„Sveiki visi, mes – iš Ukrainos...“ – jau dveji metai D. Makarova, Ukrainos lietuvių bendrijos pirmininkė, taip savo feisbuko paskyroje pradeda įrašus apie gyvenimą karo siaubiamoje valstybėje. Pirmieji šių metų vaizdai – iš jos pačios gyvenimo. Į jos namą atskriejus rusų raketos skeveldrai tik per laimingą atsitiktinumą ji nepatyrė sužalojimų. Įrašuose – ir kaip Ukrainos lietuviai tvarko tragediją patyrusią Bučą ar, nepaisydami karo, mini Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, gieda „Tautišką giesmę“ Liepos 6-ąją.
Patyrė savo kailiu
– Papasakokite, ką patyrėte, kai į jūsų namą pataikė rusų raketos nuolauža. Ar jame įmanoma vėl gyventi?
– Savo kailiu patyriau, kas yra karas. Sausio 2-osios ryte, 7.40 val., prie mūsų namo atskriejo rusų raketos nuolauža. Dar pasisekė, kad raketa pataikė ne į namą, o šalia.
Sprogimas, duslus bumptelėjimas, paskui tamsu. Atmerki akis, suvoki, kad šįsyk tai įvyko tau. Pajutau mane užgulusias spintos duris, jei ne jos, nežinia, kuo man būtų baigęsi. Išlindau iš po spintos durų. Tada pamačiau visą vaizdą – išdužę langų stiklai, visur stiklų duženos, sulaužyti baldai. Kartais nutinka keistų dalykų – a. a. močiutės iš Marijampolės žąsų pūkų antklodė, kuria buvau užsiklojusi, visai nenukentėjo, nė vieno įbrėžimo, per stiklus ėjau iki koridoriaus galo, bet stiklų padais nejaučiau.
Supratau, kas įvyko, bet tai nesukėlė šoko, riksmo ar isterijos. Praeidama pro spintą pasiėmiau drabužius, kuprinę, supratau, kad stiklo duženose batų nerasiu, paėmiau dokumentus ir nuėjau durų link. Jau vaikščiojo policija ir prašė kuo greičiau išeiti, nes kai kurie butai degė, o dar nebuvo atjungtos dujos, tad bet kuriuo metu galėjo kilti sprogimas.
Labai greitai suorganizavo mokykloje pagalbos centrą, čia pildėme įvairius dokumentus. Stebino, kad nebuvo jokių riksmų, isterijos, visi elgėsi ramiai, tyliai. Ne tai, kad žmonės susitaikė, bet realiai suprato, kas įvyko ir kaip reikia elgtis. Kai kalbėjausi su žmonėmis, vyravo tokia tyli neapykanta tiems, kurie tai padarė. Net senutės sakė: „Kad jie prasmegtų, nevidonai“. Nebuvo kalbų, kaip nukentėjo butas, nors, atrodytų, tokioje situacijoje žmonės taip galėtų elgtis. Matėme, kaip gesina gaisrą, nuolaužos krito į butus, žmonės, kurie buvo užblokuoti butuose, kuo nors baltu mojavo prašydami pagalbos, bet irgi tyliai, ramiai.
Labai greitai susirinko apie 500 savanorių, daugiausia jaunimo. Savo rajone turime savanorių organizaciją, kuri atskuba į pagalbą, kai kas panašaus atsitinka. Pastatė palapines, atnešė maisto. Padarė gyvą grandinę ir per rankas perdavinėjo plytas iš apgriautos boilerinės, kur negalėjo pasiekti technika. Paskui jie padėjo išnešti stiklo duženas, atvežė faneros, plėvelės, padėjo uždengti langus, kad būtų bent kiek šilčiau.
Penki kaimynai žuvo, apie 50 sužalota, daugiausia – dūžtančių stiklų. Sudegė 84 metų močiutė, kuri nespėjo išeiti iš namo. Mano laimė, kad tai įvyko sausio 2-ąją, o ne 1-ąją, kai pas mane nakvojo sūnus. Tame kambaryje, kuriame jis miegojo, dužo stiklai, tad galėjo pasibaigti tragiškai.
