"Kitokių parodų nerengiu. Kitiems dalykams, nei darbas ir ekspedicijos į Sibirą, – neturiu laiko. Paskutinius 30 metų visos mano vasaros po du tris mėnesius praleistos Sibire", – pasakojo G.Alekna.

Penktadienį, kai iki Gedulo ir vilties dienos, kuria minimi tremtyje žuvę lietuviai, buvo likę vos dvi dienos, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, tiksliau, erdvėje lauke, vienai dienai buvo atidaryta jo nuotraukų paroda "Kur gyveno lietuviai...". Joje – tik maža dalis akimirkų, užfiksuotų per ekspedicijas, kurių 53-ose dalyvavo, o 44-ioms ir vadovavo.

G.Alekna yra apvažiavęs ir užfiksavęs didžiąją dalį tremtinių kapinių, kurios yra išlikusios. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Nuotraukose – nė vieno žmogaus.

– Kalbant apie mūsų ekspedicijų narius, kam jie reikalingi nuotraukose. Tik tie, kurie daro šou, rodosi nuotraukose, kaip dirba. Mūsų tikslas yra parodyti kapus, vietoves, objektus, susijusius su tremtimi, o ne mus pačius. Turiu vietinių žmonių nuotraukų, daug tremtinių portretų. Mano svajonė, tik nežinau, ar kada nors pavyks ją įgyvendinti, yra surengti tremtinių, ten gyvenusių, tebegyvenančių, portretų parodą. Kitas dalykas, žmones aš dažniausiai filmuoju, o ne fotografuoju, nes su jais įdomu kalbėti, jie turi, ką papasakoti.

– Iki ekspedicijų fotografavote?

– Ne. Vienuolika metų, tai yra iki 2000-ųjų ekspedicijoje tik filmuodavau. Tų laikų fotografija nepatiko dėl to, kad reikėjo ryškinti juostas namų sąlygomis. Nepatiko ta procedūra su chemikalais.

– Kaip kilo mintis išsiruošti į pirmąją ekspediciją?

– Tai buvo 1989 m. Buvo organizuojama grandiozinė moksleivių iš visos Lietuvos ekspedicija. Tuo metu jau buvau įkūręs Mažeikių vietinę televiziją – pirmąją nevalstybinę Lietuvoje. Organizatorių atstovas, pamatęs mane lakstantį su kamera, paklausė, gal noriu vykti kartu kaip operatorius. Aišku, norėjau. Visą gyvenimą buvau turistas. Kaip atsisakyti kelionės? Vėliau atsirado tokių ekspedicijų entuziastų būrelis.

Mano svajonė, tik nežinau, ar kada nors pavyks ją įgyvendinti, yra surengti tremtinių, ten gyvenusių, tebegyvenančių, portretų parodą.

– Ir jau 30 metų kaip dalyvaujate ekspedicijose į tremties vietas.

– Taip, užsikrėčiau po pirmosios kelionės. Joje sudalyvavau kaip ir atsitiktinai, bet tremtis yra man asmeniškai jautri ir pažįstama tema. Ištremti buvo mano giminės, šeimos nariai, giminių draugai ir taip toliau. Labai daug kas iš artimos aplinkos buvo tremtiniai arba politiniai kaliniai.

– Ką fotografuojate ekspedicijose? Ką jums svarbiausia įamžinti?

– Man svarbiausia įamžinti kapines arba objektus, susijusius su tremtiniais, pavyzdžiui, kultūros namus. Gaila, bet autentiškų lietuvių statytų namų kasmet lieka vis mažiau. Jie arba nugriaunami, arba perstatomi. Kapinėse dominuoja mediniai kryžiai. Įdomu, kaip atrodo kapai, o taip pat labai domina ir kryžiai. Stebina kryžių įvairovė ir jų ilgaamžiškumas, kad tiek dešimtmečių išsilaikė. Didžioji dauguma jų kapinėse, pavyzdžiui, 1989 m. dar stovėjo. Buvo nesupuvę, niekas neišsivežę palaikų, nenugriauti. Daro įspūdį, pavyzdžiui, vienose kapinėse stovintys 110 kryžių.

– Koks jausmas apima tremties ir kalinimo vietose? Gailestis, pyktis, smalsumas?

– Yra gailesčio, bet per tiek ekspedicijų jis nublanko. Pripratau prie kapų, prie kryžių. Liko tik smalsumas pamatyti, atrasti naujų palaidojimo vietų. Įdomu, kaip jos išsilaikė. Kartais pavyksta atrasti labai įdomių dalykų, kryždirbių perliukų. Džiaugiuosi, kai atrandu tai, ko anksčiau nebuvau matęs. Arba, kai atrandu gana gerai išsilaikiusias kapinaites ir galiu jas tokias užfiksuoti. Nusiviliu, kai žinau, kad kapinaitėse buvo palaidota, pavyzdžiui, penkiolika žmonių, o nerandu nė vieno kryžiaus arba vieną du, ir tai nuvirtusius: nespėjau, per vėlai atvažiavau.

Įamžinimas yra pagrindinis dalykas. Tvarkymai ir panašiai yra antraeiliai bei trečiaeiliai, nes tai laikina, savotiškas šou. Kapinės per ekspedicijas nesutvarkomos, tik kosmetiškai aptvarkomos. Per kelerius metus jos dar labiau apželia ir supūva. Bet jų suradimas ir užfiksavimas, aprašymas, koordinačių nustatymas yra labai svarbūs dalykai. Lietuva turėtų žinoti, kur yra palaidoti jų tautiečiai.

