Žygio pusiaukelėje

Startavęs Lutone už automobilio vairo, liepos 27-ąją Tautvydas Piragis, Anykščiuose persėdo ant dviračio balnelio. Miestą šiaurės rytų Lietuvoje, vyras pasirinko tradicinio, jau ne vienerius metus organizuojamo kilnaus žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ startui.

Drauge su bendraminčiais mindamas pedalus, Tautvydas jau ne vienerius metus skleidžia žinią, kad kiekvienam žmogui, nesvarbu, koks jis bebūtų, turi būti suteikta galimybė ir renka pinigus, kuriuos skiria Lietuvoje gyvenantiems Dauno sindromą turintiems žmonėms ir jų artimiesiems. Per penkerius metus lietuvis surinko apie 20 tūkst. eurų.

„Žygio metu renkame aukas ir šiuos pinigus skiriame šviečiamosioms programoms Lietuvoje, kad kuo didesnė visuomenės dalis sužinotų: žmonės, turintys Dauno sindromą, yra visiškai tokie patys, kaip ir mes, – nori gyventi, mylėti, dirbti, o svarbiausia – nebūti atskirtyje“, – kalbėjo T. Piragis, liepos 31-ąją trumpam stabtelėjęs Kaune, šalia „Laisvės kario“ skulptūros.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Miestą pasveikino ir Tautvydo žmona su dukrele Kamile, kuri vyrą įkvėpė organizuoti dviračių žygį.

Kelyje tik geri žmonės

Iki pirmadienio vakaro entuziastas su bendraminčiais numynė apie 600 km. Bene didžiausią atstumą dviratininkai ištirpdė pirmąją dieną.

„Iš Anykščių kartu su Jurgita keliavome į Telšius. Oras buvo neblogas, bet vėjas visą laikė pūtė į veidą. Jautėsi šioks toks nuovargis, nes numynėme apie 214-216 km“, – įspūdžiais dalijosi T. Piragis.

Žmonės, turintys Dauno sindromą, yra visiškai tokie patys, kaip ir mes, – nori gyventi, mylėti, dirbti, o svarbiausia – nebūti atskirtyje.

Antrąją dieną, dviratininkai suko Palangos link. Iš ten, prisijungus gerai žinomai sportininkei Editai Pučinskaitei su draugu – į Šilutę. Pastarasis miestas, anot Tautvydo, buvo itin svetingas. Žygeivius priėmė vietinė moteris, kuri suteikė pastogę virš galvos ir sočiai pavalgydino.

„Vakare gavome šaltibarščių pagal ypatingą receptą, o ryte sulaukėme karališkų pusryčių. Po jų pažiūrėję prognozes išmynėme į Tauragę, – T. Piragis džiaugėsi sklandžia kelione ir žmonėmis, kurie ją tokią padarė. – Iš dešimties nakvynių visos nemokamos. Žmonės labai geri, emocijos – fantastiškos. Šalia žmona, dukra. Ko daugiau reikia?“  

Tautvydas Piragis/Regimanto Zakšensko nuotr.

Finišas – su trenksmu

Šią naktį Tautvydas su komanda praleis Karmėlavoje, pas verslininkę Ingą Budrienę, o rytoj keliaus į Ruklą. Iš jos – Širvintų link. Aplankę Panevėžį ir Šiaulius, dviratininkai finišuos Joniškyje, kur planuojamos ypatingos žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ dalyvių sutiktuvės.

Staigmeną paruošė ir „Still Kids Racing“ moto sambūris su įkūrėju ir prezidentu Dainiumi Stanaičiu priešakyje. Pastarasis pirmadienio vakarą pasirodė ir prie Kauno pilies. Susipažinę 2019-aisiais, Tautvydas ir Dainius tapo gerais bičiuliais, o komanda „Still Kids Racing“ – žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ globėja.

Tautvydas Piragis ir Dainius Stanaitis/Regimanto Zakšensko nuotr.

