Dainininkas S. Zonys Jaunojo muzikos atlikėjo premija įvertintas už muzikos kultūros puoselėjimą, aktyvią kūrybinę veiklą ir sėkmingą dalyvavimą koncertinėje veikloje, kultūros sklaidos bei Lietuvos vardo garsinimą tarptautinėje muzikos erdvėje.

Operos solistas S. Zonys bakalauro ir magistrantūros studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, prof. Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje. Nuo 2019 m. priklauso Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operos solistų trupei. Tais pačiais metais pelnė „Metų operos vilties“ apdovanojimą už sėkmingus debiutus LNOBT scenoje. Joje nuo 2016 m. atliko per dešimtį vaidmenų. Dainininkas nuolat stažuojasi ir koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 2017 m. debiutavo Jeruzalės operos festivalyje, kur atliko Marčelo vaidmenį G. Puccini operoje „Bohema“. S. Zonys yra tapęs keliolikos tiek tarptautinių, tiek Lietuvos konkursų prizininku bei laureatu.

Steponas Zonys, M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Šia Kultūros ministerijos premija siekiama įvertinti jaunųjų menininkų nuopelnus Lietuvos kultūrai, paskatinti juos dar aktyvesnei kūrybinei raiškai. Kandidatais premijai gauti gali būti siūlomi jaunieji menininkai nuo 14 iki 35 metų arba jaunųjų menininkų kolektyvai.

Dukrelė, pasak tėčio, į pasaulį atkeliavo pačiu laiku – gegužės 23-iąją. Prieš kelias dienas iki šio džiugaus įvykio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistas S. Zonys spėjo užbaigti per karantiną šeimos namuose pradėtus remonto darbus, be to, būtent tą savaitę Vilniaus gimdymo namuose tėveliams vėl buvo leista stebėti gimdymą. Taigi, dainininkas su mažąja Patricija buvo nuo pat pirmojo jos įkvėpimo ir tos minutės jam paliko nepakartojamą įspūdį.

„Žinoma, prieš tai ir man, ir žmonai buvo atliktas COVID-19 testas. Kadangi norėjome padaryti visus tyrimus ir įsitikinti, kad dukrelė pasaulį išvydo sveika, gimdymo namuose su naujagime praleidome penkias dienas. O savo namuose dabar kartu leidžiame pirmąją savaitę“, – pasakoja S. Zonys.

Dainininkui ne kartą teko girdėti draugų gąsdinimus, kad susilaukus vaikų jaunos šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Tačiau patys su žmona nieko panašaus kol kas nepatyrė: „Kūdikis ramus, per naktį prabunda daugiausiai vieną kartą. Tik tiek, kad dabar keliuosi nebe 9 val., kaip anksčiau, o 5 arba 6 val., tad diena tapo ilgesnė, produktyvesnė. Žinoma, pašokinėti aplink lovelę tenka. Migdydamas ir ramindamas jau spėjau dukrelei pristatyti kone visą savo koncertinį repertuarą“, – juokiasi laimingas tėtis.

S. Zonys jau įvertino dukters balso skardumą ir juo nesistebi: juk abu naujagimės tėvai – diplomuoti operos solistai. Bet iš anksto sau pažadėjo, kad ši aplinkybė jokiu būdu netaps pretekstu piršti dukrai muzikės kelio.

„Džiaugiuosi susilaukęs dukros, nes pats užaugau „vyriškoje kompanijoje“ – kartu su dviem broliais. Tėvai labai stengėsi, kad mes taptume visapusiškomis asmenybėmis, vienodai gerai sugebėtume valdyti tiek staliaus, tiek muzikos instrumentus. Panašiai ir aš norėčiau auklėti savo dukrą. O kur links jos širdis, atėjus laikui pasirinks“, – svarsto dainininkas.

Praėjusį savaitgalį naujai iškeptas tėtis jau spėjo pasirodyti ir pirmajame po karantino surengtame koncerte: tai buvo paramos fondo „Orfėjaus lyra“ po atviru dangumi Vilniaus senamiestyje organizuotas renginys. Ruoštis šiam koncertui pirmagimė netrukdė, kaip ir repetuojantis tėtis nekliudė saldžiam kūdikio miegui: Zonių šeima turi erdvų kiemą, kuriame Patricija dažnai mėgaujasi grynu vasaros oru.

„Kas man joje patinka? Viskas patinka, bet labiausiai – didelės išraiškingos Patricijos akys, visai kaip mano. Plaukučiai kol kas šviesūs, tad apie prigimtį iš jų dar sunku spręsti. O kojos ilgos – į mane“, – linksmai konstatuoja aukštaūgis S. Zonys.

Dabar teatro scena stovi tamsi ir tuščia. Pratęsiamas karantinas spektaklius iš repertuaro braukia vieną po kito, o būsimiems pasirodymams baritonas savarankiškai ruošiasi namuose. Tuo pačiu dar ir remonto darbais užsiimti spėja...

– Kaip atrodo jūsų dabartinė dienotvarkė? Kokiems pomėgiams ir darbams skiriate daugiausiai dėmesio ir laiko?

