Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos ir šiuolaikiniam menui. Septintosios Fotografijos šventės antrojoje dalyje pristatomos ukrainiečių fotografijos parodos: Anos Melnikovos „Miestas be pavadinimo“, Dmitro Kupriano „36 Hoverlos kalno vaizdai“, Pavlo Dorogojaus „Auksiniai žmonės“ ir Stanislavo Ostrouso „Charkovas – forpostas“. Parodų kuratorius Darius Vaičekauskas pristatys ir uostamiestyje ilgai lauktą įvykį – vieno garsiausių Ukrainos šiuolaikinio meno kūrėjų N. Kadano parodą „Duobė dainuoja“.

N. Kadano „Duobė dainuoja“

N. Kadano parodą „Duobė dainuoja“ sudaro darbai, sukurti 2014-ųjų Rusijos ir Ukrainos karo metu, taip pat ir nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios 2022 m. vasario 24-ąją. Šie darbai susiję su atminties politikos tyrinėjimais, kolektyvinių traumų analize, su naujomis masinio smurto ir žmonių buveinių naikinimo patirtimis. Parodos pasakojimas veda nuo istoriografinių kūrinių, atveriančių praeities žaizdas, iki „įrodymų skulptūros“, fiksuojančios karo padėtį realiame laike. Tačiau visi šie kūriniai pasižymi tuo, ką galima pavadinti „eschatologiniu optimizmu“ – noru susidurti su katastrofa ir perimti sunaikinimo energiją, paverčiant ją pasipriešinimo ir virsmo energija.

Kūriniai „Tigro šuolis“ ir „Pastabos apie archyvus“ siejami su šiuolaikinės Ukrainos ir šalių, priklausiusių socialistiniam blokui, požiūrio į savo XX a. patirtį paradoksais, taip pat su posovietinės būsenos pabaigos idėja. „Augalų apsaugos“ ciklas, plėtojamas nuo karo pradžios 2014-aisiais iki šių dienų, fiksuoja karinius griuvėsius Ukrainos kraštovaizdžiuose nuo Donbaso iki Kijevo srities, didžiausią dėmesį skiriant ekocidui – aplinkos naikinimui. Kūriniai „Perėjimas“ ir „Mes esame kaina“ – apie bandymą pažvelgti tiesiai į istorijos tamsą ir atrasti naują atsparumą katastrofos akivaizdoje. Kūrinyje „Provincijos žvaigždės“ tiesiogiai pateikiama medžiaga iš karo nuniokoto Gostomelio, susiejant ją su eschatologinę pradžią turinčiu Bruno Šulco tekstu.

Visavertį pasirengimą parodai nutraukė prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą. Planuotas N. Kadano vizitas į Klaipėdą, kurio metu norėta dalį parodos kūrinių sukurti Lietuvoje, paliečiant vietinius istorijos kontekstus, neįvyko. Parodos visumą daugiausia lėmė kūrybiniai ir užsienio meno kūrinių ekspozicijos apribojimai, taip pat galimybės karo metu.

Miestas be pavadinimo

Aplinkos, kurioje gyvename, įvaizdį lemia žmogaus fantazijos, sukuriančios naują kraštovaizdį. Naujoje realybėje magiška kraštovaizdžio atmosfera susiduria su iškylančių miestų geometrinių tūrių standumu. Greitėjantis gyvenimo ritmas sugeria ir nuasmenina žmogų. Pasiklystame savo pačių susikurtose aplinkybėse. Mes tampame tik siluetu, nepagaunamu vaizdiniu.

A. Melnikovos projektas „Miestas be pavadinimo“, atliktas tradicine analogine nuotraukų spausdinimo technika, yra eksperimentas ir bandymas parodyti naują tikrovę ir naujo kraštovaizdžio portretą. Kiekviename vaizde sujungtos skirtingų miestų ir šalių, kur fotografei teko kada nors gyventi, detalės, sutiktų žmonių portretai.

36 Hoverlos kalno vaizdai

Hoverlos kalnas yra aukščiausias Ukrainos taškas ir, analogiškai šventajam Fudži kalnui Japonijoje, ukrainiečiams yra beveik šventa ir mitinė vieta. Beje, šie du kalnai išoriškai panašūs ir yra beveik tobulos kūgio formos.

Šiomis nuotraukomis fotografas D. Kuprianas nori užpildyti Ukrainos vizualiojo meno spragą, kartu apeliuodamas į Katsushika Hokusai seriją „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“ ir jo metafizinį bei autentišką santykį su Fudži kalnu.

