Kauno ligoninės Traumatologijos skyriuje žmonių tiek, kad net atsisėsti nėra kur. Traumų čia gausu pačių įvairiausių. Pacientams tenka laukti daugiau nei valandą. Kai kam tenka ir gulėti koridoriuje, nes stacionare nebeliko vietų, kur guldyti traumuotus pacientus.

„Mes atleidome 364 pacientus su traumomis, kurie pirmą kartą kreipėsi. Krūvis gydytojams tikrai yra didelis. Labai daug čiurnos raiščių, pėdos raiščių traumų, lūžių, Achilo sausgyslių plyšimų, pėdų žaizdų, nes daug žmonių maudosi. Telkiniai dažnai užteršti stiklo šukėmis“, – kalbėjo Kauno ligoninės Priėmimo, skubios pagalbos ir traumų skyriaus vedėjas Artūras Šulnius.

Susižalojusiems paplūdimiuose tenka padėti ir gelbėtojams. „Kadangi giliai nuplaukia, už akmenukų užsikabina. Bet čia, Lampėdžių karjere, sakyčiau, mažai būna. Daugiau Kauno mariose, kadangi Kauno mariose į paplūdimius susirenka vakarais, paskui geria šampaną, butelius daužo“, – sakė vyr. gelbėtojas Pranas Urbelis.

Šie metai – paspirtukininkų traumų. Praeitais metais buvo dviračiai madoj.

Dažiausiai žmonės susižaloja poilsiaudami. „Daug žmonių kreipiasi savaitgaliais, ypač šeštadienio pirmoje dienos pusėje ir sekmadienio pavakarę, kadangi visi sugrįžta iš poilsiaviečių ir važiuoja pas daktarą pasirodyti, ką poilsiavimo metu pasidarė“, – teigė A. Šulnius.

Darbo pikas – ir greitosios pagalbos medikams. Prie traumų skyriaus lekia viena greitoji po kitos, o dėl pacientų gausos eilėje tenka laukti ir joms. Kartais dešimt minučių, kartais ir ilgiau.

„Daug ligonių, nespėja priimti, būna, netgi trūksta vietų“, – sakė paramedikas Virginijus Gailiušis.

Ne ką geresnė situacija ir su vaikais. Per parą į Skubios pagalbos skyrių patenka apie 30 traumuotų nepilnamečių.

„Vaikų kritimai, batutai, nedidelės žaizdos. O vyresnių vaikų – kritimai, susidūrus elektrinėms transporto priemonėms – paspirtukais“, – kalbėjo Kauno klinikų Vaikų intensyvios terapijos gydytojas Algirdas Dagys.

Vaikų gydytojas sako, kad dabar populiariausios vaikų transporto priemonės – jiems pavojingiausios: „Šie metai – paspirtukininkų traumų. Praeitais metais buvo dviračiai madoj“.

Pernai Lietuvoje buvo sužaloti 385 dviračių vairuotojai, penkiolika žuvo. Taip pat 101 paspirtuko vairuotojas, du žuvo.

Gydė lūžusią ranką

Klaipėdietė Vitalija Davydova pasakojo apie šiemet rugsėjo 11 dieną dukros mokykloje patirtą traumą.

Iš mokytojos pasakojimo tėvai sužinojo, kad kažkas mergaitę pastūmė, ji griuvo ir užsigavo.

Traumuota ranka tino, skaudėjo, todėl tėvai nuvežė vaiką į ligoninę.

Kaip įprasta tokiais atvejais, medikai padarė rentgeno nuotrauką, o traumatologas konstatavo, kad lūžo kaulas, ir ranką sugipsavo.

Tėvai prisimena, kad po poros savaičių medikai vėl padarė traumuotos rankos nuotrauką, gydytojas patikino, kad gipso nuimti dar negalima, esą lūžusi vieta dar tik gyja.

Man susidarė įspūdis, kad draudikai remiasi tokia išvada, kuri jiems leidžia nemokėti pinigų.

