Laiko patikrinta draugystė
Kalbėdamiesi vis tiek tai vienas, tai kitas pasakome: Gruzija, gruzinai. Tik neseniai, šių metų gegužę, Gruzija mums tapo Sakartvelu, o kartvelų kalboje vietoj iki tol vartoto slaviško Litva įteisintas autentiškas Lietuvos pavadinimas. Abipusiai sprendimai labai simboliški: šiemet Lietuva švenčia 100-ąjį valstybės atkūrimo jubiliejų, Sakartvelas – nepriklausomybės atkūrimo ir Pirmosios Demokratinės Respublikos įkūrimo šimtmetį.
„Kartvelai yra pagrindinė tauta, kuriuos vadiname gruzinais. Bet gyvena ir megrelai, svanai, abchazai, osetinai. Tad gruzinų sinonimas – kartvelai, o mūsų šalies piliečiai – sakartveliečiai“, – primena niuansus istoriko išsilavinimą turintis S.Nicharadzė.
Kad ir kaip vadinome vieni kitus sovietmečiu, jokios santvarkų peripetijos nepakeitė nuoširdaus mūsų tautų santykio. Gruzinai nepamiršo prezidento Valdo Adamkaus, 2008 m. rugpjūtį atvykusio į Tbilisį ir visam pasauliui pranešusio apie lietuvių paramą Gruzijai.
„Mes labai mylime vieni kitus. Mūsų tėvynė – jūsų tėvynė! Mūsų namai – jūsų namai!“ – nė kiek nepompastiškai iš temperamentingojo pašnekovo lūpų nuskamba pagarbos ir meilės lietuvių tautai patvirtinimas.
Iškart priešais akis iškyla kultinio filmo – režisieriaus Leonido Gaidajaus komedijos „Kaukazo belaisvė, arba Nauji Šuriko nuotykiai“ vaizdai. Prisimenate, kiek nuotykių patyrė filmo herojus, užrašinėdamas geriausius gruziniškus tostus? Išties šios Kaukazo tautos tostų tradicijos – ypatingos. Pasak vienos legendos, kai Dievas dalijo tautoms žemes, kartvelai sėdėjo prie stalo ir puotavo. Kai pagaliau susiruošė ir atėjo, sužinojo, kad žemių nebeliko... Kartvelai atsiprašė Dievo ir paaiškino, kad gėrė vyną ir visus tostus sakė Jo garbei. Dievas susijaudino tai išgirdęs ir atidavė kartvelams žemes, kurias buvo pasilikęs sau.
Taigi net ir per atstumą bendraujant su S.Nicharadze už kai kuriuos jo žodžius norisi pakelti taurę vyno, o jo draugiškumas apgaubia taip, tarsi pusę gyvenimo būtume koja kojon nužingsniavę. Tokie lietuviams yra gruzinai, ir tai nekintanti vertybė.
Elitinis kurortas
Ar tik nepasigirdo telefono ragelyje: fone gaidys užgiedojo? „Taip, mes gyvename jaukiai. Kobuletis nuo regiono sostinės Batumio nutolęs 24 km, tai nedidelis, nė 20 tūkst. gyventojų neturintis, bet labai gražus kurortas, – pašnekovas iškart tarsi pakviečia į ekskursiją po gimtąjį miestą. – Tai arčiausiai jūros esantis miestas, maždaug 500 m pločio juosta ištįsęs apie 9 km palei Juodosios jūros krantą, o namai terasomis kopia į kalnus.“
Lietuviai yra atradę ne tik kaimyninį Batumį, bet ir šį elitinį kurortą, kuriame XIX a. pab. vilas statėsi rusų aristokratija, sovietiniais laikais buvo daugybė sanatorijų ir poilsio namų. Dabar tai gausiai turistų lankoma ir pačių kartvelų mėgstama poilsio vieta, čia daug svečių namų ir viešbučių. Nuo Batumio Kobuletis skiriasi tuo, kad palei jūrą yra daug citrusiniais vaisiais, pušimis ir kiparisais apsodintų giraičių, jose pasislėpusių laukinių pliažų.
„Pernai Sakartvelą aplankė 7 mln., šiemet, dar nesibaigus metams, jau 10 mln. turistų“, – didžiuojasi ne tik savivaldybės administracijoje, bet ir gidu dirbantis S.Nicharadzė.
Klausiu, ką parodytų pirmąkart jo miestą aplankiusiems svečiams. Ir tarsi praduriu grūdų pilną maišą: istoriko Sulchanio žinios liejasi drauge su sentimentais senelių ir tėvų žemei, įgimtu kartvelams pasididžiavimu savo šalimi.
„Viduramžiais Kobuletis buvo kunigaikščių Tavdgiridzių rezidencija, XVI–XVII a. priklausė tai Gurijos kunigaikštystei, tai Otomanų imperijai, nuo 1703 iki 1878 m. – turkams, vėliau – Rusijos imperijai, – S.Nicharadzė pasakoja apie pietuose su Turkija besiribojančios Adžarijos perlą Kobuletį. – Taigi pirmiausiai parodyčiau turtingą istoriją atspindintį miesto muziejų, kuriame saugoma 3,5 tūkst. eksponatų. Jo atidarymą parėmė Lietuvos ambasada.“
Netoli Kobulečio, Cichidzirio kaime, yra bizantiškasis Petros miestas-tvirtovė. Manoma, kad Šota Rustavelis poemoje „Karžygys tigro kailyje“ kaip tik mini šią tvirtovę.