Miestas rengiasi daryti mūsų namo rekonstrukciją. Aš tebegyvenu pas dukrą, nes mano butas nukentėjo, langai liko be stiklų, nukentėjo baldai, elektros prietaisai, bet tvarkomės, remontuojamės. Esu labai dėkinga Pasaulio lietuvių bendruomenei, Lietuvos garbės konsului Luhansko srityje Robertui Gabului, kurie parėmė. Buvo atvykęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas su Lietuvos verslininkais, šie irgi nutarė padėti remontuoti. Lietuvių pagalba jau įstatyti langai, meistrai tinkuoja, dažo, įstatys duris. Žmogus nesijaučia vienas, kai yra kas padeda.
Beje, prie mūsų namo buvo atvažiavęs ir Ukrainoje viešėjęs Jungtinės Karalystės premjeras Rishis Sunakas, ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrelis. Atvykusiųjų užsienio politikų jau nebeveža į Bučą ar Borodianką – Rusijos veiksmų padarinių jau apstu ir pačiame Kyjive.
Tėviškė: D. Makarova kasmet aplanko savo gimtuosius Trakus. D. Makarovos asmeninio archyvo nuotr.
Prie karo pripranti
– Sakėte, sušaudytas pavasaris, paskui – ir vasara, o dabar – jau dveji karo metai, kurį tiesiogiai patyrėte ir jūs pati. Reportažuose, nuotraukose iš Ukrainos matome skausmą, netektis, ašaras, o jūs feisbuko nuotraukose vis šypsotės. Ar įmanoma užsimiršti, kad vyksta karas, ar vis dėlto tai gyvenimas budėjimo režimu, nenustojant galvoti, kad kiekvieną akimirką gali nutikti kas nors baisaus?
– Žmonės, gyvenantys taikos metu, nesupranta, kai sakai, kad prie karo galima priprasti, bet taip yra. Gali priprasti prie karo ir tęsti gyvenimą tokiomis sąlygomis, kokios yra. Žmogus – toks sutvėrimas, kuris sugeba prisitaikyti prie ekstremalių situacijų. Jei neprisitaikytų, išprotėtų. Kas to negali, išvažiuoja, ir čia nieko nuostabaus, nes ne visi gali gyventi valstybėje, kurioje vyksta karas. O kas pasiliko, žinau iš savo patirties, nors to neįvardijame, bet pasąmonėje visi suprantame, kas gali nutikti, kad bet kuriuo metu gali atskrieti raketa, ką nutinkant kasdien matai per televizorių.
Žmonės, gyvenantys taikos metu, nesupranta, kai sakai, kad prie karo galima priprasti, bet taip yra.
Tačiau pas mus Kyjive vyksta ir koncertai, ir spektakliai. Jei ima kaukti pavojaus sirenos, spektaklį ar koncertą nutraukia ir visi eina į slėptuves, o nurimus vėl tęsia. Gyvenimas vyksta. Negali jame nuspausti stop mygtuko, o vėliau, kai pagerės aplinkybės, vėl jį tęsti.
Fronte ir lietuviai
– Ar kas iš Ukrainos lietuvių bendruomenės narių, jų vaikų ar anūkų kariauja fronte? Ar visiems pavyko išsaugoti gyvybę?
– Iš Kyjivo fronte kariauja penki mūsų bendruomenės nariai. Vienas jau metuose vyras kariauja su lietuvišku pasu, pasirašęs kontraktą. Fronte ir mūsų jaunimas: kariauja jau Ukrainoje užaugęs vienas iš mūsų šokių ansamblio „Antra karta“ dalyvių gražia pavarde Čiurlionis. Artūras pernai gegužę buvo sužeistas, kai netoli jo sprogo mina. Padėjome, kuo galėjome.
Fronte ir mūsų bendruomenės narys ukrainietis, kuris labai domėjosi lietuvių kalba, kultūra, važiavo į kursus Lietuvoje ir taip išmoko lietuvių kalbą, kad šneka beveik kaip lietuvis, neatskirsi. Kare ir du mūsų žentai – mūsų mergaičių vyrai. Jie irgi yra mūsų bendruomenės nariai, nes žmonės į ją ateina kas po vieną, o kas šeimomis, su vaikais.
– Kaip Ukrainos lietuviai dar prisideda prie kovos už Ukrainos laisvę?