Tris savaites mergaitė gyveno su gipsuota ranka, po to dar savaitę – su langete.

Medikas kalbėjo, kad, esant abejonėms ir vaiko skundui, neretai gipsuojama ir nelūžusi galūnė, bet šis atvejis esąs ne toks: traumatologas tikino nuotraukoje įžvelgęs, kad kaulas yra pasislinkęs ir atrodo ne taip, kaip būna normaliai, jis ne kartą pakartojo diagnozę – lūžis.

Pranešė – pinigų nebus

Kadangi visi šeimos nariai yra "Lietuvos draudimo" klientai, mergaitės tėvai pranešė apie traumą draudikams.

Mergaitės tėvas prisiminė draudikus informavęs iškart, bet dokumentus pateikęs maždaug po savaitės, kai gavo dokumentus, fiksavusius galutinę diagnozę – stipinkaulio lūžis distalinėje dalyje.

Vyras prisiminė draudikų paaiškinimą – sprendimo dėl draudimo išmokos teks palaukti.

Mergaitė jau nešiojo langetę, kai tėvai nusprendė pasidomėti, kodėl draudikai delsia.

Tada jiems buvo atsiųstas sprendimas, kuriame teigiama, jog išmokos mokėti draudikai negalės, nes vaiko ranka nėra lūžusi.

Vaiko mamos bandymas pasikalbėti su rentgenologe buvo nesėkmingas, medikė trumpai pareiškė neįžvelgianti nuotraukoje lūžio požymių ir atsisveikino su pašnekove.

Atsakas: iš draudimo bendrovės gauta žinia klientams buvo netikėta. (K. Vanago / Fotobanko nuotr.)

"Pagrindas tokiam sprendimui buvo rentgenologo išvada – jis nuotraukoje lūžio nepamatė. Tai buvo tos pačios ligoninės rentgenologas, dirbantis gretimame kabinete su vaiką gydžiusiu traumatologu. Užėjome ir pas jį, paklausėme, kaip čia vis dėl to yra – ranka lūžo, ar ne. Jis mus patikino, kad kaulas lūžo ir paaiškino, jog rentgenologas galbūt žiūri ne į tą vietą, kur lūžį mato jis. Galutinėje diagnozėje nėra jokios abejonės, ten konstatuojama tiesiai šviesiai – kaulas lūžo", – pasakojo vyras.

Tėvai įtaria klastą

Mergaitės tėvams šis medikų nesutarimas dėl diagnozės panašus į mistiką.

Jie svarstė paprastai – jei vaiką gydo ir diagnozę nustato traumatologas, vadinasi, jis tam turi argumentų.

Tėvai paskambino į "Lietuvos draudimą" ir bandė aiškintis, kokiu pagrindu remiamasi ne diagnozę nustatančio ir gydančio gydytojo išvada, o rentgenologo.

"Man susidarė įspūdis, kad draudikai remiasi tokia išvada, kuri jiems leidžia nemokėti pinigų. Kitaip šios situacijos paaiškinti negaliu. Kaip dar reikia vertinti faktą, kad du medikai žiūri į tą pačią vietą ir vienas jų mato lūžį ir jį gydo, o kitas – ne", – piktinosi V.Davydova.

Klaipėdietė prisiminė ilgą pokalbį su draudimo bendrovės darbuotoja. Po pokalbio sutuoktiniai pasijuto taip, tarsi draudikai laikytų juos apgavikais.

Mergaitės tėvai prisiminė su draudimo bendrovės darbuotojais bendravę tris kartus, bet visi šie pokalbiai baigėsi vienodai.

"Dar pokalbio pradžioje iš pašnekovės tono buvo aišku, kad jie jaučiasi esą teisūs, jie tuo didžiuojasi ir visa pokalbio nuotaika byloja apie tai, kad mums taip ir reikia. Mintis viena – jie yra teisūs ir jokio kito pokalbio negalėjo būti", – prisiminė mergaitės mama.