– Diena prasideda kaip ir anksčiau: pasidarau kavos ir pradedu repetuoti. Skirtumas toks, kad tai vyksta namuose prie pianino, o ne teatre. Niekas nežino, ar gegužės pradžioje numatyti Jules'io Massenet operos „Manon“ spektakliai įvyks, tačiau De Bretinji partija, su kuria turėjau debiutuoti šiame pastatyme, vis tiek liks mano repertuare. Taip pat pamažu ruošiuosi neapibrėžtos ateities debiutams: Onegino partijai iš Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, Rodrigo partijai iš Giuseppe's Verdi operos „Don Karlas“... Kadangi gyvenu nuosavame name – aplink nėra kaimynų, kurie triukšmu galėtų skųstis.

Be to, per karantiną atsirado daugiau laiko ir namo priežiūrai! Anksčiau jo labai trūkdavo, o dabar tai šen, tai ten vis kažką pakrapštau. Žmonos džiaugsmui netgi remontui namuose ryžausi, nes jau netrukus laukiame šeimos pagausėjimo...

– Ar randate laiko skaityti knygas, stebėti spektaklių bei koncertų įrašus?

– Pastaruoju metu skaičiau rusų klasikus: tik praėjus premjeriniams Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ spektakliams radau laiko ramiai perskaityti Fiodoro Dostojevskio „Lošėją“. O kadangi mokausi Onegino partiją, perskaičiau ir Aleksandro Puškino „Eugenijų Oneginą“.

Dažnai žiūrime ir garsių užsienio teatrų operų pastatymus, kurių dabar internetinėje erdvėje gausu. Ypač Niujorko „Metropolitan Opera“ pastatymus.

– Ar atidžiai sekate intensyvų pandemijos naujienų srautą? O gal priešingai – stengiatės nuo jo atsiriboti? 

– Seku žinias, bet stengiamės panikai nepasiduoti. Aišku, ėmėmės visų įmanomų atsargumo priemonių: pirkinius planuojame iš anksto, jais apsirūpiname kartą per savaitę. O daugumą remonto priemonių buvau pasirengęs iš anksto, nors kuo toliau, tuo dažniau ima kažko ir pritrūksta...

– Kaip manote, ar pandemijai atsitraukus žmonės drąsiai lankys kultūros renginius? O gal įskiepytą susibūrimų baimę jausime gerokai ilgiau? 

– Dirbu teatre, todėl tikiuosi, kad žmonės bus pasiilgę kultūrinių renginių ir gyvo bendravimo. Nes aš pats užsidaręs namuose jaučiuosi kaip surakintas. Norisi eiti, bendrauti su žmonėmis ir turėti atgalinį ryšį.

– Kaip įsivaizduojate dieną, kai Lietuvoje bus atšauktas visuotinis karantinas? Ką tuomet padarysite pirmiausiai?

– Pirmiausiai nuvažiuosiu į „Senukų“ prekybos centrą ir susipirksiu viską, ko trūksta remontui! Nes pirkti pačiupinėjus, apžiūrėjus ir įvertinus visai kas kita nei internetu...

– Kaip jūsų šventes pakeis karantinas? Kur ir su kuo prie stalo daušite margučius?

– Velykas švęsime tik artimiausių žmonių rate, nesusibursime į didelę kompaniją kaip įprastai. Margučiais daušimės su žmona lauko terasoje, kuri gelbsti mus viso karantino metu. Kepsime ką nors skanaus ant grilio ir mėgausimės pavasariniu oru. Šiemet visus sveikinsime vaizdo skambučiais ir stengsimės, kad virusai nesugadintų geros nuotaikos…

– Kokie būtų jūsų velykiniai linkėjimai teatro žiūrovams, kolegoms ir... pačiam sau?

– Linkiu visiems susikaupti ir pakentėti, kad daugiau vieniems nereiktų švęsti jokių švenčių. Tik būdami vieningi įveiksime šį virusą. Visiems stiprių margučių ir kuo platesnių šypsenų!

Amžiną tenoro karaliavimą meilės istorijose paneigs baritonas Steponas Zonys, kuris savo meilės arijomis bandys užkariauti soprano Julijos Karaliūnaitės širdį. Na, o jiems ir padės, ir trukdys puikus jaunosios kartos pianistas Justas Čeponis.

Taigi ar pavyks baritonui įgyvendinti užsibrėžtą tikslą ir vesti savo mylimąją? Intriguojanti istorija tiesiai iš pirmų lūpų...

Artėjant gražiausioms metų šventėms, tarp renginių gausos iš karto dėmesį patraukia neįprastas koncerto pavadinimas ir dar labiau intriguojantis aprašymas, kuris kviečia į vieną festivalio „Muzikinės Kalėdos“ renginį jaukioje „White Piano Hall“ koncertų salėje.

Koncerto dalyviai pasakoja apie meilę, operą, svajones ir artėjančias šventes.

– Kaip kilo koncerto idėja?

Julija: Kažkada gimtadieniui dovanų gavau kompaktinį diską su operos žvaigždžių soprano Anos Netrebko ir tenoro Rolando Villazono įrašytais gražiausiais operų duetais. Vienu metu nuolatos klausydavau to kompakto, dainuodavau kartu ir tyliai svajodavau kada nors padainuoti tuos duetus scenoje. Su Steponu koncertuoti mus turbūt suvedė likimas. Dar prieš porą metų jis buvo neseniai baigęs stažuotę Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir teatro koncertmeisterė rekomendavo man jį sakydama, kad yra toks nepaprasto balso grožio baritonas, kuris dainuoja Klaipėdoje (tuo metu Steponas dirbo Klaipėdos muzikiniame teatre) ir mes kartu gražiai skambėtume. Taip sutapo, kad dainininkė Judita Leitaitė pakvietė mus sudalyvauti savo koncertų cikle. Ir nuo tada mes pradėjome koncertuoti kartu, ruošiame programas. Prisijungė ir nuostabus pianistas Justas Čeponis.

