Vadina save kaimiečiu

Draugiškai patrauktas per dantį, kad su kolega Martynu Starkumi jau apkeliavo visą pasaulį ir daugiau nebeturi kur keliauti, Vytaras purto galvą. „Tai kad ne... Pasaulis didelis ir kuo daugiau keliauji, tuo didesnis jis atrodo. O sodybą Dzūkijoje įsigijau seniai, tik gal pastaruosius dvejus metus čia leidžiu daugiau laiko nei savo namuose Vilniuje“, – aiškina žurnalistas, save pusiau juokais, pusiau rimtai vadinantis kaimiečiu.

Artimiausias kaimynas, sako, gyvenąs maždaug už puskilometrio. Jis irgi turbūt bus atsikraustęs iš miesto – neseniai tapęs kaimiečiu. Tarp tokių naujakurių yra net vienas anglas, IT specialistas, iš lietuviškų miškų per nuotolį vadovaujantis beveik pusšimčio darbuotojų komandai. „Tik niekas čia mūsų naujakuriais ar kaimiečiais nevadina. Nebent mes patys. Vietiniams esame... užeiviai. Aš užeivys (su „y“), mano bičiulis Martynas Starkus, įsikūręs netoliese, irgi užeivys“, – su pakilia gaidele balse porina Vytaras, mėginantis ne tik gyventi Dzūkijoje, bet ir kalbėti dzūkiškai.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Gaidys daro tvarką

Šiuo metu pagrindiniai pašnekovo fermos augintiniai – vištos ir ožiukai. Kol neturėjo gaidžio, vištidėje nebuvo nei tvarkos, nei kiaušinių. „Tik įleidau gaidį, jau po kokių 20 minučių įvyko gamybinis susirinkimas ir vištos ėmė jo klausyti. Dabar kas rytą dedeklės dovanoja po 6–8 kiaušinius, kuriuos be galo mėgsta visa mūsų šeima: žmona, dukra, anūkai“, – pasakoja jis.

Dzūkijos vienkiemyje apsigyvenęs žurnalistas juokauja, kad ne mažiau nei kiaušinius jo anūkai mėgsta pomidorus. Vyresnėliui patinka raudona spalva – skina raudonus, mažėliui labiau prie širdies žalia – nuskabo visus žalius, jiems dar nespėjus sunokti.

Tik niekas čia mūsų naujakuriais ar kaimiečiais nevadina. Nebent mes patys. Vietiniams esame... užeiviai.

Nors Vytaras nelenda į vištų šeiminius reikalus, bet mato, kad jų pulkas po truputį didėja. Gimsta tai vienas, tai kitas naujas gyventojas. Iš pradžių vištos jo nepriima, bet motina gina. Paskui po truputį jis užauga.

„Net be mano pagalbos – kokių nors specialių šildomų lempų ar specialaus pašaro. Nieko ypatingo neperku. Tik rytais einu su arbatos puodeliu žiūrėti, kaip tos vištos elgiasi, ką veikia. Draugams sakau, kad sodyboje turiu atidaręs meditacinį Dzūkijos vištų centrą. Jausmas panašus lyg į akvariumo žuvytes žiūrėtum arba į degančią ugnį“, – pasakoja šeimininkas.

Jo įsitikinimu, posakis „kvailas kaip višta“ nelabai teisingas. Jam vištos atrodo gudrūs sutvėrimai, mat, kai ateina su kibiru maisto, išsyk visos puola trintis prie maitintojo kojų kaip kokie katinai. „Tačiau klauso tik gaidžio. Man belieka su pavydu stebėti, kaip jis garsais ir sparnų mostais vištidėje tvarką reguliuoja“, – pasakoja V. Radzevičius.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ne ūkis, bet... ferma!

Paklaustas, kodėl jo laidos pavadinime yra žodis „ferma“, nesutrinka. Sako, kad kiekvienas lietuvis, turintis sodybą, jo galva, turi ir ūkį. „Na, o aš per dešimt metų šioje sodyboje jau praaugau ūkio ribas ir įžengiau į fermos stadiją: turiu didžiulį daržą, šiltnamį, dešimtį vištų su gaidžiu, ožiukų porą, šunį. Todėl ir gimė idėja plėsti šeimos ūkį, bandyti iš jo gėrybių kažkaip patiems išsilaikyti, o svarbiausia – viską daryti savo rankomis“, – aiškina naujai užgimęs fermeris.

