S. Anglickio namuose
Pirmasis, pro kurio langus dirstelsime į vaišių stalą, – poetas, pedagogas, Žemaičių rašytojų sąjungos organizatorius Stasys Anglickis (1905–1999). Nors tuo metu religinės šventės turėjo būti pasitinkamos beveik slapta, Anglickiai minėdavo ir šv. Kalėdas, ir šv. Velykas, laikėsi visų lietuviškų tradicijų. Šeima kepdavo namuose kūčiukus, kurių reikšmę anūkei Linai senelis Stasys yra aiškinęs taip: kūčiukas – tai Saulė, o jame esantis aguonos grūdas – tai mūsų Žemė. Iš miško parnešdavo eglutę, ją puošdavo valgomais žaisliukais. Vaikams smagu būdavo tuos žaisliukus vis po truputį mažinti.
Svarbiausia asmenine švente Stasys, kurio visas vardas buvo Stanislovas, laikė savo vardines, minimas gegužės 8-ąją. Iš dukters Jolantos Anglickaitės-Šleževičienės atsiminimų aiškėja, kad, nors šeimoje per Jonines buvo minimas ir mamos Janinos vardadienis, būtent Stanislovinės, kurios sutapdavo su atšilusiais orais, tapdavo tuo traukos į Šiaulių rajone esančią Olesinės sodybą centru.
Rašytojas Stasys Anglickis. 1927 m/ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Aplankydavo mokytoją ir poetą S. Anglickį kolegos ir giminės. Mama jau žinodavo apie užgriūsiančius svečius, tad iš anksto tam ruošdavosi, apgalvodavo vaišių stalą. Iki pat 1960-ųjų sodyboje nebuvo elektros, neturėjo Anglickiai ir šaldytuvo, todėl maistą ruošdavo tą pačią dieną. Prieš tai dar tekdavo susipirkti produktus, o tai irgi nebuvo taip paprasta, kaip šiomis dienomis.
„Baltus, aukštos kokybės miltus dažniausiai pirkdavome iš spekuliantų, kurie didelius kiekius prekių gabendavo iš Rygos. Daug ką pirkdavome Kuršėnų turguje, jei ko negaudavome – Šiauliuose /.../. Kulinarijos gaminių parduotuvėse nebuvo. Kiekviena šeima pagal savo sugebėjimus pasiruošdavo šventėms vaišes“, – užrašyti dukters Jolantos atsiminimai.
Anūkei Linai senelis Stasys yra aiškinęs taip: kūčiukas – tai Saulė, o jame esantis aguonos grūdas – tai mūsų Žemė.
Stasinėms mama iškepdavo ne vieną, o 3 ar 4 tortus, naudodamasi dar iš savo mamos paveldėta receptų knygele. Stalas buvo puošiamas gėlėmis, jomis slapčia išpuošiama ir varduvininko kėdė. Kolegos, mokyklai įsigijus sunkvežimį, atvykdavo tiesiog kėbule. Prieš sėsdami prie stalo apeidavo gražiausias sodybos vieteles, kvailiodavo, ir smagu vaikams būdavo pamatyti mokytojus visiškai kitokiu amplua. Susėdę ne tik vaišindavosi, bet ir dainuodavo, rengdavo dainų konkursus, o vėliau kildavo pašokti.
12 valandą nakties, kaip dabar įprasta per gimtadienius, varduvininką svečiai kilnodavo ant tos išpuoštosios kėdės.
Atvykdavo ir giminių, visada apsilankydavo iš tremties grįžęs brolis Petras su šeima. Stasys pasakydavo padėkos kalbą, kartais paskaitydavo savo eilėraščių. Žmona puikiai skambino pianinu, kuris kaip tik stovėjo didžiajame kambaryje. Kartais pasirodydavo ir vietiniai muzikantai. Ilgainiui Stasinės virto šeimos švente. Net Anglickiams persikėlus gyventi į Vilnių, šeima tėvelio vardinių proga visuomet susirinkdavo, dažnai vykdavo į sodą Salininkuose.
Slaptos Kūčios pas Venclovus
Šiais laikais vis dažniau rašytojas Petras Venclovas (g. 1944 m.) šv. Kalėdas pasitinka žmonos Gražinos šeimoje. Nors romanais apie partizanus išgarsėjęs autorius nelaiko savęs labai religingu, ši šventė vaikystės namuose visuomet būdavo svarbi. Gyvenimas vienkiemyje, Biržų rajone, atokiau nuo pašalinių akių, leisdavo Venclovams susėsti prie Kūčių stalo, dėl saugumo užsitraukdavo užuolaidas – tėvas buvo išrinktas kolūkio pirmininku ir negalėjo rodyti netinkamo pavyzdžio minėdamas religines šventes.
Portretas: rašytojas P. Venclovas, 2003 m./ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Mama kepdavo baltą ragaišį, ruošdavo visus tradicinius patiekalus: virdavo avižinį kisielių, grybus. Silkė ant stalo būdavo tik tuomet, kai pavykdavo jos nusipirkti. Tėvas Petras ir senelis Jonas vaišindavosi naminiu, pačių darytu alumi, kartais jo paragaudavo ir moterys. Prieš sėdant prie stalo Petro tėvas paprastai iškūrendavo pirtį, tad vakare, po darbų, reikėdavo spėti ne tik stalą paruošti, bet ir švariai nusiprausti. Vakare ateidavo seneliai, atsinešdavo obuolių ir kitų lauktuvių. Vietoj eglutės puošdavo iš miško parsineštą šaką. Prie šventinių patiekalų ruošos būsimasis rašytojas neprisidėdavo, tačiau po vakarienės padėdavo ir stalą nurinkti, ir indus išplauti.