– Kas ekspedicijose sunkiausia? Tai, kad sunku pasiekti, prieiti, karštis ir uodai?

– Taip. Didžioji dalis kapinaičių būna kur nors taigoje. Kaimai seniai išnykę. Nebelikę ir kelių. Didelis iššūkis ten nusigauti. Toliau – pavojingi gyvūnai, ypač meškos. Vilkai vasarą mažiau pavojingi. Vienam neginkluotam leistis į taigą… Reikia, kad kas nors palydėtų, pavyzdžiui, medžiotojas, gerai žinantis tas vietoves. Reikia transporto. O jeigu vienas ir išdrįstum leistis 30–50 km į taigą, atėjęs į buvusio kaimo vietą, pabandyk surasti kapines… Pavyktų tik iš antro ar trečio karto, nes reikia vis pasitikslinti, į kairę ar į dešinę nuo kaimo, į Pietus ar į Šiaurę, kaip toli nuo kaimo. Kartais jos būna taip sunykusios, kad pro jas praeini kelių metrų atstumu ir negali suprasti, kad ten yra kapinės.

Reikalus apsunkina uodai, mašalai. Kol eini – dar pusė bėdos, bet kai reikia kapinėse fotografuoti, dėl ko negali judėti, ir jie apspinta, – tai jau iššūkis. Jie labai apsunkina darbą.

– Kiek dar liko jūsų neaplankytų lietuvių tremties ir kalinimo vietų?

– Visų tremties vietų nelankau. Važiuoju tik ten, kur įtariu ar yra duomenų, kad galėjo būti, yra kapai. Manau, kad tokių vietų liko apie 10–15 proc. Liko nedaug, bet jos sunkiai pasiekiamos.

– Tokioms ekspedicijoms paskyrėte savo gyvenimą.

– Tą darau beveik pusę savo gyvenimo – 30 metų. Balandį pasiėmiau savaitę atostogų. Ir pasimečiau – nežinau kaip elgtis per atostogas. Rasčiau, ką veikti, bet esmė, kad labai keistai jaučiuosi. Per atostogas visada dirbdavau. Jeigu iš savo tiesioginio darbo išeidavau atostogų – mėnesį mokamų ir mėnesį arba du nemokamų – važiuodavau į Sibirą. O čia savaitė nei Sibire, nei darbe. Dar būdavo, kad išvažiuodavau į kelionę po Europą.

– Kokius duomenis be vaizdų renkate per ekspedicijas?

– Aprašau kapines. Tai yra nubraižau jų schemą, aprašau, kaip jos ir kiekvienas kapas atrodo, pavyzdžiui, pirmas kapas – kauburėlis, kryžius yra / nėra, su užrašu ar be. Fotografuoju lenteles, nuotraukas, kai kur pasitaiko įdėtų į betoninius kryžius, užrašus. Nuotraukos ir technologijos padeda iššifruoti, kas buvo užrašyta ant lentelės, jeigu užrašai būna sunkiai įskaitomi, beveik išnykę. Koreguojant nuotraukas pavyksta atkurti, išryškinti, kas buvo parašyta.

Nuotraukų iš tremties vietų paroda Kaune veikė vos vieną dieną. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Kas laukia didžiulio jūsų sukaupto nuotraukų, filmuotos medžiagos ir surinktų duomenų archyvo?

– Nežinau. Labai maža dalis sugulė į filmus ir buvo eksponuota parodose. Dalis sudėta į ataskaitas, kurias teikiau atsiskaitydamas už dalį lėšų ekspedicijoms skyrusioms institucijoms. Mano sukauptu archyvu gal domėtųsi ir muziejai, istorinės atminties išsaugojimo įstaigos, jei jos tai gautų už ačiū. Bet veltui tų dalykų niekada neatiduosiu. Ekspedicijos man daug kainavo finansiškai ir fiziškai. Finansuotos ir tik iš dalies finansuotos buvo tik kai kurios iš ekspedicijų. Vieną kartą pasiskaičiavau, kad joms per tiek metų iš savo kišenės išleidau apie 40 tūkst. eurų. Į tai įeina ir kelionių išlaidos, ir išlaidos filmavimo, fotografavimo priemonėms.

– Ką jums asmeniškai davė šios ekspedicijos?

– Aišku, daug davė pažintiniu požiūriu. Bet praradau dar daugiau. Laiką, sveikatą ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, visą vasarą būdamas Sibire praleisdavau tada Lietuvoje užderėjusias daržoves, uogas, vaisius. Ten gyvenau be vitaminų. Plius klimato, laiko kaita, varginantys skrydžiai, nervinis stresas po incidentų. Visa tai susidėjo. Kol jaunas buvau, nesijautė, o dabar jau turiu problemų su sveikata – ir jos iš Sibiro.

– Ar ką nors keistumėte savo gyvenime?

– Jeigu galėčiau pradėti iš naujo – nevažiuočiau į Sibirą. Bet dabar, kai jau tiek jėgų esu įdėjęs, gal važiuočiau ir į dar vieną ekspediciją, jeigu taip pasisektų, kad kas nors ją finansuotų ir leistų sveikata. Tiek daug padaryta ir tik truputis liko. Norėtųsi užbaigti darbą – aplankyti ir užfiksuoti visas išlikusias kapines.

