečiame Kūno kultūros institute, S.Krasauskas galiausiai ištrūko iš kryžkelės – 1952-aisiais tapo Vilniaus dailės instituto grafikos fakulteto studentu.

Studijuoti dailę jam patarė būsimoji žmona Nijolė Leščiukaitytė, taip pat broliai Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai, susipažinę su juo per plaukimo varžybas ir pamatę Stasio piešinius.

S.Krasauskas iliustravo ne vien Lietuvos, bet ir užsienio rašytojų knygas, sukūrė garsiuosius grafikos darbų ciklus "Moters gimimas", "Amžinai gyvi", "Vasara", "Kur eini, žmogau?", "Judesys", surengė kelias dešimtis parodų, jo kūryba buvo įvertinta valstybinėmis premijomis, apdovanojimais knygų meno tarptautinėse parodose.

Dailininkas su žmona Nijole užaugino dukras Rasą ir Aistę, pastaroji kartu su mama 2004-aisiais parengė knygą "Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską". Joje, be kita ko, rašė: "Yra punktyrinių linijų ir linijų, kurios įrėžiamos su jėga ir įtampa. Mano tėčio gyvenimo ir kūrybos linija būtent tokia. Manau, kad gražiausias tėčio kūrinys ir buvo Jo gyvenimas."

Sunki liga pakirto S.Krasauską 1977-ųjų vasario 10-ąją.


 

Ši kamerinė paroda nėra skirta ypatingai progai, 40-ąsias S.Krasausko mirties metines minėsime tik kitais metais, o 90 metų grafikui būtų sukakę kitąmet. Tačiau nereikia laukti progų, nereikia prisirišti prie datų. Lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas Julius Greimas yra pasakęs, kad tie, kurių jau nebėra tarp mūsų, būtų norėję, kad juos prisimintume, kad apie juos kalbėtume. Juolab kalbėtume apie tokį menininką, kuris, anot poeto Kęstučio Navako, iliustravo knygas, o atrodo, lyg būtų iliustravęs savo epochą. Tad ši paroda surengta, kad prisimintume grafiką S.Krasauską, neprilygstamą linijinio piešinio, filosofinių apmąstymų ir asociacijų, poetinės metaforos meistrą, ir tiesiog kalbėtume apie jį.

Spalio 5-ąją į parodos atidarymą susirinko visi tie, kurie užaugo su S.Krasausko grafika, aprėpusia vien juodą ir baltą spalvas, (daugiau spalvų jam, regis, ir nereikėjo, užteko tik tiek, kad pasakytų tai, ką norėjo), tie, kurie namuose iki šiol saugo jo grafikos reprodukcijų lakštus, albumus, atvirukus, iliustruotas knygas.

A.J.Krasauskaitė į Klaipėdą atvežė kelis tėvo piešinius ir įvairių darbų iš skirtingų ciklų – „Jaunystė“, „Giesmių giesmė“, „Amžinai gyvi“, „Sonetai“ ir kitų. Vedžiodama klaipėdiečius po parodą, ji stabtelėdavo prie kiekvieno darbo, primindama jo sukūrimo istoriją, įvairias ne visiems žinomas politines peripetijas (nereikia pamiršti, kokiu laikmečiu S.Krasauskas kūrė), šiltai dalijosi prisiminimais apie tėvą, kuris, nepaisant didelio užimtumo ir bohemiško gyvenimo būdo, visada rasdavo laiko savo dukroms Rasai ir Jurgai.

Didžiausia parodos staigmena – du pastele tapyti moterų portretai. Pasirodo, S.Krasauskas galėjo būti ir toks. Aistė pasakojo, kad į vieną plenerą Palangos dailininkų namuose tėvas pasiėmė tik spalvotus pieštukus, flomasterius ir pastelę. Tą vasarą jis kūrė tik spalvotus darbus. Tie du  portretai – iš ten.

Visko per trumpą susitikimą klaipėdiečiams Aistė nespėjo papasakoti, bet jos rūpesčiu 2004 m. išleista prisiminimų knyga apie S.Krasauską „Juoda ir balta“, 2007 m. – jos sudarytas tėvo kūrybą reprezentuojantis albumas „Atspaudai. S.Krasauskas“.  Galima pavartyti ir trūkstamas kūrėjo spalvingos biografijos detales susidėlioti patiems.

Šiuo metu A.J.Krasauskaitė kuria tėvo kūrybinio palikimo virtualią galeriją. Tai nepaprastai kruopštus ir titaniškas darbas, kurį greitai ji ketina užbaigti. Apmaudu, kad visi rūpesčiai ir finansinė našta gula tik ant likusių artimųjų pečių, tarsi valstybės paramos toks kūrėjas būtų nenusipelnęs.