Moterį papiktino draudimo bendrovės darbuotojos tikinimas, esą dukros ranka nebuvo lūžusi.

"Aš nesu medikė, pasitikiu gydančiu gydytoju. Man pasakė, kad lūžo, tą patį įrašė ir dokumentuose, ranka buvo sugipsuota, paskui vaikas nešiojo langetę, dukrai buvo gydoma būtent lūžusi ranka. Kodėl tuo turėčiau abejoti?" – klausė V.Davydova.

Nuotrauka – prioritetas

Sutuoktiniai tikėjosi, kad už patirtą dukros traumą bus išmokėta maždaug 300 eurų išmoka.

"Viskas – nuotraukose. Mes situacijos nevertiname. Jeigu gydytojai sako, kad lūžis yra, mokame, nėra lūžio, nemokame. Net jeigu būna išvada, kad įvykis – nedraudžiamasis, o klientas vėliau pateikia naujus duomenis, išvadas ar nuotraukas, mes visada persvarstome savo sprendimą, – tikino "Lietuvos draudimo" atstovė Ingrida Žaltauskaitė. – Galiu garantuoti, kad žmonės, kurie aptarnauja asmens žalas, tikrai turi aukštą empatiją ir įsijautimą į kito žmogaus problemą, nes mes kalbame apie žmogaus sveikatą, ligą. Kartais žmonėms pokalbis nuskamba vienaip ar kitaip. Labai apgailestauju, kad taip klientai jaučiasi, bet žinau, kad šio skyriaus darbuotojai stengiasi kiekvienam detaliai paaiškinti, kodėl, kaip, kas. Reikėtų įsijausti ir į žmonių, ir į mūsų situaciją."

"Lietuvos draudimo" Asmens žalų skyriaus vadovas Jonas Stasinas teigė, kad asmens žalos šioje bendrovėje vertinamos remiantis objektyviais faktiniais tyrimų rezultatais, ir tai yra apibrėžta draudimo sutarties sąlygose.

Lūžius patvirtinantis dokumentas "Lietuvos draudime" yra rentgeno nuotraukos (arba kitais radiologiniais tyrimo būdais užfiksuoti vaizdai).

Pasak J.Stasino, gydytojas radiologas yra specialistas, kurio kompetencijoje yra radiologinių tyrimų rezultatų vertinimas, todėl būtent šio specialisto išvada yra lemiama vertinant, ar pagal draudimo sutarties sąlygas įvykis bus pripažintas draudžiamuoju.

Teigiamo rezultato nesitiki

J.Stasinas aiškino, kad bendrovė visada remiasi dokumentuota, tyrimais pagrįsta diagnoze.

Konkrečiu atveju lūžius patvirtinantis dokumentas yra radiologo konsultacijos išvada.

Draudimo sutartyje nurodytos gydytojų specializacijos, kurių kompetencijos leidžia daryti tiksliausias negalavimo išvadas.

Asmens žalų skyriaus vadovas patarė mergaitės tėvams pateikti draudikams papildomai atliktų tyrimų duomenis arba gydymo eigoje patikslintas išvadas, jeigu tėvai tokių turi.

Esą bendrovė visada pasiruošusi jas įvertinti papildomai.

Taip pat galima būtų pateikti visas gydymo eigoje atliktas rentgenogramas, kurias galėtų įvertinti ir savo išvadą pateikti išoriniai ekspertai.

V.Davydova pasakojo, kad pareiškusi draudimo bendrovei pretenzijas neišgirdo prašymo pateikti papildomų dokumentų ar pažadų pasiaiškinti situaciją dar kartą.

Tiesa, po to, kai dienraščio "Klaipėda" korespondentai paprašė pakomentuoti šią situaciją, šeima sulaukė laiško iš "Lietuvos draudimo". Juo informuojama apie papildomą tyrimą.

