Bene aiškiausiai šią misiją vykdė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre užgimę dokumentinio teatro bandymai – Jono Tertelio „Nežinoma žemė. Šalčia” mėgino demistifikuoti Šalčininkų krašto gyventojus, Manto Jančiausko „Dreamland” stengėsi įžiebti empatiją Lietuvoje gyvenantiems pabėgėliams; tuo tarpu Kamilė Gudmonaitė „Trans Trans Trance” (OKT) daugiau ar mažiau sėkmingai su aktorėmis ir žiūrovais ropštėsi per empatijos sieną, skiriančią heteronormatyvų sociumo suvokimą nuo LGBTQ+ spalvų bei atspalvių. Spektaklių temoms mėginant vis plėsti normalumo ribas, kiek primirštas liko šio normalumo epicentre užstrigęs ir papilkėjęs subjektas – statistinis lietuviškasis vienetas, niekaip neišsišokanti vidutinybė, nekvestionuojama socialinė norma.

Režisierius ir dramaturgas Justas Tertelis spektaklyje pagal savo paties pjesę „CV, arba Kas aš esu” ėmėsi gilintis į šios normos genezę. 2016 metais LRT ir asociacijos LATGA organizuoto radijo dramaturgijos konkurso „Kviečia radijo teatras” pirmąją vietą laimėjusi pjesė kurį laiką monospektaklio pavidalu sėkmingai gyvavo radijo teatre, o šį sezoną teatre „Atviras ratas” transformavosi į sceninį pastatymą šešiems aktoriams. Pjesės veiksmas iš radijo bangų išsikrausto į stulpelinę diagramą primenančią scenografiją, kurioje nuo vaikystės bręsta statistinė asmenybė. Pirmajame monologe po medžiagine kauke veidą dengiantis aktorius Vaidotas Žitkus pažada spektakliui įsismarkavus atskleisti beveidžio pjesės herojaus tapatybę, tačiau intrigai užsimegzti nepavyksta – nuo pirmųjų akimirkų akivaizdu, jog po padidinamuoju stiklu „CV, arba Kas aš esu” bus pakištas lietuviškasis visuomenės vidurkis, kurio bent mažą dalį (su siaubu ar palengvėjimu) nesunkiai savyje gali apčiuopti kiekvienas žiūrovas.

Vienas kertinių J. Tertelio dramaturgijos bruožų – nuoseklus, nepretenzingas, abstrakcijų išvengiantis temos atskleidimas, leidžiantis žiūrovui be didesnio vargo apčiuopti atpažįstamus ir universalius medžiagos aspektus. „CV, arba Kas aš esu” nerodo nė menkiausios intencijos stulbinti nei raiškos inovacijomis, nei simbolių ir metaforų šaradomis. Spektaklis apie statistinį pilietį yra suprantamas statistiniam piliečiui, tad režisieriaus pasirinkti saugūs ėjimai išryškėja veikiau kaip privalumas, o ne trūkumas. J. Tertelis su aktorių komanda nesileidžia į provokacijas (tokiu būdu išvengdami paskutiniu metu paplitusio kūrėjų polinkio vien provokacija apipinti ir išteisinti tuščiavidurį spektaklių turinį), nebando žiūrovo prigauti ar priversti pasijusti nejaukiai. Tai – politkorektiškas, bet nuobodumo išvengiantis darbas, kurio raiškos paprastumas bei kliovimasis vien tarp teksto ir aktorių gimstančia natūralia dinamika turi potencialo į teatrą atvesti žiūrovą, pavargusį ar taip ir nepripratusį prie formų bei metaforų pertekliaus.

Bene geriausias tokio prieinamumo įrodymas – Rokiškio teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams” žiūrovų prizas. Per trumpą laiką suvartojanti visą didžiųjų miestų teatrų produkcijos metinį koncentratą, Rokiškio publika tarsi lakmuso popierėlis atspindi tai, ko teatre pasigenda tasai mistinis paprastas žiūrovas. Iš formos įmantrybių išlaisvinta tema kelia tiek klausimų, kiek pati gali padiktuoti atsakymų, po spektaklio palikdama publiką optimistiškai meditacijai su giedra viltimi, kad „CV, arba Kas aš esu” statistika gali būti melas, o dainuoti gali ir tas, kuris neturi klausos. Buvimas statistikos dalimi čia – ne diagnozė, o proga savivokai: išgalvotas statistinis spektaklio lietuvis, dar vaikystėje gavęs esminę (ir trauminę) pamoką tylėti ir klausyti, nepraranda tikėjimo, jog visą socialinių rėmų primestą neteisybę įmanoma ištaisyti savo paties viduje. Tai, kas mažumėlę ciniškam, prie aršaus ir brutalaus teatro psichologizmo pripratusiam žiūrovui gali pasirodyti naivoka, paveikiai ir protingai atveria teatro galimybes žmogui, kuris, tariant paties kūrinio statistinio lietuvio žodžiais, jame buvęs porą kartų gyvenime.

„CV, arba Kas aš esu” – spektaklis žmonėms, įsitikinusiems, jog teatras iš žiūrovo primygtinai kažko reikalauja: aukštojo išsilavinimo, kantrybės, kultūrinio konteksto pažinimo ar pernelyg sunkiai iš kasdienės rutinos išvarvinamo laiko resursų.

J. Tertelio darbas žiūrovui suprantamai pateikia apdorotas ir išgrynintas idėjas, kurios, priešingai nei būtų galima tikėtis, tokiame kūrybiniame apdorojime nepavirsta primityviu pusfabrikačiu. Netekę pagrindinio, organiškiausio aktoriaus bruožo – fizinio veido, aktoriai puikiai susitvarko su užduotimi savo personažų veidus kurti kitais būdais. Šiuose veiduose žiūrovas geba apčiuopti kažką itin pažįstamo: nuo žmogaus iš artimos aplinkos ar statistinio piliečio iš troleibuso iki, geriausiu (ar blogiausiu?) atveju, dalelės savęs. Režisieriui su komanda pavyksta pažadinti empatiją tam, kas egzistuoja arčiausiai kiekvieno iš mūsų – nemaištaujančiam, neišsišokančiam lietuviui, bandančiam savarankiškai išnarplioti esminį kiekvieno individo klausimą. „CV, arba Kas aš esu” sąžiningai atlieka terapinę, pozityvią teatro misiją, artimu ir atpažįstamu tonu primindamas nepamiršti ne tik klausytis, bet ir išgirsti – visų pirma, save pačius.