„Karo pabėgėliai iškart ėmėsi aktyviai rezervuoti vizitus į Migracijos departamentą, tarpusavyje keistis informacija apie tai, kaip teisingai užpildyti prašymus pakeisti leidimus gyventi. Jeigu prašymai ir toliau bus teikiami taip sparčiai, visi laikinosios apsaugos gavėjai spės pasikeisti leidimus iki kovo pradžios“, – situaciją pakomentavo Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.

Migracijos departamento duomenimis, per pusantros savaitės sulaukta 19 tūkst. karo pabėgėlių prašymų pakeisti leidimus laikinai gyventi, išduotus laikinosios apsaugos pagrindu.

Jeigu prašymai ir toliau bus teikiami taip sparčiai, visi laikinosios apsaugos gavėjai spės pasikeisti leidimus iki kovo pradžios.

Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 52 tūkst. Ukrainos karo pabėgėlių, besinaudojančių laikinąja apsauga.

Migracijos departamentas leidimus gyventi jau pratęsė 3 tūkst. laikinosios apsaugos gavėjų.

Gruodžio 1 d. duomenimis, mūsų šalyje iš viso gyveno daugiau kaip 86 tūkst. ukrainiečių. Didžiausia tokių užsieniečių dalis – 52 tūkst. asmenų – yra laikomi karo pabėgėliais ir turi leidimus laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu. Likusioji dalis ukrainiečių leidimus laikinai gyventi Lietuvoje turi darbo, šeimos susijungimo ar humanitariniais pagrindais, dirba aukštos kvalifikacijos specialistais ir pan.

Kaip praneša Migracijos departamentas, tokie leidimai laikinai gyventi Lietuvoje laikinosios apsaugos pagrindu iš Ukrainos dėl karo veiksmų pasitraukusiems asmenims pradėti išdavinėti šių metų pradžioje ir pakeitė iki tol naudotas plastikines korteles.

Dokumento blanke yra savininko nuotrauka, svarbiausi jo anketiniai duomenys bei speciali pastaba, nurodanti įstatymo straipsnį, kurio pagrindu suteikta laikinoji apsauga ir išduotas šis dokumentas.

Ukrainiečiams kreipiantis dėl tam tikrų paslaugų gavimo ar kitaip prireikus įrodyti savo teisinę padėtį Lietuvoje, skaitmeninio leidimo galiojimą patikrinti galima Migracijos departamento svetainėje bet kokiu išmaniuoju įrenginiu, turinčiu vaizdo kamerą bei mobilaus interneto ryšį – tereikia nuskenuoti blanke esantį QR kodą.

Iki šiol išmaniojo įrenginio ekrane būdavo rodomas dokumento galiojimas bei užsieniečio asmens duomenys, o dabar, įdiegus patobulinimą, tikrintojas matys ir savininko nuotrauką.

Šiuo metu iš viso Lietuvoje yra beveik 51 tūkstantis Ukrainos karo pabėgėlių, besinaudojančių Europos Sąjungos taikomu laikinosios apsaugos mechanizmu.

Jo taikymas yra pratęstas iki 2025-ųjų kovo ir Migracijos departamentas artimiausiu metu ketina pradėti karo pabėgėlių turimų leidimų keitimą.

VSD atlikus pirminę išsiųstų elektroninių laiškų analizę nustatyta, kad kartu su Lietuvos valstybinių institucijų vardu siunčiamais melagingais pranešimais elektroninių laiškų prieduose yra platinama kenkėjiška programinė įranga ir renkami duomenys apie Lietuvoje esančius Ukrainos karo pabėgėlius.

„VSD duomenimis, šią informacinę-kibernetinę ataką vykdo Rusijos subjektai“, – teigia departamentas.

Žvalgybos įstaiga rekomenduoja gavus panašaus pobūdžio įtarimų keliantį elektroninį laišką neatidarinėti prisegtų priedų ir nespausti laiškuose įterptų nuorodų.

Migracijos departamentas anksčiau šią savaitę paskelbė, kad naudojant neegzistuojantį jo elektroninio pašto adresą įvairiems adresatams Lietuvoje platinami elektroniniai laiškai.