– Koks buvote mokinys mokykloje?

– Mokykloje buvau ganėtinai aktyvus mokinys. Mėgdavau diskusijas tiek su klasiokais, tiek su mokytojais. O mokykla man labai brangi vieta, nes būtent joje sutikau dvi savo gyvenimo meiles: istoriją ir savo sužadėtinę.

– O kodėl pasirinkote mokytojo specialybę?

– Ilgą laiką planavau būti psichologu. Visada domino žmogaus gelmė, vidinis pasaulis, žmogaus daugialypumas, sugebėjimas spręsti problemas, pasirinkimų motyvavimas, todėl aktyviai ruošiausi šiems mokslams. Sprendimą priėmiau Kaune, dalyvaudamas istorijos olimpiadoje. Atsitiktinumas lėmė, kad su manimi negalėjo vykti mane ruošusi istorijos mokytoja, todėl vietoje jos važiavo mano auklėtoja. Kartais reikia paklausyti patarimų, o vieną jų davė mano auklėtoja. Tos kelionės metu ji patarė būdą, kaip suderinti savo smalsumą žmogui ir meilę istorijai.

Labai svarbu išsaugoti savo istoriją.

– Iš karto po studijų pradėjote dirbti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Kaip Jus, jauną mokytoją, priėmė šios mokyklos kolektyvas?

– Kolektyvas, nors ir būdamas brandus, manęs dėl nepatyrimo ir jauno amžiaus neatmetė. Atvirkščiai, jaučiausi priimtas, išgirstas. Turėjau laisvę įgyvendinti savo idėjas.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte dirbdamas mokytoju?

– Mokytojo darbas jau pats savaime yra iššūkis. Nėra vienodos dienos, nėra vienodo tavęs ir mokinių. Bet tokie iššūkiai greitai ugdo, leidžia anksčiau pasiekti brandą. Toks dinamiškas darbas teikia daug džiaugsmo.

– O kas Jus motyvuoja šiame darbe?

– Mane labiausiai motyvuoja prasmė atliekant šį darbą. Man mokytojavimas teikia didelę prasmę. Čia galima perduoti mokiniams esminius Lietuvos ir pasaulio istorijos momentus, o svarbiausia prisidėti prie jauno žmogaus tapimo asmenybe.

– XXI amžiuje visuomenė labai sureikšmina tiksliuosius mokslus ir iškelia jų perspektyvą. Kaip šiandien humanitarui nenublankti prieš tiksliųjų mokslų atstovus?

– Vengčiau priešinti humanitarinius ir tiksliuosius mokslus. Mano nuomone, šiandien kaip tik reikia daugiau šių krypčių integracijos. Žinoma, dabar kaip niekad akcentuojamas tiksliųjų mokslų prioritetas prieš humanitarinius mokslus. O kaip nenublankti? Gal kiek banaliai atsakysiu į šį klausimą, bet savo darbais, kurie ir įrodo vertę. Humanitariniai mokslai apie žmogų, o pati kultūra yra sukurta žmogaus. Manau, tai turi tam tikrą amžinumo gyslelę, kodėl turėtume to atsisakyti?

Asmeninio archyvo nuotr.

– Buvote išvykęs į Suomijos mokyklas. Kokios patirties įgijote stažuotės metu?

– Smagu palyginti Lietuvos ir Suomijos švietimo sistemas. Teko aplankyti ne vieną Helsinkio mokyklą. Didžiausias dalykas, kurio pasigendu Lietuvos švietimo sistemoje yra pasitikėjimas. Visų pirma, valstybė turėtų pasakyti, kad mes pasitikime savo mokytojais. Taip pat visuomenė turėtų pasakyti, kad mes pasitikime savo mokytojais, jie žino kaip ugdyti vaikus, nes jie tam paruošti. Tada mokytojai jaus didelę atsakomybę prieš visuomenę. Tai stums į pasitikėjimą savimi, kuris leis kūrybingiau žiūrėti į ugdymo procesą. Manau, tai išeitų į naudą mokiniams, o todėl mes, mokytojai, ir būname mokykloje. Turime ambiciją padaryti mokytojo specialybę prestižinę iki 2025 metų. Dabar pats laikas pradėti.

– Kodėl taip atsitiko, kad šiandien mokytojas turi kovoti dėl savo prestižo visuomenėje?

– Lietuvoje turime tris milijonus krepšinio ekspertų, bet taip pat turime ir tris milijonus švietimo ekspertų. Kiekvienas iš mūsų mokėmės, turime savo užsimezgusį ryšį su mokykla. Kiekvienas mūsų, remdamasis ta patirtimi, žinome, ką mokykloje pakeisti. Džiugu, kad esame reiklūs mokyklai, bet gaila, kad remiamės ne moksliniais tyrimais, o savo asmenine patirtimi, kuri dažnu atveju ir iškreipia šiandienos mokyklą. Žinoma, lūkesčiai iš mokyklos turi būti dideli, dideli jie turi būti ir mokytojams. Prestižas pasiekiamas tik teisingai dirbant savo darbą. Galiu paminėti daug puikių mokytojų, kurie yra savo darbo profesionalai, reiškiasi turime žmonių, kurie patenka į geriausiųjų kategoriją. O apibendrindamas, noriu pasakyti, kad turėtume labiau pasitikėti mokytojais, o patys mokytojai turėtų dar atsakingiau žiūrėti į savo darbą. Visa kita tik laiko klausimas.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti mokytojas?