Steponas:  Visada smagu rengti koncertus artėjant Kalėdoms. Kadangi su Julija ir Justu pastaruoju metu koncertavom jau ne vieną kartą, nusprendėm surengti koncertą, kuriame sudėsime visus klasikinės muzikos  „perliukus“ į vieną koncertą. Mes visi trys esam pakankamai „crazy“ asmenybės, todėl nenorime klausytojams pateikti tiesiog standartinio koncerto, dėl to kilo mintis laužyti stereotipus ir sukurti istoriją apie soprano ir baritono (taip, taip baritono ne tenoro) meilės intrigas. Juk visuomet intrigos sulaukia daugiau dėmesio (juokiasi.)

– Justai, jūs neseniai pradėjote dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertmeisteriu, prieš tai bendradarbiavote su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Ką jums reiškia opera, operos atlikėjai, dalyvaujant operos procese nuo pilkojo kardinolo kėdės?

Justas: Pilkojo kardinolo kėdė yra išties labai spalvota. Tai yra rutina be rutinos – įvairūs operos solistai, įvairūs dirigentai, režisieriai, skirtingos operos, skirtingi kompozitoriai, niekada ne toks pat operos pastatymo procesas bei niekada ne tokie patys ir juo labiau nenuspėjami tarpusavio santykiai to proceso metu – tai yra labai įdomus, begalinis ir visuomet besikeičiantis vyksmas, o vienintelė, jei taip galima pasakyti, „rutina“ tame yra pati mus visus vienijanti muzika. Tikrai negalėčiau šios specialybės pavadinti darbu, man ji per daug patinka. Tikriausiai, iš aukščiau man gyvenimas ir buvo kreipiamas ties tuo – mama baigusi klasikinį dainavimą, nuo pat išvažiavimo iš gimtosios Ignalinos tapau bite motinėle dainininkams, tad dabar be to gyvenimo ir negalėčiau įsivaizduoti. Net nežinau, koks išskirtinis atvejis turėtų būti, kad atsiradus pasiūlymui dirbti su operos solistais galėčiau pasakyti „ne“.

– Tai vis tik  – ar būna meilė be intrigų ir kraujo?

Steponas: Realiame gyvenime visuomet geriau, kai nėra nei kraujo, nei intrigų. O scenoje visuomet jų norisi. Kraujo gal ir pavyks išvengti, tačiau intrigų tikrai ne! Juk gyventi be intrigų muzikantų pasaulyje praktiškai neįmanoma (juokiasi.) 

Julija: Aš manau, meilėje mes visi praeiname perkeltine prasme ir intrigas, ir kraują, tai labiau vidinės būsenos. O operoje siužetas be to tiesiogiai neapsieina, galbūt tam, kad iškelti į paviršių tuos išgyvenimus, kuriuos dažnai patiriame santykiuose. Tik operoje dažnai pabaiga būna dramatiška, o aš vadovaujuosi tuo, kad gyvenime vis tik turėtume siekti, kad širdį draskantys jausmai  turi vesti link tiesos, šviesos ir kito bei savęs girdėjimo ir priėmimo.

– Ko sau ir kitiems norėtumėte palinkėti artėjančių švenčių proga?

Justas: Neprarasti šeimos vertybės. Šv. Kalėdos man asmeniškai yra pati pačiausia šeimos šventė, kuri turėtų suburti visus ne skaniai pavalgyti dvylikos šiltų ir šaltų patiekalų, bet skaniai ir šiltai (be šalčio) pasibūti daugiau nei dvylika valandų. Ir, žinoma, susiburti visiems kartu gruodžio 7-osios dienos koncerte, patiekalų gal ir nebus, bet skanus ir šiltas pasibuvimas jau pakeliui.

Julija: Šventinė nuotaika prasideda jau labai anksti, ne paslaptis – ieškant dovanų artimiesiems. Norisi palinkėti, kad tame prieššventiniame šurmulyje ir reikalingų pabaigti iki švenčių darbų sąraše nepasimestų svarbiausi dalykai. O dovana gali būti tiesiog nuoširdžiai skirtas laikas kitam žmogui – susitikti išgerti šiltos cinamonu kvepiančios kakavos, iš širdies pasikalbėti arba, pavyzdžiui, drauge nueiti į koncertą (šypsosi). 

Steponas: Labiausiai tai ramybės šeimose ir svarbiausia savo širdyse. O taip pat nepatingėti griebti draugą, mamą, tėti, sesę, brolį, vyrą, žmoną ar kolegą ir ateiti praleisti laiko į mūsų koncertą. Mes pasistengsime, kad prieš pat ateinant Kalėdoms į namus, dar spėtumėt ir garsiai pasijuokti, pasimėgauti puikia muzika ir pabūti kartu.

Koncertas  Tenoras Baritonas + sopranas = KM* vyks gruodžio 7 d., šeštadienį, 19 val. „White Piano Hall“ koncertų salėje (Kėdainių g.8, Vilniuje).

Beprotiškiausiai sezono premjerai – Leonardo Bernsteino „Kandidui“ – artėjant, joje dainuosiantys solistai pasakoja beprotiškiausius nutikimus savo kelionėse.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 100-ojo sezono atidarymo premjeroje „Kandidas“ operetės veikėjai kūrėjų nuolat blaškomi po pasaulį: susitikę Vestfalijoje – ramioje Vokietijos provincijoje, vėliau jie atsiduria ir patiria įvairiausių nuotykių Lisabonoje, Paryžiuje, Kadise, Buenos Airėse, Venecijoje...

