Iš anglų kalbos bene 100 knygų išvertęs V.Čepliejus įvertintas už meistriškus tiek klasikos, tiek šiuolaikinės literatūros vertimus ir gebėjimą perteikti kūrinių daugiabalsiškumą. Interviu "Santakai" jis atskleidė tikrąją vertėjų gyvenimo pusę, sunkumus ir patikino: vertėju būti neužtenka tik didelio noro.
– Esate vertęs knygas ir vaikams. Kurias knygas versti reikalauja daugiau jėgų: suaugusiesiems ar vaikams?
– Vertimas visada reikalauja jėgų, tiktai kartais – vienokių, kartais – kitokių, verčiant knygą suaugusiesiems dažniausiai reikia įsiklausymo į autoriaus stilių, dalykinių žinių, kurių semiuosi iš įvairių informacijos šaltinių. Kartais reikia pasukti galvą prie ilgų sudėtingų, filosofiškų sakinių, sklandesnio minties išdėstymo. Verčiant knygas vaikams, dažniau prireikia fantazijos – tenka versti kone neišverčiamus žodžių žaismus, kalambūrus, prasminius veikėjų vardus. Taigi sakyčiau: pirmu atveju labiau reikalingas juodas (pilkas) darbas, o antru – fantazija, gal ir šioks toks įkvėpimas, nusiteikimas.
– Kokia jūsų įsimintiniausia versta knyga, palikusi didžiausią įspūdį?
– Tų įsimintinų knygų būna daug. Kol išverčiu kurią nors naują ir ji išstumia ankstesnę. Įsimintinos buvo Charleso Dickenso "Didieji lūkesčiai", George'o Orwello "1984-ieji", Soulas Bellow "Hercogas", Roaldo Dahlo, Louiso Sacharo knygos vaikams. Dabar tokia knyga man yra Marco Twaino "Tomo Sojerio nuotykiai".
Sunkiai išverčiamų knygų esama, ir tik vertėjo sąžinės dalykas nuspręsti, ar knyga išverčiama, ar verta tokio darbo imtis.
– Ar kada buvote pagalvojęs sukti kitokiu profesiniu keliu?
– Kitokiu keliu sukti negalvojau. Tiesa, baigdamas mokyklą svaičiojau, kad būsiu kino režisierius. Atvažiavęs Į Vilnių stoti į aukštąją mokyklą, sužinojau, kad Lietuvoje ruošiami tik kino mechanikai, režisieriai – tik Maskvoje. Maskvos pabūgau, tad įstojau į Vilniaus universitetą, anglų kalbos specialybę, nes ir mokykloje kalbos sekėsi geriausiai. Mintis apie vertimą knibždėjo senokai, tad jau trečiame kurse išverčiau apsakymą, kurį išspausdino "Literatūra ir menas". Baigus universitetą pavyko iškart įsidarbinti "Vagos" leidykloje redaktoriumi, joje dirbau penkiolika metų, paskui penkiolika metų – naujai susikūrusioje "Vyturio" leidykloje, leidžiančioje literatūrą vaikams, vėliau penkiolika metų – firmoje SDI, verčiančioje į lietuvių kalbą ir subtitruojančioje filmus. Taigi versti pradėjau nuo pat "Vagos" laikų. Tai darau iki šiol, esu išvertęs bemaž 100 knygų. Vertėjo darbu esu labai patenkintas, nieko kito ir nemoku.
– Metėte tarnybą, kokios aplinkybės lėmė šį jūsų sprendimą?
– Darbą SDI mečiau štai kodėl – ši firma priklauso užsienio kapitalui ir savininkai, aišku, nori kiek įmanoma didesnio rentabilumo. Aš joje dirbau redaktoriumi – tikrinau jau išverstų filmų kalbą. O savininkams pasirodė, kad vertėjas ir pats turi mokėti lietuvių kalbą, tad redaktoriai gal ir ne visada reikalingi. Taip ėmė pastebimai mažėti redaguojamų filmų, na, ir darbo man, kartu – ir atlyginimas. Kadangi jau esu pensinio amžiaus, nusprendžiau iš darbo išeiti, atsidėti vien tik knygų vertimui. Beje, dažnai išgirstu, kaip žiūrovai keiksnoja TV rodomų filmų kalbą.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria vertėjai?