– Ukrainoje nutarę likti lietuviai prisideda, kaip kas gali. Kas pina kamufliažinius tinklus, kas užsiima humanitarine pagalba, kas ėmėsi informacinės sklaidos, informuoja pasaulį, kas vyksta Ukrainoje.
Mesendžeryje turime pasaulio lietuvių grupę, kurioje karo pradžioje net kiekvieną dieną aprašinėdavau, kaip čia gyvename, o kitose šalyse gyvenantys lietuviai darė, ką galėjo, kad padėtų Ukrainai. Pavyzdžiui, Vokietijos lietuvių bendruomenė, jos Miuncheno skyrius, labai išjudino Vokietiją ir laiškais, ir kiekvieną pirmadienį rengdami protesto akcijas prieš Rusiją. Ten buvo atvežtas kulkų ir skeveldrų suvarpytas greitosios pagalbos automobilis vizualiai parodyti karo padarinius. Galiausiai kiti prisideda dirbdami savo darbus, mokėdami mokesčius, tai irgi įnašas į kariaujančios valstybės funkcionavimą ir biudžetą.
Padedame, kuo galime. Štai po tragedijos Bučoje kartu su Lietuvos Gedimino legionu dukart vykome padėti tvarkytą suniokotą miestą. Pirmą kartą tvarkėme Bučos meriją, o antrą – cerkvės teritoriją, kur buvo masinė aukų kapavietė. Cerkvė buvo suvarpyta kulkų. Palaikai jau buvo ekshumuoti, išvežti, bet naujai sukastoje žemėje dar buvo kapaviečių ženklų. Matėme sugriautus namus, kur vyko mūšiai. Viskas suniokota, sušaudyta. Vienokios emocijos kyla, kai karo vaizdus matai per televizorių, ir visiškai kitokios, kai matai realiai.
Parama: Lietuvos ambasadoje net tik paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir už „RADAROM“ akcijos Lietuvoje metu surinktas lėšas nupirkti saugaus kario paketai perduoti į frontą. Nuotraukoje iš kairės: Ukrainoje savanoriaujanti kaunietė Maria Chaikovska, „Blue / Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas ir Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Makarova. D. Makarovos asmeninio archyvo nuotr.
Daug kas liko
– Jungtinių Tautų duomenimis, per dvejus metus nuo Rusijos invazijos pradžios savo namus Ukrainoje paliko daugiau kaip 14 mln. žmonių. Ar nesvarstėte su šeima bėgti nuo karo į gimtinę, Lietuvą?
– Paklausiau savo vaikų, jie nutarė likti Kyjive. Geriau būti šalia savo vaikų, nei už 800 km ir dėl jų nuolat nerimauti. Pernai, kai vasarą porai mėnesių išvažiavau į Lietuvą, Kyjivas nuolat patirdavo atakas. Vis skambindavau sūnui, dukrai, nerimavau. Tad pati įsitikinau, kad geriau būti kartu.
Tačiau kasmet atvažiuoju į Lietuvą, pabūnu gimtuosiuose Trakuose pas mamą, čia gyvena ir brolis, dukterėčios, o Vilniuje – pusseserė ir pusbrolis, Marijampolėje – kita pusseserė.
– Ar daug lietuvių liko Ukrainoje prasidėjus karui? Ar tik Kyjive, Lvive, kitur Vakarų Ukrainoje? Ar arčiau fronto linijos, gal net kol kas okupuotoje teritorijoje?
– Skirtingi Ukrainos miestai gyvena labai nevienodai. Net Vakarų Ukrainoje ir Kyjive situacija skiriasi, o Zaporižioje, Dnipre, Charkive – visai kita. Chersone, Nikopolyje, kuriuos rusai apšaudo kiekvieną dieną, – dar kita.
Vakarų Ukrainoje beveik visi lietuviai liko, mažai kas išvažiavo. Daugiau išvažiavo iš Charkivo, Chersono, Nikopolio. Iš Kyjivo buvo išvažiavę maždaug pusė, bet dabar kai kas grįžta, ypač šeimos su vaikais, kad jie galėtų tęsti mokymąsi mokyklose ukrainiečių kalba. 2022-iųjų sausį, kai Senelis Kalėda iš Lietuvos atvažiavo pasveikinti mūsų jauniausiųjų, Kyjive buvo likę tik penki mūsų bendruomenės narių vaikai, o praeitąmet jų jau buvo 24.