Juose nurodoma, kad bendradarbiaujant Lietuvai ir Ukrainai Migracijos departamentas vykdo Ukrainos karo pabėgėlių paiešką Lietuvoje ir tai neva susiję su karinės tarnybos atlikimu.

Laiškuose pridedama anketa, kurioje prašoma pateikti Ukrainos piliečių asmens duomenis ir ją išsiųsti į esą Ukrainos ambasadai priklausantį elektroninį paštą.

VSD vertinimu, tikslingai platinant prieš karo pabėgėlius nukreiptus melagingus pranešimus siekiama skatinti nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir trikdyti jų veiklą, Lietuvos gyventojus priešinti su atvykusiais ukrainiečiais, kurstyti nesantaiką, kelti etnines ir socialines įtampas, formuoti priešiškas nuotaikas ir nuteikti Lietuvos visuomenę prieš paramą Ukrainai.

Pasak pranešimo, informacinės-kibernetinės operacijos turinys ir taikiniai atitinka Rusijos propagandos naratyvus.

Ketvirtadienį Migracijos departamentas paskelbė, kad prisidengę departamento vardu rinkti duomenis apie Ukrainos karo pabėgėlius bando internetiniai sukčiai.

Migracijos departamentas tuomet perspėjo, jog tai – melagiena, jis nekūrė jokių asmens duomenų anketų ir nevykdo Ukrainos karo pabėgėlių paieškos dėl karinės tarnybos.

Iki šiol neradę kitos vietos apsistoti Klaipėdoje karo pabėgėliai šiame centre gaudavo laikiną prieglobstį nemokamai.

Apie 10 proc. Moksleivių saviraiškos centro patalpų skirta bendrabučiui ir yra pritaikytos žmonėms gyventi.

Nuo kovo iki birželio čia vidutiniškai gyveno 80 žmonių.

Savivaldybės planavimo ir analizės skyriaus darbuotojai sudėliojo skaičius, kiek tai kainuoja saviraiškos centrui.

Iki šiol už šildymą, elektrą, vandenį, šiukšlių išvežimą bei patalynės skalbimą centre apsigyvenę karo pabėgėliai nemokėjo. Ši našta gulė ant miesto pečių.

Kadangi nuo karo bėgantys žmonės centre paprastai gyvena trumpai, nuspręsta iš jų imti simbolinį mokestį.

Paskaičiuota, kad vienam asmeniui gyvenimas šios įstaigos patalpose turėtų būti įvertintas 60 centų, tai yra apie 18 eurų per mėnesį.

Toks mokestis būtų imamas, jei pabėgėlių šeima turi bent minimalių pajamų. Jeigu pabėgėliai neturi jokių pajamų, savivaldybės bus prašoma nuo mokesčio juos atleisti.

Moksleivių saviraiškos centre paprastai apsigyvena darbo ir pajamų neturintys bei apsigyventi kitos vietos nerandantys Ukrainos žmonės. Daugelis jų netrukus susirado darbus ir išsinuomojo būstus, dalis jų išvyko į kitas vietoves, kiti išvyko į kitas šalis arba atgal į savo tėvynę.

Ar prašyti karo pabėgėlius mokėti už laikiną prieglobstį Moksleivių saviraiškos centro bendrabutyje, dar spręs miesto taryba.

Kaunietė prisipažįsta per pandemiją beveik pasidavusi negatyvioms emocijoms, tačiau savanorystė padedant Ukrainos karo pabėgėliams atvėrė naujas galimybes.

„Mane galima vadinti meilės emigrante“, – juokiasi Jurgita. Jos vyras Kęstutis Norvegijoje, Vestfoldo apskrities Stokės miestelyje, gyvena jau dvylika metų. Ketverius metus, kol vyras galėdavo dažniau apsilankyti Lietuvoje, Jurgita svarstė: emigruoti ar ne?