Vandenyne dairantis ryklių

„Kandido“ premjeroje dainuosiantys operos solistai taipogi mėgsta tolimas keliones. Štai Jovita Vaškevičiūtė save vadina mėgstančia viską gerai apgalvoti moterimi, tačiau kartais ir ji ryžtasi ne itin racionaliems poelgiams.

„Pernai vasarą lankydamasi Ki Veste, piečiausioje JAV priklausančioje saloje netoli Floridos, pasiryžau nardymui Meksikos įlankoje, kurioje knibždėte knibždėjo ryklių. Draugai užsakė man tokią pramogą – kaipgi nepriimsi dovanos... Nuplaukėm jachta tolokai nuo kranto, apsivilkom narų kostiumus. Instruktorius patarė pernelyg toli neplaukti nei į kairę, nei į dešinę, nes ten – ryklių pamėgtos „ganyklos“. Prieš lipant į vandenį mums pademonstravo sutartinį ženklą: „Jei parodysiu taip – žinokite, kad artinasi ryklys“. Man net kojos nutirpo... Visgi priverčiau save panerti, nors naro kostiumu vilkėjau pirmą kartą gyvenime. Sukau ratus aplink nedidelę vandenyno salelę, vis dairydamasi savo pirmojo ryklio... Taip jo ir neišvydau. Turbūt per daug amerikietiškų filmų prisižiūrėjau vaikystėje“, – dabar iš patirtos baimės juokiasi J. Vaškevičiūtė.

Dainuoti Londono gatvėje neprireikė

Operos solistams dažnai tenka vykti į kitose šalyse vykstančius koncertus ar teatrų perklausas. Baritonas Eugenijus Chrebtovas beprotiškiausiu savo gyvenimo nuotykiu įvardina grįžimą iš Madrido į Vilnių jungiamuoju skrydžiu per Londoną. Tik nei oro uostai, nei aviakompanijos šįkart niekuo dėtos: dėl patirtų nuotykių „kalčiausias“... bankomatas, kuriame skaičių mygtukai buvo išdėstyti kitaip nei Lietuvoje.

„Savo kortelės pin kodo skaičių neprisimenu – atsimenu kreivę, kuria pirštai turi judėti mums įprastoje bankomato skaičių klaviatūroje. Nuvykęs solistų perklauson į Ovjedo miestą Ispanijoje, susiradau bankomatą ir ketinau tuo pačiu būdu išsiimti grynųjų, bet nieko nepešiau...

Maniau – kažkaip išsiversiu, nes artėjo kelionė namo. Tik atskridęs į Londoną supratau, kad teks skubiai keliauti iš vieno oro uosto į kitą, o dykai niekas manęs neveš... Jau svarsčiau, koks vokalinis repertuaras labiausiai sugraudintų į oro uostą skubančius keleivius, bet prieš tai nutariau išbandyti laimę – imti ir paprašyti nepažįstamo žmogaus pagalbos. Surikiavęs galvoje anglišką prašymą, sukaupiau drąsą ir jau artėjau prie nusižiūrėto pono, bet tuo metu šone išgirdau moterį, kalbančią telefonu lietuviškai. Akimirksniu pakeičiau planus.

Mane išklausiusi, lietuvė atvirai pripažino, kad mano istorija jos neįtikino. Ir visgi ji ištiesė man 50 svarų banknotą, nes mažesnės kupiūros savo piniginėje nerado. Žinoma, tą sumą jai pervedžiau vos sugrįžęs į Vilnių“, – pasakoja E. Chrebtovas.

Staigmena prie keleivių įlaipinimo vartų

Baritonas Steponas Zonys prieš porą metų dalyvavo Berlyno valstybinėje operoje rengtoje solistų perklausoje. Susiruošus namo, prieš pat skrydį prie keleivių įlaipinimo vartų oro uoste dainininko laukė staigmena:

„Mano biliete buvo nurodyta mėnesiu vėliau turėjusio įvykti skrydžio į Vilnių data. Tikriausiai internetinė bilietų pardavimo sistema suklydo, o mes klaidos nepastebėjome... Puoliau ieškoti galimybės papulti į kitų artimiausių skrydžių keleivių sąrašus. Kainos už paskutines vietas lėktuvuose buvo beprotiškos – banko kortelėje neturėjau tokios sumos. Skambinau žmonai, kad pervestų – tada išsikrovė mano mobilusis telefonas. O pakrovėjas liko lagamine, kuris tuo metu klajojo paslaptingais oro uosto bagažo labirintais... Teko iš nepažįstamų žmonių skolintis kitą telefoną.

Kurį laiką „pagyvenau“ oro uoste, tačiau galiausiai viskas išsisprendė. Nuo to laiko lėktuvų bilietus perku tiktai pats ir prieš paspausdamas paskutinį mygtuką pedantiškai tikrinu kiekvieną skaičiuką“, – šypsosi S. Zonys.

– Koks jausmas tokiam jaunam žmogui tapti „Metų operos viltimi“?