Ukrainos lietuvių bendruomenė jungia vienuolika regionų bendruomenių, seniausia – Kyjive, kur ji užregistruota dar 1990 m. Aktyvesnių lietuvių – apie 500. Aneksavus Krymą netekome dviejų ten veikusių lietuvių bendruomenių, o prasidėjus karui – ir Donbaso. Be Krymo ir Donbaso, Ukrainoje gyvena apie 5 tūkst. lietuvių.
Kas išvyko prasidėjus karui, kas iškeliavo Anapilin, nes bendruomenė senstanti, o naujais jaunais nariais nepasipildo, nes tai ne ta kryptis, kur žmonės iš Lietuvos vyksta šeimomis. Pas mus daugiausia mišrios šeimos ir auga jau trečia karta. Moterys – dažniausiai, kaip juokaujame, meilės tremtinės, tarp jų ir aš. Su būsimu vyru susipažinau gimtuosiuose Trakuose, kur jis atvyko dalyvauti čia vykusioje ir tebevykstančioje tarptautinėje irklavimo regatoje „Gintariniai irklai“. Tai ir lėmė mano išvykimą gyventi į Ukrainą, kur gyvenu jau nuo 1980 m.
Ukrainoje gyvenantys lietuviai vyrai – dažniausiai tarybiniais metais čia tarnavę armijoje ar atvykę darbo reikalais. Daugiausia jų buvo Donbaso srityje – apie 2,5 tūkst. lietuvių, kurie tarybiniais laikais atvažiavo čia dirbti į fabrikus, į anglių kasyklas, nes čia buvo geresnis uždarbis, paskui jie čia sukūrė šeimas. Dalis jų 2014 m. iš ten išvyko, buvęs Donbaso lietuvių bendrijos pirmininkas gyvena su šeima Lietuvoje. Su likusiais Donbase ryšys nutrūkęs.
Nors mūsų mažėja, propaguojame lietuvybę, Lietuvos kultūrą, tradicijas, mus puikiai žino įvairių Ukrainos miestų valdžia, nes pagal savo išgales stengiamės tai daryti aktyviai.
Ukrainos lietuviai kasmet susirenka ir per tris didžiąsias Lietuvos šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. Renkamės Pilies kalne, kur kažkada stovėjo vaivados pilis, Lietuvos–Ukrainos draugystės skvere ar prie Jono Mačiulio-Maironio memorialinės lentos, pažyminčios, kad jis studijavo Kyjivo universitete. Tik 2022-ųjų Kovo 11-ąją nepavyko, nes mūšiai vyko netoli Kyjivo, į jį skriejo raketos, patrankos tratėjo prie Bučos, Irpinės. Tačiau Liepos 6-ąją jau susitikome. Esame kviečiami ir į minėjimus Lietuvos ambasadoje.
Kartu: Ukrainos lietuvių bendruomenė, kuriai nuo 2012 m. vadovauja D. Makarova, kasmet renkasi paminėti Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. D. Makarovos asmeninio archyvo nuotr.
Rengiasi dainų šventei
– Ukrainos lietuviai anksčiau garsėjo meno kolektyvais. Ar jie tebegyvuoja aktyvų gyvenimą sustabdžius COVID-19 pandemijai, o netrukus ir prasidėjus karui?
– Iš vienuolikos meninių kolektyvų liko tik choras „Viltis“ Kyjive. Folkloro ansamblio „Sesulės“ šokėjos išsivažinėjo, su viena kolektyvo nare atsisveikinome – ji iškeliavo Anapilin. Tačiau choristai rengiamės jubiliejinei Dainų šventei Lietuvoje. Tiesa, tą daryti tenka ekstremaliomis sąlygomis. Dalis choro – Kyjive, dalis Lietuvoje, ir rengiasi jai savarankiškai, viena dainininkė – Belgijoje. Paprašėme prisidėti ir dainuojančias moteris iš Zaporižios, Lvivo, kad gausiau parodytume Ukrainą.
Nežinau, kaip pavyks padaryti įrašus. Gyvenantiesiems taikos metu mūsų problemos nesuprantamos, bet jos mūsų kasdienybė. Kartais net sunku pasiekti repeticijų vietą, nes mokykla, kurioje repetuojame, yra kairiajame Kyjivo krante, o kai įsijungia pavojaus sirenos, metro į jį nevažiuoja.