„Paskambino Tautvydas ir paklausė, ar nenorėtume būti žygio globėjais. Pasakiau, kad padėsime, kuo tik galėsime. Ramiau miegi, kai žinai, kad kažką gero padarai, –  D. Stanaitis džiaugėsi Tautvydo iniciatyva ir galimybe prisidėti prie jos. – Tu gali nusipirkti du puodelius kavos už 7 eurus, bet gali tuos pinigus skirti ir kitam tikslui. Nebūkim tokie, kad 5 eurus man gėda dėti, o 10 eurų aš neturiu. Kiek kas turit – tiek ir aukokite. Nelikite abejingi.“

Anglijoje lengviau

Tautvydas – anykštėnas, gyvenantis Lutone (Jungtinė Karalystė). Jis su žmona Diana augina aštuonerių dukrą Kamilę, turinčią Dauno sindromą. Todėl emigrantų pora tokių vaikų socializacijos problematiką mato iš labai arti. Su stereotipais ir pačiomis įvairiausiomis žmonių reakcijomis, pasak pašnekovo, jų šeima susidūrė jau gimdymo namuose.

„Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, Anglijoje tokiam vaikui gyventi daug lengviau, o Lietuvoje žmonės, turintys Dauno sindromą, vis dar lieka užribyje“, – pastebėjo mažametės tėtis.

Siekdamas šviesti visuomenę ir padėti ypatingiems vaikams nelikti paribiuose, Tautvydas jau penkerius metus rengia socialinę akciją – su palaikymo komanda mina dviratį iš Anglijos į Lietuvą arba maršrutui renkasi mūsų šalies miestus.

„Žygio metu renkame aukas ir šiuos pinigus skiriame šviečiamosioms programoms Lietuvoje, kad kuo didesnė visuomenės dalis sužinotų: žmonės, turintys Dauno sindromą, yra visiškai tokie patys, kaip ir mes – nori gyventi, mylėti, dirbti, o svarbiausia – nebūti atskirtyje“, – pasakojo vyras, kurio veiklą jau įvertino pavieniai žmonės, pastebėjo ir aukščiausieji mūsų šalies vadovai.

Pokalbio į „Kauno dienos“ redakciją Tautvydas atvyko iškart po iškilmingo renginio Prezidentūroje. Čia vyko pilietinės iniciatyvos „Lietuvos galia“ apdovanojimų ceremonija. Nors emigranto vykdomos tarptautinės socialinės akcijos „Galiu daugiau, nei tu manai“ tarp nugalėtojų nebuvo, nominantas sulaukė daugybės palaikymo iš Lietuvos žmonių.

„Tai jau didžiulis laimėjimas. Kai žmonės palaiko, vadinasi, viską darome tinkamai“, – jis neslėpė emocijų ir teigė esantis dėkingas kiekvienam, įvertinusiam jo veiklą.

Kitokia: Dauno sindromo sutrikimą turinčią Kamilę auginantys tėvai dukrą vadina didžiausia Dievo dovana. Asmeninio arch. nuotr.

Pažintis Kaune

Tautvydas ne iš Kauno, tačiau teigė jaučiantis ypatingą ryšį su šiuo miestu.

„Mano žmona – iš Kauno, čia ir susipažinome. Kaune turiu daug puikių bičiulių, visada labai laukiu, kol galėsiu juos aplankyti“, – pažintimi su „Kauno dienos“ redakcija džiaugėsi pašnekovas.

Pažintis žmonos gimtajame mieste peraugo į gražią draugystę. Diana Kaune dirbo medike, o Tautvydas čia atvykdavo dirbti iš Anykščių. 2013-aisiais pora nusprendė pirmą kartą išvykti į Angliją užsidirbti šiek tiek papildomų pinigų.

„Kai grįžome į Lietuvą, sužinojome, kad Diana laukiasi. Žinia buvo netikėta, nes vaikelio dar neplanavome“, – atvirai pasakojo pašnekovas. Tada gyvenimą jau reikėjo planuoti visai kitaip. Tautvydas susirado pelningesnį darbą Anglijoje ir išvyko ten, o žmona liko Kaune.