Kitą dieną vaikai išeidavo į mokyklą, nes žiemos atostogos prasidėdavo tik po Naujųjų metų: taip buvo stengiamasi sumažinti „nesusipratėlių“ skaičių. Ne tik per vakarienę tekdavo slėptis nuo pašalinių akių, bet ir visą dieną išdėlioti taip, kad visur suspėtum. Pavyzdžiui, tėvai į bažnyčią eidavo klausytis ankstyvųjų mišių, kurios buvo laikomos 6 val. ryto. Vaikų į bažnyčią nesivesdavo – jie juk turėdavo kulniuoti mokytis. Jau iš vėlesnių, savo studijų, laikų P. Venclovas prisimena, kad universitete šv. Kalėdų dienomis reikėdavo laikyti svarbias įskaitas, tad studentams tai buvo įtemptas metas, jiems tekdavo sėdėti prie užrašų ir knygų, o ne prie šventinio stalo.
Naujųjų metų namuose nebešvęsdavo. Tiesa, būtent tada prasidėdavo oficialūs šventimai, mokykloje vykdavo karnavalai, bet Venclovai Naujuosius pasitikdavo ramiai, be ypatingo entuziazmo ar džiūgavimų.
Kaip ir Anglickių šeimoje, iš vaikystės P. Venclovas turbūt ryškiausiai atsimena bendravardžio tėvo vardines. Per vardines iš kaimo visuomet ateidavo sveikintojų būrys, slapčia prie durų prikaldavo išpuoštą vainiką. Motina svečius nujausdavo, tad išėjusi vadindavo visus į vidų. Ir Petrui, ir kitiems vaikams labai patikdavo žiūrėti, kaip suaugusieji švenčia. Gal todėl nuo vaikystės išlikę, kad vardo diena yra svarbesnė šventė nei gimimo. Ir dabar gimtadienius šeimos rate mini tik kas penkmetį, jubiliejinius.
Žygis: išvyka į gamtą. S. Anglickis – trečias iš dešinės, apie 1935 m./ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Tiesa, nevyksta didelių švenčių ir Petrinių proga, tačiau ir neužsimiršta. Jau daugelį metų Petras su žmona Gražina vis taiko paatostogauti kaip tik birželio pabaigoje ir savo vardines sutikti vis kitoje šalyje ar naujoje vietoje ir netgi pakelti šia proga tą vieną alaus bokalą. Šiaip alkoholio nevartojantis P. Venclovas vardinių proga leidžia sau pasielgti kitaip nei įpratęs. Lietuvoje likę vaikai taip pat nepamiršta tėvo šventės, visuomet paskambina, pasveikina telefonu.
K. Navako tradicijos
Negalėdamas pakęsti prievartos, poetas, eseistas K. Navakas (1964–2020) ne itin mėgo ir didžiąsias metų šventes, nes, nepriklausomai nuo nuotaikos ar kitų dalykų, jas švęsti tarsi privaloma. O ir giminę sudarė tik močiutė, tad gal nebuvo iš šeimos atėjusių gilių papročių.
Tiesa, prisėdęs tradicinių patiekalų paragaudavo, namuose bent maža eglutė šv. Kalėdoms būdavo puošiama. Vieną iš jų po švenčių nusprendus pasodinti kieme, medelis netikėtai prigijo ir žaliuoja ten iki šios dienos. Per Naujųjų metų sutikimą sulaukdavo svečių ar pats kitus aplankydavo.
K. Navakas rinkdavosi švęsti ir tokias šventes kaip rašytojo George’o Byrono gimtadienis.
Sulaukdavo garsusis Kauno poetas svečių ir per gimtadienius, mielai juos priimdavo, nors paprastą dieną aplankytas jausdavosi mažiau įpareigotas. Būdamas originalus, K. Navakas rinkdavosi švęsti ir tokias šventes kaip rašytojo George’o Byrono (1788–1824) gimtadienis, kuris minimas sausio 22 d. K. Navakas, besižavintis šio anglų poeto kūryba, nepamiršdavo kasmet surengti pasisėdėjimo namuose ir jo paminėti. Būdamas estetas ir gurmanas, padengdavo stalą su įvairiais skanėstais, atkimšdavo geros rūšies vyno ir kartu su kitais diskutuodavo apie romantizmą ir poeziją.
Tradicija: G. Byrono gimtadienį minintis K. Navakas, apie 2008 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Mėgo gerus, originalius daiktus, tad namuose turėjo antikvarinių leidinių, kur lordo poezija buvo spausdinta originalo kalba, tad G. Byronas atgydavo Žaliakalnio namelyje visa savo didybe ir reikšmingumu.
Į gyvenimo pabaigą pamėgo švęsti žydiškas šventes. Išmanė, kaip jas minėti, laikėsi visų papročių, pats gamindavo tradicinius žydiškus patiekalus ir kviesdavosi kitus jų ragauti. Šios šventės jam buvo ne mažiau svarbios už lietuviškas.
Turėdamas ne tik neeilinį talentą, bet ir didelę dozę charizmos, K. Navakas retai būdavo vienišas. Tad netekdavo jam pamiršti ir dar vienos šventės – Valentino dienos. Dovanas poetas rinko atsakingai, apgalvotai – tikrai nepuldavo į pirmą parduotuvę prie kičinių prekių lentynos. Tačiau kai galiausiai išrinktoji ir užsakytoji dovana – ar tai būtų originalus papuošalas, meno kūrinys ar kas kita – atkeliaudavo, sunku K. Navakui būdavo išlaukti tos tikrosios dienos, kada reikėtų tą dovaną įteikti, jis, įsivaizduodamas kito žmogaus džiaugsmą, tą dovaną įteikdavo anksčiau.
