– Kaip prasidėjo tavo šokėjo karjera?

– Turiu vyresnę sesę, kuri įtraukė mane į šį sportą. Vienose iš varžybų, kuriose ji dalyvavo, išbėgau į aikštelę, kai joje nieko nebuvo, ir ėmiau šokti. Niekas manęs nesulaikė (juokiasi). Po kelerių metų, kai pradėjau lankyti pirmą klasę, sesė mane nuvedė ir į pirmąją treniruotę Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje, sportinių šokių klube "Duetas". Jame, pas trenerę Indrę Navickienę, ir prasidėjo mano šokių karjera. Kita trenerė tame klube ir buvo mano sesuo Dovilė Orlauskienė, todėl apšilti laiko nebuvo, iškart pradėjau rimtai treniruotis. Jau po penkerių metų trenerė Indrė supažindino su viena geriausių pasaulyje standartinių šokių šokėja ir trenere Edita Gozzoli. Laikui bėgant, pas pradėjau pas ją treniruotis vis daugiau. Jos dėka susipažinau su dabar mane treniruojančiais nuostabiais šokėjais bei treneriais Vaidotu Lacičiu ir Veronika Golodneva. O Edita yra mano pagrindinė trenerė.

Norėčiau gyvenime mokėti kažką daryti geriausiai. Šokiai, tikiu, – ta sritis, kai galiu savo siekį įgyvendinti, o pradėjus naują veiklą, tai pasiekti būtų daug sunkiau.

– Ar kada nors buvo kilę pagundų mesti šokius?

– Žinoma, buvo, tik dabar vis rečiau. Norėčiau gyvenime mokėti kažką daryti geriausiai. Šokiai, tikiu, – ta sritis, kai galiu savo siekį įgyvendinti, o pradėjus naują veiklą, tai pasiekti būtų daug sunkiau.

– Kas paskatindavo mintis mesti šokius?

– Dažniausiai – finansinė padėtis. Tai labai brangus sportas, todėl visa šeima turi dėl to aukotis. Taip pat – traumos, nebūtinai paties, gali būti ir partnerės. O nedalyvaujant varžybose krenta reitingas, tada yra proga konkurentams išsiveržti į priekį.

– Kokiais pasiekimais labiausiai didžiuojiesi?

– Viena įsimintiniausių pergalių – Lietuvos čempionate, jaunių grupėje, iškovota pirma vieta. Tai suteikė teisę atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate, kuriam pasiruošimas truko apie aštuonis mėnesius. Tose varžybose pasiekėme 13 vietą iš 59. Atsirado dar didesnis pasitikėjimas savimi, motyvacija aplenkti likusias dvylika porų. Todėl dar labiau pasinėriau į šį sportą.

– Kokių šokant profesionaliai yra neigiamų dalykų ?

– Teigiamų yra tikrai daugiau nei neigiamų! Bet vis vien jų yra: reikia daug keliauti (varžybos vyksta visame pasaulyje), o bilietai brangūs, todėl labai svarbus organizuotumas. Taip pat treniruotės bei stovyklos pas geriausius trenerius nepigios, todėl, kad galėtume treniruotis, reikia patiems daug dirbti. Taigi laiko asmeniniam gyvenimui ir atokvėpiui beveik nelieka.

– Kokie tavo ateities siekiai?

– Suprantu, kad sporte čempionas yra tik vienas, ir tikiu, kad galiu juo tapti. Visas jėgas skiriu tik tam. Baigus karjerą, galima būti treneriu. Atlygis priklauso iš pradžių nuo to, kiek pasiekei, tačiau kyla pradedant teisėjauti. O kad teisėjautum varžybose, reikia licencijos, kurią gausiu baigęs Lietuvos sporto universitetą – treniravimo sistemas, sportinių šokių specialybę.

– Neturi plano B?

– Planas vienas – ateityje užsiimti tuo, ką mėgstu, ir iš to pragyventi.

– Kas padarė tau didelę įtaką ir pastūmėjo šokių link?

– Pirmiausia – šeima. Tėtis, mama, ypač sesė, kuri ir davė pradžią, supažindino su šokiais, neišleisdavo iš salės, kol taisyklingai neatlikdavau pirmųjų žingsnelių. Tačiau už nugaros stovi daug gerų žmonių, kurie visada palaiko ir stumia pirmyn. Labai daug jų prisidėjo prie to, kad būčiau ten, kur esu. Nuo pirmos trenerės Indrės Navickienės iki dabartinių: Editos Gozzoli, Vaidoto Lacičio, Veronikos Golodnevos.

– Daugeliui pramoginiai šokiai yra itin moteriškas užsiėmimas. Ar nesusilauki nemalonios aplinkinių žmonių reakcijos, pasakęs, jog šoki?

– Anksčiau, kai buvau jaunesnis, sulaukdavau kritikos. Per daug to nesureikšminau, nes pradinėse klasėse lankiau dar ir kitus sportus: karatė, krepšinį. Todėl pasitikėjimo savimi netrūko. Be to, klasėje dar keli vaikinai lankė šokius. Dabar atsižvelgiu tik į artimiausių žmonių bei trenerių pastabas. Turiu kelis draugus, kurie yra arba šokėjai, arba kitos sporto šakos profesionalai, su jais galiu pasidalyti patarimais apie sportą.