– Mokytojas pirmiausia turi pasižymėti smalsumu, empatija, noru tobulėti, gebėjimu dalintis. Žinoma, šiame darbe nepamaišo ir kantrybė.

Asmeninio archyvo nuotr.

– O kuo turėtų būti grindžiami mokytojo ir mokinio santykiai?

– Mokytojo ir mokinio santykiai privalo būti grindžiami susitarimais ir duoto žodžio laikymusi. Aš manau, kad tai yra Vakarų kultūros esmė. Jei mokinys ir mokytojas pirmosiomis pamokomis susitaria dėl esminių elgesio, mokymosi taisyklių ir abi pusės to laikosi, tada ugdymo procesas gali vykti sklandžiai.

– O mokytojas turi ugdyti asmenybes ar genijus?

– Mokytojas turi sukurti optimaliai palankias sąlygas vaikui augti ir tobulėti. Sukurti tokias sąlygas, kuriose nebūtų patyčių, besimokydamas vaikas susidurtų su iššūkiais, o juos sprendžiant reikėtų pasistengti, mokykloje susidurtų su žmonėmis, su kuriais būtų malonu bendrauti, iš kurių būtų galima mokytis. Tada bus vietos ir kiekvieno vaiko asmenybės ūgtelėjimui, ir kiekvieno vaiko genialumo pasireiškimui.

– Dažnai visuomenėje sureikšminami skaičiai, mokinių pažymiai, egzaminų įvertinimai, kiekvieną vasarą tik ir laukiame šimtukų. Kodėl taip yra?

– Skaičiai yra greitas ir lengvas būdas matuoti. Vertinti reikia, bet reikia tai daryti suteikiant kuo platesnį grįžtamąjį ryšį. Kad įvertinus, būtų galima pasidaryti išvadas, tobulėti. Kartais pažymiai sutampa su tikrosiomis mokinio kompetencijomis, kartais ne, todėl vertinimas turi būti teisingas, o ne tik skaičius dėl gražesnės statistikos.

– Galite pasigirti ir aktyvia visuomenine veikla. Šiais metais dalyvavote projekte „Misija Sibiras“. Kodėl nusprendėte išbandyti čia savo jėgas?

– „Misija Sibiras“ – šansas prie istorijos prisiliesti gyvai. Nuvažiavus į tremties vietas, susitinkant su vis dar gyvais tremtiniais, istorija atsiveria kitu kampu. Žinoma, jos pakartoti negalima ir tikiuosi, kad tokių tamsių „pavasario“ ir „rudenio“ naktų Lietuvai daugiau neteks patirti. Kita vertus, labai svarbu išsaugoti savo istoriją. „Misija Sibiras“ nėra tik nuvykimas į Sibiro gelmėse atgulusius lietuvių kapus, tai yra ir grįžimas į Lietuvą, dalinimasis gauta patirtimi. Šis istorijos gyvumas mane ir traukė į Misija Sibiras.

– Kokia 2019 metų komandos „Misija Sibiras“ kryptis?

– Šiandien dar nežinome kur keliausime. Ruošiamės dvejoms kryptims, tiek Sibirui į Krasnojarsko sritį, tiek Kazachstanui.

Asmeninio archyvo nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasitiko iš ekspedicijos po lietuvių tremties vietas Irkutske sugrįžusius „Misijos Sibiras‘17“ dalyvius ir pakvietė juos pusryčių.

Prezidentė dvi savaites Sibire ekspedicijoje praleidusius jaunuolius vaišino lietuvišku maistu, savo šilauogėmis ir obuolių sultimis.

Pasak prezidentės, pilietiškas ir sąmoningas jaunimas yra mūsų šalies stiprybė ir ateitis. „Misija Sibiras“ – išskirtinis mūsų skaudžios istorijos įprasminimas ne tik saugant atmintį, bet ir perduodant ją ateities kartoms. Kol atsimename, kokią kainą tauta sumokėjo už laisvę, tol niekuomet nepritrūksime stiprybės kovoti už savo šalį.

Prezidentės teigimu, tikroji dalyvių misija prasideda būtent dabar – šviesti, mokyti, ugdyti kitus, perteikiant ekspedicijos tikslus ir įspūdžius. Tai galimybė dar sykį pagerbti tremtinius, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, be kurių pasiaukojimo nebūtų šių dienų Lietuvos. Prezidentė palinkėjo, kad jaunimui nepritrūktų jėgų tęsiant pradėtą misiją – taip, kaip jos netrūko keliaujant po atšiaurias vietoves, tvirtai laikantis komandoje, tvarkant sunkiai atpažįstamas lietuvių kapines.

Šiemet „Misija Sibiras“ projektas prisijungė prie prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“. Iš ekspedicijos Sibire grįžę misijos dalyviai lankysis vaikų globos namuose, vaikų dienos centruose ir pasakos okupacijos ir trėmimų istoriją.