„Su Diana nuolat bendraudavome telefonu, nėštumas buvo sklandus. Per vizitus pas gydytojus jokio galimo vaiko apsigimimo niekas nematė“, – į prisiminimus nuklydo Tautvydas ir akcentavo, kad žinojimas apie galimą genetinį apsigimimą nebūtų kaip nors pakeitęs jų sprendimo susilaukti mažylės.

Labai skaudu pripažinti, tačiau Lietuvoje dar trūksta pakantumo, o ką jau kalbėti apie integraciją ugdymo įstaigose.

Akibrokštas ligoninėje

Tuo metu, kai gimė dukra, Tautvydas buvo Anglijoje. „Tada buvo sunkus laikas. Pinigų vos užtekdavo sumokėti už kambarį, pavalgyti ir dar reikdavo atsiųsti žmonai“, – aiškino pašnekovas ir kaip šiandien teigė prisimenantis lemtingą pokalbį su ką tik pagimdžiusia žmona.

„Paskambinusi ji verkė. Iš pradžių pagalvojau, kad iš džiaugsmo. Tada virpančiu balsu ji man pasakė, kad Kamilei – Dauno sindromas“, – gyvenimą aukštyn kojomis apvertusią akimirką nupasakojo jis.

Kaip Tautvydui sakė žmona, po gimdymo medikai mažylę atskyrė, nes iškart įtarė, kad ji – kitokia.

„Tačiau niekas tiesiai šviesiai žmonai apie tai nesakė. Tik kiek vėliau į palatą atėjusi seselė Dianai padėjo lankstinukus, kuriuose – informacija apie Dauno sindromą turinčius vaikus. Kai ji paklausė, kam viso to reikia, medikė tik drėbtelėjo: „Ką, tu dar nežinai?“ Ar tokia žinia tėvams neturėtų būti pranešta kažkaip jautriai?“ – svarstė vyras ir prasitarė, kad žmonai ligoninėje buvo net pasiūlyta vaiką palikti.

Kitokia: Dauno sindromo sutrikimą turinčią Kamilę auginantys tėvai dukrą vadina didžiausia Dievo dovana. Asmeninio arch. nuotr.

Kodėl man?

Žinią apie kitokį vaiką, pasak Tautvydo, jiedu su žmona priėmė skirtingai.

„Nors visais būdais stengiausi raminti Dianą, pačiam nuolat viduje kirbėjo klausimas: „Kodėl man?“ Tačiau praėjus savaitei, viskas pasikeitė – pasakiau sau ir visiems aplinkiniams, kad Kamilė man – didžiausia Dievo dovana. Ji mano vaikas ir myliu ją labiau už viską pasaulyje. Esu pats laimingiausias tėtis! Per tą laiką žmona taip pat nurimo – tiesiog ėmė ieškoti informacijos apie tokius ypatingus vaikus“, – toliau pasakojo jis.

Tautvydas dukrą pamatė praėjus keliems mėnesiams. Tik tada atsirado finansinė galimybė grįžti į Lietuvą.

„Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai oro uoste pamačiau savo Kamilę. Tą akimirką supratau, kad gyvenime nieko brangesnio negali būti. Ji buvo įsukta į rudą pleduką, tokia visai mažytė. Kai paėmiau ją, supratau, kas yra laimė“, – jautrią akimirką prisiminė mergaitės tėtis ir pridūrė: „Dabar jau net neįsivaizduojame, kad galėtume turėti geresnį vaiką nei ji. Nors neslėpsiu – ji tikrai labai išdykusi ir užsispyrusi (juokiasi).“

Teko pasirinkti

Vis dėlto šeima Lietuvoje ilgai neužsibuvo. Ne todėl, kad Lietuvos nebrangina. Kaip teigė Tautvydas, tokį sprendimą teko priimti dėl dukros gerovės.

„Būsiu atviras – tai paskatino mūsų šalyje vis dar esanti netolerancija kitokiems vaikams, problemos dėl jų socializacijos. Tačiau kartu noriu pasidžiaugti, kad dabar Lietuvoje situacija keičiasi. Galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet, kaip sakoma, viskas prasideda nuo mažų žingsnių“, – argumentavo Tautvydas.