– Tiesą pasakius, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, kai sužinojau apie apdovanojimą, buvau labai nustebęs. Kadangi „Metų operos solistų“ rinkimai buvo uždari, net nebuvo skelbiama, kas yra nominuoti, tikėtis nebuvo ko. Sužinojau tik tada, kai jau sulaukiau kvietimo atvykti į apdovanojimus (juokiasi). Bet tikrai labai malonu būti įvertintam. Labai gera žinoti, kad profesionalai pastebi tavo kasdienį darbą ir dar jį įvertina taip palankiai. Šis apdovanojimas, žinoma, įpareigoja. Galbūt tai didžiausias įsipareigojimas sau pačiam, tobulėti, augti, kad tą apdovanojimą galėčiau pagrįsti.

– Į „Metų operos viltį“ atvedė nuolatinis darbas ar sėkmingi vaidmenys?

– Manau, kad abu šie faktoriai. Be nuolatinio darbo nebūtų ir sėkmingų vaidmenų.

Žinoma, priežasčių yra ir daugiau. Jeigu nebūtų suteiktas šansas ruošti šiuos vaidmenis, tai ir nebūčiau pasiekęs tokio rezultato. Todėl labai vertinu kiekvieną gautą galimybę, nepaisant to, ar vaidmuo didesnis, ar mažesnis. Svarbu tai, kad gauni galimybę dirbti su profesionalais, kūrėjais, statytojais, scenos kolegomis, ir augti ne tik kaip atlikėjas, bet semtis patirties ugdyti ir savo asmenybę.

– Esate laimėjęs „Švyturio“ bendrovės aktyviam ir talentingam Klaipėdos krašto jaunajam menininkui skiriamą premiją – 4 tūkst. eurų. Spauda skelbia, kad ją investavote į savo meistriškumą. Ar meistriškumo kursai kainuoja tiek daug? Kaip dažnai važiuojate tobulintis į užsienį?

– Meistriškumo kursai kainuoja išties labai daug, žinoma, tai priklauso nuo to, pas ką važiuosi mokytis. Bet kai sieki profesionalumo iki preciziškai mažų dalelių, tai kainuoja tikrai daug. Galima būtų ir be tokių sumų apsieiti, bet vienos pamokos neužtenka, kad spėtum „apdoroti“ gautą informaciją, o ką jau kalbėti apie vokalinės technikos korekcijas. Reikia daugiau. Taip pat neužtenka vieną kartą nuvažiuoti. Balso klostės – tai raumenys – joms, kaip ir sportininkams, reikia nuolatinio trenažo ir profesionalo priežiūros. Kiekvieną mėnesį susitinku su vokalo pedagogu. Į užsienį keliauju bent 3–4 kartus per metus pasistažuoti. Tad tai tikrai kainuoja (juokiasi). Laimė, kad šį sezoną viskas klostosi taip, kad puikūs specialistai atvyksta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

– Turite ir daugiau apdovanojimų?

– Taip. Esu daugelio konkursų laureatas, prizininkas. Apdovanojimas, kuriuo ypač didžiuojuosi – už tarptautinius nuopelnus Lietuvai, skirtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tai labai gražūs prisiminimai. Tačiau negalima gyventi būtais pasiekimais, stengiuosi tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Dabartiniame pasaulyje šiandien tu apdovanotas, o rytoj tavęs gali nebeprisiminti. Todėl neturi užmigti ant laurų su apdovanojimais, o privalai dirbti ir dirbti (juokiasi).

– Kada supratote, jog būtent dainavimas Jūsų gyvenimo kelias? Gal būdamas mažas visai tuo nesižavėjote?

– Būdamas mažas aš išvis nežinojau, kas ta muzika, o juo labiau, kas ta opera. Paauglystėje pradėjau šiek tiek domėtis muzika, mokiausi savarankiškai groti gitara ir net negalvodamas apie dainavimą nepastebėjau, kaip atsidūriau konservatorijoje. Stojau į gitaros specialybę, tačiau, per stojamuosius pastebėję mano balsą, pakvietė studijuoti dainavimą. Kadangi tuo metu konservatorijoje buvo tik operinis dainavimas, pasirinkimo neturėjau (juokiasi). Po pirmų dvejų mokslo metų, dar besimokydamas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, 11-oje klasėje, dalyvavau ir laimėjau daug įvairių konkursų. Kai buvau pakviestas į apdovanojimų ceremoniją Lietuvos Respublikos prezidentūroje, susimąsčiau, kad tai šį tą reiškia. Taigi pradėjau mąstyti apie universitetą, kiek vėliau apie muzikinį teatrą, na o dabar jau dažnai leidžiu dienas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kas žino, kas bus vėliau (juokiasi).

– Operos scenoje atlikėjai profesionalią karjerą dažniausiai pradeda jau po 30-ies, tačiau Jūsų karjera prasidėjo labai anksti. Kokiuose teatruose jau teko dainuoti?

– Studijuodamas trečiame kurse, buvau pakviestas dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, tada dar visai neturėjau patirties, bet jau po metų laimėjau atranką ir buvau pakviestas stažuotis į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, ten tęsiu darbus ir dabar. Dar po metų gavau kvietimą dainuoti Jeruzalės operos festivalyje, teko dainuoti Jeruzalės salėse, Tel Avivo operoje, Beer Shevos miesto teatre. Bet pažadu, tai tik pradžia (juokiasi).

– Gal planuojate darbus užsienyje? Kokiuose naujuose pastatymuose Jus bus galima išvysti artimiausiu metu?

– Šiuo metu neplanuoju bėgti į užsienį, dabar ir Lietuvoje turiu labai daug darbų, projektų. Nemeluosiu, pasiūlymų turėjau, tačiau dainininko profesijoje svarbu šaltas protas. Nuo per didelio tempo greitai galima ir nualinti balsą.