Tvarkė gaisrų nuniokotas kapines

Pasitikti grįžusių jaunuolių į stotį ankstų rytą susirinko apie 50 žmonių, tarp kurių daugiausiai buvo ekspedicijos dalyvių artimieji, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, politikai.

Šiemet šešiolika „Misija Sibiras“ komandos narių lankėsi Irkutkse, kur tvarkė Tuluno ir Nižneudinsko rajonuose esančias tremtinių kapines. Čia iš viso buvo maždaug 90 gyvenviečių, kur kūrėsi ištremti lietuviai.

Kai kurios tvarkytos tremtinių kapavietės buvo nuniokotos miško gaisrų.

„Po penkerių metų ten nebūtų likę jokios žymės. Tai mes būtent toje vietoje, kur stovėjo seni kryžiai, atstatėme naujus ir dėka mūsų tos kapinės dar kurį laiką, iki kitos ekspedicijos gyvuos“, - žurnalistams sakė ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas.

„Aš tikiuosi, kad po 30 metų ekspedicijos vis dar vyks, nauja karta bus užaugusi. Tas darbas neturi nutrūkti“, - pridūrė jis.

Per dvi Rusijoje praleistas savaites lietuviai spėjo sutvarkyti devynerias kapines, nors paprastai „Misijos Sibiras“ dalyviai spėja jų atstatyti daugiau.

Šiemet ekspedicijos dalyviams teko daug žygiuoti, kartais sunkiai sekėsi surasti ir pačias kapavietes. Prieš išvažiuodami į Rusiją jie dar Lietuvoje kartu su buvusiais tremtiniais kūrė schemas ir žemėlapius.

„Per ribotą laiką mes padarėme tą maksimumą, kurį galėjome padaryti“, - sakė A.Fokas.

Sutiko lietuvių

22-ių ekspedicijos dalyvį Dovydą Žiogą kelionė paveikė emociškai.

„Labai keistas ir geras jausmas, kad esi prisilietęs prie istorijos išsaugojimo, o dabar galėsi perduoti tai visiems kitiems“, - sakė jis.

Tuo metu 28 metų Agnė Pašvenskaitė džiaugėsi šiltu sutikimu Vilniuje ir tuo, kad su vaikinų pagalba galėjo prisidėti prie sunkių darbų statant kryžius: „Labai jais džiaugiamės, jie mūsų niekada neatskyrė, visada stengėsi įtraukti, kad mes būtumėme lygiavertės ir jiems padėtume“.

„Misijos Sibiras“ dalyviai Irkutske, kaip ir kiekvienos ekspedicijos metu, tradiciškai sutiko vietinių lietuvių - buvusių tremtinių ar jų atžalų.

„Daugeliui jų sugrįžta prisiminimai į tuos laikus, sugrįžta prisiminimai apie tremtį. (...) Galbūt šeimose jie apie tau jau pabendravę pakankamai, tačiau čia atvyksta nauji žmonės, kurie tuo domisi“, - sakė ekspedicijos vadovas A.Fokas.

Jis pabrėžė norintis, kad į Rusiją vykęs jaunimas šiemet dar daugiau pasakotų lietuviams apie patirtus įspūdžius ir Lietuvos tremtinių istoriją.

„Mūsų ekspedicija baigėsi, bet misija nesibaigia“, - teigė pats devintą kartą į Sibirą vykęs A.Fokas.

„Misija Sibiras“ rengiama jau dvyliktus metus, per ekspedicijas sutvarkyta per 100 lietuviškų kapinių. Nuo 2006 metų norą leistis į sudėtingas keliones Lietuvos tremtinių keliais pareiškė daugiau kaip 12 tūkst. jaunų šalies žmonių.

Sovietams okupavus Lietuvą 1940 – 1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 130 tūkst. žmonių.

URM susitiks „Misijos Sibiras’16“ ir 1988–1989 metais vykusių ekspedicijų dalyviai, pranešė ministerija.

Atgimimo metais viena pirmųjų lietuvių ekspedicijų į Sibirą vyko į Igarką. Prabėgus 28 metams į Igarką vyko ir „Misija Sibiras‘16“ komanda. Šių abiejų ekspedicijų dalyviai dalinsis savo patirtimi ir unikaliais išgyvenimais.

Ekspedicijos dalyvius pasveikins užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Ketvirtadienį URM bus pristatyta 2016 metų misija, parodyti režisieriaus Vytauto Damaševičiaus ir Petro Abukevičiaus filmo „Sugrįžimas“ apie lietuvių tremtinių palaikų pargabenimą į Lietuvą 1989 metais fragmentai.

Igarka – didelė gyvenvietė, tapusi miestu nuo 1931 metų, esanti prie Jenisiejaus upės, maždaug už 160 km nuo šiaurės poliarinio rato. Vien 1948 metais čia ištremta apie 8 tūkst. lietuvių.

Po kelių metų vėl į kapinaites grįžę tvarkytis lietuviai rado ant kiekvieno kapo padėtas plastikines gėles. Sibiro kapų tvarkymas vietos bendruomenėms padeda megzti žmogiškuosius ryšius, o tremtinių giminaičiams – ryšį su Lietuva.