Jis prisiminė, kad vos atvykę į Angliją susitvarkė visus reikiamus dokumentus ir iškart sulaukė didžiulio specialistų dėmesio, nors Kamilei tuomet buvo tik keletas mėnesių.

„Be viso to, viešumoje niekada nesame sulaukę kokių nors nemalonių žvilgsnių, replikų. Priešingai, mergaitė kaip magnetas traukia žmones  – jie dovanoja jai šypsenas ir pagyrimus. Labai skaudu pripažinti, tačiau Lietuvoje dar trūksta pakantumo, o ką jau kalbėti apie integraciją ugdymo įstaigose. Nesakau, kad viskas yra blogai, kai kurie įstatymai jau juda į priekį. Tačiau tai, kas Anglijoje yra norma, čia dar tik pradeda formuotis“, – pastebėjo pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį į situaciją svečios šalies ugdymo įstaigose: „Kamilė Lutone nuo pat pradžių ėjo į darželį su sveikais vaikais. Taip pat šiuo metu yra ir su mokykla. Visus tuos metus jai buvo skirtas žmogus, kuris atliko pagalbininko funkciją. Toks vaikas gali jaustis visavertis, nes nereikia ieškoti specializuotos ugdymo įstaigos.“

Išdykusi smaližė

Nors ir labai myli savo vaiką, Tautvydas neslepia – būna ir labai sunkių akimirkų.

„Pagalbos mokantis reikia penkis ar net dešimt kartų daugiau nei įprastam vaikui. Tuo daugiausia užsiima mano žmona, todėl vis negaliu atsigėrėti jos neišsenkama kantrybe. Mūsų Kamilei sunkiau susikaupti, susikoncentruoti. Kai kuriuos dalykus reikia kartoti ne vieną ir ne kelis kartus. Kol kas sunkiai sekasi dėlioti sakinius, tačiau kuo puikiausiai ją suprantame iš vieno žodžio. Nors tai galiu įvardyti kaip sunkumus, mums tai atrodo įprastas gyvenimo ritmas. Kamilytė toks pat vaikas kaip ir kiti – su savo kaprizais, išdykusi. Kartais girdžiu, kad Dauno sindromą turintys vaikai – uždaresni, sunkiai prisileidžia svetimus. Tačiau tik ne mūsiškė. Ji tikras geros nuotaikos užtaisas  – ji kaip magnetas traukia ne tik bendraamžius, bet ir suaugusiuosius. Mokykloje ji yra viena iš mylimiausių“, – vardijo pašnekovas ir pridūrė: „Ji turi viena chromosoma daugiau už mus visus. Vadinasi, yra gerokai turtingesnė.“

Anot tėčio, sudėtingiausia Kamilę atpratinti nuo saldumynų. Mergaitė jų susiranda net tada, kai tėvai paslepia.

„Išgirstame saldainių popierėlių čežėjimą ir einame ieškoti mažosios nenaudėlės. O ji išlenda iš kur nors visa šokoladuota. Pasirodo, ji valgo ne po vieną, o išsilupa iškart dešimt saldainių!“ – apie Kamilės išdaigas pasakojo Tautvydas.

Ji tikras geros nuotaikos užtaisas, ji kaip magnetas traukia ne tik bendraamžius, bet ir suaugusiuosius. Mokykloje ji yra viena iš mylimiausių.

Pirmoji kelionė

Dauno sindromą turinti Tautvydo dukra – ir jo įkvėpimo šaltinis. Tai geriausiai iliustruoja prieš penkerius metus kilusi idėja pirmą kartą dviračiu važiuoti iš Anglijos į Lietuvą.

„Per Kamilės gimtadienį pasakiau bičiuliams apie savo planus. Tuomet jie tik nusijuokė manydami, kad fantazuoju. Tačiau kitą rytą ėmiau planuoti maršrutą ir visiems teko patikėti“, – tradicinės socialinės akcijos pradžią prisiminė jis.

Anot vyro, dviratis buvo jo nuolatinis palydovas, tačiau numinti tiek kilometrų niekada neteko.

