O kas pažįsta kokį nors trečios kartos vilnietį? Seime, ministerijose. Bet kur. Arba trečios kartos klaipėdietį? Mažai kas. Dauguma išperėta (ne išperos) regionuose. Tolimesniuose ir artimesniuose. Ir ten užauginti. Paskui – žalioj stotelėje žvelgiu į kelio vingį... O jau ten – Vilnius, Kaunas, Klaipėda.

Kone 100 proc. esame šakniniai regionų atstovai ir su regionais esame kone fizinėje sanglaudoje – kaip kokie pusbroliai. Tačiau nebendraujantys, praradę artumo jausmą.

Partijos deklaruoja apie strategiškai svarbią sanglaudą su regionais. Silpni regionai – silpna valstybė, mat silpnų regionų terpėje geriausiai maišyti visokią toksišką košę ir celofaninį dustą, kuris regionuose net nežiaukčiojant praryjamas didesniais kiekiais nei miestuose.

Kaip kuriama tokia terpė, matome jau ne vieną dešimtmetį. 1. Regionuose nuosekliai mažėja mokyklų. 2. Panaikintos ambulatorijos (sveikatos priežiūros punktai). 3. Uždaromi pašto skyriai. 4. Uždaromi bankų skyriai. 4. Uždaromos vaistinės. 5. Naikinami mažiau nei 300 gimdyvių per metus turėję gimdymo ir akušerijos skyriai. 6. Prieš kelerius metus uždaryti mažų apylinkių prokuratūros padaliniai. 7. Šiais metais regionuose uždaryti 24 teismo rūmai. 8. Jau beveik dešimtmetį kalbama apie gydymo įstaigų stambinimą, uždarant regionuose veikiančias ligonines. 9. Regionuose nestatomi baseinus ir sporto sales turintys sveikatingumo centrai, kai didmiesčiuose vyksta tokių statybų lenktynės. Dar pridurkime skurdžius rajonų savivaldybių biudžetus.

Savitai gera padėtis tik regionuose esančiuose vaikų darželiuose. Juose vietos pakankamai ir jos tik daugės arba, neatmestina, jie bus pertvarkomi į senelių slaugos namus. Būtų tipinė konversija, atspindinti deklaruojamos sanglaudos vaisius.