„Daugelis tremtinių vaikų ir anūkų, gyvenančių Buriatijos, Krasnojarsko, Altajaus ir Irkutsko kraštuose, nebekalba lietuviškai. Nors turi dvigubą pilietybę, į Lietuvą važiuoti nenori, nedrįsta. Dažnas jaunesnis lietuvių palikuonis važinėja su Georgijaus juostelėmis ir pasaulį mato per vietinės žiniasklaidos filtrą arba tiesiog stengiasi nesigilinti, nesitapatinti su savo tautybe“, - pasakojo po darbų Sibire neseniai grįžęs lietuvių tremtinių kapų tvarkymo projekto vadovas kun. dr. Rimantas Gudelis. „Lietuviškų mokyklų, bendrų projektų jiems trūksta, todėl kapų tvarkymas vietos lietuviams, o jų pavyzdys – ir kitoms tautoms, po truputį tampa pagrindiniu bendru vardikliu, prisiminimų generatoriumi“.

Pasak R. Gudelio, į tremtinių kapų tvarkymą Sibire šiemet įsitraukė apie 50 vietinių lietuvių. Iš Lietuvos gautą paramą kapų tvarkymui jie panaudojo ir išraiškingiems memorialams. Vienose Krasnojarsko kapinaitėse, kuriose palaidoti daugiausia į darbus miškuose išsiųsti tremtiniai, pastatė kryžius, kurių saulutės – iš medkirčių tuomet naudotų benzopjūklų grandinių. Kitose kapinaitėse atnaujinę tvorą, ją papuošė Gedimino stulpais.

„Kai mes Lietuvoje daug kalbame apie Sibiro kapus, atrodo, kad didžiausias dėmesys šioje temoje skiriamas mirusiesiems arba jų istorijos pažinimui. Bet įtraukdami į kapų tvarkymo darbus vietos bendruomenes kalbame apie tuos lietuvius, kurie yra gyvi, tik jaučiasi nutolę, kartais net užmiršti Lietuvos. Paremdami kapų tvarkymo projektą suteikiame gyvybės lietuvių kultūrinėms bendrijoms iš Krasnojarsko, Buriatijos, Altajaus ir Irkutsko, o tiems, kurie jau nebeturi ryšių su Lietuva, padedame juos vėl užmegzti“, - kalbėjo R. Gudelis.

Sibiro lietuviai savo kapus pagal išgales tvarkė jau seniai. Ulan Udė mieste gyvenantis Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos pirmininkas Bernardas Razgus pasakojo, kad pajuto pareigą tai daryti prieš dešimt metų. „Tai buvo tarsi vizija: išgirdau, kad mane kviečia – „tų kapelių niekas netvarkys, eik, Bernardai, ir tvarkyk“, – kalbėjo tremtinys. Nuo 2014-ųjų jie įgijo daugiau galimybių, nes lėšas projektui „Lietuvių tremtinių kapų Rusijoje – Buriatijos, Krasnojarsko, Irkutsko, Altajaus ir kt. kraštuose tvarkymas“ ėmė skirti Lietuvos Kultūros rėmimo fondas. Šiemet į projektą investuota apie 19 tūkst. eurų fondo lėšų, dar 5 tūkst. eurų paaukojo rėmėjai. Sutvarkyta dešimt kapinaičių, į darbus įsitraukė penkios lietuvių bendruomenės.

Ankstų pirmadienio rytą traukiniu iš Rusijos parvažiavusius jaunuolius, kurie nuo liepos vidurio Sibire tvarkė tremtinių kapus, stotyje pasitikino dešimtys žmonių. Tarp pasitinkančių - ir buvę tremtiniai, kurie tremties takais keliavusius ekspedicijos dalyvius sutiko dainuodami.

Stotyje grįžtančių laukė ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, parlamentaras Audronius Ažubalis. Vėliau pirmadienį misijos dalyvius priims prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Liepos viduryje į Igarką už Šiaurinio poliarinio rato išvykę jaunuoliai ten tvarkė lietuvių tremtinių kapus.

Anksčiau ekspedicijų metu paprastai keliaudavę po įvairius Rusijos miestus ir tvarkę daug kapinių, šiemet „Misijos Sibiras“ dalyviai savaitę praleido vienose kapinėse Igarkoje, kur, vietinių teigimu, palaidota mažiausiai 500 lietuvių.

„Lietuviškos kapinės, vietiniai jas taip ir vadina“, - Vilniaus geležinkelio stotyje BNS sakė ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas.

Jis pasakojo, kad hektaro ploto Igarkos kapinės yra didžiausios kapinės Sibire.

Per savaitę „Misijos Sibiras“ dalyviai sutvarkė tą kapavietę, atstatė nuvirtusius ir pastatė devynis naujus kryžius.

„Kas įdomiausia, kad mes medieną turėjome organizuotis iš Krasnojarsko, kuris buvo už 1,7 tūkst. kilometrų nuo Igarkos. Tremtiniai savo laiku Igarkoje dirbo vienoje iš didžiausių lentpjūvių, tačiau dabar ten nieko nelikę, viskas bankrutavę“, - sakė A.Fokas.

„Ši ekspedicija buvo ypatinga savo sąlygomis. Vykome į tolimąją Šiaurę - amžinojo įšalo žemę“, - pridūrė jis.

25-erių ekspedicijos dalyvis Vaidotas Steponavičius teigė, kad jam kelionė atrodė kaip greitas veiksmo filmas.

