Apie tai plačiau papasakojo Klaipėdos universiteto profesorius Sergejus Oleninas.

– Man asmeniškai tai buvo jau aštunta ekspedicija. Mes pradėjome tyrimus dar 2005 m. lenkų poliarinėje stotyje. Šitoje vietoje, kur buvome dabar, vykome jau ketvirtą kartą. Kas mus ten traukia? Viskas, ką ten padarysi, bus nauja, niekas iki tavęs to nedarė. Klimato pokyčiai ir to padariniai ten matosi žymiai akivaizdžiau nei pas mus, nei mūsų platumose. Tai, kaip dabar formuojasi šis vandens telkinys ir jo ekosistema, primena tai, kas buvo Baltijos jūroje prieš 10 tūkst. metų. Tuo metu ledynas atsitraukė iš Baltijos jūros.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kam buvo skirta ši ekspedicija? Ko ieškojote ir ką ten radote?

– Mes norėjome sudaryti šitos naujai besiformuojančios lagūnos ekosistemos aprašą. Norėjome aprašyti, iš kokių elementų ji susideda, kuo skiriasi jos dalys. Kai kurios jos dalys formavosi jau kelis dešimtmečius, o kitos dalys atsiranda dabar. Palyginus su pernai metais, pastebėjome, kad ledynas dar toliau atsitraukė į žemę. Nuo jo nuskilo didelis ledkalnis, kuris stovi ant dugno ir tirpsta. Tikiuosi, kad mums pavyks aprašyti šią sistemą.

– Apie tirpstančius ledus kalbama jau seniai. Jei taip bus ir toliau, jei mes nesugebėsime sustabdyti klimato kaitos, kada Arktis liks be ledo?

– Sunku pasakyti. Geriau klausti klimato kaitos specialisto. Liūdna žinia yra ta, kad procesas pats save dabar skatina. Ta ledyno dalis, kuri atsitraukia, anksčiau ji buvo vandenyje, dabar ji ant žemės. Žemė vasarą įšilo ir tai provokuoja tolimesnį tirpimą. Procesas tapo sunkiai sustabdomas. Tai kelių dešimtmečių reikalas, kada ledynai ištirps, priklausomai, kaip toliau atšilimas vyks.

– Kas kenčia labiau dėl klimato kaitos – Arktis ar Antarktida?

Tai kelių dešimtmečių reikalas, kada ledynai ištirps, priklausomai, kaip toliau atšilimas vyks.

– Arktyje šie pokyčiai labiau matomi. Kiek man teko kalbėti su tyrėjais, kurie dirba Antarktidoje, ten dar yra vietų, kur ledynai dar nepajudėjo. Tačiau irgi yra vietų, kur ledynai pradėjo trauktis. Bet Antarktidoje tie procesai vyksta žymiai lėčiau.

– Ką reiškia darbas Arktyje? Žinoma, jūs buvote vasaros laiku. Tikriausiai tos sąlygos nebuvo tokios atšiaurios.

– Kai važiuoji ten, žinai, kad gyvensi palapinėje, kad nebus nei normalaus dušo, nei tualeto, kad maitinsiesi sausu maistu. Bet tai apsimoka, ne tik todėl, kad ten mes gauname labai unikalius rezultatus, bet ir todėl, kad pamatai tokį grožį, kurio niekur kitur nepamatysi.

Po sausos žiemos Europą varginančios karščio bangos turi katastrofiškų pasekmių Alpių ledynams, ir jie ypač greit tirpsta.

Perėja tarp Raudonosios uolos ir Tsanflerono ledynų ledu buvo padengta bent jau nuo romėnų laikų. Tačiau abiem ledynams traukiantis, pradeda matytis plikos uolos, o netrukus ledo čia išvis neliks.

„Perėja po kelių savaičių bus visiškai plika“, – sakoma slidinėjimo kurorto „Glacier 3000“ pranešime.

Nors 2012 metais ledo storis šioje perėjoje buvo maždaug 15 m, „iki rugsėjo pabaigos“ jo visiškai neliks.

Šimtmečius nematyta žemė

Minima vieta yra 2,8 tūkst. m aukštyje, „Glacier 3000“ slidinėjimo teritorijoje, ir žymi sieną tarp vakarinių Vo ir Valė kantonų.

Slidinėtojai galėdavo čiuožti nuo vieno ledyno ant kito, bet dabar tarp jų atsirado uolų ruožas.

„Niekas ant jų nebuvo žengęs daugiau kaip 2 tūkst. metų; tai labai jaudina“, – sakė „Glacier 3000“ vadovas Bernhardas Tschannenas (Bernhardas Čanenas).

Raudonosios uolos ledynas per ateinančius 10–15 metų tikriausiai virs ežeru. Jis turėtų būti apie 10 m gylio, jame turėtų būti 250 tūkst. kub. m vandens.

Slidinėjimo kurortas aiškinasi, kaip prisitaikyti prie naujos tikrovės, jei žmonės negalės slidinėti tarp dviejų ledynų.