Esą draudimo bendrovės darbuotojai patys paprašė ligoninės medikų turimų duomenų ir pažadėjo juos išanalizuoti.

Paskaitę raštą sutuoktiniai atkreipė dėmesį, kad jį pasirašė ta pati darbuotoja, kuri jiems ne vieną kartą nedviprasmiškai aiškino sprendimo nepakeisianti, mergaitei išmoka nebūsianti sumokėta. Todėl nemano, kad savo sprendimą ši darbuotoja pakeis.

Rekomendavo draugams

V.Davydova pasakojo "Lietuvos draudimą" pasirinkusi po to, kai nusivylė kita bendrove, ir kelerius metus džiaugėsi savo sprendimu.

Prieš trejus ir dvejus metus "Lietuvos draudime" apsidraudę šeimos nariai maždaug po savaitės sulaukė išmokų, kai šeimos galvai išniro pirštas, o vėliau vaikas griuvo nuo dviračio ir susižeidė veidą.

Moteris atviravo rekomendavusi šią bendrovę visiems savo draugams, nes pirmoji patirtis buvo "nerealiai gera", bet šis atvejis ją tiesiog apstulbino.

Iš kitos draudimo bendrovės šeima išėjo dėl panašios priežasties – negavo išmokos dėl kirstinės žaizdos, nes apie sužalojimo sunkumą draudikai ėmėsi spręsti po kelių mėnesių, kai žaizda jau buvo sugijusi.

"Tada paėmiau visus sukauptus pinigus ir perėjau į "Lietuvos draudimą". Nesitikėjau, kad tokia situacija gali įvykti", – atviravo klaipėdietė.

"Lietuvos draudimo" atstovai neslėpė pretenzijų sulaukiantys ir iš kitų klientų, tačiau tikino, kad visada stengiasi bendradarbiauti su jais ir rasti visapusiškai priimtiną sprendimą.

Esą, siekiant dar detaliau išsiaiškinti situaciją, neretai prašoma papildomos medicininės dokumentacijos vertinimui, pasitelkiami nepriklausomi ekspertai, kad situacija būtų išspręsta abiem pusėms priimtinu sutarimu.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, net 3–16 proc. visų pasaulio gyventojų kenčia nuo osteoartrito, o dar didesnė dalis patiria nuolatinius ar dažnai pasikartojančius sąnarių skausmus.

Gydytojo traumatologo ortopedo Manto Gagilo teigimu, Lietuvoje gana sparčiai auga vyresnio amžiaus žmonių santykinė dalis, todėl, deja, neišvengiamai daugėja ir susiduriančių su sąnarių ligomis.

„Osteoartritas senstančioje visuomenėje darosi vis opesnė problema. Jis neaplenkia net ir sveikatos priežiūros sistemos dalyvių, kurie taip pat serga šia liga, – sako M. Gagilas. – Labai svarbu atpažinti ligos požymius ir dalyvauti jos gydymo procese: konsultuotis su specialistais dėl tinkamos mitybos, laikysenos, fizinio krūvio ar net avalynės, kurią dėvite. Atminkite, kad jūs patys galite sau padėti ir galbūt net užkirsti kelią osteoartritui bei kitoms sąnarių ligoms: stenkitės neperšaldyti sąnarių, vengti didelės fizinės apkrovos, o pajutę pirmuosius skausmo ar sąstingio požymius, išmėginkite vaistinėse siūlomus ir sąnarius sutepančius gelius bei pasitarkite su savo gydytoju dėl jums tinkamiausių priemonių.“

Nesveikas ir kaloringas maistas, mažas fizinis aktyvumas ir kitos priežastys lemia antsvorio paplitimą, kuris yra neabejotinas osteoartrito kaltininkas. Kuo didesnis žmogaus svoris, tuo didesnė apkrova tenka kelių ir kitiems sąnariams. Ne visi, sergantys osteoartritu, turi padidėjusio svorio problemų, bet tie, kurie kenčia nuo antsvorio, tikėtina, kad jau yra susidūrę arba ateityje susidurs su šia liga.