Kadangi gyvenant ūkiškai visko reikia, Vytaras nori seną daržinę paversti ūkiniu pastatu, kuriame pastatytų ir duonkepę krosnį, ir viryklę. „Kaip man seksis įgyvendinti visas savo idėjas, žiūrovai matys laidoje. Tikrai neslėpsiu, su kokiais iššūkiais susiduriu ir kaip visa tai priima mano šeima. Ji dažnai būna čia, bet vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia mieste“, – pasakoja fermos šeimininkas.

Atstumai nuo sodybos iki sostinės ar Kauno nedideli – apie 100 su trupučiu kilometrų. „Ne be reikalo Merkinės kraštas nuo seno buvo vadinamas istorine kryžkele, per kurią vedė visi pagrindiniai Lietuvos keliai“, – aiškina vienas garsiausių Lietuvos keliautojų, drauge su bičiuliu M. Starkumi besiblaškantis po pasaulį jau beveik penkiolika metų.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Juokais vadina save mišrūnu

Paklaustas, ar sodyba Merkinės apylinkėse – atsitiktinumas, prisiekia, kad nei seneliai, nei proseneliai čia negyveno. „Jei žiūrėtume pagal įstatymą, Vilnius yra Dzūkijoje, bet dzūkai savęs vilniečiais tikrai nevadina, – filosofuoja jis. – Mano mama – iš Suvalkijos, tėtis – iš Aukštaitijos, bet kadangi mamos mergautinė pavardė yra Žemaitytė, o į visą tą etnografinių regionų kokteilį dar įsimaišiusi ir Dzūkija, – tai aš  toks mišrūnas“, – juokiasi Vytaras.

Pasak jo, vis daugiau lietuvių pastaraisiais metais gamtoje ieško ramybės, atsiskyrėliško gyvenimo pagal gamtos ritmą. Sako, jei nuo pagrindinio vieškelio pasuksi į bet kurį miško keliuką, tikrai atsiremsi į kokią nors sodybą, kurioje gyvens jau ne vietiniai, bet tokie patys kaip jis – užeiviai.

Apie prisvilusius blynus

Vaikystės vasaras Vytaras praleisdavo Pilviškėse, Kupiškyje. Ten matė, kaip dirbami ūkio darbai.

„Dar mažas būdamas pramokau visko – nuo šieno vartymo iki važnyčiojimo. Mano tėtis geologas, bet gerai pamenu, kaip jis statė bazę kažkur prie Molėtų. Aišku, dabar tos statybos labai pasikeitusios. Nepalyginsi su tuo, kas buvo seniau. Tačiau man labai padeda pusbrolis Tomas Radzevičius, išmanantis statybų verslą. Iš jo gaunu daug vertingų patarimų. Man, kaip ir kiekvienam vyrui, besidominčiam meistryste, statybų sritis labai įdomi“, – prisipažįsta jis.

Vytaras nemeluoja sakydamas, kad viską sodyboje daro pats. Kiek gali – dalyvauja, kiek negali – mokosi iš kitų. Todėl valandų valandas galėtų pasakoti apie kuriozines situacijas ir prisvilusius blynus – tik jau ne virtuvėje, bet savo fermoje.

Pirmąjį daržą buvo sukasęs viduryje kiemo, bet greitai suprato, kad ta vieta – tikra saulės kepykla. „Ten beregint viskas išdžiūvo. Teko daržą perkelti į kitą vietą, o taip kruopščiai buvau jį sukasęs“, – apgailestauja jis.

Dar viena klaida, kurios vyras siūlo nedaryti sodybų naujakuriams –  nereikalingi daiktai. Juos dažnai draugai ar pažįstami dovanoja sakydami: „Imk – gal ūkyje prireiks.“ „Neimkite svetimo šlamšto jokiu būdu! Ir savo užteks...“ – juokiasi jis ir prisipažįsta, kad ne vienus metus turėjo dirbti jo utilizatoriumi.

Na, o trečioji klaida, kurią įvardija V. Radzevičius – namo remontas. Iš pradžių bandė išlaikyti jį kuo autentiškesnį, bet dėl patirties stokos pavertė namo sienas tikru pelių rojumi. Teko viską perdaryti iš naujo.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Išmoko mąstyti kūrybiškai

„Kai gyveni sodyboje, nuolat visko nutinka“, – šypsosi pašnekovas. Būna, kad Sidas (šuo) pridaro nemažai rūpesčių. Jam labai rūpi vištos. Neseniai įlindo į vištidę ir sukėlė ten tokį šaršalą, kad gaidys dingo, o viena višta paspruko į mišką – teko ilgai jos ieškoti.

Tokių neįprastų miestiečiams situacijų gyvenant vienkiemyje pasitaiko daug, bet Vytaras jose įžvelgia ir naudos. „Privalai būti kūrybiškas. Juk nuolatos turi galvoti, kaip daryti tą ar aną. Kur atimti, o kur pridėti, – aiškina kaimietis, jau nebegirdintis net gaidžio žadintuvo. – Pirmą sykį jis sugieda ketvirtą valandą ryto, bet nekreipiu dėmesio – miegu toliau ir daugmaž įsivaizduoju, kiek yra valandų.“

Po kelinto gaidžio „skambučio“ Vytaras ritasi iš lovos? „Mokausi gyventi su saule. Atsikėlęs pirmiausia pamaitinu vištas, išginu į ganyklą su elektriniu piemeniu ožiukus, išgeriu arbatos ir imuosi visokių ūkio darbų. Šiuo metu tvarkau sandėlį, o popiet sėsiu prie kompiuterio – dirbsiu savo žurnalistinius darbus. Gulsiu irgi su saulės laida. Jau nebeužsisėdėsiu prie televizoriaus kaip mieste“, – tikina jis.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Prisiruošė atsargų žiemai

Privalai būti kūrybiškas. Juk nuolatos turi galvoti, kaip daryti tą ar aną. Kur atimti, o kur pridėti.

Pasaulio puodų ekspertas juokiasi, kad apsigyvenęs sodyboje turbūt tik druską ir cukrų parduotuvėje perka. Pieną, sviestą, varškę ima iš vietinių žmonių. Žvėrienos gauna iš žmonos brolio – medžiotojo. Žuvies pasigauna Nemune. „Jei skaičiuoti procentais, turbūt būtų 50 ir 50. O kur dar daržas ir viecinės miško gėrybės – grybai, uogos…“ – dzūkuoja Vytaras. Žiemai jis giriasi jau prisišaldęs pilną šaldiklį daržovių, uogų, grybų. Dar keli mėnesiai, ir galės pirmąsyk šulininio raugimo agurkų paragauti. „Šįmet prisidarėme tiek atsargų, kad galėsime drąsiai visą žiemą jomis maitintis“, – džiaugiasi fermos šeimininkas.

Paklaustas, ar šią vasarą nenukamavo uodai, Vytaras sako, kad jų nebuvo daug, užtai širšių – į valias. Teko joms spacialias gaudykles gaminti. Dešimtmetį Dzūkijos miškuose gyvenantis žurnalistas spėja, kad uodų jis jau nebepastebi.

„Sykį filmavau laidai tokį bitininką iš Musteikos kaimo, tai vos spėjau vaikyti nuo savęs uodus. Tam žmogui, matau, keturi didžiausi uodai ant veido tupi, o jis net nereaguoja. Tai gal ir man jau tas pats?!“ – pokštauja Vytaras.

Dar sako, kad nuo uodų jį šikšnosparniai apgina, kurie jais maitinasi: „Turiu net inkilą specialiai šikšnosparniams iškėlęs, tik bėda, kad į jį jau taikosi įsikelti genys.“

Ar į Vytaro fermą retkarčiais užklysta ir laukinių gyvūnų? Kurgi ne. Juk vištos – tikras masalas kiaunėms ir lapėms. Iš pradžių jis užtempė apsauginį tinklą nuo vanagų, paskui bandė kovoti žurnalistinėmis priemonėmis – eidamas gulti prie vištidės pastatydavo Lietuvos radiją, kad tyliai kalbėtų ir baidytų plėšrūnus. Vėliau įsigijo šunį – borderkolį Sidą. Suveikė.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Sodyba – kaip uostas

Paklaustas, kaip dabar bus su jo ir M. Starkaus kelionėmis, trumpam nutyla. „Blaškaisi blaškaisi po pasaulį, o paskui atplauki į savo prieplauką, į savo uostą, kur tokia ramybė...“ – šypsosi jis ir siūlo nebeklausti, kuris iš pasaulio uostų jam paliko didžiausią įspūdį. „Visi to klausia, užtai išsyk žinau atsakymą: Aliaska patinka, dar Australija. Vertinimo kriterijai tie patys: daug laukinės gamtos, nuoširdūs žmonės, nors gyvena toli vienas nuo kito. Kažko panašaus ir aš dabar siekiu.“

Vytaras prisipažįsta, kad palyginimą „prieplauka“ pavartojo ne be reikalo. Šiuo metu keliautojas bando išsilaikyti laivavedžio teises, nes atetyje nori užsiimti dar ir laivyba Nemune.

Renka dzūkiškus receptus

Ar gaminti mėgstantis laidų vedėjas nuo šiol domisi tik dzūkiškais patiekalais? Nebūtinai. Vytarui patinka ir Pietryčių Azijos virtuvė, ir Viduržemio jūros regiono maistas. Juk kiekviena šalis kažką savo turi. Štai Argentinoje, sako, jautienos didkepsniai tiesiog dieviško skonio. „Vis dėlto jūs nesuklydote. Šiuo metu aš renku medžiagą apie dzūkišką virtuvę. Apklausiu senus žmones, kurie čia dar gyvena, ką jie valgo ir valgė seniau. Man patinka vadinamąja maisto archeologija užsiimti – suprasti, kokie šiose apylinkėse buvo skoniai“, – atvirauja jis. Dar priduria, kad per tą smalsumą ir gastronomija jo gyvenime atsirado. „Man visada įdomu pradėti kažką naujo. Gamindavau sau, šeimai, bet kai ėmėme keliauti su Marčiumi, aš buvau atsakingas už maistą. Tada netyčia nufilmavome, kaip kažką gaminau, – taip ir gimė rubrika „Pasaulio puodai“, – apie savo aistrą pasakoja V. Radzevičius.

Paprašytas įvardyti gardžiausią dzūkišką patiekalą, mini grybus – jų prisigrybauja aplinkui sodybą ir gamina įvairiausiais būdais. Kai ūkiniame pastate atsiras duonkepė krosnis – mokysis kepti dzūkiškas bandas. Tai patiekalas iš bulvių tarkių, keptas krosnyje ant kopūsto lapo ir valgomas, anot Vytaro, su daryciniu iš varškės ir greitinės. Sudėtinga bus išrinkti patį geriausią bandos kepimo receptą, nes kiekviena dzūkų šeima turi savąjį.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ir ateityje keliaus

Vytaras tikina, kad kelionės iš jo gyvenimo tikrai nedings. „Negalėčiau be jų gyventi. Tai didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis. Čia panašiai kaip eržilas arklidėje – stovi stovi, o paskui pradeda kanopomis žiežirbas skelti: taip norisi į trasą vėl išlėkti...“ – juokiasi jis. Kur konkrečiai norėtų lėkti, dar nežino, bet kaip vieną iš krypčių mini Polinezijos salas, mat labai mėgsta nardyti.

Kokį egzotiškiausią patiekalą prisimintų? „Pasaulio puodų“ ir restorano Merkinėje šefui daug ką teko ragauti. Nuo dar pulsuojančios kobros širdies ar pūdytų ančiuvių iki peruietiško delikateso – jūrų kiaulytės ir kengūrienos Australijoje. „Kas mūsų gomuriui atrodo keista, tas vietiniams – visiškai normalu, – sako jis. – Matyt, viskas slypi mūsų galvose, įpročiuose, tradicijose. Iki šiol nieko nesu atsisakęs paragauti, bet kas žino, kokių skonių gyvenimas pasiūlys ateityje? Gal kada teks ir susilaikyti.“

Kam, jei vėl patrauks kelionių vėjai, paliks savo fermą? Pasak Vytaro, kol nėra karvės, arklio – jokių problemų. Vištos turi automatines girdyklas, lesyklas. Sunkiau su ožiukais, kuriuos reikia ryte išginti į ganyklą, vakare – parginti.

Nors nežada atsisakyti kelionių, bet vyras sako vis dažniau pasvajojantis apie karvutę... Ir savo arklį – žemaituką. „Mūsų šeimoje aš esu tas, kuris padebesiais skraido, visokių dalykų prisigalvoja. Gerai, kad žmona mane greitai žemėn nuleidžia… – juokiasi jis. – Tai pasiginčijame, apsižodžiuojame, paskui pasibučiuojame ir vėl gerai.“

Projekto vedėjai yra užkietėję keliautojai, kuriems naujų šalių bei kultūrų pažinimas yra svarbus kaip oras. Aktorių L. Pobedonoscevą kelionės netgi paskatino kolekcionuoti – iš kiekvienos kelionės jis visada būtinai parsiveža indelį medaus. Tokią jo meilę medui, kaip atskleidžia aktorius, įkvėpė jo senelis.

„Mano senelis buvo bitininkas. Keliaudamas ekspedicijoje po Sibirą išsiaiškinau, kad tarp jo protėvių buvo ir daugiau žmonių, kurie tuo užsiėmė. Viena paskutiniųjų mano senelio minčių prieš mirtį, buvo kaip palikimą man palikti savo bičių avilius, kad aš ir toliau tęsčiau šią tradiciją“, – pasakojo L. Pobedonoscevas.

Aktorius šių senelio žodžių niekuomet nepamiršo ir į medų toliau žiūri kaip į ypatingą gardėsį.

„Buvo likęs stiklainiukas senelio medaus. Paskutinius porą šaukštų įdėjau į mažą indelį – juk medus, kaip ir druska, yra amžinas. Turiu tokį altorėlį – jame laikau surinktą medų, ten pasidėjau ir minėtą stiklainiuką. Tada gavau savotišką pajautimą: „Kodėl gi nekolekcionavus medaus iš viso pasaulio?“ – prsiminimais dalijosi Leonardas.

Jau virš 20 stiklainiukų medaus prikaupęs aktorius pasakoja ir apie įdomiausią medų savo kolekcijoje bei netikėčiausią jo įsigijimo istoriją.

„Paskutinės kelionės prieš karantiną metu, Balyje, su turistais kopėme į Baturo ugnikalnį. Nuo 2016-ųjų per metus ten lipu net kelis kartus. Paskutiniame kopime, be manęs ir turo vadovo, privaloma tvarka prisijungė ir vietinis gidas. Reiktų paminėti, jog ugnikalnis turi kraterį – yra „gyvas“, leidžiantis dūmus. Tą kartą užlipome, pasitikome saulę, ir gidas man pradėjo pasakoti, jog praėjusią savaitę buvo kraterio apačioje ir rinko medų!“ – dalijosi aktorius.

Leonardas sako, jog pasakota istorija iš pradžių nepatikėjo, tačiau tada gidas jam parodė vaizdo medžiagą.

„Kartą į pusmetį vyrai lipa ten kopinėti medaus. Apie tai išgirdęs iš karto susijaudinau ir pasakiau, jog labai noriu to medaus. Susitarėme, nusileidome prie šiltųjų šaltinių, kur atvyko dar keletas paauglių – prasidėjo derybos su vietiniu lyderiu. Pamenu, jog mokėjau nepigiai, bet medus iš kraterio yra unikalus ir tokio nerasi niekur kitur“, – džiaugėsi Leonardas.

Aktorius pasakojo, jog nusipirkęs medaus, visada perpila jį į mažą talpą, užrašo datą bei šalį. Anot Leonardo, medaus yra visose šalyse – nesvarbu, kur benuvažiuotum.

„Turiu medaus ir iš Madagaskaro, kurį radau kaimelyje iš dviejų namų. Nupirkau jo iš vietinės šeimos, o paskui dalinau artimiesiems Lietuvoje. Medaus yra visokio: yra miksuotas, ir iš kažkokio vieno konkretaus produkto: kaštonų, liepžiedžių, pušų. Man pasisekė surasti ir ličių medaus“, – kalbėjo L. Pobedonoscevas.

Kitą medų, kuris papildė jo jau turimą kolekciją, L. Pobedonoscevas sako gavęs iš vieno pažįstamo gido Balyje, Vajano.

„Užsiminiau jam apie savo kolekciją, medaus rinkimą, ir jis man pasakė, jog turi savo šeimos medaus likutį, kuris yra naudojamas kaip vaistas. Medų sunešančios bitės – kaip mažos musytės. Tą paskutinį likutį jis atidavė man“, – pasakojo Leonardas.

Tapęs kelionių šou „Metam Monetą“ dalimi, Leo ir toliau nepraleidžia progos papildyti savo kolekciją kuo ypatingesniu medumi. Pirmąjį stiklainiuką jis jau įsigijo keliaudamas po Hurgadą. „Viename indelyje gali sutilpti visa šalies kultūra, kurią bitutės sunešė į medų“, – pasakojo L. Pobedonoscevas.

Kelionių šou „Metam monetą“ – šį sekmadienį, 19.30 val. per TV3.

Nacionalinę premiją, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių ir kitus apdovanojimus pelnęs talentingas kūrėjas šį šeštadienį laidoje „Amžius – ne riba“ pasidalins jaudinančiomis savo darbo bei kelionių detalėmis ir įsimintiniausiais kadrais.

Pasak R. Požerskio, fotografo profesija puiki tuo, kad leidžia patekti kone visur ir nuolat atrasti ką nors naujo.

„Su fotoaparatu galėjau pakliūti bet kur, šalia įvairiausių sluoksnių žmonių – nuo benamių iki politikų ir net popiežiaus. Fotografuodavau ir ligoninėse – nuo akušerijos skyriaus, širdies operacijų iki morgo. Su fotoaparatu dalyvavau istoriniuose įvykiuose. Fotografija yra labai gera meno šaka dėl to, kad dirbi vienas, niekas tau nevadovauja. Tik svarbu būti laiku ir vietoje, kaip medžioklėje ar žvejyboje. Medžiotojas gerai žino, kur atsistoti, žvejys žino, kur gerai kimba žuvys, taip ir fotografas turi priimti logiškus sprendimus“, ‒ mintimis apie savo profesiją dalinsis pašnekovas.

Bangladeše žmonės gyvena taip, tarsi prieš 500 metų. Dirbdami fizinį darbą jie per dieną uždirba 3 dolerius.

Smalsumas ir aistra keliauti fotografą neretai nuveda į tolimas šalis. Viena įsimintinesnių išvykų – į Bangladešą. R. Požerskis tris kartus vyko į šią šalį fotografuoti dirbančių žmonių. Kaskart praleisdavo šalyje po dešimt dienų ir parsiveždavo 10 tūkstančių kadrų. Fotografams ši šalis yra tikras rojus, o geriausi fotomenininko kadrai vėliau nugulė į autorinę knygą.

„Fotografavimo Bangladeše esmė buvo parodyti, kaip gerai mes gyvename Europoje. Mūsų įstatymai saugo vaikus, senus žmones, moteris, mūsų europinė demokratinė socialinė sistema yra labai toli pažengusi. O Bangladeše žmonės gyvena taip, tarsi prieš 500 metų. Dirbdami fizinį darbą jie per dieną uždirba 3 dolerius, vaikai dirba nuo penkerių metų ir tegauna po dolerį, nėra jokios socialinės apsaugos“, ‒ pasakos pašnekovas.

Dar vienas Bangladešo bruožas, atsispindintis nuotraukose ‒ tarša. Pasak fotomenininko, šiukšlynais garsėjanti Indija, palyginti su Bangladešu, yra švari. Itin didelių problemų čia kelia plastiko tarša. „Prie Bengalijos įlankos esančiame mieste, yra įsikūrę 4‒5 žvaigždučių viešbučiai. 100 metrų atstumu nuo jų yra švaru, o už 100 metrų jau brendi per šiukšles“, ‒ prisiminimais dalinsis fotomenininkas.

Dar vienas „fotografų rojus“, kuriame R. Požerskis nuo 2008-ųjų lankosi beveik kasmet, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten didžiausius įspūdžius kelia dykumoje vykstantis alternatyviojo meno festivalis „Burning Man“ (liet. „Degantis žmogus“). Įspūdingi meno kūriniai sutraukia tūkstančius lankytojų, tarp kurių galima sutikti vaikštinėjančių pasaulinio garso žmonių. Tokių, kaip „Google“ ir „Facebook“ įkūrėjai, Lady Gaga ir kt. Pakliūti į šį renginį pavyksta toli gražu ne visiems norintiems fotografams.

R. Požerskis ne tik kuria išskirtines fotografijų parodas, fotoalbumus, bet ir perduoda savo sukauptas žinias jaunimui – jau 30 metų dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Šiemet, minint VDU atkūrimo sukaktį ir Lietuvos universiteto įkūrimo 100-metį, jam buvo įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos.

Nuo universiteto įkūrimo 1922 m., garbės daktaro arba garbės profesoriaus vardas suteiktas daugiau kaip 80 Lietuvai ir VDU nusipelniusių asmenų. Tarp jų – prezidentai, Nepriklausomybės Akto signatarai, istorikai ir kt. R. Požerskiui šis apdovanojimas itin svarbus dėl tėčio, kuris studijavo fotografiją, bet uždarius universitetą, studijų nebaigė. „Galvoju, kad šis apdovanojimas yra kartu ir diplomas tėvui“, ‒ sakys fotografas.

R. Požerskio apsisprendimą pasukti į fotografiją paskatino įvykiai po Romo Kalantos susideginimo, išmetimas iš universiteto dėl dalyvavimo viename iš to meto režimui nepatikusių renginių ir tvirta pilietinė pozicija. O motyvaciją padeda išlaikyti suvokimas, kokią galią turi fotografija: „Mes, fotografai, tikime, kad fotografija turi savo galią, kad mums buvo verta aukoti visą gyvenimą dėl jos. Panašiai kaip kunigas paskiria savo gyvenimą tikėjimui. Viskas atsiperka.“

Laida „Amžius – ne riba“ – šį šeštadienį 9 val. ryto TV3.

Laidoje A. Grigorian prabils apie ne visiems suprantamą savo gyvenimo tempą, priežastį, kodėl neturi savo namų, ką jai reiškia įvairūs apdovanojimai, kokių talentų dar turi bei kodėl kartą yra tekę praleisti naktį vienutėje.

Žiūrovai sužinos ir neįtikėtiną istoriją, kodėl karantino metu net tris mėnesius visa Preila skambėjo nuo įspūdingo A. Grigorian balso.

„Jei 3 mėnesius nedainuosi, vėliau, kad įeitum atgal į formą, tau prireiks 6 mėnesių. Tai yra raumenynas, kurį turi nuolat palaikyti. Net atostogų metu esu linkusi bent 10 minučių per dieną padainuoti tam, kad neišeičiau iš formos. Todėl ir Preiloje po pusvalandį dainuodavau. Eidavau į miškus, nes nenorėdavau gąsdinti nei vaikų, nei kaimynų. Tik neapskaičiavau fakto, kad ir vanduo tą garsą labai stipriai neša… Todėl nors ir norėjau, kad niekas negirdėtų, galiausiai išėjo taip, kad kuo arčiau jūros, tuo daugiau garsas sklinda po visą miestą“, – besišypsodama laidoje pasakos ji.

Geriausia pasaulio soliste tituluota Asmik pasakos, kad nors už visus savo apdovanojimus yra be galo dėkinga bei suvokia, kiek tai reiškia jos komandai, pati sakosi dirbanti ne dėl to. O štai tėvai – didžiausias jos autoritetas.

„Mano tėvai man iš vienos pusės visuomet buvo didžiausi mokytojai ir pasididžiavimas, o iš kitos – ir didžiausia baimė, iš kurios iki šiol negaliu, ir, turbūt, negalėsiu atitrūkti, nes jie buvo labai rimti profesionalai. Manau, kad nė vienas apdovanojimas žemėje man niekada nesuteiks to jausmo, kad aš viską padariau ir esu verta būti jų dukra. Nežinau, ar pasaulyje yra tiek apdovanojimų, kad galėčiau užsitarnauti tokį jausmą“, – atviraus ji, o žiūrovai šiuos žodžius palydės gausiais plojimais.

Ir nors atrodytų, kad nuolatos dėl savo darbo keliauti ir būti tokia sėkminga operos soliste yra jau pakankamai daug laiko užimantis uždavinys, A. Grigorian pasakos, kad nė vienos minutės neleidžia veltui – visuomet kažką susigalvoja. O sportas – viena jos aistrų.

„Visuomet viską keičiu – esu išbandžiusi kovos menus, jogą, šokius. Visuomet norėjau išbandyti ir parkūrą, bet mano vienas treneris yra pasakęs: „Motina, koks dar parkūras?“ (juokiasi). Bet vis tiek sau sakiau, kad tai pabandysiu. Jei scenoje sugebėsiu persiversti per staliuką, man atrodo, kad tai jau bus pasiekimas“, – žiūrovų nuostabai pasakos ji.

Daugiau neįtikėtinų istorijų iš A. Grigorian gyvenimo – jau šiandien, laidoje „Gero vakaro šou“ 19.30 val. per TV3!

Rytoj, paskutinį metų trečiadienį, 20.00 val. TV3 laidos „Svogūnų Lietuva“ kūrėjai apdovanos 2015-aisiais savo poelgiais ir pasisakymais labiausiai nusipelniusius pramogų, sporto ir politikos pasaulio atstovus.

Buvęs sostinės meras, o dabar Vilniaus miesto tarybos narys Artūras Zuokas gaus auksinio svogūno statulėlę, pavadintą „Metų praradimas“. Ilgametės Vilniaus miesto mero kėdės netekęs politikas į tokį įvertinimą žvelgs su humoru: „Už šį svogūną be abejo dėkoju žmonai, Arūno Valinsko žmonai ir visoms kitoms žmonoms. Pacituosiu visiems gerai žinomą grupės „Hiperbolė“ dainą: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko““.

Nors A. Zuokui Vilniuje nepavyko įkurti Guggenheimo muziejaus, laidos studijoje apsilankęs žinomas vyras vedėjams pasiūlys atidaryti naują – svogūnų muziejų. Šiam A. Zuokas pažadės padovanoti ir savo auksinių svogūnų kolekciją, kurioje – net šeši eksponatai.

„Į šį muziejų savo svogūnus galėtų sunešti ne tik visi jūsų laidos nominuotieji, bet ir atvežti užsieniečiai. O jūs būsite pagrindiniai to muziejaus darbuotojai ir eksponatai“, – laidos vedėjui Arūnui Valinskui savo idėją laidoje pristatinės A. Zuokas.

Laidoje A. Zuokas dalinsis ne tik jaunystės prisiminimais, kai jam teko dirbti karo korespondentu, bet ir atskleis, kad yra lankęsis pas būrėją.

„Aš gavau iš vienos būrėjos išpranašavimą, kad ne tik kiti beždžionės metai, kuriais aš esu gimęs, bet ir ateinantys 10 – 12 metų bus svarbūs ne tik man, bet ir visai Lietuvai. Tai išeina viena Seimo ir dvi prezidento kadencijos“, – savo garsiai apie ateitį samprotaus politikas.

Rytoj, trečiadienio vakarą, 20.00 val. „Svogūnų Lietuva“ laidoje bus išdalinti apdovanojimai už metų frazę, metų stebuklą, metų vestuves, o laidą vainikuos apsukriausio metų vagies rinkimai.