Įkvėpė asmeninė patirtis
Nepriteklių ir netekčių paženklinta vaikystė ne sužlugdė, o užgrūdino N.Wang. Ji gimė ir augo atokiame Dziangsi provincijos kaimelyje.
Sunkiai besiverčianti šeima pateko į dar didesnį skurdą, kai vos 33-ejų mirė Nanfu tėvas. Dvylikametei teko mesti mokyklą ir dirbti, kad padėtų mamai išlaikyti ją ir jaunesnį brolį. Aukštajam mokslui nebuvo pinigų, todėl Nanfu mokėsi profesinėje mokykloje. Sulaukusi šešiolikos, tapo pradinukų mokytoja, o laisvu laiku uoliai mokėsi anglų kalbos.
Būtent anglų kalba tapo merginos išsigelbėjimu. Po kelerių metų jai pasisekė patekti į universitetinę tęstinę švietimo programą, kurioje studijavo anglų literatūrą. 22-ejų Nanfu už gerus akademinius pasiekimus buvo suteikta stipendija anglų kalbos ir literatūros studijoms Šanchajaus universitete. Tada ji jau aiškiai žinojo, ką nori veikti gyvenime – pasakoti apie žmones, jų sunkią kasdienybę, tikėdamasi, kad tai padės ją pakeisti į gerąją pusę, spręsti problemas. Nusprendė mokytis kurti filmus ir pasitaikius progai išvyko į JAV.
Kodėl filmai? Mergina suprato, kad labiausiai mėgsta kurti istorijas, tačiau dėl kalbos barjero žodžiais tai padaryti bus sunkiau, todėl nusprendė kalbėti vaizdais. Ohajo universitete baigė žurnalistikos mokyklą, vėliau Niujorko universitete – dokumentinių filmų kūrimo programą.
Iš pradžių Nanfu įsivaizdavo, kad kino dokumentika yra trumpi pasakojimai apie gražią gamtą ir skanų maistą. Studijų metu susipažinus su šiuo kino žanru ir ėmus galvoti apie filmų temas, įkvėpimo šaltiniu tapo vaikystės ir jaunystės išgyvenimai.
Buvo persekiojama
Jaunąją režisierę labiausiai jaudina neteisybė, marginalinių visuomenės grupių, žmonių, su kuriais blogai elgiamasi, likimai.
Pirmiausiai jos dėmesio akiratyje atsidūrė sekso industrijos darbuotojos ir aktyvistė Ye Haiyan, kovojanti už jų teises, socialiniuose tinkluose žinoma Hooligan Sparrow (Žvirblio Chuligano) slapyvardžiu. Ji išgarsėjo įsitraukusi į plačiai nuskambėjusią šešių mergaičių, moksleivių, kurios patyrė mokyklos direktoriaus seksualinį smurtą, bylą. Ši skandalinga istorija ir tapo pirmojo N.Wang dokumentinio filmo tema.
"Savo gimtajame kaime man teko susidurti ne su vienu atveju, kai moterys, neturėdamos galimybės siekti išsilavinimo, tapdavo sekso darbuotojomis. Aš norėjau sukurti filmą apie jas, labiausiai vargstančias ir diskriminuojamas. Aišku, žinojau, kad bus sunku prie jų prieiti, todėl nusprendžiau veikti per Ye Haiyan, kuri tapo pagrindine heroje", – prisimena N.Wang.
Tuomet ji net nepagalvojo, kad dėl to gali atsidurti Kinijos vyriausybės nemalonėje, kad tai gali tapti kliūtimi filmuoti, kad pateks į nemalonias ir pavojingas situacijas.