Paradoksalu, tačiau ne tik mažas, bet ir per didelis fizinis aktyvumas gali iššaukti sąnarių ligas. Ilgų distancijų bėgimas ar kitas sąnarius apkraunantis bei netaisyklingas sportas ir mankšta gali tapti osteoartrito pranašu. Vis dėlto, gydytojas jokiu būdu nepataria nustoti mankštintis – tiesiog tai daryti reikėtų pasirinkus sau priimtiną sporto rūšį ir su specialistu pasikonsultavus dėl galimo krūvio.

Gydytojas M. Gagilas įspėja ir apie galimus padarinius, jei pernelyg ilgai delsite ir ignoruosite sąnarių siunčiamus signalus. O pasekmių gali būti nemažai – nuo dažnai juntamo skausmo ir sąstingio iki neigiamos įtakos gyvensenai, pavyzdžiui, depresijos, nerimo, bejėgiškumo jausmo ar kasdienės veiklos apribojimo. Ligai progresuojant ir didėjant skausmui, gali grėsti ir sąnario keitimo operacija. Gydytojas primena, kad nederėtų be saiko vartoti vaistų nuo skausmo, kurie alina virškinimo traktą, kelia grėsmę kraujavimui ar rimtesnėms ligoms. Vietoje vaistų rekomenduojama naudoti saugius, išorinius preparatus. Skaudamas vietas galima patepti sąnariams skirtu geliu, kuris ne tik malšintų nemalonius pojūčius, bet ir mažintų sąnarių trintį, gerintų kremzlės kokybę bei sinovinį skystį. Ieškantiems veiksmingų ir sveikatai nekenksmingų priemonių, gydytojas M. Gagilas rekomenduoja vaistinėje teirautis tokių, kurių sudėtyje būtų fosfolipidų – natūralių, žmogaus organizme esančių molekulių.

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad sveikatos būkle svarbu rūpintis ne tada, kai jau susiduriama su pasikartojančiu skausmu, o situaciją stebėti nuolatos. Pajutus, kad nemalonūs pojūčiai nepranyksta, rekomenduojama apsilankyti pas savo šeimos gydytoją, kuris skirs tinkamą gydymą ar nusiųs pas specialistus.

Klaipėdos universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėjas Vytautas Staniulis – ne tik profesionalus savo srities žinovas, ant kojų pastatęs daugybę pacientų, kurie jau nesitikėjo vaikščioti, bet ir aistringas keliautojas bei automobilių sporto mėgėjas. Medikas tikina žmonių niekada neskirstęs pagal socialinį statusą ar einamas pareigas. Turbūt todėl gydytoją ir po daugelio metų prisimena buvę jo ligoniai.

Tėtis pašiepdavo medikus

– Ilgus metus paskyrėte Klaipėdos universitetinei ligoninei ir uostamiesčio gyventojų gydymui. Ar šiame mieste ir gimėte?

– Ne, visą savo vaikystę ir jaunystę praleidau Kaune, kur ir gimiau. Ten baigiau mokyklą, įstojau į Kauno medicinos universitetą ir tik po studijų, gavęs paskyrimą, išvykau į Klaipėdą. Mokykloje visada sekėsi tikslieji mokslai: matematika, fizika, chemija. O štai su kalbomis buvo prasčiau.

– Dažnai mediko profesija jaunam žmogui atitenka kaip šeimos palikimas. Ar jūsų atvejis patvirtina šią taisyklę?