„Nei žinojau, kaip ruoštis kelionei, nei klausiau kieno nors patarimų. Tačiau žinojau, kodėl tai darysiu, ir viską atidaviau likimui į rankas“, – užsispyrimas Tautvydui padėjo sėkmingai savo tikslą įveikti per kelias savaites.

Prisiminęs šį nuotykį, vyras neslėpė – buvo net kritinių akimirkų.

„Didžiulė kuprinė, kurią vežiausi, nuspaudė petį ir užspaudė nervą. Ne vieną kilometrą teko vairuoti viena ranka. Tačiau, kai buvo labai sunku, sustodavau, išsitraukdavau iš kuprinės dukrytės nuotrauką, pasižiūrėdavau ir pagalvodavau: „Aš tavęs nenuvilsiu. Aš galiu“, – būtent mažoji Kamilė ir yra viena pagrindinių priežasčių, neleidžiančių tėčiui pasiduoti. Iš jo lūpų net ir numynus daugybę kilometrų neišnyksta šypsena.

Emigrantai: nors Tautvydas ir Diana jau aštuonerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje, jie tikri – į Lietuvą dar sugrįš. Asmeninio arch. nuotr.

Kilnūs darbai

Nors iš pradžių tai tebuvo noras nuvažiuoti dviračiu iš Anglijos į Lietuvą, jis vėliau peraugo į dviračių žygį ir tūkstančius kilometrų kitokių vaikų labui. Tautvydas pasiryžęs bent kiek prisidėti, kad žmonių, turinčių negalią, gyvenimas Lietuvoje taptų lengvesnis. Todėl kiekvienas jo žygis – tai ir pinigų rinkimo maratonas.

„Per praėjusius metus žygių metu neabejingų žmonių̨ paaukotos lėšos buvo skirtos įvairioms edukacinėms programoms, Dauno sindromą turinčių vaikų sveikatinimui. Šiomis lėšomis finansuotas socialinis filmas moksleiviams „Ne nurašyk, o palaikyk“ apie jų̨ bendraamžius, turinč̌ius šį sindromą̨. Lietuvos Seime surengta konferencija „Specialių poreikių (negalią) turinčių vaikų ugdymo problemos ir perspektyvos“. Pinigai buvo skirti vaikų, turinčių Dauno sindromą, gyvenančių Lietuvos vaikų globos namuose, terapijai su žirgais. Taip pat šeimų, kuriose auga tokie vaikai, specializuotoms vasaros stovykloms.

Stengiamės kuo daugiau padėti sunkiau besiverčiančioms šeimoms ir kitokius vaikus auginančioms šeimoms iš karo siaubiamos Ukrainos“, – jau atliktus apčiuopiamus darbus detalizavo tautietis.

Žygis aplink Lietuvą

Tiesa, šiais metais, kaip ir ateinančiais, dviračių žygis vyko jau gimtinėje. Apvažiavę ne vieną Lietuvos miestą, geradariai džiaugiasi sulaukiantys tautiečių palaikymo.

„Tikrai buvo vietų, kur žmonės mus pasitiko itin šiltai! Širdį glosto, kad lietuviai mus mato, girdi mūsų skleidžiamą idėją“, – kiekvienam palaikančiam padėkos žodžius skyrė Tautvydas. Nors jau aštuonerius metus jis gyvena Jungtinėje Karalystėje, vyras tikras – į Lietuvą jis dar sugrįš.

2023-iųjų liepos pab.–rugpjūčio pr. Tautvydas su bendražygiais vėl planuoja tęsti tradiciją ir surengti dviračių žygį.

„Jau dėliojame maršrutą, aplankysime nemažai Lietuvos miestų. Tiesiog norime skleisti žinutę, kad kiekvienam žmogui turi būti suteikta galimybė įrodyti, kad jis kažką gali. Prieš pirmąją kelionę ir man sakė, kad aš to nepadarysiu, nenuvažiuosiu, man bus blogai, tai neįmanoma. Tačiau mes įrodėme, kad viskas įmanoma“, – optimistiškai pokalbį baigė vyras.