– Ar išliko lietuviškos mokyklėlės?
– Regionuose turėjome šešias lietuviškas mokyklas, bet kai jos buvo perduotos Švietimo ir mokslo ministerijai, buvo keliami specifiniai reikalavimai, prerogatyva – kad mokytų žmonės su pedagoginiu išsilavinimu. Tad kas liko mokytojauti, tai tik savo iniciatyva. Dabar turime vieną likusią mokyklą Lvive. Viena į Lietuvą iš Ukrainos išvykusi mokytoja dar bando mokyti nuotoliniu būdu, bet tai jau visai kitas dalykas.
Pagalba: Ukrainos lietuviai kartu su Gedimino legionu du kartus vyko į Bučą padėti tvarkyti tragediją patyrusį miestą. D. Makarovos asmeninio archyvo nuotr.
Ukrainiečiai nepasiduos
– Ką dabar Ukrainoje reiškia būti lietuviu? Oficialusis Kyjivas nuolat reiškia padėką Lietuvai už visokeriopą pagalbą, vienas to ženklų – užpernai Minsko prospektas pervadintas į Lietuvos. Kokios reakcijos susilaukiate iš eilinių ukrainiečių, kai šie išgirsta, kad esate lietuvė?
– Ukrainiečiai ir anksčiau Lietuva labai pasitikėjo ir mylėjo lietuvius. Matyt, tai dėl genetikos, dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, kai buvome viena valstybė. Pavyzdžiui, Chersone stovi liaudies nuo anų laikų vadinamas Vytauto Didžiojo bokštas, nors niekur oficialiai jis taip nevadinamas.
Prasidėjus karui Lietuva palaiko Ukrainą, teikia ir karinę, ir humanitarinę pagalbą, ir pabėgėlius priėmė. Ukrainiečiai tikrai labai tai vertina, labai dėkingi ir labai nuoširdžiai atsiliepia apie Lietuvą. Kai išgirsta, kad esu lietuvė, nuoširdžiai stebėdamiesi sako: jūs tokia nedidelė valstybė, o kiek mums padedate.
– Kai ateina tokios žinios kaip iš Avdijivkos, nemenksta viltis, kad Ukraina pasieks pergalę?
– Ukrainos kariai rusų puolamoje Avdijivkoje atsilaikė keturis mėnesius. O kiek rusų karių ten žuvo, kiek rusų karinės technikos sunaikinta. Tačiau karas nenuspėjamas, gali tekti ir atsitraukti.
Ukrainiečiams labai trūksta ginkluotės. Ne tai, kad jie nusivylę Vakarais, bet yra visokių jausmų dėl vėluojančio JAV finansinio palaikymo. Tiesa, Europa truputį atsibunda su karine pagalba, ji ne tokia, kokios reikėtų, bet vis dėlto ateina.
Tik viskas turėtų būti laiku. Jei 2022 m. rudenį, kai frontas byrėjo Charkivo srityje, paskui buvo išvaduotas Chersonas, būtume gavę daugiau ginkluotės, jei Vakarai nebūtų delsę, būtų visai kita istorija: rusai nebūtų per žiemą užsikasę ir pasidarę iki 30 km minų laukų. Kai Ukrainos kariškiai parodė NATO generolams, kaip užminuoti laukai, šie sakė, kad taip neįmanoma. Vakarai pripratę, kad kariaujama pagal taisykles, o rusams taisyklės neegzistuoja. Deja, taip yra. Jei Vakarai nenori, kad jų demokratijos pralaimėtų, jie turi daryti viską, kad Ukraina atsilaikytų, apsigintų ir laimėtų šį karą.
Nesulauks tie parazitai, kad Ukraina pasiduotų, – taip ukrainiečiai nusiteikę. Jei senutės okupantams siunčia prakeiksmus, o jaunimas daro viską, ką gali, ši šalis taip paprastai nepasiduos.
– Ar tikitės, kad Ukraina pasieks pergalę jau šiemet?
– Nežinau. Lėktuvai turėjo pasiekti Ukrainą pavasarį, dabar jau kalbama apie vasarą. Vėl prasidėjo strigti Vakarų pagalba, o delsimas – nieko gero.