„Teko ir paskubėti, ir naktimis padirbti, ir priimti staigius, greitus sprendimus, bendrauti su vietos valdžia, kuri buvo ne visuomet draugiška“, - kalbėjo V.Steponavičius.

Vaikinas sakė, kad bendri iššūkiai labai suvienijo „Misijos Sibiras“ komandą ir net pasibaigus ekspedicijai lieka stiprus vienybės jausmas.

Ekspedicija „Misija Sibiras“ vyksta jau vienuoliktus metus.

Organizatorių teigimu, norinčiųjų dalyvauti ekspedicijoje kasmet daugėja. Šiemet dalyvauti ekspedicijoje norą buvo pareiškę 800 dalyvių, iš jų atrinkti 16.

Sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos į tremtį ir lagerius buvo ištremta daugiau nei 280 tūkst. žmonių.

Išskirtinės ekspedicijos 16-os dalyvių komanda liepos 17 d. leisis į dviejų savaičių ekspediciją Sibire ir prisidės prie istorijos išsaugojimo.

Projekto tikslas – pagerbti tremtinių atminimą, išlaikyti istoriją gyvą ir leisti prie jos prisiliesti visiems: tiek pačių ekspedicijų metu, tiek pristatymuose, kurie vyksta jau po ekspedicijų. Per dešimtmetį įvyko 14 ekspedicijų, sutvarkyta daugiau nei 100 kapinių, surengta per 1000 pristatymų, sukurti 9 dokumentiniai filmai, išleistas dešimtmečio fotografijų albumas.

„Misija Sibiras’15” ekspedicijos dalyvė ir dokumentinio filmo režisierė Julija Ciurupa kviečia visus išdrįsti sau mesti iššūkį ir nebijoti pildyti anketos: „Norintiems nieko nereikia patarti – jie jau nori tapti. Reikia kreiptis į tuos, kurie niekada nemanė, kad tai būtų įdomu, arba „eik tu, aš gyvenime nenueičiau“. Projekto pristatymuose visiems rodau savo pavyzdį: pažiūrėkit į mane, kiek aš sveriu, kokio aš esu ūgio ir kaip aš galiu panešti 15 kg kuprinę. Aš sugebėjau tai padaryti ir tikrai nezyziau ir nesiskundžiau. Jeigu galiu aš, tai gali bet kas iš tų jaunų žmonių. O kodėl reikia? Prieš atsakant sau į šį klausimą, reikia pagalvoti, kad tavo gyvenimas gali pasikeisti, įgauti visai kitų spalvų, atrasti žmonių, apie kuriuos nė nebūtum pagalvojęs.“ Anketą galima pildyti www.misijasibiras.lt.

„Misija Sibiras“ projekto dalimi galima tapti ir skiriant jam savo paramą. Kiekvienas paaukotas euras būna panaudotas tikslingai, dalis sumos skiriama ekspedicijos įgyvendinimui, o kita dalis skirta projeto pristatymų organizavimui. Vien 2015-ųjų metų ekspedicijos dalyviai surengė daugiau nei 150 pristatymų. Būtent šių susitikimų metu projekto istorijos ir idėjos gali sklisti visoje Lietuvoje ir net už jos ribų. „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia prisidėti prie projekto ir skirti jam savo paramą portale www.aukok.lt.

Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas šią savaitę susitiko su „Misijos Sibiras'2015“ dalyviais, savaitgalį grįžusiais iš ekspedicijos Rusijos Tomsko srityje.

Susitikimas ambasadoriaus iniciatyva vyko antradienį.

„Jiems buvo įdomu, kaip mums sekėsi, kokie mūsų įspūdžiai, kokie kitų metų planai (...) Natūralu, kad jie domisi. Jie suinteresuoti, kad mūsų ekspedicija sklandžiai pavyktų“, - BNS ketvirtadienį sakė „Misijos Sibiras“ vadovas Arnoldas Fokas.

Pasak jo, politinėmis temomis nei su ambasadoriumi, nei su Rusijos gyventojais ekspedicijos metu nekalbėta.

Rusijos ambasados pranešime teigiama, kad A.Udalcovas pažymėjo tokių Lietuvos jaunimo kelionių į Rusiją svarbą, kai ne tik pagerbiami represuoti asmenys, bet ir susipažįstama su šiuolaikinės Rusijos gyvenimu.

„Maskvos centras spindintis visu savo grožiu, matyti, kad ten daugybė pinigų ateina. Maskva skiriasi labai nuo visos Rusijos. Tomskas irgi gana tvarkingas, įdomus miestas su architektūra, bet giliau nuvažiavus į regionus, panašu, kad daugelyje vietų laikas sustojo. (...) Ekspedicijos dalyviams tai buvo puikus būdas pamatyti sąlygas, kuriomis gyveno tremtiniai. Nuo to laiko ne daug kas pasikeitę, net daugelis tremtinių statytų pastatų išlikę“, - pasakojo A.Fokas.

Anot jo, vietos gyventojai ar valdžia, sužinoję, kokiu tikslu lietuviai atvyko, priimdavo šiltai, padėdavo.

„Džiaugėsi, kad tvarkome kapus, kad neužmirštame, kiti net parodydavo lietuvių buvusias kapines, nes ten jokios žymės nelikę“, - BNS sakė A.Fokas.

Jis atkreipė dėmesį, kad daugelis sutiktų vietos gyventojų taip pat buvo represuotųjų palikuonys.