Fotografas savo kūriniuose pateikia Hoverlos kalną kaip ukrainiečiams šventą vietą, kuri šiuo metu yra tapusi ir turistų traukos centru. Į Hoverlos viršūnę labai lengva patekti keliais maršrutais, pakeliui į ją žmonės gali pasinerti į vietines Karpatų regiono kalniečių tradicijas.

„Kelerius metus fotografavau toje vietovėje. Fiksavau, kaip žmonės gyvena, ką veikia, kaip dirba. Taip pat fotografavau kalnus ir gamtą. Visomis šiomis nuotraukomis noriu palikti istorijai aplinkos, kurioje gyvena vietiniai žmonės, jiems būdingų papročių ir darbo – įprasto gyvenimo kasdienybės akimirkas. Bet, kita vertus, noriu, kad šios nuotraukos, papildytos sena nespalvotų fotografijų spalvinimo rankomis technika, taptų ir „ne šio laiko“ kūriniais, kurie bėgant metams išliktų aktualūs. Parodoje rodomi darbai – tai mano atspausdintos nespalvotos fotografijos, kurias nuspalvinau aliejiniais dažais“, – savo darbų parodą pristatė D. Kuprianas.

P. Dorogojaus „Auksiniai žmonės“

Fotografija yra produktas, kurio galiojimo laikas ribotas. Fotografijose dokumentuojamos žmonių ir vietų reikšmės, prisiminimai dažniausiai prarandami laikui bėgant. Fotografijai reikia, kad netaptume tylūs. Apima melancholija, matant parduodamų nebylių portretų eiles sendaikčių turguose. Pastarieji yra būtent tos vietos, kuriose P. Dorogojus randa savo serijos „Auksiniai žmonės“ veikėjus.

Savo kūryboje Pavlo dažnai remiasi nuotraukų archyvais, kurių dauguma yra skirti architektūrai. Todėl rastų fotografijų panaudojimas jam neatrodo nauja kryptis. Parodos seriją įkvėpė daug asmeniškesnis impulsas – menininką sujaudino portretų, kuriuos jis atrado Charkovo sendaikčių turguose, pažeidžiamumas. P. Dorogojus sugalvojo lengvabūdišką idėją – kai kurias figūras nuotraukose pavaizduoti su aureolėmis, suformuotomis iš žalvario lapo, taip bandant empatiškai meno kūrinio pavidalu suteikti joms antrą gyvenimą.

Tie paauksuoti ir lakuoti vaizdai perteikia ironišką monumentalumą, aiškiai kontrastuojantį su temomis – darbo susitikimais, laisvalaikiu, šeimos susibūrimais. Nenoromis žiūrovai įtraukiami į žaidimą, raginami atidžiai išnagrinėti kiekvieną nuotrauką, kad surastų atsakymus į daugybę klausimų, pavyzdžiui: kas tie žmonės? Kodėl kai kurie iš jų yra su aureole, o kai kurie – be jos? Ką iš tikrųjų reiškia šios užuominos į šventumą? Šioje situacijoje beprasmiška ieškoti logikos ar priežastingumo, nes viskas remiasi estetine autoriaus intuicija. Tačiau tam tikro pasakojimo fantomas verčia mus daryti tai, ko paprastai nedarytume – investuoti savo laiką į tuos vaizdus ir atgaivinti juos savo dėmesio šiluma.

Nors anonimiški, šie nuo XX a. ketvirtojo iki devintojo dešimtmečių užfiksuoti vaizdai alsuoja individualizmu. Be asmeninių istorijų sunku kritiškai analizuoti kolektyvinę atmintį, kuri šiuo metu yra vienas aktualiausių Ukrainos iššūkių. Užmarštis sugeria žmones, kai šeimos albumas praranda balsą.