Artimiausias mano pasirodymas bus kovo mėnesį naujame operos „Turandot“ pastatyme Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, balandį būsiu Grafas Danila operetėje „Linksmoji našlė“ (LNOBT), o kiek vėliau, gegužės mėnesį laukia „Don Žuano“ pastatymas Klaipėdoje, kur atliksiu pagrindinį Don Žuano vaidmenį. Taip pat kitą sezoną planuoju dalyvauti operetės „Kandidas“ ir operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymuose. Žinoma, kai tik yra proga dalyvauti geruose projektuose užsienyje, tikrai juose dalyvauju.

– Jūsų mėgstamiausios scenos partijos? Kurios Jus labiausiai tobulino kaip atlikėją? Ar turite svajonių partiją ateičiai?

– Man patinka visos mano atliekamos partijos. Tiek operetėse, tiek operose, tiek vaikiškuose spektakliuose jaučiuosi labai gerai. Galėčiau išskirti Grafo Danilo vaidmenį iš operetės „Linksmoji našlė“, kuris pareikalavo ne tik dainuoti, bet ir išmokti šokti. Dėkoju Jūratei Sodytei, kuri turėjo daug kantrybės mane mokydama (juokiasi). Herkaus Manto partija G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ privertė kone įsikūnyti į kitą žmogų. Šis vaidmuo pareikalavo didelės psichologinės ištvermės. Išskirčiau ir dabar kuriamą Pingo vaidmenį operoje „Turandot“. Kurdamas šį vaidmenį gavau labai daug patirties, žinių, sceninio meistriškumo.

Kalbant apie ateities vaidmenis – kada nors labai norėčiau sudainuoti Grafą di Luną iš operos „Trubadūras“ ir Rigoletą iš operos „Rigoletas“.

– Kaip tobulinate ar tausojate savo balsą?

– Neturiu ypatingų ritualų, stengiuosi palaikyti formą, kiekvieną dieną užsiimu „balso trenažu“. Vienas iš geriausių dalykų mano balsui – pastovumas (juokiasi). Taip pat rūpinuosi savo fizine forma, daug sportuoju.

O žalių kiaušinių ar kažkokių stebuklingų tablečių tikrai negeriu (juokiasi).

– Šių laikų operos solistas turi ne tik gerai dainuoti, bet ir atrodyti...

– Bet kuris profesionalus dainininkas žino, jog norint gerai „skambėti“ neužtenka vien turėti gerą balsą, reikia daug kitų faktorių. Ar gerai pavalgęs, ar pakankamai išsimiegojęs ir t. t. Na, o sportas duoda savų pliusų – ir išsimiegi geriau, ir esi priverstas atkreipti dėmesį į mitybą. Na ir, žinoma, išvaizdos pokyčiai, ir išugdyta ištvermė, kuri padeda repetuoti ilgas valandas. Juk repeticijose ne tik dainuojame, bet ir judame, šokame.

– Ar dainavimą Jūsų atveju galima vadinti gyvenimo būdu, ne tik profesija? Ar dainuojate savo malonumui?

– Būtent taip ir pasakyčiau. Tai tikrai nėra profesija. Mano atveju, aš nežiūriu į dainavimą kaip į darbą. Man tai malonumas, gyvenimo būdas, be kurio neįsivaizduoju savęs. Dainuoju visur ir visada. Prisipažinsiu, ne visada tik operą (juokiasi). Esu tikras fanatikas. Kaip maestro Virgilijus Noreika sakydavo: „Jei gali nedainuoti, tai nedainuok“, o aš negaliu nedainuoti (juokiasi).

– Ar tenka sulaukti gerbėjų dėmesio? Kuo tai dažniausiai pasireiškia?

– Dėmesio tikrai yra. Jis pasireiškia įvairiai. Nuo žinučių socialiniuose tinkluose iki to, kad besimaudydamas jūroje Tel Avive sutinku savo gerbėjų ir būnu užkalbinamas.

– Esate sukūręs šeimą, turite nuostabią Jus palaikančią žmoną. Ar nekyla problemų namuose, kai scenoje tenka prisipažinti meilę scenos partnerei?

– Tikrai ne, mano žmona, manau, viską puikiai supranta. Man pasisekė, kad mano žmona žino, ką reiškia dainuoti. Be jos pagalbos būtų sunku siekti karjeros. Ji žmogus, kuris padeda man viską sutvarkyti: suplanuoti laiką, pasiruošti psichologiškai. Ji ne tik šikną paspardo, kai reikia, bet ir yra didžiausias mano motyvatorius siekti savo tikslų (juokiasi).

– Koks Jūsų laisvalaikis? Ar turite hobių?

– Turiu keletą. Labai mėgstu sportuoti. Dar vienas hobis – žvejyba. Kai ilsiuosi po spektaklių, imu meškerę į rankas ir dingstu visai dienai (juokiasi). Tik gaila, tai būna retai. Na, o finalui – mėsos kepimas ant žarijų. Kepu lėtai ir nuobodžiai (taip sako mano žmona), o man patinka. Atsipalaidavimas ir pasimėgavimas viename (juokiasi).

– Herkaus Manto partija buvo sukurta maestro Virgilijui Noreikai. Kaip reagavote, kai ją pasiūlė atlikti jums?