– Absoliučiai, ne. Mano tėvelis, kuris buvo chemikas ir docentas, anksčiau dažnai pasišaipydavo iš gydytojų. Jis pripažino tik tiksliuosius mokslus, kuriuose viskas aišku. Su viena giminaite jis mėgdavo "pasišpilkuoti" šiuo klausimu. Tuo metu tėtis studijavo chemijos technologijas, o ji – mediciną. Pamenu, sakydavo: ką tie daktarai sugeba, na, nebent chirurgai... Vėliau, kai pats pradėjau studijuoti mediciną, ta pati giminaitė per dantį traukdavo tėvą. Vis primindavo – matai, kur tavo sūnus įstojo.

– Tai kodėl pasirinkote mediko profesiją?

– Šį klausimą man yra uždavęs ne vienas žmogus. Atsakymo neturiu iki šiol, o kalbėti skambiomis frazėmis nesinori. Jaučiau, kad šis darbas man patiks ir tikrai neapsirikau. O vaikystėje ilgą laiką svajojau būti lakūnu, vėliau su draugu pamėgau radioelektroniką. Mūsų mokykla buvo šalia Radijo gamyklos, todėl vietoj darbelių pamokų turėdavome radiotechnikos užsiėmimus. Jau 10 klasėje su bendramoksliu savo rankomis buvome pasigaminę keletą radijo aparatų. Vienu metu net rimtai galvojau apie šios srities studijas, bet medicina nugalėjo.
Susiūta žaizda – žygdarbis

– Kaip prisimenate studijas? Medicinos mokslai pasižymi sudėtingumu. Ar teko pastudentauti?

– Pirmas kursas buvo labai rimtas. Vėliau įsivažiavau, pripratau prie ritmo. Teko įsitraukti ir į visuomeninę veiklą – tokie laikai buvo. Tačiau studentauti, mokantis medicinos, nepastudentausi – kaipmat išlėksi iš universiteto. Turbūt pirmųjų metų pakartoti nenorėčiau, tačiau tolimesnius mokslus prisimenu su malonumu. Mokytis turėjome septynerius metus, po penkių kursų teko rinktis specialybę – pasukau į chirurgiją.

– Kuo sudomino traumatologija?

– Dar besimokydami Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje turėjome šiek tiek veiklos. Pamenu, kartą vienas docentas, dabar jau profesorius, mane nusivedė į traumatologijos punktą ir leido susiūti žaizdą – koks didelis darbas man tai atrodė. Vėliau paklausus, ar galiu į įstaigą užsukti ir dažniau, sulaukiau teigiamo atsakymo. Nuo trečio kurso į ligoninę ateidavau budėti. Anksčiau nei kiti išbandžiau daugybę dalykų. Jei ne ši naudinga patirtis, kas žino, gal būčiau pasirinkęs ir kažkurią kitą sritį. Bet į Klaipėdą jau atvykau žinodamas, kad noriu būti traumatologas.

– Studijų metu teko susidurti su mirtimi, pažinti negyvo žmogaus kūną. Ar nebuvo baisu?

– Prie šių dalykų buvome pratinami po truputį, tačiau pasitaikydavo ir nualpusių studentų. Suprantama, jei žmogų iš gatvės įmestume į operacinę, būtų liūdnas vaizdas. Žinote, kiti sako, – bijau kraujo. Netikiu tuo. Nėra darbų, kurių žmogus negalėtų atlikti. Aišku, visi mes turime tam tikrų baimių, bet priprasti galima prie visko. Taip ir mes – patyrėme daug, bet tikrai ne iš karto ir vienu metu.

Ligoninė – lyg šeima

– Medikai dažnai sukuria tvirtas santuokas dar besimokydami. Ar tokia patirtimi galite pasigirti ir jūs?

– Gyvenime niekada nesigailėjau, jog vedžiau jaunas. Su žmona susipažinau ir draugauti pradėjau studijuodamas. Susituokiau būdamas 22 metų. Atskleisiu paslaptį, jog daugelis medicinos mokslus pasirinkusių jaunuolių anksti įsipareigodavo todėl, kad vėliau kartu gautų paskyrimą į tą patį miestą. Tiesiog taip būdavo patogiau. Taip buvo ir mūsų atveju: aš orientavausi į traumatologiją, žmona – į pediatriją. Abu mokslus baigėme gerais pažymiais, todėl galėjome rinktis. Galvojome, kad norėtume apsistoti kuriame nors Aukštaitijos mieste, bet likimas mus nuvedė į Klaipėdą.

– Po studijų gavote paskyrimą į uostamiestį – vos atsidariusią Klaipėdos universitetinę ligoninę. Koks jums, kauniečiui, pasirodė uostamiestis?

– Iš pradžių Klaipėda nelabai patiko. Nieko prieš šį miestą neturėjau, bet po gyvenimo Kaune viskas atrodė gana nykiai. Dabar, uostamiestyje pragyvenęs jau 38 metus, save laikau tikru klaipėdiečiu.

– Pabėgti kitur nesinorėjo?

– Ne, per geros sąlygos buvo čia. Puikus kolektyvas, geras tuometis vadovas Antanas Vinkus, kurį vėliau pakeitė toks pat šaunus Vinsas Janušonis. Ne visiems mokslus baigusiems studentams taip pasisekdavo – iš karto į didmiestį ir naujai atsidariusią ligoninę. Pamenu, įstaigoje nebuvo jokių intrigų, trinties, abejonių dėl pavaldumo. Vadovai skatino dirbti, tobulėti, leido išbandyti daug dalykų.

– Atmosfera ligoninėje per ilgus metus nepasikeitė?

– Visi į 1976 m. atsidariusią įstaigą atvykę specialistai buvo jauni. Jautėmės lyg viena šeima ar kompanija. Puikiai pažinojome vieni kitus – nuo gydytojų iki sesučių. Net vienas kito vaikų vardus galėjome išvardyti. Dabar viskas pasikeitė, žmonės susvetimėjo. Bet toks laikmetis. Kartais stebiu jaunus žmones, kurie iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų, ir mąstau, kodėl jie nebendrauja vienas su kitu realybėje?

Gydė ir nusikaltėlius

– Teko girdėti, kad esate ne vieną žmogų po įvairių traumų, patirtų avarijų pastatęs ant kojų. Kokie jausmai apima, kai suprantate, jog jūsų dėka kas nors vėl gali vaikščioti?

– Ligoninėje dirbu nuo pat jos įkūrimo, žingsnis po žingsnio atkakliai dirbau, kol tapau Traumatologijos skyriaus vedėju, todėl patirties turiu įvairios ir matyti teko daugybę įvairių atvejų. Vieni ryškiai įstrigo atmintyje, kiti – spėjo pasimiršti. Žinoma, kad malonu, kai suvoki, jog galėjai pagelbėti. Manau, kiekvienas žmogus džiaugiasi galėjęs padaryti gerą darbą. Turiu ir tokių pacientų, kurie padėkoti nepamiršta ir po daugelio metų, atsiunčia atvirukų, parašo žinutę. Kartais jų žodžiai sujaudina iki ašarų. Šiltų asmenybių sutinku ir tarp nelabai gerų žmonių. Traumatologija tokia sritis, jog gydytis pakliūva visokių. Pamenu, maždaug 1990 m., kai nusikaltėliai sprogdinosi, šaudėsi, tekdavo gydyti ir daug "kito" pasaulio atstovų.

– Į visus stengiatės žiūrėti pozityviai?

– Nesvarbu, ar ant operacinio stalo guli benamis, ar stambus viršininkas. Garantuoju, jog visi chirurgai savo darbą atliks vienodai gerai. Būdamas operacinėje kiekvienas turi tikslą – kaip įmanoma geriau atlikti pareigą.

Į realybę grąžina liga

– Teisybė, kad medikai, kiekvieną dieną matydami balansavimą tarp gyvybės ir mirties, tampa cinikai ir atbunka?

– Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Bet gydytojų juokeliai nėra piktybiški. Aišku, pašaliniam žmogui pasiklausius, jų kalbos gali atrodyti keistos ir šiurkščios, bet tai tikrai nereiškia, kad medikas yra praradęs žmogiškumą. Manau, kad bet kuris stebėtojas, atsidūręs daktaro vietoje, panašiai juokauti pradėtų pats. Bet žinote, kas situaciją grąžina į savo vietą? Kai suserga pats medikas ar jo artimasis. Juokaudamas sakau, kad gydytojas kurį laiką nusileidžia ant žemės – tada ir lova kieta gulėti tampa, ir antklodė pasirodo šiaip sau.

– Turbūt ne kartą teko girdėti nuomonę, jog nemažai daktarų yra arogantiški. O gal gydytojo išsilavinimas ir erudicija turi leisti jam jaustis aukštesniam už kitus?

– Taip, asmenybių būna visokių, tačiau nemanau, kad žmogus turi teisę užriesti nosį. Gyvenime esu sutikęs pasaulinio garso chirurgų, kurie yra labai paprasti ir nuoširdūs. Dažniausiai geresni nei kiti nori pasirodyti vadinamos pseudožvaigždutės.

Svajonė – kelionė Amerikos širdimi

– Kaip pailsite nuo įtampos darbe? Kokių pomėgių turite?

– Su žmona esame prisiekę keliautojai. Daug Europos išmaišėme savo automobiliu. Seniau prie mūsų prisijungdavo draugai, vėliau – sūnus ar dukra su šeimomis. Mūsų išvykos dažniausiai trunka dvi ar tris savaites. Tiesa, anksčiau daugiau planuodavome, pasiskaitydavome, o dabar dažnai keliaujame ekspromtu. Nuvykstame į kurią nors šalį ir duriame pirštu žemėlapyje.

– O pagulėti paplūdimyje nesinori?

– Niekada taip ir neteko pabūti tokioje kelionėje. Su žmona vis pašnekame, kad galbūt reikėtų pabandyti. Bet viskas ir baigiasi kalbomis. Neištverčiau dešimt dienų vienoje vietoje.

– Turite svajonių šalį, kurią norite aplankyti?

– Kažkada, kai gyvenome kitoje santvarkoje, labai norėjau nuskristi į JAV. Bet pradėjus keliauti, šis troškimas nuslopo. Esu Europos žmogus. Nelabai traukia ir Azija. Žinoma, pamatyti būtų įdomu, bet tai nėra patologiškas noras. Manau, kad norint keliauti į egzotišką šalį, reikia pažinti jos kultūrą, papročius. Senajame žemyne viskas suprantama ir aišku: eini Paryžiumi ir matai klasikos knygose aprašytas vietas. Tiesa, vieną slaptą svajonę turiu. Tik išsipildyti jai turbūt nelemta. Labai norėčiau pavažiuoti legendiniu "Rout 66" keliu nuo Aliaskos iki pat Šiaurės Amerikos apačios. Žinau, kad mažiausiai įveikti šią trasą truktų apie du mėnesius, o su nuklydimais į šonus, tektų keliauti ir visus metus.

– Kuo dar domitės?

– Nuo jaunystės esu aistringas automobilių sporto mėgėjas. Kokiais 1972 m. ralis Kaune buvo populiaresnis nei krepšinis. Domina viskas, kas susiję su burzgesiu: motociklai, aviacija ir techninės sporto šakos.

Vizitinė kortelė

Gimė 1952 m. balandžio 20 d. Kaune.
1969 m. baigė J.Jablonskio vidurinę mokyklą.
1975 m. baigė Kauno medicinos universitetą ir tapo gydytoju chirurgu.
1976 m. pradėjo dirbti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.
1998 m. tapo Klaipėdos universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėju.
2006 m. Sveikatos apsaugos ministerija skyrė nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą.
1976 m. vedė. Žmona – Vida. Turi du vaikus – Vaidą ir Vytautą bei keturis anūkus.