Charkovas – forpostas

„Karas! Nuo vaikystės apie karą mes žinome viską. Žaidėme karą. Skaitėme apie karą. Žiūrėjome filmus apie karą. Įsivaizdavome save kaip didvyrius – žvalgus, lakūnus, tankistus. Geidžiamiausi žaislai – pistoletai, šaudantys pistonais. Kad būtų garsu, kad kvepėtų siera. Šis laimingas, kvailas tolimas laikas liko atmintyje ir keliuose nespalvotuose atspauduose. Laikas, nepaaiškinamai įsiveržė į mūsų tikrovę kaip kitas, jau tikras karas. Su sprogimais, raketų atakomis, griuvėsiais, baisiomis žiniomis apie žuvusius ir sužeistuosius. Oro antskrydžio sirenos, niūrus, ištemptas, varginantis kauksmas. Mirties ir naikinimo pranašai. Užsitęsusioje tyloje belieka laukti naujo smūgio. Laukti, kol raketa, paleista iš priešo pusės, pasieks taikinį ir sukels žmonėms gniuždantį skausmą. Statybos sustojo, parkai ištuštėjo. Gatvėse buvo tiek mažai žmonių, kad mes pradėjome sveikintis vieni su kitais, kaip įprasta kaimuose. Dalis gyventojų persikėlė į metro. Ten, apačioje, jie gyvena kaip čigonai, miega ant pripučiamų čiužinių ir valgo nemokamą savanorių atneštą maistą. Gyvenimas apšaudomame mieste supaprastinamas iki pačių elementariausių funkcijų. Svarbiausia – išgyventi. Nepatekti į apšaudymą. Patartina nebūti atvirose vietose. Skeveldros. Visi namų fasadai pažymėti skeveldrų paliktais pėdsakais. Mažos ir didelės jos skraido į visas puses. Tiesioginis smūgis vargu ar įmanomas, bet skeveldrų yra visur. Stiklo traškėjimas po kojomis. Stiklo duženos, kad ir kaip didvyriškai komunalininkai jas šalintų, pasirodo vėl ir vėl. Miesto centre nedužusių stiklų visai neliko. Atsivėrusios juodos langų ertmės paskubomis dangstomos fanera. Miestas anka ir kursta nuo sprogimų. Rytais mieste suaktyvėja judėjimas. Reikia suspėti pastovėti eilėje prie maisto produktų, užeiti į vaistinę, ir vėl namo. Į slėptuvę. Kasdien atvažiuodamas į miestą priemiestiniu traukiniu, centro link einu pėsčiomis, nes viešasis transportas neveikia. Gatvės apleistos, miestas ištuštėjęs. Pakelėse apdegę, į apšaudymus pakliuvę žmonių palikti automobiliai. Kariškiai dažnai juos naudoja eismui blokuoti kartu su prieštankiniais „ežiais“. Oras kvepia degėsiais ir artėjančiu pavasariu. Pačiu baisiausiu ir šalčiausiu pavasariu mano gyvenime“, – dalijosi išgyvenimais fotomenininkas S. Ostrousas, sukūręs fotografijų seriją „Charkovas – forpostas“.

Parodos veiks iki 2023 m. sausio 15 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Reaguojant į pastarojo laikotarpio įvykius, lapkričio mėnesį MMLAB kūrėjai iniciavo Ukrainos ir Lietuvos menininkų bendradarbiavimo veiklas. Ukrainiečiai menininkai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse su aktoriumi ir režisieriumi Gediminu Rimeika, kompozitore Agne Matulevičiūtė, šviesų dailininku Juliumi Kuršiu ir choreografe Greta Grinevičiūtė. Jų metu kūrėjai kėlė klausimus, kas atsitinka su menininko tapatybe, kai  dėl karo tenka ieškoti prieglobsčio kitoje šalyje. Ukrainos kūrėjai rodė aiškią misiją kurti nepaisant juos supančio karo siaubo. Karo patirtis atsispindi ir menininkų darbuose: ryškėja pasimetimo, siaubo, besikeičiančių santykių, saugumo poreikio temos.

Projektu MMLAB skatina Ukrainos ir Lietuvos menininkų bendradarbiavimą, padeda Ukrainos kūrėjams pristatyti savo darbus ir įsilieti į Lietuvos kūrėjų bendruomenę. Tikimasi, kad užmegzti kontaktai taps pagrindu ilgalaikiams ryšiams ir būsimiems projektams.

Apie programą:

Aktorės Kristina Kisielovaite ir Svetlana Zelbet pristatys projektą „360°“, nagrinėjantį, kaip pasikeitė žmonių santykiai nuo Ukrainos ir Rusijos karo pradžios, kaip tai keičia principus ir sąmonę. Kristinos ir Svetlanos projektas kalba apie vienatvės patirtis ir bandymą išgyventi bei kurti naują gyvenimą svetimoje šalyje.

Vaizduojamųjų menų atstovė Yara Prokopenko projekte „Kas dabar?“ tyrinėja savo kaip menininkės ribas, perteikdama pasiklydimo paieškose jausmus. Projekte atsispindi skirtingos emocijos – įsivaizduojamos laimės paieškos ir tikslo praradimas ją pasiekus.

Vizualiųjų menų kūrėja Marija Frolova pristatys projektą „Blackout“. Daugelis iš mūsų gyvena daugiaaukščiuose namuose. Neatsiejama šių pastatų dalis yra liftai – uždara erdvė be langų. Kas iš mūsų nėra juose įstrigęs ar nebijojęs įstrigti? Prasidėjus karui, ši baimė visuose Ukrainos miestuose tapo dar stipresnė. Liftas – praeities ryšys su ateitimi, ar vieta, kurioje nėra praeities ir ateities?