– Verčiant reikalingas kiek įmanoma geresnis kalbos mokėjimas, autoriaus stiliaus pajautimas, na, ir gebėjimas tą stilių perteikti lietuviškai. Dar reikalingas ir toks, sakyčiau, sveikas įtarumo jausmas, nes dauguma mūsų vertėjų, kaip ir aš, kalbą mokame daugiau knygiškai. Tad prireikia nuojautos – susivokti, kur autoriaus išmonė ar žaidimas žodžiais, o kur tiesiog frazeologizmas. Taip pat nečiupti pirmos verčiamo žodžio prasmės, o paieškoti – gal kuri konkrečiame kontekste tinka geriau. Pavyzdžiui, "slow" kartais reiški ne lėtą, o buką. Kadaise net buvo diskutuojama, iš ko galėtų išeiti geresnis vertėjas – anglisto, pakankamai išmanančio lietuvių kalbą, ar lituanisto, pramokusio angliškai. Na, o galiausiai vertėjo darbas yra ilgos valandos prie stalo ir tai, sakyčiau, yra svarbiausias to darbo trūkumas – tiesiog pasiilgsti žmonių, bendravimo, norisi kur nors išeiti, netapti viduramžių vienuoliu.
– Ar yra tokių autorių, kurių jų rašomą stilių labai sunku perteikti skaitytojui lietuvių kalba?
– Sudėtingai, įmantriai parašytas knygas daugiau ar mažiau galima išgliaudyti, suguldyti įskaitomą sakinį, bet tam reikia kur kas daugiau triūso. Na, o anglų ir amerikiečių literatūroje pasitaiko kūrinių, parašytų prastakalbe, t.y. neraštingų žmonių šnekta. Tuomet vertėjui kyla tikras galvosūkis – juk lietuvių kalba neturi tiek daug stilių (prasčiokų, aukštųjų sluoksnių, nusikaltėlių žargonas – paprasčiausiai rusiškas) kaip anglų ar rusų kalbos. Tiesa, turime gerus tarmių klodus, bet vargiai prasčioko kalbą tiktų versti žemaičių ar dzūkų tarme. Dėl taip išverstos knygos (ne mano) esu girdėjęs vieno žemaičio priekaištą: žemaičių kalba – ne prasčiokiška, o rimtų, net mokytų žmonių kalba. Taigi tokių sunkiai išverčiamų knygų esama, ir tik vertėjo sąžinės dalykas nuspręsti, ar knyga išverčiama, ar verta tokio darbo imtis.
Sakoma, kad labai blogai, jei, paskaitęs puslapį verstos knygos, nesunkiai atspėji, iš kurios kalbos knyga versta.
– Šiemet jums skirta Šv.Jeronimo premija. Ką ši premija reiškia jums?
– Visad būna malonu, kai kolega ar šiaip pažįstamas pasako, kad buvę malonu skaityti mano verstą knygą, patikęs stilius ir pan. Na, o kai gauni tokį apdovanojimą, tai lyg ir reiškia, kad tavo darbą vertina ir kolegos, specialistai. Be abejo, malonu. Beje, stebiuosi, kaip vertinimo komisija iš tokios daugybės vertėjų apskritai sugeba išrinkti vieną. Juk vertėjų daug, o knygų – dar daugiau.
– Norint gerai išversti knygą neužtenka gerai mokėti kalbą. Ko dar reikia norint vadintis profesionalu, gebančiu versti vienas žymiausių knygų?
– Geras verčiamos kalbos mokėjimas – didelis pranašumas, telieka ne blogiau mokėti lietuvių kalbą. Surasti pusiausvyrą – kad vertimas nebūtų per daug pažodiškas ir, atvirkščiai, per daug laisvas. Sakoma, kad labai blogai, jei, paskaitęs puslapį verstos knygos, nesunkiai atspėji, iš kurios kalbos knyga versta. (Ne iš vietovardžių, ar pavardžių, o iš kalbos.) O apibendrindamas pasakyčiau: savo jėgų įvertinimo, sąžiningumo (autoriaus atžvilgiu), tam tikro būtino abiejų kalbų bagažo, nepatingėti vertimą peržiūrėti antrą, trečią kartą. Beje, esu dėkingas likimui, kad knygų vertimas man niekada nebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl galėjau versti neskubėdamas, nespaudžiamas terminų.