Parodos fone apie S.Krasauską daugiausia kalbėjome kaip apie grafiką, o juk jis buvo apdovanotas ir daugybe kitų talentų: mažiau žinoma, kad būdamas 19-os, jis tapo Baltijos šalių plaukimo čempionu, o iki 1952 m. net 35 kartus gerino Lietuvos rekordus įvairiose plaukimo rungtyse; buvo Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas, Lietuvos tinklinio komandos narys, Lietuvos daugiakovės čempionas. 1952 m. įstojęs į tuometį Vilniaus dailės institutą ir 1958 m. su pagyrimu baigęs grafikos specialybę, 1961 m. jis atliko pagrindinį Liutauro vaidmenį operoje „Gražina“, vėliau filmavosi R.Vabalo režisuotame filme „Žingsniai naktį“. 1962 m. už iliustracijas E.Mieželaičio eilėraščių ciklui „Žmogus“ jis buvo apdovanotas bronzos medaliu tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje.

S.Krasauskas iliustravo daug romanų, satyrų, humoreskų, feljetonų. Jo piešinių dažnai pasirodydavo periodikoje. Vilniaus bohemos pamėgtoje „Neringos“ kavinėje ant servetėlių dailininkas mėgdavo piešti rašytojų, dailininkų, poetų portretus, ten gimdavo nemažai kūrybinių sumanymų.

S.Krasauskas gimė 1929 m. gegužės 29d. Kaune. 1948 m. tapo Pabaltijo plaukimo čempionu, iki 1952 m. 35 kartus pagerino Lietuvos rekordus įvairiose plaukimo rungtyse. 1952 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą, grafikos specialybę. 1958 m. baigė studijas diplomu su pagyrimu. Menininkas išsiskyrė kaip puikus akademinio piešinio meistras.

1961 m. pradėjo dėstyti piešimą Vilniaus dailės institute. Tais pačiais metais atliko pagrindinį Liutauro vaidmenį operoje „Gražina“, 1962 m. filmavosi vaidybiniame filme „Žingsniai naktį” (režisierius R. Vabalas). 1962 m. buvo apdovanotas bronzos medaliu Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje už iliustracijas E.Mieželaičio „Žmogui“ (1961). 1976 m. S. Krasauskui suteikta Sovietų Sąjungos valstybinė premija.

Iki grafiko mirties visame pasaulyje surengta daugiau nei 30 personalinių jo parodų.

S.Krasausko novatoriškos kūrybos meninės sistemos ašis – žmogus, žmogaus kūno apnuoginimas, plastikos ištakose – Renesanso meno harmonijos supratimas, klasikinės vokiečių, prancūzų oforto tradicijos. Iliustruodamas modernią lietuvių poeziją – E.Mieželaičio „Žmogų“ (1961 m.), J.Marcinkevičiaus „Kraują ir pelenus“ (1960 m.), „Sieną“ (1968 m.), A.Baltakio „Pėsčią paukštį“ (1968 m.)

S.Krasauskas siekė įtvirtinti knygos iliustraciją kaip savarankišką kūrinį, papildantį ir praplečiantį literatūrinį tekstą. Pats dailininkas labiausiai vertino iliustracijas W.Shakespeare’o „Sonetams“ (1967), biblinei „Giesmių giesmei“ (1966). Sukūrė savitų poetinių grafinių novelių: „Moters gimimas“ (1971), „Amžinai gyvi“ (1976).

S.Krasauskas iliustravo daug romanų, satyrų, humoreskų, feljetonų. Vilniaus bohemos pamėgtoje Neringoje turėjo „savo“ staliuką, o ant servetėlių piešti kolegų menininkų portretai buvo spausdinti S.Krasausko ir G.Kanovičiaus knygoje „Linksma akim: šaržai ir epigramos“ (1964).

Nuo 2001 m. menininko kūrybos kolekcija apkeliavo Taliną, Budapeštą, Maskvą, Peterburgą, Varšuvą, Seinus, Punską, Karaliaučių, Paryžių, Lietuvos miestus bei miestelius – Vilnių, Klaipėdą, Šiaulius, Alytų, Druskininkus, Kelmę, Pakruojį.

Išleistos prisiminimų knygos „Stasys Krasauskas“ (1980, sud. J.Grigienė), „Gyvenimo apoteozė“ (1984, aut. K.Ambrasas), „Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską“ (2004, sud. A.J.Krasauskaitė); knygos apie kūrybą: „Stasys Krasauskas“ (1983, sud. G.Vaitkūnas), „Stasys Krasauskas: grafika, dailė“ (1985, sud. N.Rozanova), „Stasys Krasauskas“ (1988, sud. I.Korsakaitė), „Atspaudai“ (2007, sud. A.J.Krasauskaitė).

Paroda Klaipėdos meno bibliotekoje veiks spalio 5–29 dienomis.