Vos pradėjus filmavimus, režisierė buvo persekiojama ir puolama policijos, slaptųjų tarnybų ir kitų institucijų atstovų. Iš jos tyčiojosi, jai grasino. Todėl teko imtis atsargumo priemonių, filmuoti slapta, slapta iš šalies išvežti filmuotą medžiagą, nes kitaip ji galėjo būti sunaikinta. Jos šeima ir draugai buvo sekami ir tardomi, klausiami, ar ją pažįsta, ar žino, kur ji yra ir ką veikia. Tačiau tai nesustabdė kūrėjos. Nanfu patirtis, persekiojimai taip pat tapo filmo dalimi.
Iškart pelnė pripažinimą
Hooligan Sparrow sulaukė stulbinamos sėkmės, ypač turint galvoje, kad tai pirmasis režisierės filmas. Kai jis buvo įtrauktas į "Oskarą" pretenduojančių geriausių 2016 m. dokumentinių filmų sąrašą, jos šeima Kinijoje ir vėl sulaukė grasinančių skambučių ir nemalonių pareigūnų vizitų. Buvo reikalaujama perduoti režisierei, kad ji neduotų interviu ir nekalbėtų apie filmo problematiką. Jis buvo parodytas 25 kino festivaliuose, o tarptautinė dokumentinių filmų asociacija tais pačiais metais autorę apdovanojo Geriausio debiuto prizu.
Po premjeros N.Wang galvojo, kad daugiau nebeišdrįs grįžti į Kiniją. Tačiau po metų vis dėlto nusprendė parvažiuoti, nes norėjo artimiesiems parodyti neseniai gimusį sūnų. Laimė, režisierė, tąsyk keliavusi kartu su vyru ir vaiku, niekam neužkliuvo. Būtent vaiko gimimas padiktavo temą kitam su gimtąja šalimi susijusiam filmui.
Nanfu užaugo laikais, kai buvo privalu laikytis vieno vaiko politikos. Ji šalyje buvo vykdyta iki 2015 m., o nesilaikiusieji galėjo sulaukti represijų. Kinijoje, ko gero, nerasime šeimos, kurios nebūtų palietusi ši skaudi problema.
Ne išimtis – menininkės šeima. Jos tėvai svajojo apie sūnų, o gimė mergaitė. Jiems pasisekė, kad gyveno toli nuo didmiesčių, tad, praėjus penkeriems metams nuo pirmojo vaiko gimimo, buvo leidžiama susilaukti antrojo. Šįkart gimė berniukas. Tuo metu daugybė Kinijos moterų, pastojusios antrą kartą, buvo prieš savo valią verčiamos nužudyti vaisių atliekant abortą arba prievarta sterilizuojamos. Prisidengiant vieno vaiko politika, nutraukta daugybė gyvybių, jau nekalbant apie moterų kančias. Nemažai antrųjų vaikų buvo atimti ir atiduoti įvaikinti.
Filmo herojais tapo šeima
Filmuodama šį filmą režisierė pirmiausiai pakalbino savo pačios motiną, brolį, senelį, tetą, kaimynus, kitus savo kaimo gyventojus. Jie dalijosi prisiminimais, asmeniniais išgyvenimais. Daugelis turėjo išsaugoję įvairius dokumentus, nuotraukas, iškarpas iš laikraščių, susijusias su vieno vaiko politikos propaganda. Ši medžiaga buvo aukso vertės, nes valstybiniuose archyvuose, bibliotekose didžioji dalis jos buvo sunaikinta.
N.Wang kūrybinio proceso metu ne kartą buvo atsidūrusi keblioje padėtyje, pavyzdžiui, tuomet, kai paaiškėjo, kad jos mama, nepaisant savo patirties, susijusios su vieno vaiko politika, vis dėlto manė ją buvus reikalinga. Net pažiūrėjusi jau baigtą filmą, kuriame atsiveria šios tragedijos mastai, savo nuomonės ji nepakeitė. Režisierė susidūrė su dilema, ar bandyti ginčytis su mama, ar tiesiog susitaikyti su tuo, ką ji galvoja? Galiausiai apsisprendė viską palikti kaip yra, nes viskas nėra vien juoda ir balta, įtakos tokiam požiūriui turėjo ir kultūra, ir aplinka, ir auklėjimas.