– Ar dažnai skaitote originalias knygas anglų kalba, ar renkatės kitų lietuvių vertėjų išverstas knygas į lietuvių kalbą?
– Anglų kalba skaitau palyginti nedaug – tik tada, kai kolegos ar kritika paskatina pasidomėti kokia knyga, kuri, jų nuomone, niekada nebus išversta į lietuvių kalbą. Esu kelis kartus leidykloms siūlęs versti man patikusią knygą, bet sulaukdavau atsakymo, kad tokios niekas nepirks. (Juk knygų leidyba – vis dėlto verslas.) Paskaitau ir jau išverstas į lietuvių kalbą knygas, kai žinau, kad jos garsios, o originalo kalba rasti sunku arba tiesiog nėra laiko. Bet jas dėl profesinės ligos skaityti kartais sunkoka – nejučia pasidarau knygos vertimo vertintoju, o tai trukdo įsijauti į patį kūrinį. Apskritai vis labiau pamėgstu dokumentines, biografines knygas. Netgi primirštus lietuvių autorius – V.Krėvę, K.Donelaitį ir t.t. Ateina kažkoks suvokimas, kad pasaulio literatūros aprėpti nebespėsiu, o saviškę skaitydamas jaučiuosi tarsi pildantis jaunystės spragas.
– Ar prisimenate savo pirmąją verstą knygą? Kaip patobulėjote jūs pats nuo savo pirmo vertimo iki dabar?
– Kaip nepriminsi pirmosios! Tai Harrio Harrysono apysaka "Vikingas Kolumbas". Tai žaisminga fantastinė apysaka, kurią išverčiau 1972 m. Beje, ji išleista du kartus skirtingų leidyklų. Jei kam įdomūs finansai – už tą knygą gavau penktadalį dviejų kambarių kooperatinio buto kainos. Dabar vertėjų atlygiai kur kas menkesni. Prašau to nesuprasti kaip sovietmečio ilgesio – tiesiog knygų tiražai buvo maždaug dešimt kartų didesni. Savo paties patobulėjimą vertinti gana sunku, nes juk kiekvienam atrodo, kad šiuo metu esi pats tobuliausias. Bet aš bandau tai daryti ir pastebiu, kad labiau linkstu versti tas knygas, kur galiu panaudoti patirtį, žodyną ir mažiau reikia kone matematiškai dėlioti ilgą, sudėtingą, filosofišką (kartais pseudo-) sakinį. Todėl taip ir nutiko, kad pastaruoju metu pamėgau knygas vaikams. Nors nepasakyčiau, kad "Tomo Sojerio nuotykiai" – tiktai vaikams.
– Ar visi norintieji gali tapti vertėjais?
– Manau, kad ne visi, vien noro neužtenka. Vertėjais gali tapti tie, kurie turi vadinamąją Dievo dovaną. Tai sakau ne kaip nors iškeldamas vertėjų luomą – ta pati dovana būtina ir kryždirbiui, ir mūrininkui, kuris, užuot sakęs "Aš mūriju", sako "Aš statau katedrą". Pasitaiko žmonių, ačiū Dievui, nedažnai, kurie mano – jei susišneku Anglijoje, tai jau galiu ir versti. Kartais kai kurios leidyklos susigundo tokių savanorių paslaugomis (pigiau kainuos) ir pasirodo tokios knygos, kurios vėliau net įtraukiamos į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos neskaitytinų ir nerekomenduotinų sąrašą. Taigi, norint tapti geru vertėju, pirmiausia reikia treniruočių ir gero trenerio (redaktoriaus, kito vertėjo), kuris atvirai pasakytų, ar žmogus tam darbui tinkamas. Yra ir geras būdas pasitikrinti – išversti kelis puslapius jau gero vertėjo išverstos knygos, paskui paimti abu vertimus ir palyginti. Taigi geram vertėjui reikia ne tiek jau daug, bet ir ne per mažai.