„Kai vyras išvažiavo, aš dirbau Kauno televizijoje žurnaliste – rengiau laidą apie švietimą „Mokyklos langas“. Vasaromis, kai baigdavosi TV sezonas, važiuodavau pas Kęstutį. Ten išbandžiau įvairius darbus: naktimis išvežiodavau paštą, valiau butus, net namus dažiau – statybininkas vyras išmokė. Rudenį grįždavau rengti televizijos laidos“, – pasak jos, toks gyvenimo ritmas tęsėsi, kol jos jaunesnioji dukra Milda pakaunėje, Raudondvaryje, baigė mokyklą.

Panašiu metu televizijos eteryje nebeliko Jurgitos rengiamos laidos. Tačiau ji toliau dirbo: įkūrė vaikų žurnalistikos studiją, vedė būrelius.

„Buvo gaila mesti nors ir prastai mokamus, bet mėgstamus darbus – ilgai svarsčiau, ar emigruoti. Prieš šešerius metus vis dėlto ryžausi. Tuo labiau kad vyras ir naujieji draugai Norvegijoje jau seniai ragino. Supratau, kad ilgiau atskirai gyventi būtų per sunku. Be to, aš jau buvau spėjusi pamilti Norvegiją, jos gamtą“, – priežastis, lėmusias apsisprendimą išvykti, vardija Jurgita.

Gyventi į aukštu pragyvenimo lygiu garsėjančią Skandinavijos šalį ji išvyko apsisprendusi: juodo darbo žuvų fabrike ar valymo paslaugų firmoje nedirbs. Moteris puoselėjo viltį ir ten dirbti žurnaliste.

Aš nuolat jaučiau, kad galiu daugiau.

Sudėtingiau, nei planavo

„Aš optimistiškai galvojau: per trejus ar ketverius metus puikiai išmoksiu norvegų kalbą, susirasiu mano kvalifikacijas atitinkantį darbą ir gražiai įsiliesiu į Norvegijos visuomenę. Tačiau viskas išėjo truputį sudėtingiau. Mes, žurnalistai, tam tikra prasme išlepinti: esame įpratę prie įdomaus, dinamiško, kvalifikuoto darbo, kai kurių privilegijų ir dėmesio. Tačiau Norvegijoje gauti kvalifikuotą darbą sunku – jį dirba gal 10 proc. emigrantų. Pažįstu lietuvių, dirbančių pagal savo profesiją. Tai – medikai, slaugytojai, pedagogai, dizaineriai, muzikantai, aukštųjų technologijų specialistai, virtuvių šefai ar barmenai. Tačiau šie darbai nenukrito jiems iš dangaus – jie labai stengėsi ir viską čia turėjo įrodyti iš naujo. Stengiausi ir aš“, – savo vingiuotą kelią Norvegijoje prisimena Jurgita.

Ji suprato: žurnalisto darbe be norvegų kalbos neišsivers, todėl iš karto užsirašė į kursus. Tačiau prisipažįsta nepagalvojusi, kad emigravus 48-erių, mokytis bus kur kas sunkiau nei studentiškais laikais. „Jaunimui visai kitaip – mano vyresnioji dukra Milena, atrodo, visai be pastangų norvegų kalbą per dvejus metus puikiai įvaldė. Aš per tą laiką ją taip pat įveikiau, bet man prireikė labai daug pastangų, laiko ir lėšų. Buvo labai sunkių momentų: atrodė, kad nebežinau, nei kur esu, nei ką darau“, – prisimena pašnekovė ir daro išvadą: emigruoti geriau jauniems, o ne beveik 50-ties.

Veikla: mažuosius Tionsbergo lietuvius Jurgita mokė lietuvių kalbos. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko atsisakyti svajonės

Po dvejų su puse metų intensyvaus norvegų kalbos mokymosi Jurgita išlaikė dvi iš penkių Bergeno norvegų kalbos egzamino dalių ir, nors egzaminas nebuvo įskaitytas, leidosi į darbo paieškas – ėmė varstyti vietinių spaudos, radijo ir televizijos redakcijų duris.

„Visur su manim maloniai bendraudavo, pasiūlydavo kavos, stebėdavosi, kad žurnalistė iš Lietuvos ieško darbo Norvegijoje, tačiau sakydavo: tu gerai kalbi norvegiškai, bet žurnalistas turi kalbėti ir rašyti puikiai. Teko susitaikyti su mintimi, kad čia žurnalistinio darbo nedirbsiu“, – apėmusį nusivylimo jausmą prisimena Jurgita.