Ankstesnė patirtis paskatino imtis atsargumo priemonių. Dėl saugumo kurdama "One Child Nation" ji pasikvietė kartu dirbti Jialing Zhang, su kuria kartu studijavo. Jos naudojo GPS sekimo programėlę, kad žinotų, kur kuri kiekvienu momentu yra, siuntinėjo užšifruotas žinutes. Vietinių socialinių tinklų ir elektroninio pašto platformų vengė, filmavimo komandą skaidė į mažas grupeles, kad neatkreiptų dėmesio, važinėjo su pažįstamais vairuotojais, neapsistodavo viešbučiuose, nesinaudojo viešuoju transportu.
Siekia atskleisti tiesą
Incidentų vis tiek neišvengė, būta bandymų atimti filmavimo kamerą, sunaikinti filmuotą medžiagą. Dėl to buvo daromos visų nufilmuotų epizodų kopijos. Nerimą režisierei kėlė tai, kad filme rodomi jos artimųjų veidai, ji baiminosi, kad pradėjus jį platinti valdžios institucijos gali juos imti persekioti. Grėsmę kėlė ir prekeivių žmonėmis, kurie užsiiminėjo nelegaliu tarptautiniu įvaikinimu, klanas, kuris tikrai nebuvo suinteresuotas, kad istorija apie vieno vaiko politiką išvystų dienos šviesą.
Tačiau kūrėjos labiausiai nustebo, kai sulaukė pasipriešinimo iš JAV šeimų, įsivaikinusių vaikus iš Kinijos bendruomenės. Jos baiminosi, kad, pasirodžius filmui, įvaikiai gali būti atimti. Jie siuntinėjo laiškus ir žinutes Nanfu, prašydami nutraukti filmavimą, neviešinti šios temos.
"Kai pati tapau mama, man viskas ėmė atrodyti kitaip. Jaučiau gailestį mamoms ir vaikams, kurių gyvenimus ši politika palietė. Ir norėjau, kad pasaulis apie tai sužinotų", – nepasidavė režisierė.
"One Child Nation" premjera įvyko šių metų pradžioje dokumentinių filmų festivalyje "Sundace" ir pelnė didįjį prizą. Filmas sulaukė ne tik puikių kritikų įvertinimų, pagyrimų už drąsą, bet ir didelio žiūrovų susidomėjimo. Mačiusieji vadina jį sukrečiančiu, skirtu ne silpnų nervų asmenims.
Keičia požiūrį į benamius
Tarp dviejų šių juostų apie Kiniją N.Wang dar sukūrė dokumentinį filmą "I Am Another You". Jo idėja gimė visai netikėtai. Nanfu turi gimtadienio tradiciją – tą dieną nukeliauti į kokią nors vietą, kurioje dar nėra buvusi.
Prieš trejus metus ji nusipirko pigų autobuso bilietą į Floridą. O ten sutiko spalvingą asmenybę – 22-ejų benamį, klajūną Dylaną Olsoną. Jo gyvenimo istoriją sudomino, nutarė ją įamžinti.
Norėdama kuo tiksliau perteikti Dylano gyvenimo filosofiją, laisvės pojūtį, Nanfu kartu bastėsi gatvėmis ir net jose nakvojo. O siekdama išsiaiškinti, kaip subrendo jo asmenybė, kokia aplinka ją suformavo, susipažino ir su Dylano šeima, tai tapo filmo dalimi.
Režisierė aiškina siekusi keisti stereotipinį didžiosios visuomenės dalies požiūrį į benamius ir paskatinti žmones susimąstyti, neskubėti smerkti tų, kurie pasirenka šį gyvenimo būdą. Ir šį filmą kuriant nestigo išbandymų – teko susidurti ir su policija, ir su nusikalstamo pasaulio atstovais, ir su apsaugos darbuotojais. Rezultatas – jautrus, jaudinantis pasakojimas apie kitokius nei dauguma.