Projektas „Misija Sibiras“ vykdomas nuo 2006 metų. Jo tikslas - pagerbti tremtyje nukentėjusius bei žuvusius tautiečius, skatinti kartų tarpusavio supratimą, suteikti jaunimui galimybę artimiau pažinti praeities įvykius.

Lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire - Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane - jau aplankė 13 jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 110 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.

Sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos į tremtį ir lagerius buvo ištremta daugiau nei 280 tūkst. žmonių.

Trylika surengtų ekspedicijų „Misija Sibiras“ yra geriausia istorijos, pilietiškumo ir patriotiškumo pamoka, minint Lietuvos okupacijos ir tremčių 75-metį Seime sakė vienos iš jų dalyvis Giedrius Tradišauskas.

„Misija Sibiras yra pati geriausia istorijos, pilietiškumo ir patriotiškumo pamoka. Mes, projekto dalyviai, savo akimis matėme, kad grasinimai, badas, vergiškas darbas nepalaužė lietuvių tautos dvasios. Didžioji tremtinų dalis siekė bet kokia kaina sugrįžti namo ir sugrįžo. Kai kurie ten liko, bet iki šiol sapnuose mato Tą Vienintelę Žemę“, - pirmadienį per iškilmingą minėjimą teigė G.Tradišauskas.

Anot jo, per devynis projekto „Misija Sibiras“ gyvavimo metus sutvarkyta daugiau kaip šimtas lietuviškų kapinių.

„Neslėpsiu, apima pasididžiavimas, kai taigos apsuptyje sutikti vyresni rusai, sužinoję iš kur esame, čia gyvenusius lietuvius mini tik geru žodžiu. Sako, kad tremtiniai iš Lietuvos buvo geri, darbštūs, artimui padedantys ir laisvės trokštantys žmonės“, - kalbėjo ekspedicijos dalyvis.

Jo tvirtinimu, nors projektas vykdomas jau dešimtus metus, jo prasmė nemažėja.

Ekspedicija „Misija Sibiras“ vykdoma nuo 2006 metų. Jos tikslas - pagerbti tremtyje nukentėjusius bei žuvusius tautiečius, skatinti kartų tarpusavio supratimą, suteikti jaunimui galimybę artimiau pažinti praeities įvykius bei dar kartą parodyti visuomenei, jog jauniems žmonėms rūpi jų šalies istorija.

1940 metų birželio 15 dieną Sovietų sąjunga, sulaužydama tarptautines sutartis, okupavo Lietuvą. 1941 metų birželio 14-osios naktį prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Rusiją.

Iš viso per 1940 – 1953 metais iš Lietuvos į tremtį ir lagerius buvo išvežta daugiau nei 280 tūkst. žmonių.

Iki 2015 m. gegužės 11 d., dar galima pildyti pilietiškiausio projekto „Misija Sibiras’15“ dalyvio anketą. Jei esi pasiruošęs prisiliesti prie tautos istorijos, atkurti bei išsaugoti praeities prisiminimus, nedelsk ir galbūt tu tapsi šių metų ekspedicijos dalyviu.

Projekto tikslas – pagerbti tremtyje nukentėjusius bei žuvusius tautiečius, skatinti kartų tarpusavio supratimą, suteikti jaunimui galimybę artimiau pažinti praeities įvykius bei dar kartą parodyti visuomenei, jog jauniems žmonėms rūpi jų šalies istorija. Šių metų ekspedicijos dalyviai keliaus į lietuvių tremties ir kalinimo vietas Sibire, Tomsko srityje (Rusijos rytuose).

Pasak 2011-ųjų metų ekspedicijos dalyvio Juozo Valčiuko, „Misija Sibiras“ tai daugiau negu projektas, tai kelionė į save: „Ši idėja apjungia net kelias Lietuvas: išėjusias kartas, išgyvenusias dėl Lietuvos ir ją kūrusias bei jaunąją, šiandienos kartą, kuri pasiryžta važiuota į Sibirą tvarkyti kapų ir pasakyti – mums ne vis vien, mums tai svarbu, ir ten taip pat liko dalis Lietuvos. Kviečiu jaunimą prisijungti prie „Misija Sibiras“, pildyti anketas ir sudalyvauti šioje nuostabioje kelionėje į istoriją ir į save.“

Pildyti atrankos anketą skatina ir „Misija Sibiras’12“ dalyvis Tadas: „Tapęs „Misija Sibiras“ dalimi tu tampi dalimi ir bendruomenės, kuriai šis projektas pakeitė visą gyvenimą. Išdrįsk žengti pirmą žingsnį!“

Kasmet keli šimtai jaunų bei pilietiškų žmonių išreiškia norą tapti projekto dalyviais, o šie metai ypatingi, nes istorinės atminties ekspedicija vyks projekto dešimtmečiui paminėti. Todėl visi norintys tapti istorinio „Misija Sibiras’15“ žygio dalimi dalyviais gali pildyti atrankos anketą internetiniame misijasibiras.lt puslapyje iki 2015 m. gegužės 11 d. vidurnakčio.

Per dešimt projekto „Misija Sibiras’15“ gyvavimo metų savo norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 10 000 jaunų žmonių, suorganizuota 13 ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurti dokumentiniai filmai. Visa tai prisidėjo prie jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymo.