Vis dėlto klasikinės grafikos kūriniai išlaiko paslaptį. Net jei atspaude viskas nespalvota, nereiškia, kad žiūrovui nebereikia ieškoti atspalvių. „Tarp juodo ir balto telpa be galo daug, ir tai ne tik pilkumos variacijos“, – sako grafikė Ugnė Rudinskaitė.

Su menininke kalbame apie pirmąjį grafikos kūrinį, kuris ją sužavėjo, apie tai, kaip ši vaizduojamojo meno šaka skatina eksperimentuoti ir improvizuoti, apie klasikinės grafikos santykį su kitomis dailės šakomis ir skaitmeninėmis technologijomis ir apie tai, kodėl kartais reikia nuo jos atsitraukti.

– Kaip grafika atsirado jūsų akiratyje? Galbūt pamenate pirmąjį menininką, grafikos kūrinį, kuris sužavėjo?

– Ne grafika atsirado mano akiratyje, o aš pati buvau jos apsupta. Todėl ir pirmasis menininkas – Egidijus Rudinskas – yra tokia didelė mano asmenybės dalis. Ko gero, labiausiai į atmintį įsirėžęs ir kartu su manimi keliaujantis yra jo grafikos kūrinys „Amžinas gyvybės medis III“. Jis atvėrė meditatyvų E. Rudinsko grafikos pasaulį ir perteikė jausmą, su kuriuo norėjau gyventi.

– Suvokimas, kad ši dailės šaka jums yra artimiausia, iš karto buvo aiškus? Ar keitėsi požiūris į save, kaip į kūrėją, vis labiau gilinantis į šią šaką, įgyjant vis daugiau žinių ir praktikos? Ar grafika padėjo augti kaip menininkei?

Šaltinis: grafikę įkvėpęs E. Rudisnko kūrinys „Amžinas gyvybės medis III“ / Organizatorių nuotr.

– Grafika manyje, rodos, yra įgimta kaip gyvenimo filosofija – matau ir mąstau detalėmis, keliauju per įrėžtus atminties vingius ir ieškau kito posūkio savyje. Kartu su grafinėmis priemonėmis ir kasdienybės pamokomis nuo smulkiausių juodų ir baltų taškelių ir virpančių linijų pereinu prie bendresnių siluetų ir tekstūrų. Žingsnis po žingsnio atrandu savyje ekspresiją ir ryškumą.

– Grafikos technikų yra daug: linoraižinys, vario raižinys, ofortas, sausa adata, akvatinta ir kt. Ar esate pasirinkusi kurią nors vieną? Ar grafikos, jos technikų, galimybių žinojimas suteikia daugiau laisvės kūrybai?

– Būna ofortų etapas, būna – linoraižinio ar sausos adatos. Pastaruoju laikotarpiu smagiausia buvo žaisti su kartono raižiniu – pajaučiau jo trumpalaikiškumą, kitimą. Kartonas greitai plyšta, nesileidžia dideliam tiražavimui. Skirtingos grafikos technikos ne tik suteikia laisvės kūrybai, bet ir ugdo asmeninius bruožus: susitelkimą, gebėjimą improvizuoti, paskatina abstraktesnę ir ryškesnę raišką.

–  Šiuolaikinių menininkų kūrybai yra būdingas tarpdiscipliniškumas. Ar per kūrybą ieškote grafikos ir kitų vaizduojamojo meno šakų jungčių? Kaip manote, ar grafikai trūksta kokių nors savybių, kuriomis ją galėtų papildyti kitos meno šakos?

– Grafika man labiausiai siejasi su iliustracija ir knygos menu. Visada smagu sujungti grafiką ir grafinį dizainą – grafika, rodos, viskam suteikia gyvasties. Nemanau, kad jai pačiai kažko trūksta. Tai labai plati ir įvairi sritis, kurią iki galo atrasti ir viso gyvenimo gali nepakakti.

Organizatorių nuotr.

– Ar kūrybiniai eksperimentai, ieškojimai, atradimai gali turėti įtakos būtent klasikinės grafikos „atsitraukimui“ iš šiuolaikinio meno lauko? Kaip jūs manote, ar klasikines grafikos technikas reikia saugoti ir žinias apie jas perduoti ateinančioms kartoms?

– Jei kūrėjas neeksperimentuos, jis neatras savo kelio, neatskleis individualumo. Tačiau be pamatų, be šaknų neturės pagrindo, nuo kurio galėtų atsispirti. Manau, grafika yra idealus laukas eksperimentams ir improvizacijoms, tačiau, jei pamiršime jos pradmenis, daugybę metų iš kartos į kartą perduodamas žinias ir įdirbį, liks tuštuma, kurios jokios naujosios technologijos neužpildys.

– Skaitmeninės technologijos, kuriomis menininkai naudojasi, suteikia labai plačias galimybes įgyvendinti bet kokius kūrybinius sumanymus pačiomis įvairiausiomis vaizduojamojo meno formomis. Tai kelia nerimą, ar klasikiniai menai, tokie kaip grafika, jaunajai kartai dar yra įdomūs.

– Esu dailės, grafinio dizaino ir grafikos mokytoja gimnazijoje. Moksleivius mokau ne tik klasikinio piešimo, potėpių ir spalvų raiškos, dizaino elementų, bet ir linoraižinio, giliaspaudės grafikos pagrindų, subtilumų, todėl mano nuomonė apie žinių perdavimą ateinančioms kartoms – šališka. Nors grafikos, kaip tradicinės, senosios technikos, likimo tolimoje ateityje užtikrintai teigti negaliu, bet matydama, kad mokiniams grafika, kaip specialybės pasirinkimas, vis dar yra viena trokštamiausių dailės šakų, noriu tikėti, kad tvirtų tradicijos šaknų taip lengvai nepaleisime.

Povandeniniai laiškai, 2021, kartono raižiniai. / Organizatorių nuotr.

– Galbūt skaitmeninių technologijų ar kitų meno sričių išbandymas kuriant trapdisciplininius meno kūrinius – tai tik laikinas atsitraukimas nuo klasikinių vaizduojamojo meno šakų. Ar jums pačiai kartais reikia atsitraukti nuo grafikos?

– Mano atsitraukimu nuo grafikos tapo grafinis dizainas, plakato, iliustracijos sritys. Jos yra šalia, papildo viena kitą. Toks atsitraukimas padeda sugrįžti į grafiką su nauju įkvėpimu, netikėtais vizualiniais ir techniniais sprendimais. Tuomet įsilieju į grafiką su dar didesniu užsidegimu.

– Ar esate įvardijusi, kas jus jungia su grafika, kad jos nepaleidžiate?

– Kai ji teka kraujyje, paleisti labai sunku – ji man atneša ramybę, leidžia pasinerti į neatrastus vidinius pasaulius.

"Žodžių ir vaizdų santykis pastaruoju metu man labai svarbus. Jis dviprasmiškas: žodžiai turi galios ir gelbėti, ir skandinti; jie tapo neatsiejama mano kūrybinio pasaulio dalimi. Bet kartais jie daug iškalbingesni nebylumu – virpančia tyla tarp eilučių", – sako menininkė.

U.Rudinskaitė, kurianti grafinio dizaino, iliustracijos srityse, yra užaugusi menininkų šeimoje, ir nuo 9-rių dalyvauja meno projektuose, konkursuose tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse: Italijoje, Lenkijoje, Sakartvele, Rusijoje. Jaunoji grafikė 2014 m. surengė pirmąją personalinę grafikos darbų parodą "Atmintis" holokausto tema ir tais pačiais metais, už kūrinius, kurie buvo eksponuoti personalinėje parodoje, Maskvos Holokausto centro organizuotame tarptautiniame konkurse užėmė II vietą. Prieš metus U.Rudinskaitė autorinės knygos iliustracijas pristatė IV-oje knygos meno parodoje, Vilniuje, o 2019 m. – bendroje Sakartvelo ir Lietuvos iliustracijų parodoje "The Language of Pictures" (liet. "Paveikslų kalba").

– Jūsų nuomone, autoportretas yra labiau savęs suvokimo ar reprezentavimo "erdvė"?

– Kūrybinis procesas visuomet yra tam tikra savianalizė, o liekantis kūrybinio darbo rezultatas – daugiau ar mažiau yra tiesioginis kūrėjo atspindys. Ir tai galioja ne tik autoportreto žanre, manau, bet kokiame meniniame saviraiškos vyksme.

– Kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – teigia, pagrindžia jūsų sukurtas autoportretas?

– Nesu linkusi brėžti ribų. Kaip ir daugelyje klausimų, man kur kas svarbesnės (ne)pastebimos sąsajos ir jungtys. Ne veltui sakoma, kad kiekviename portrete, figūroje, kurią piešia (kuria) autorius, visuomet atsispindi pats kuriantysis. Bet, manau, kad lygiai taip pat kiekviename autoportrete slypi kažkas apjungiančio, atpažįstamo ne vienam į jį žiūrinčiajam. Tie žmogiški elementai yra be galo svarbūs bet kokiame kūrinyje – susikalbėjimas atsiranda tuomet, kai yra susitapatinimo, atpažįstamumo galimybė.

Kiekvieną sykį surenku save iš atskirų mažų pajautimų, būsenų, iš išblaškytų jausminių akimirkų.

– Ar kūrinyje siekėte perteikti konkrečias savo emocijas, pajautas? Ar tai labiau fiksavote momentines būsenas, nuotaikas?

– Kiekvieną sykį surenku save iš atskirų mažų pajautimų, būsenų, iš išblaškytų jausminių akimirkų. Nors šį autoportretą pavadinau "Miegas", tai nėra (tik) konkrečios fizinės būsenos užfiksavimas, labiau – pasąmoninės formos, vidinės jausenos ir mintys, kurios sudaro mano esybę, dalis.

– Galima teigti, jog jūsų autoportretas yra savęs stebėjimo rezultatas? Ar tai darote sąmoningai – analizuojate konkrečias savo būsenas, jausenas, nuotaikas?

– Esu stebėtoja iš prigimties, turiu nepagydomą polinkį analizuoti visa, kas mane supa. O kadangi ir pati esu mažytė tos visumos dalis, natūraliai patenku į savo stebėjimų ratą.

– Kodėl autoportrete vaizduojate save būtent miego būsenoje?

– Smalsu paieškoti savęs ten, kur autoportretiškumą matyti galima tik iš vidinės pusės. Be to, miegas yra atviriausia, tikriausia buvimo forma – tuo pačiu ir saugiausia, pažeidžiamiausia. Vis dėlto esu iš tų, kuriems kūryba – labiau pasąmoningas procesas, vieno ar kito darbo atsiradimo priežastis kartais atrandu tik po kurio laiko. Taip ir su šiuo autoportretu: tik dabar, ieškodama atsakymo į jūsų klausimą, supratau, kad "Miegas" buvo atsakas į išgyventą sudėtingą gyvenimo tarpsnį. Po tam tikrų sukrėtimų jaučiau poreikį pasislėpti po miego šydu.

– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės (tiesioginio vaizdavimo) ir meninėmis priemonėmis kuriamo, ją papildančio naratyvo, kuriame autoportretas įgauna naujas, daugiasluoksniškesnes prasmes?

– Realybė kūryboje atlieka atraminės konstrukcijos vaidmenį, ji visuomet yra atspirties taškas. Bet man svarbiausi pasauliai, kurie skleidžiasi iš jos, apipina realybės karkasą kaip vijokliai, kartais ir visiškai ją praryja. Ir nors šiuo atveju realybės atvaizdas yra akivaizdus ir ryškiausias, reikšmingesnė lieka ta tylioji pasakojimo dalis, realybę apgaubiantis jausmas. Kūryboje nematoma pusė, realybės užribis man ir atrodo svarbiausi. Galimybė peržengti ir net visiškai nepaisyti mums įprastų realybės ribų, man atrodo, yra gyvybiškai būtina.

– Jums labai svarbu peržengti realybės ribas, tačiau kur yra tas taškas, iki kurio leidžiate sau nueiti, nes kūrinys išlieka pakankamai realistiškas, tai parodo, jog nuo realybės neatsiribojate, jos kontūrai išlieka jūsų?

– Ko gero, kiekvienas atvejis kitoks. Kartais kūrybinio proceso metu realybė taip transformuojasi, kad galiausiai lieka tik vos nujaučiama, o kartais išlaiko pamatinę poziciją. Bet kuriuo atveju man svarbu palikti erdvės žiūrinčiojo interpretacijai, nemėgstu kalbėti tiesiogiai ir pasakyti visko iki galo. Visada sakau, kad kūrinio esmė yra palikti stebėtoją su kuo daugiau klausimų, minčių ir naujų jausmų, o kelių tam pasiekti yra pačių įvairiausių.

– Kokią reikšmę jūsų kūriniui turi pasirinkta tradicinė – sausos adatos (estampo) – technika?

– Estampą galiu įvardinti kaip vieną man artimiausių išraiškos formų. Jis talpina be galo daug: nuo per šimtmečius atkeliavusios tradicinės technikos, balanso tarp techninio išmanymo ir eksperimento netikėtumo; iki žaismės tarp miniatiūrinių detalių subtilumo ir ekspresyvaus grubumo. Sausa adata suteikia galimybę subtiliai pažaisti su šviesotamsa, pustoniais ir linijomis. Nors cinko plokštelė ir adata atrodo aštrūs, kieti objektai, raižinio atspaudas be aiškių, griežtų linijų gali turėti labai išraiškingo minkštumo ir švelnumo.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama kūrinio monochrominius spalvinius tonus?

– Kartais galvoju, kad monochrominis (kūrybinis) yra mano mąstymas. Pasirinkdama monochrominę raišką jaučiuosi užtikrintai. O iš tiesų, tarp juodo ir balto telpa be galo daug, ir tai ne tik pilkumos atspalviai.

– Kokie tie papildomi atspalviai?

– Turbūt tiksliausia juos būtų vadinti jausminiais, nuojautų atspalviais, kurie suskamba nutilus spalvinei kalbai.

– Ar kūrinyje išryškėja laiko dėmuo: praeities įvykių refleksijos, esamasis momentas ar ateities lūkesčiai? Ar laikas čia visiškai neturi reikšmės?

– Laikas svarbaus vaidmens čia nevaidina. Viską dėlioju iš fragmentų, pasklidusių tarp buvusio, esamo ir būsimo laiko.

– Ar galima sakyti, jog autoportretas "sklando" tarpinėje būsenoje?

– Taip, manau, "sklando tarpinėje būsenoje" būtų tikslus apibūdinimas daugumai mano kūrybinių ieškojimų.

– Šį autoportretą kūrėte 2014-aisiais, studijuodama pirmame kurse. Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kaip per jį suvokiate save jus supančio pasaulio kontekste? Kokios reikšmės praėjęs laiko tarpas (nuo 2014-ųjų iki dabar) turėjo jums, jūsų kūrybai?

– Tas laiko tarpas svarbus kaip savęs ar išraiškos formų paieškos etapas. Ir visgi matau, kad ir kokia ta forma bebūtų, ji nekeičia esmės – mano pajautos ir vertybės išlieka ir vis stipriau įsitvirtina manyje ir mano kūrybinėje kalboje.