Savo gimtajame kaime man teko susidurti ne su vienu atveju, kai moterys, neturėdamos galimybės siekti išsilavinimo, tapdavo sekso darbuotojomis. Aš norėjau sukurti filmą apie jas.
SXSW kino festivalyje jis pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, sukurtu moters režisierės, ir gavo specialų žiuri apdovanojimą už meistriškumą. Šiuo metu N.Wang jau planuoja naują filmą apie Kubą.
"Apie 40 proc. laiko režisierius skiria pasiruošimui – informacijai rinkti, jai kaupti, planuoti. Tai labai svarbi proceso dalis. O kur dar finansavimo šaltinių paieškos. Mokykloje to neišmoksi. Aš išmokau tik dirbdama, ir tai ne iš karto", – tikina kūrėja.
Būti mama – sunkiau
Dvejų metų sūnelį auginanti moteris konstatuoja, kad motinystė – daug sudėtingesnis užsiėmimas, nei filmų kūrimas.
"Būti mama – šimtą kartų sunkiau, – tikina N.Wang ir palygina: – Kai kuri filmą, pamažu įgyji patirties, pradedi suprasti, kas kaip veikia, ko geriau nedaryti, kaip pasakoti istoriją, kaip pateikti savo nuomonę, koks turi būti moralas. Kai augini vaiką, kiekvieną dieną susiduri su nauja problema ir nauju iššūkiu. Nėra formulės, kad taip daryti gerai, o taip – blogai. Tai sudėtinga, bet džiaugiuosi, kad vis dėlto pavyksta."
Nanfu ne visada sulaukia vyro pagalbos, dažnai tenka suktis pačiai. Pavyzdžiui, vyksta svarbi vaizdo konferencija, kurioje dalyvauja dar šeši asmenys, o tuo metu vaikas klykia nesavu balsu. Kai prisėda prie kompiuterio redaguoti filmuotos medžiagos, įsidūkęs mažylis neretai trinkteli per klaviatūrą ir visas darbas nueina perniek. Kolegos juokiasi, kad jau dvejus metu filmavimo komanda turi naują narį, su kuriuo visi spėjo apsiprasti.
Privalai pasikliauti savo galva
Nanfu Wang pripažįsta, kad tapti tokia, kokia yra, jai padėjo tėčio vaikystėje papasakota pasaka. Nors nuo to laiko, kai pirmąkart ją išgirdo šešerių, prabėgo daug metų, Nanfu jos neužmiršo. Ši pasaka iki šiol suteikia drąsos, padeda priimti svarbius sprendimus. Apie ką ji?
Prie upės gyveno arkliukas su mama. Vieną dieną ji pasiuntė jį su krepšiu maisto į kitoje upės pusėje esantį kaimą. Atėjęs prie upės jis pamatė, kad nėra tilto. Netoliese ganėsi bulius. Mažylis jo paklausė, ar saugu plaukti per upę. Bulius atsakė, kad saugu, nes kai jis einąs per upę, vanduo apsemia tik jo kojas. Arkliukas nusprendė plaukti, bet staiga pasirodęs voveriukas, kurio broliukas joje paskendo perspėjo to nedaryti, nes labai gilu. Arkliukas pasimetė ir grįžo namo pasiklausti mamos, kurio patarimo klausyti. Ji atsakė, kad vienas iš jų neteisingas, todėl atsakymą teks sužinoti pačiam. Drebėdamas iš baimės arkliukas įžengė į upę, ir, nors vandens buvo iki kaklo, sėkmingai ją perplaukė.
"Tėtis man paaiškino, kad gyvenime dažnai atsidursiu situacijose, kai žmonės man duos patarimus, pasakos, kas, jų manymu, teisinga ir kas ne, bet jų nuomonė paremta jų patirtimi. O tu turi galvoti savo galva ir kritiškai. Nepriimk už tiesą to, ką sako kiti", – įsiminė tėčio patarimą.