„Planuojame ateinančiais metais atnaujinti objektus šiame rajone, o viena mintis būtų pakeisti dabartinio keltuvo kryptį, kad būtų galima tiesiau pasiekti Tsanflerono ledyną“, – sakė B. Tschannenas.

Tsanflerono ledynas šalia perėjos kai kur buvo uždengtas nuo Saulės.

Berno universiteto glaciologas Mauro Fischeris (Mauras Fišeris) sakė, kad ledynų storis regione šiemet sumažės vidutiniškai triskart daugiau, palyginti su pastarosiomis dešimčia vasarų.

Pasimatė žmonių griaučių

Ledynams tirpstant, mažėja jų stabilumas ir tinkamumas žiemos sportui bei žygiams, be to, į paviršių gali iškilti daug metų ar net dešimtmečių po ledu išgulėjusių dalykų.

Per pastarąsias dvi savaites ant ledynų Valė kantone buvo rasti dviejų žmonių griaučiai.

Šiuo metu bandoma identifikuoti palaikus. Kaip pranešė Šveicarijos naujienų agentūra ATS, Valė policija turi maždaug 300 žmonių, dingusių nuo 1925 metų, sąrašą.

2017 metų liepą ant Tsanflerono ledyno buvo rasti 1942-aisiais dingusios poros palaikai.

1926 metais mirusių trijų brolių kaulai ant Alečo ledyno rasti 2012-ųjų birželį.

Praėjusią savaitę ant Alečo ledyno rastos 1968-aisiais sudužusio lėktuvo nuolaužos. Po katastrofos buvo paimti trijų lėktuvu skridusių žmonių palaikai, bet nuolaužos liko.

Ledynai, kurie sudaro daugiau nei 10 proc. šalies ploto, susitraukė iki 10 400 kv. km, sakoma Islandijos moksliniame žurnale „Jokull“ publikuotame straipsnyje.

Nuo 1890 m. ledynų plotas sumažėjo beveik 2 200 kv. km arba 18 proc. Vis dėlto, beveik trečdalis susitraukimo įvyko per pastaruosius du dešimtmečius, rodo glaciologų, geologų ir geofizikų skaičiavimai.

Ekspertai jau anksčiau įspėjo, kad Islandijos ledynai iki 2200 m. gali visiškai išnykti.

„Ledynų ploto kaita Islandijoje nuo 1890 m. rodo akivaizdų ryšį su klimato kaita. Visoje šalyje šie du dalykai kito iš esmės sinchroniškai, nors bangavimas ir poledyninių ugnikalnių aktyvumas taip pat paveikė kai kurių ledynų padėtį“, – teigia tyrimo autoriai.

Balandį žurnale „Nature“ publikuotame tyrime mokslininkai parodė, kad beveik visi iš pasaulyje esančių 220 tūkst. ledynų vis sparčiau netenka savo masės. Naudodamiesi NASA „Terra“ palydovo duomenimis, mokslininkai nustatė, kad 2000–2019 m. pasaulio ledynai kasmet netekdavo vidutiniškai 267 mlrd. tonų ledo.

20 Šveicarijos ledynų paimti mėginiai parodė, kad tirpsmo greitis pasiekė „rekordinį lygį“, teigiama kasmetiniame Šveicarijos ledynų tyrime, kurį paskelbė Šveicarijos mokslų akademijos Kriosferos komisija.

Tyrimu, paskelbtu pasaulyje vis kylant nerimui dėl klimato kaitos, nustatyta, kad karščio bangos vasarą sugniuždė viltis, jog ypač snieguota šių metų žiema sustabdys ledynų tirpsmą.

Komisijos teigimu, balandį ir gegužę ledynų sniego padengimas buvo 20-40 proc. didesnis nei įprastai, o kai kuriose vietose net birželį sniego sluoksnis siekė iki 6 metrų.

Tokio masto ledynų tūrio sumažėjimo nebuvo užfiksuota per daugiau nei šimtmetį trunkančius stebėjimus.

Vis dėlto per dvi savaites trukusias karščio bangas birželio ir liepos pabaigoje „Šveicarijos ledynuose ištirpusio sniego ir ledo tūris buvo lygus metiniam šalies vandens suvartojimui“, pranešė tyrimą atlikusi komisija.

Karščio bangos lėmė tai, kad ledynų nebedengė storas sniego sluoksnis, o spartus ledynų tirpsmas vyko iki pat rugsėjo pradžios.

„Tai reiškia, kad per pastaruosius 12 mėnesių praradome apie 2 proc. Šveicarijos ledynų tūrio“, – teigiama komisijos pranešime, kuriame taip pat priduriama, kad per pastaruosius penkerius metus Šveicarijos ledynų tirpsmas „viršija 10 proc.“

„Tokio masto ledynų tūrio sumažėjimo nebuvo užfiksuota per daugiau nei šimtmetį trunkančius stebėjimus“, – įspėja mokslininkai.

Rugsėjį Šveicarijoje buvo surengtos „ledyno laidotuvės“, kuriomis buvo siekiama paminėti Pizolio ledyno ištirpimą. Nuo XX a. pradžios ištirpo daugiau nei 500 Šveicarijos ledynų.

Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche glaciologai neseniai atliktame tyrime paskelbė grėsmingą prognozę – nesustabdžius šiltnamio dujų taršos, iki amžiaus pabaigos iš Alpėse esančių 4 tūkst. ledynų net 90 proc. gali ištirpti.

Nuo 1979 iki 2017 metų dėl Antarkties ledo tirpsmo pasaulio jūros jau pakilo daugiau kaip 1,4 cm, sakoma straipsnyje, paskelbtame JAV mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).

Prognozuojama, kad šis procesas ateityje sukels katastrofinį vandenynų lygio pakilimą, rašo studijos pagrindinis autorius Ericas Rignot (Erikas Rinjo), Kalifornijos universiteto Ervaine Žemės sistemų mokslų katedros vedėjas.

„Toliau tirpstant Antarktidos ledo skydui, ateinantiems šimtmečiams prognozuojame kelių metrų jūros lygio pakilimą iš Antarkties“, – pabrėžė E. Rignot.

Jeigu išsipildytų blogiausias mokslininkų prognozuojamas scenarijus, iki 2100 metų jūros lygis pakils 1,8 metro. Tokiu atveju būtų užlieta daugelis pakrančių miestų, kuriuose gyvena milijonai žmonių, rodo ankstesnės studijos.

PNAS paskelbtos studijos autoriai atliko ilgiausiai trukusį ledo masės Antarktyje vertinimą, apėmusį 18 geografinių regionų.

Duomenys buvo surinkti naudojant didelės raiškos aerofotonuotraukas, padarytas iš NASA lėktuvų, taip pat daugelio kosmoso agentūrų palydovų atliktų tyrimų radarais atvaizdus.

Mokslininkai nustatė, kad 1979–1990 metais Antarktis kasmet prarasdavo po 40 mlrd. tonų ledo per metus.

Tačiau 2009–2017 metais ledo tirpsmo sparta padidėjo daugiau kaip šešis kartus – iki 252 mlrd. tonų per metus.

Dar didesnį susirūpinimą kelia faktas, kad Rytų Antarktidos sritys, anksčiau laikytos „stabiliomis ir atspariomis pokyčiams“, irgi praranda daug ledo, sakoma studijoje.

„Vertinant bendrai, Vilkso Žemės sektorius Rytų Antarktidoje visuomet buvo svarbus dalyvis masės praradimo (procese), netgi 9-ame dešimtmetyje, kaip rodo mūsų tyrimas“, – sakė E. Rignot.

„Ko gera, šis regionas yra jautresnis klimatui negu tradiciškai buvo manoma. Tai svarbu žinoti, nes jame esama daugiau ledo negu Vakarų Antarktidoje ir Antarktidos pusiasalyje kartu sudėjus“, – pridūrė jis.

Ledo netektis

Jeigu ištirptų visas Antarkties ledas, pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 57 metrus.

Didžioji dalis Antarkties ledo susitelkusi regiono rytuose. Ištirpę šios dalies ledynai jūrų lygį pakeltų apie 51 metru, o visas vakarinės dalies ledas – tik apie 5,2 metro.

Rytų Antarktidos ledo skydas yra didžiausias pasaulyje; jame susikaupę apie pusė visų pasaulio gėlojo vandens išteklių.

Iki šiol dauguma tyrimų rodė, kad Antarktidos ledynų tirpsmas labiausiai pasireiškia vakaruose.

Pernai birželį paskelbtoje svarbioje studijoje sakoma, kad Antarktidos ledo tirpsmo mastas nuo 1992 metų padidėjo trigubai, bet reikšmingo ledynų tirpsmo rytuose nebuvo užfiksuota.

Tačiau rugsėjį žurnale „Nature“ buvo paskelbtas straipsnis, pagrįstas vandenyno dugno nuosėdų sluoksnių, susiklosčiusių per Vilkso poledininio baseino, esančio į Australiją atgręžtoje rytinėje Antarktidos dalyje, vėliausią tirpsmo epizodą prieš maždaug 125 tūkst. metų, analize.

Per šią studiją buvo nustatyta, kad šis didžiulis ledo masyvas vėl pradėtų tirpti, pasaulio klimato vidutinei temperatūrai pakilus vos dviem Celsijaus laipsniais. Tokio lygio atšilimo riba yra numatyta istorinėje 2015 metų Paryžiaus klimato sutartyje, sudarytoje siekiant pažaboti nevaldomą klimato šiltėjimą.

Vėliausi tyrimai rodo, kad Rytų Antarktidos ledynų tirpsmui reikia skirti daugiau dėmesio, sakoma PNAS paskelbtame straipsnyje.

Šiltėjantis vandenynų vanduo ateityje ledo tirpsmą dar labiau skatins. Ekspertai sako, kad jūros lygis tolesnius šimtmečius kils, kad ir kokių priemonių žmonija dabar imtųsi klimato pokyčiams stabdyti.

Naujausi tyrimai pademonstravo, kad vandenynai šyla sparčiau negu iki šiol manyta: kelerius vėliausius metus buvo fiksuojami vis nauji šilumos rekordai.