Tai lenkų teologo Mikalojaus iš Blonios (prieš 1400 – apie 1448) vadovėlis kunigams lotynų kalba „Tractatus sacerdotalis de sacramentis“, išleistas 1490 metais Strasbūre Martino Flacho spaustuvėje.

Anot bibliotekos pranešimo, jame išdėstytas mokymas apie šv. Mišias, sakramentus, ekskomuniką, interdiktą, gausu praktinių patarimų. Pavyzdžiui, knygoje teigiama, kad pasauliečiai turi priimti šv. Komuniją tris kartus per metus: per Kalėdas, Velykas ir Sekmines, o pacifikalą bučiuoti – visų kitų šv. Mišių metu. Taip pat nurodoma, jog vynas, seilės ir žmogaus šlapimas netinkami krikštijimui.

Pirmą kartą knyga išspausdinta 1475 metais Vroclave. Ji buvo labai populiari ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje: plito nuorašais – išlikę 47 rankraščiai Europos bibliotekose, o per XV–XVI amžius išleista daugiau negu 40 kartų.

Nacionalinės bibliotekos inkunabului trūksta antraštinio ir kelių paskutinių pabaigos lapų. Knygos pradžioje įrišti 29 rankraštiniai lapai, kurių didžiąją dalį sudaro 1523 metų nežinomo knygos savininko puošniai perrašyta XV amžiaus vokiečių cistersų vienuolio Balthasaro de Porta teologinis veikalas „Expositio canonis sacratissime misse“.

„Inkunabule išlikę įrašai lotynų, lenkų kalbomis liudija, kad knyga turėjo nemažai savininkų“, – teigiama Nacionalinės bibliotekos pranešime.

Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija, paskutinis žinomas savininkas, XIX amžiuje knygą perrišo pagal tuometę madą – kietviršius apklijavo rudu marmuriniu popieriumi, o nugarėlę įrišo oda.

Inkunabulai – pirmosios spausdintinės knygos, išleistos iki 1500 metų gruodžio 31 dienos. Jie laikomi ypač svarbia dokumentinio paveldo dalimi.

Šiuo metu Nacionalinėje bibliotekoje saugomas 91 inkunabulas, o viso Lietuvos atminties institucijose yra 521 inkunabulas.