1926 m. kurorto, o 1944 m. miesto teises gavęs Kobuletis didžiuojasi nepaprastai turtinga gamta. Adžarijos klimatas – subtropinis, šis regionas drėgniausias šalyje, todėl čia klesti augalija. Būtina aplankyti Kobulečio draustinį ir jame saugomas giminines pelkes. Prie įėjimo į draustinį netgi galima išsinuomoti specialias slides vaikščioti po jas.
„Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį pas mus galima stebėti paukščių migraciją. Pasaulyje tai trečia vieta pagal migruojančių paukščių gausą – jų čia migruoja apie milijoną“, – atkreipia dėmesį S.Nicharadzė.
Svečias – Dievo dovana
Svarbiausia, kas užburia Sakartvele, – vietinių žmonių svetingumas. Šiame Kaukazo krašte visi atvykėliai laikomi Dievo dovana, tačiau mielasis pašnekovas nepraleidžia progos priminti, kad iš kasmet Kobuletį aplankančių 100 tūkst. turistų laukiamiausi – lietuviai.
Mūsų tautiečiai pastaruoju metu į Adžariją atvyksta ne tik turistauti ar poilsiauti, bet ir dairosi nekilnojamojo turto. „Šiuo metu Kobuletis sparčiai remontuojamas ir tvarkomas, čia statomi ne tik viešbučiai, bet ir privatūs namai, butai. Nekilnojamojo turto pas mus gali įsigyti ir užsieniečiai, lietuviai taip pat jį perka. Mes – už tai, kad jūs čia turėtumėte nuosavybę, jūs mums – kaip broliai“, – vėl tikina S.Nicharadzė.
Lietuvius kartvelai išties myli – išgirdus Lietuvos vardą, jų veidai nušvinta. Jie visuomet pasiryžę padėti ir pasikviesti į namus. Bent sykį paviešėti pas vietinius privaloma – kaip kitaip susipažinsi su visame pasaulyje garsėjančia kartvelų virtuve ir legendomis apipintu vaišingumu? Sakoma, kad šeimininkų vaišingumas vertinamas pagal tai, kiek tuščio stalo matyti per prikrautas valgių lėkštes.
Pasisvečiuoti kartvelų namuose svarbu ne vien dėl to, kad pamatytumėte, kaip kepamas tradicinis chačapuris, šiame regione išsiskiriantis ir išvaizda, ir sudėtimi. Svarbiausia – pajusti ypatingą šeimos ir giminės bendrystės dvasią. Juk kartvelai iki šiol į vestuves sukviečia iki 500 žmonių!
Svarbiausia – pajusti ypatingą šeimos ir giminės bendrystės dvasią.
„Pas mus ir dabar įprasta visiems gyventi po vienu stogu, – sako Sulchanis, kurio šeima – žmona, šešiolikos sūnus ir ketverių dukra – draugiškai gyvena viename name su brolio šeima ir mama. – Jos žodis namuose svarbiausias, mama ir namų finansus tvarko.“
S.Nicharadzė patvirtina Sakartvele gyvuojantį motinos kultą – ant jos pečių gula namų priežiūros rūpesčiai, o mamos, močiutės čia labai gerbiamos.
Susigiminiavę su Palanga
Kobulečio savivaldybės darbuotojas didžiuojasi, kad jo miestą ir Lietuvos pajūrio sostinę Palangą sieja susigiminiavusių miestų ryšiai. „Kai birželio pabaigoje minime Kobulečio miesto dieną, visada sulaukiame svečių iš Palangos, o rugsėjį mes važiuojame į Palangos miesto šventę“, – sako S.Nicharadzė.
„2011 m. su Kobulečiu pasirašėme miestų draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, – ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus džiaugiasi dviejų kurortų bendradarbiavimu. – Šios idėjos autorius – tuometis Lietuvos ambasadorius Sakartvele Jonas Paslauskas. Jis paskatino prisidėti prie politinės Lietuvos dvasios palaikyti šią Kaukazo tautą ir susigiminiuoti su miestu prie Juodosios jūros. Palangos miesto taryba tuomet priėmė bendrą sprendimą, ir štai jau septynerius metus mus sieja graži draugystė.“
Vienas iš keturiolikos Palangos miestų partnerių Kobuletis, jame ne kartą viešėjusio mero Š.Vaitkaus žvilgsniu, išgyvena proveržio metus: miestas tvarkomas, daugėja statybų, iškilo moderni koncertų salė. Savo gerąja patirtimi to prisideda ir palangiškiai. „Mūsų savivaldybės Ekonominės plėtros skyrius nuolat konsultuoja partnerius iš Kobulečio, gerąją lietuvių patirtį jie panaudoja daug kur, vis dėlto labiausiai bendraujame kultūros ir švietimo srityje“, – akcentuoja meras.
Ne tik savivaldybės, bet ir visuomenės atstovai yra viešėję Kobuletyje, ir visi grįžo užburti nepaprasto kartvelų svetingumo. „Žavi ir jų pagarba vyresniajai kartai – to iš jų galime pasimokyti. O labiausiai – nuoširdumo. Kai sužino, kad esi iš Lietuvos, jie širdį tau atiduotų. Palangiškiai pasakojo, kaip turguje norėjo nusipirkti lauktuvių – vietiniai neėmė pinigų“, – šypsosi Palangos miesto vadovas, vadinantis Kobuletį vienu draugiškiausių Palangos brolių.