Tačiau ir negavusi žurnalisto darbo aktyvi moteris, palaikoma vyro, nusprendė nepasiduoti – ėmė ieškoti pedagogo darbo. „Gavau pavaduojančios auklėtojos asistentės darbą. Dirbau šešiuose vaikų darželiuose pagal iškvietimus. Darbas buvo lengvas: grupės mažos, po dešimt ar dvylika vaikų, be to, skirtingai nei Lietuvoje, jokio fizinio darbo. Jaučiausi kaip mama, leidžianti laiką su vaikais. Tačiau čia negalėjau pritaikyti Lietuvoje įgytos pedagoginio darbo patirties. Man vis sakydavo: tu neauklėk – tik žaisk, kalbėkis su vaikais. Aš nuolat jaučiau, kad galiu daugiau“, – jausmą, kad šiame darbe nerealizuoja savęs, apibūdina pašnekovė.

Buvo labai sunku išsaugoti savivertę – tai tapo man didžiausiu iššūkiu.

Prisidėjo ir kai kurių lietuvių požiūris į ją. „Skaudino, kai fabrikuose ar valymo firmose daugiau nei aš uždirbdavę lietuviai žiūrėdavo į mane iš aukšto ir sakydavo: matai, neverta mokytis norvegų kalbos, ir iš viso ko verti tie tavo diplomai! Mat jiems užtekdavo kelių norvegiškų frazių. Buvo labai sunku išsaugoti savivertę – tai tapo man didžiausiu iššūkiu“, – prisipažįsta Jurgita.

Lietuvę trikdė ir tai, kad ne nuolat dirbant keliuose vaikų darželiuose nė viename nesijautė esanti tikra kolektyvo narė. Ją pamiršdavo pakviesti į kolektyvo šventes ar pasveikinti su gimtadieniu.

Siekė geresnės pozicijos

Po trejų metų pavaduojančių darbų vaikų darželiuose, kai Jurgita jau laukė nuolatinio darbo pasiūlymo, kortas sumaišė prasidėjusi pandemija, karantinas. Kuriam laikui buvo uždaryti vaikų darželiai – jos paslaugų nebereikėjo. Norvegijos darbo ir socialinės rūpybos tarnyboje (NAV), atliekančioje ir darbo biržos funkcijas, lietuvė užsiregistravo kaip bedarbė.

Pasibaigus karantinui jai ne kartą vėl siūlyti auklėtojo asistento ar panašūs darbai, tačiau moteris užsispyrė siekti geresnės pozicijos, kur galėtų geriau save realizuoti.

„Dvejus metus gavau bedarbio pašalpą. Kadangi mano atlyginimas buvo nedidelis, tai ir pašalpa maža, tačiau iš vyro atlyginimo ir mano pašalpos dviese galėjome išgyventi. Prasidėjus pandemijai likusi namuose tarsi bandžiau susikurti save iš naujo: stengiausi džiaugtis tapusi namų šeimininke, galėdama rūpintis vyru, gaminti jam valgyti, prižiūrėti savo sodelį, užsiimti sportu, rankdarbiais. Tačiau labai norėjosi į darbą, norėjosi veiklos ir oraus atlygio“, – prisimena Jurgita ir prisipažįsta, kad pandemija, karantinas buvo sunkiausias laikotarpis jai ir jos šeimai.

„Nors mano vyras visada mane palaikė, tuo metu jau ir jis man sakydavo: gal tu pasiieškok paprastesnio darbo. Man jau tapo nepatogu kam nors pasisakyti, kad po penkerių metų Norvegijoje aš vis dar neturiu nuolatinio darbo, tik vieną kitą lietuvį pamokau norvegų kalbos, jiems pavertėjauju ir tai dažnai nemokamai. Neslėpsiu – kartais pasijusdavau išnaudojama: kai kurie tautiečiai, atrodo, norėjo su mumis bendrauti tik dėl to, kad mano vyras jiems pigiau suremontuotų namą, o aš – nemokamai pavertėjaučiau“, – nusivylimo neslėpė Jurgita.