– Iš pradžių pagalvojau, kad iš manęs nori pasijuokti... Partija iš tiesų beprotiškai sudėtinga, tai didelis išbandymas. Vis dėlto tiek aš, tiek mano kolega Mindaugas Rojus, su kuriuo kartu kuriame Herkaus Manto vaidmenį, esame baritono balsų savininkai. Tad, manau, kad viskas pavyks. Beje, nedainuojame visiškai taip pat, kaip dainavo maestro V.Noreika, kai kurios vietos yra markiruotos.

– Kaip manote, kas lėmė, kad būtent jums patikėtas Herkaus Manto vaidmuo?

– Manau, kad pirmiausia tai, jog mano balso diapazonas yra labai platus. Baritonų su tokiu balso diapazonu teatre yra tik du: aš ir M.Rojus. Nepakanka to, kad gali padainuoti aukštas natas, turi nuolat dirbti 200 procentų pajėgumu, kaip geras darbinis arklys. Deja, ne visi taip gali, nes balsas pavargsta, gali jį sužaloti ir pan. Aš turiu tą ištvermę. Galbūt atitinku ir tam tikrus išvaizdos kriterijus.

– Herkaus Manto vaidmuo sudėtingas ne tik muzikiniu požiūriu, bet ir psichologiškai.

– Tikrai, taip. Ypač tokiame amžiuje. Manau, kad būtų lengviau, jeigu būčiau 50-metis. Psichologiškai sudėtingas vaidmuo, nes Herkus Mantas gniuždomas nuo pat pirmųjų akimirkų. Gniuždo jį draugai ir mylimoji Kristina. Jis turi rinktis: arba išduoti savo Prūsiją ir rinktis krikščionybę, arba prarasti mylimąją, sūnų ir ginti savo žemę. Bet kurio atveju jis pralaimi. Šis vaidmuo man gal net sudėtingesnis aktorine prasme nei muzikine. Nieko nedarant išreikšti vidinę dramą, skausmą – man tai didžiausias iššūkis. Maestro V.Noreika su juo puikiai susitvarkydavo.

– Kaip kuriate Herkaus Manto vaidmenį? Kas jums padeda jį suprasti, su juo susigyventi, įsijausti į situaciją?

– Kiekvieną vaidmenį kuriant iš pradžių būna labai daug ieškojimų ir bandymų. Įsigilinti į Herkaus Manto situaciją padeda istorinės knygos ir žymioji Juozo Grušo drama, nors Giedriaus Kuprevičiaus libretas nuo dramos skiriasi. Herkaus Manto charakterio esmė – herojiškumo ir vidinio trapumo konfliktas, vidinė, dvasinė, o ne išorinė kova. Herkus Mantas scenoje yra beveik visą spektaklį, net jeigu nedainuoja. Išlaikyti nuolatinę psichologinę įtampą dviejų veiksmų pastatyme yra ką veikti.

– Kuo Herkaus Manto vaidmuo svarbus jūsų asmeninei kūrybinei biografijai?

– Man didelė garbė kurti šį vaidmenį. Žinoma, užsienyje aš šios partijos nepritaikysiu, nes ji parašyta lietuvių kalba. Bet labai tikiuosi, kad, pamatę šio veikalo premjerą, jo kooprodukcijos užsimanys ir kiti Lietuvos teatrai. Mano nuomone, tai vienas rimčiausių lietuvių operos veikalų. G.Kuprevčiaus "Prūsus" pagal reikšmę galima lyginti su Vytauto Klovos "Pilėnais", Jurgio Karnavičiaus "Gražina", Miko Petrausko "Birute".

Manau, kad opera "Prūsai" bus labai aukštos klasės, nes jos režisierius Gediminas Šeduikis ir visa kūrybinė komanda – aukščiausio lygio profesionalai. Šis pastatymas – tai ne išorinis reginys, ne šou su fejerverkais, kraujais ir batalinėmis scenomis. Tai sudėtinga psichologinė kova, kurią žiūrovams nebus lengva "suvirškinti". Sykiu šis spektaklis labai emocionalus. Manau, kad finalinėje scenoje bus daug ašarų ne tik scenoje, bet ir salėje.

– Užsiminėte, kad užsienyje Herkaus Manto partijos nepritaikysite. Ar esate Lietuvos patriotas?

– Skaudu, kad Lietuvos ekonominė situacija yra tokia, kad operos solistams tenka važiuoti užsidirbti pinigų ir daryti karjerą užsienyje. Iš šalies žvelgiant, galbūt atrodo labai paprasta ir net žavu, kad solistas gali išvykti svetur, ten padaryti karjerą, atsisakyti Lietuvos pilietybės ir ramiai nugyventi gyvenimą. Tačiau taip nėra. Nuo savęs nepabėgsi, net dirbdami užsienyje mes esame lietuviai. Kad ir kaip yra sunku Lietuvoje, anksčiau ar vėliau visi sugrįžta čia ir tęsia savo misiją – garsinti Lietuvos vardą.

– Kas laukia jūsų po operos "Prūsai" premjeros? Kokie jūsų kūrybiniai planai šiais metais?

– Po premjeros ir net jos repeticijų metu įsiterpia ir kitų projektų. Pavyzdžiui, stažuotė Londone sausio pabaigoje. Taip pat Londone turiu prodiuserę agentę, kuri dėlioja mano perklausų ir konkursų grafiką. Kur siunčia – ten ir važiuoju. Nors šiuo metu atlieku tikrai nemažai vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tačiau nenoriu sustoti, noriu tobulėti. Todėl planuose – daug stažuočių, vasaros stovyklų, operos studijų.

