Jis buvo nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir viešosios pagarbos vietos išniekinimo.

Teismas taip pat priteisė apie 2,2 tūkst. eurų žalos atlyginimo Vilniaus miesto savivaldybei ir konfiskavo nusikalstamos veiklos įrankį – kūjį.

Teisėja Inga Štuopienė paskelbė, kad S. Tomo veiksmai buvo „įžūlūs, vandališki“, jais „buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka“.

Byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Pats kaltinamasis į nuosprendžio paskelbimą neatvyko.

Jo advokatė Liudmila Karvelienė BNS teigė nežinanti, ar S. Tomas skųs nuosprendį, nes nepalaiko su juo ryšio.

Prokuratūra siūlė kaltinamajam paskirti 30 tūkst. eurų bauda, bet I. Štuopienė teigė, kad „vien tik baudos paskyrimas neužtikrina to, kad bausmė turėtų individualų poveikį kaltinamajam“.

Teismas paskyrė S. Tomui ir 7 tūkst. eurų baudą, bet kaltinamajam neteks jos mokėti, nes bausmės jam buvo subendrintos vadinamuoju apėmimo būdu.

S. Tomas atminimo lentą sudaužė viešai balandžio pradžioje, patalpinęs įvykio vaizdo įrašą į feisbuką. Vilniaus valdžia po dešimties dienų suklijuotą lentą pakabino vėl.

Diskusijos visuomenėje dėl šios lentos vyko ne vienus metus. Kritikai teigia, kad šio garbingo ženklo neturi likti įvertinus tai, jog J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

Gynėjai pabrėžia J. Noreikos nuopelnus antisovietiniame pogrindyje, akcentuoja, kad vėliau karo metais jis buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą.

J. Noreika buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.