Kartu: įsimylėję Norvegijos gamtą, Jurgita ir Kęstutis Jurevičiai daug keliauja po antraisiais namais jiems tapusią šalį. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Užsiima savanoriška veikla

Per pandemiją kuriam laikui sustojo ir visos savanoriškos veiklos, į kurias veikli moteris buvo įsitraukusi nuo pat emigracijos pradžios.

„Iš pradžių bandžiau save realizuoti per visuomeninę veiklą, savanorystę. Nenorėjau pamiršti rusų kalbos – Tionsberge įkūrėme iki karo Ukrainoje labai sėkmingai veikusią rusakalbių moterų grupę. Stokėje įsijungiau į tarptautinę moterų grupę, kur bendravau su moterimis iš Afrikos, Azijos. Tapau Vestfoldo Lietuvių bendruomenės (VLB) žurnaliste, kartu su bendraminčiais čia organizuojame daug veiklų (didžiausias bendruomenės metų renginys „Joninės Vestfolde“ šiemet sulaukė bene rekordinio 600 lietuvių skaičiaus). Taip pat VLB kuruojamoje lituanistinėje mokyklėlėje „Gandriukas“ ikimokyklinukus savaitgaliais mokiau lietuvių kalbos. „Gandriuke“ švęsdavome Kalėdas, Užgavėnes, Velykas ir kitas lietuviškas šventes. Tačiau per pandemiją ši veikla taip pat sustojo. Mane net savotiška depresija apėmė. Labai pasigedau prasmingos veiklos. Vienu metu jau galvojau grįžti dirbti į vaikų darželius. Tačiau prasidėjo karas Ukrainoje – vėl ėmiau aktyviau savanoriauti“, – laiką, kai prireikė jos pagalbos, prisimena lietuvė.

Kartu su kitais VLB nariais ji rinko paramą ir organizavo jos išsiuntimą į Ukrainą – surinktus reikalingus daiktus lietuvis vairuotojas vežė tiesiai į Lvivo, Charkivo, Kyjivo sritis. VLB organizavo ir rusiškai mokančius savanorius lietuvius, kad jie padėtų ukrainiečiams čia adaptuotis.

Netrukus ši savanoriška Jurgitos veikla padėjo susirasti darbą.

Aplinka: darbo vietoje – Sandefjordo NAV, poilsio zonoje. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Nepavirto kontoros pelyte

„Mane pasikvietė kaimynas pavertėjauti oro uoste, kur jis važiavo pasitikti iš Ukrainos pasitraukusios senyvos moters. Teko versti iš norvegų į rusų kalbą ir atvirkščiai. Kai viskas praėjo sklandžiai, kaimynas padrąsino: gal tu galėtum gauti su tuo susijusį darbą? Susimąsčiau. Juolab kad mane labai palaikė mano konsultantė iš NAV Inger. Ji kantriai ieškojo mano kvalifikaciją atitinkančio darbo. Balandį iš jos sužinojau, kad, išaugus karo pabėgėlių iš Ukrainos srautui ir visoms komunoms (savivaldybėms) pasiskirsčius jų kvotas, Sandefjordo komunos NAV buria komandą darbui su pabėgėliais. Inger paskatino kandidatuoti į konsultanto poziciją. CV surašiau ne tik savo darbo, bet ir savanoriavimo patirtį. Man pasisekė – darbą iš karto gavau“, – džiaugiasi pašnekovė.

Dvi savaites mokiusis įvaldyti sudėtingas elektronines sistemas ir dokumentus, gegužę Sandefjordo NAV skyriuje pradėjo dirbti Ukrainos komanda: Jurgita, taip pat ukrainiečių kilmės lietuvė filologė Anastasija ir Norvegijoje gimęs indų kilmės jaunuolis sociologas Christopheris.

Jurgita prisipažino iš pradžių baiminusis, kad virs pilka kontoros pelyte, tačiau greitai tokios baimės išsisklaidė. „Man ši institucija pasirodė labai gyva ir žmogiška, besirūpinanti ne tik tais žmonėmis, kurie į ją kreipiasi, bet ir savo darbuotojais. Svarbiausia – dabar dirbu tikrai prasmingą darbą: realiai padedu tiems žmonėms, kuriems šiuo metu labiausiai reikia pagalbos, patarimų ir palaikymo“, – šypteli Jurgita.

Nedideliame mieste atsirado 200 ukrainiečių, kuriems vis prireikia įvairiausios pagalbos, iškyla netikėčiausių klausimų, kuriozinių situacijų.

Jai tenka padėti ukrainiečiams įsikurti būste, užtikrinti geras gyvenimo sąlygas, tvarkyti dokumentus, supažindinti su miestu, užrašyti į norvegų kalbos kursus, užregistruoti vaikus į mokyklas, darželius, palydėti pas gydytojus ar net paguosti. Jurgita džiaugiasi darbe galėdama panaudoti rusų, anglų ir norvegų kalbas ir visus organizacinius ir komunikacijos sugebėjimus.

Per keturis darbo su ukrainiečiais mėnesius ji sako taip ir neišmokusi į pareigas žiūrėti formaliai – dažnai biure užtrunkanti ir po darbo valandų. „Darbo krūvis – labai didelis. Nedideliame mieste atsirado 200 ukrainiečių, kuriems vis prireikia įvairiausios pagalbos, iškyla netikėčiausių klausimų, kuriozinių situacijų. Kažkam neatsidaro lauko durys, sugedus elektroniniam raktui, kažkieno paauglė dukra pabėga iš namų, kažkas pameta dokumentus, kažkas dingsta keliems mėnesiams, kažkas pasipiktina „Pride“ vėliava kaimynystėje... Norvegija Ukrainos karo pabėgėlius priima labai geranoriškai, jiems suteikia visas socialines garantijas. Savo ruožtu ukrainiečiai čia greitai prisitaiko, kas nori dirbti, susiranda darbus. Tiesa, žmonių yra visokių – pasitaiko ir linkusių papiktnaudžiauti norvegų gerumu“, – užsimena pašnekovė.

Padeda: dirbdama Sandefjordo NAV, Jurgita rūpinasi, kad ši ir kitos ukrainiečių šeimos Norvegijoje jaustųsi gerai. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Pilnoji stiklinės pusė

Įpratusi matyti pilnąją stiklinės pusę, net ir karo Ukrainoje kontekste Jurgita įžvelgia pozityvių dalykų. Vienas jų – atsisijoję netikri draugai.

„Jie išsidiferencijavo. Putino režimo šalininkės rusės atkrito, bet dar labiau suartėjau su ukrainietėmis. Bendraudama rusakalbių moterų grupėje, pastebėjau, kad nemažai rusų į kitų tautų atstovus žiūri iš aukšto – jaučiasi tarsi jie būtų vieninteliai tikros kultūros nešėjai, tarsi visos geriausios knygos būtų parašytos rusų rašytojų, o baletas niekur kitur, išskyrus Rusiją, neegzistuotų. Tačiau prasidėjus karui kai kuriems rusams atsivėrė akys. Jei jie anksčiau didžiuodamiesi pasakodavo, kad jie – rusai, dabar ieško ukrainietiškų šaknų. Kartais randa: pasitaiko, kad buvusi „tikra rusė“ dabar jau pasakoja, kad ji – beveik ukrainietė, nes jos močiutė ukrainietė“, – šypsodamasi transformacijas pastebi Jurgita.

Atsigręžusi į Norvegijoje pragyventus metus, ji tvirtina: lengva nebuvo, bet vertėjo. Pakovoti už save, ieškoti ir laukti prasmingo ir įdomaus darbo, už kurį atlyginama su kaupu – ir dvasiškai, ir materialiai. Tokių gerų darbo sąlygų ir tokio pagarbaus požiūrio į darbuotoją ji sako labai pasigedusi Lietuvoje. Čia svarbus tapo ir jos žurnalistikos diplomas, ir lietuviškas darbo stažas. „Galbūt šis darbas – mano profesijos viršūnė? Nors kas ten žino“, – svarsto pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad to pasiekė ne viena – ji nuolat jautė vyro, dukrų Milenos ir Mildos ir visos šeimos palaikymą. „Tik graudu, kad mano tėveliai šito nebesulaukė, per pastaruosius pusantrų metų vienas paskui kitą iškeliavę Anapilin“, – užsimena Jurgita.

120 milijonų eurų paskola bus skiriama Ukrainos karo pabėgėlių poreikiams finansuoti, 25 milijonų eurų paskolą gaus Kauno savivaldybė, kurios dalis lėšų bus skiriama Ukrainos pabėgėlių integracijai.

Šiame posėdyje taip pat pritarta Ukrainos narystei banke.

„Džiaugiamės ETVB sprendimu, kuriuo Ukrainai atveriamas kelias tapti pilnateise šio banko nare, o ateityje – galimybės šio banko investicijoms šalyje, – pranešime cituojama Lietuvos finansų ministrė Gintarė Skaistė. – Lietuva visuomet rėmė ir ypatingai dabar remia Ukrainos norą jungtis prie Vakarų ekonominės bendruomenės ir institucijų“.

„Pozityvu, jog bankas patvirtino ir du Lietuvos projektus, pagal kuriuos suteiktos paskolos leis nukreipti resursus ukrainiečių pabėgėlių poreikiams tenkinti“, – pridūrė ji.

ETVB patvirtino penkias naujas paskolas, kurių vertė – 465 mln. eurų. Dauguma lėšų bus skirta pabėgėliams iš Ukrainos remti ETVB valstybėse narėse.

ETVB – daugiašalis plėtros bankas savo veiklą orientuojantis socialine kryptimi. ETVB vienija 42 Europos Tarybai priklausančias valstybes. Lietuva tapo ETVB nare 1996 m. ir priklauso vadinamajai tikslinei šalių grupei. Lietuvos kapitalo dalis ETVB sudaro 12 588 milijonų eurų.

Kaip pranešė leidinys „Kurier“, apie tai Europos Komisiją informavo Austrijos vidaus reikalų ministras Gerhardas Karneris.

Sienos kontrolė, Austrijos įvesta 2015 metais dėl migracijos krizės, dabar galios iki šių metų lapkričio 11 d.

Nusikalstamos ir ekstremistinės organizacijos Ukrainoje renka visų rūšių paliktus ginklus ir išveža juos į užsienį.

Kaip pažymi portalas „eurointegration.com.ua“, pratęsti sienos kontrolę leidžiama tik nustačius naujas potencialias rizikas. Anksčiau pagrindinė tokio sprendimo priežastis buvo terorizmo grėsmė, dabar jis aiškinamas karu Ukrainoje, migracija, kuria naudojasi nusikaltėliai, ir ginklų gabenimu.  

G. Karnerio laiške Europos Komisijai sakoma, kad „nusikalstamos ir ekstremistinės organizacijos Ukrainoje renka visų rūšių paliktus ginklus ir išveža juos į užsienį“.

„Būgštaujame, kad be sienos kontrolės ginklai iš karo veiksmų zonos pateks į Austrijos vidaus rinką ir atsidurs nusikalstamų ir ekstremistinių organizacijų rankose“, – pabrėžė VRM vadovas.

Be to, Austrija būgštauja, kad karu Ukrainoje ir jo sukelta migracija gali pasinaudoti teroristai, islamistai ir džihadistai, siekiantys patekti į šalį.

Tai pareiškė Čekijos vidaus reikalų ministerija, reaguodama į tai, kad į šalį plūsta čigonai, turintys dvigubą – Ukrainos ir Vengrijos – pilietybę, praneša portalas „Euractiv“.

Šiuo metu Čekijos valdžia suteikia 200 eurų finansinę pagalbą visiems pabėgėliams iš Ukrainos, bet nuo gegužės 16 d. ji reikalaus, kad asmenys, prašantys laikinos apsaugos, parodytų spaudą pase, patvirtinantį, jog jie kirto Ukrainos sieną.

VRM nusprendė imtis šios priemonės, nes romai, turintys Ukrainos ir Vengrijos pilietybę, atvyksta į Čekiją atsiimti pagalbos iš Vengrijos, o ne iš Ukrainos.

Čekijos vidaus reikalų ministras Vítas Rakušanas ketina apsvarstyti šią problemą su savo kolegomis iš Vengrijos ir Ukrainos.

Bet tarp čigonų, atvykstančių į Čekiją ir turinčių dvigubą pilietybę, yra ir tokių, kurie gyveno Ukrainoje ir pabėgo nuo karo. Šie žmonės Vengrijoje dažnai nesulaukia pagalbos, kadangi turi Vengrijos pilietybę.  

2011 metais Viktoro Orbano partija „Fidesz“ pasiūlė naują supaprastintą Vengrijos pilietybės suteikimo už šalies ribų gyvenantiems etniniams vengrams tvarką. Tai padėjo daugeliui Ukrainoje gyvenančių čigonų gauti antrąjį pasą.

Įvedus naują tvarką, per ketverius metus Vengrija natūralizavo daugiau kaip 600 tūkst. žmonių.

Policijos pareiškime sakoma, jog pareigūnai apieškojo paramos centrą, Setubalo municipaliteto pastatą, taip pat migrantų iš Rytų Europos asociacijos „Vienybė“ patalpas. Be to, policija paėmė dokumentų.

Skandalas kilo po laikraščio „Expresso“ publikacijos balandžio 29 d. Joje buvo teigiama, kad dvigubą pilietybę turintys sutuoktiniai rusai Igoris ir Julija Chašinai, kurie yra asociacijos „Vienybė“ nariai, kopijavo pabėgėlių dokumentus ir klausinėjo apie jų šeimų narių buvimo vietą Ukrainoje.

Pasak „Expresso“, Portugalijos saugumo tarnyba atidžiai stebėjo Chašinų veiklą nuo Krymo aneksijos 2014 metais.

Setubalo miesto valdžia, kur daugumą turi Portugalijos komunistų partija, padėjo sutuoktiniams „bendradarbiauti“ su paramos pabėgėliams centru.

Po publikacijos opozicinės partijos pareikalavo, kad Setubalo meras André Martinsas, kuris, pasak jų, žinojo apie Chašinų ryšius su Rusijos institucijomis, atsistatydintų.

„rbc.ua“ primena, kad Portugalija iki šiol priėmė apie 36 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos.

Skandalą sukėlė kraštutinės dešiniosios Laisvės ir tiesioginės demokratijos partijos (SPD) lyderis Tomio Okamura, kuris buvo vienintelis pranešėjas.

Jis, be kita ko, pareiškė, kad, atvažiavus vaikams iš Ukrainos, mokymo kokybė Čekijos piliečiams pablogės, o jaunesnio amžiaus čekų vaikams neužteks vietų darželiuose.

T. Okamura teigė, kad į Ukrainą masiškai gabenami naudoti automobiliai, todėl Čekijoje didėja jų kainos. Jis taip pat patarė ukrainiečiams, atvažiavusiems į Čekiją brangesniais automobiliais, juos parduoti ir gautais pinigais apmokėti buvimą šalyje.

Mes visi buvome liudininkai, kad diskusija plenariniame posėdyje buvo neįmanoma, jame buvo plūstamasi ir kurstoma nesantaika.

„Piliečiai netrukus gali pradėti kelti riaušes“, - įspėjo T. Okamura.

Daugelis parlamentarų sutiko dešiniojo populisto žodžius stuksenimu į stalus, o paskui pradėjo eiti iš salės. Netrukus iš jos patraukė ir ministrai. Kai paskutinis vyriausybės narys paliko patalpą, diskusija buvo paskelbta baigta – pagal Čekijos įstatymus vyriausybės narių dalyvavimas posėdyje yra privalomas.

„Mes visi buvome liudininkai, kad diskusija plenariniame posėdyje buvo neįmanoma, jame buvo plūstamasi ir kurstoma nesantaika“, - pareiškė Čekijos vidaus reikalų ministras Vítas Rakušanas.

Pasak jo, ministrai norėjo pasitarti, kaip valdyti pabėgėlių srautą, bet „ksenofobijos ir neapykantos nuo karo bėgantiems žmonėms apraiškos buvo tokios akivaizdžios, kad mes turėjome atitinkamai reaguoti“.