– Turite svajonių vaidmenį?

– Nuo tada, kai pradėjau mokytis operinio dainavimo S.Šimkaus konservatorijoje, Rigoleto partija Džiuzepės Verdžio operoje man visada atrodė kažkas tokio! Žinau, kad šio vaidmens man dar gal 20 metų teks palaukti. Man Rigoletas ir yra svajonių vaidmuo.

– Papasakokite, kada ir kaip gimė jūsų poreikis mokytis muzikos? Kodėl pasirinkote operinį dainavimą?

– Pats užsirašiau į muzikos mokyklą. Tėvams tai buvo staigmena. Nuo mažens turėjau polinkį į muziką, savarankiškai mokiausi groti gitara, sintezatoriumi, tačiau klasika, operinė muzika man nebuvo svarbi. Net pirmus metus konservatorijoje, kai buvau priverstas mokytis klasikos, gautas žinias taikydavau savaip, grodamas roko grupėje. O vėliau įvyko lūžis. Mano pirmasis dėstytojas S.Šimkaus konservatorijoje Vytautas Kliukinskas su manimi dirbo labai daug – kiekvieną dieną po porą valandų – be jokių išeiginių ir atostogų. Tai davė rezultatų. Jau būdamas 15–16 metų važinėjau po įvairius konkursus. Man pradėjo nepatikti popmuzika. Ne todėl, kad ji bloga, bet supratau, kad man jos nereikia, nes turiu savo pasaulėžiūrą ir suvokimą. Labai reikšmingas lūžio taškas buvo, kai įstojau studijuoti dainavimo į universitetą, pas profesorių Eduardą Kaniavą. Tada pradėjau važinėti po Europą, pasaulį, pamačiau, kas yra kas, kaip veikia rinka ir kad joje yra daug puikių dalykų. "Vilnius City Opera" pastatymai "Bohema", "Pajacai" ir kiti tai parodė. Ir Lietuvoje opera gali būti ir linksma, šiuolaikiška.

– Dabar dainuojate ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose. Kuriuos sukurtus vaidmenis vertinate labiausiai, kuriais didžiuojatės?

– Yra keletas tokių. Vienas jų kirpėjo Figaro vaidmuo Džoakino Rosinio operoje "Sevilijos kirpėjas" Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Išskirčiau grafo Danilos vaidmenį Franco Leharo operetėje "Linksmoji našlė" Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Trečias įsiminęs vaidmuo – Marčelo (operoje "Bohema"), jį įkūnijau Telavivo operoje. Labai liūdna, kad neteko jo atlikti Lietuvoje. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro "Bohemos" pastatyme atlieku taip pat puikią Šonaro partiją, tačiau Marčelo man – arčiau širdies ir, manau, labiau tinka mano balsui. Manau, kad Herkus Mantas bus ketvirtas vaidmuo tarp mano mėgstamiausiųjų.

– Daugiausia dainuojate Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir gimtojo miesto Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kuriame geriau jaučiatės?

– Kompromituojantis klausimas... Nenoriu nieko įžeisti. Man patinka ir čia, ir ten. Apskritai man patinka keliauti ir dainuoti įvairiuose pastatymuose. Negalėčiau būti tas žmogus, kuris sėdi tik viename teatre. Man įdomu eksperimentuoti, išbandyti save įvairiuose projektuose, taip pat ir televizijos. Manau, puikiai visi prisimena "Lietuvos talentus". Man patinka ten, kur yra geras kolektyvas, protingi žmonės ir gera muzika.

– Geras kolektyvas – tai...

– Geras kolektyvas nebūtinai tas, kuriame visi dainuoja kaip dievai. Geras kolektyvas – tas, kuriame jautiesi kaip namuose.

– Klaipėdoje – jūsų namai. Ko labiausiai pasiilgstate, kai išvykstate?

– Sako, kad klaipėdiečiai nepasiilgsta jūros. Aš jos pasiilgstu, nes gyvenu šalia jūros, Karklėje. Tai yra nuostabi vieta gyventi gamtoje. Labai mėgstu žvejoti. Žvejyba yra tai, ko labiausiai pasiilgstu būdamas Vilniuje. Dar mėgstu pabėgioti ir dviračiu važinėti. Klaipėda yra tas miestas, kuriame gera pailsėti. Vilniuje yra žmonių srautas ir nuolat jauti įtampą. Klaipėdoje net eidamas į darbą jaučiuosi atsipalaidavęs.

Žinoma, ir čia yra konkurencija ir kasdien turi įrodinėti, tačiau nereikia tiek kovoti už savo vardą kaip Vilniuje. Niekam ne paslaptis, jog vieną kartą blogiau pasirodęs kitą kartą nebūsi pakviestas.

– Kaip išsaugote visada gerą formą?

– Kaip mano profesorius rašė savo knygoje: "Šalikų nenešioju, geriu šaltą alų, žalių kiaušinių negeriu ir valgau ledus." Juokauju, žinoma, reikia saugotis, tačiau nieko specialiai nedarau, tik stengiuosi sveikiau maitintis, sportuoti ir kiekvieną mielą dieną dainuoti. Didžiausias tarpas, kurį galiu sau leisti nedainuoti, yra dvi dienos. Dainininkai yra kaip atletai, svarbiausia – dirbti kiekvieną dieną, tačiau mums tas darbas dar ir malonus.