Kseniia Buryka pristatys darbą „Sapnų terapija“, kurio pagrindinės temos yra viltis, trapumas, namai, saugi vieta, bendravimas. Menininkė nori parodyti, kaip dvi vienodo svorio tikrovės mainosi viena su kita. Ką sapnų stebėjimas gali pasakyti apie mūsų tapatybę? Ar sapnavimas gali būti komunikacijos priemonė?

Džiazo vokalo specialybės studentas ir muzikos prodiuseris Andrii Humeniuk pristatys projektą „Interaktyvi publikos muzika“. Trijų valandų trukmės pasirodyme žiūrovai pagal iš menininko gautus nurodymus galės improvizuoti pasirinktu muzikos instrumentu. Visos garsinės idėjos bus įrašytos, o įrašų kompoziciją gyvai aranžuos pats menininkas.

Ir toliau ieškosime būdų, kaip pagelbėti ukrainiečių kūrėjams – tiek, kiek reikės – iki pergalės.

Lietuvos kultūros tarybai ir Lietuvos kino centrui iš viso suteikta 126 tūkst. eurų šioms stipendijoms išmokėti.

„Tai tik tarpiniai stipendijų Ukrainos kultūros ir meno atstovams skyrimo rezultatai. Ieškome ir toliau ieškosime būdų, kaip pagelbėti ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje esantiems ukrainiečių kūrėjams – tiek, kiek reikės – iki pergalės“, – pranešime teigė Simonas Kairys.

Paraiškas stipendijoms gauti galima teikti iki rugsėjo 15 dienos.

Anot ministerijos pranešimo, šiuo metu 125 Lietuvos kultūros ir meno įtaigos bei organizacijos siūlo Ukrainos kultūros ir meno darbuotojams darbo vietas arba bendradarbiavimo galimybes.

Atskirai, per Lietuvos kultūros tarybos paskelbtą autorių ir gretutinių teisių apsaugos finansavimo konkursą, remiamos paramos Ukrainai ir jos kūrėjams iniciatyvos. Jau finansuoti aštuoni projektai, iš viso jiems skiriant 61,4 tūkst. eurų.

Kitais metais Lietuvos kino centras planuoja 50 tūkst. eurų įnašu paremti Ukrainos kino sektorių. Lietuva taip pat įsipareigojusi prisidėti prie Ukrainos kultūros paveldo skaitmeninimo iniciatyvos, bus ieškoma ir galimybių prisidėti prie Europos Sąjungos iniciatyvų, remiančių Ukrainos NVO sektorių.

Projekto organizatoriai siekia išsaugoti ir pristatyti Ukrainos menininkų kūrybą, tarptautiniu mastu suburti menininkus ir per meną skleisti žinią apie Ukrainoje vykstančius įvykius, gautomis lėšomis paremti nuo karo kenčiančios šalies kūrėjus.

Organizatoriai kviečia išreikšti palaikymą Ukrainai siunčiant meno kūrinių miniatiūras elektroninėje versijoje. „Norime ne tik sužinoti, ką kuria Ukrainos autoriai, bet ir pamatyti dabartines šalies aktualijas jų akimis. Vykstant karui, negalime aplankyti Ukrainos parodų salių ir galerijų, menininkams sudėtinga atvykti į Lietuvą. Tačiau interneto erdvė leis mums susisiekti su Ukrainoje gyvenančiais menininkais, sužinoti Ukrainos aktualijas ir dalintis jomis su mūsų sekėjais socialiniame tinkle „Facebook“. Nuoširdžiai tikime, kad tarpusavio bendradarbiavimas įmanomas net sudėtingiausiomis aplinkybėmis“ – sakė projekto idėjos autorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius“. 

Šiuo metu Ukrainos menininkai internetu siunčia meno kūrinius: piešinius, fotografijas ir grafinio dizaino kūrinius, kitus artefaktus. Projektą tęsia Lietuvos ir kitų šalių menininkai, besidalinantys Ukrainą palaikančia kūryba, siųsdami kūrybinius ekspromtus. Projekto paskyros sekėjai gali įsigyti kūrinius ir taip paremti Ukrainos menininkus.

„Dar viena diena“ prasideda Klaipėdoje. Projekto pristatymas visuomenei – antradienį, balandžio 19 d., 17 val., Kultūros fabrike (Bangų 5a).

Projekto partneriai ukrainiečių kūrybininkus ir menininkus taip pat kviečia į jiems skirtas bendradarbystės ir kūrybos erdves – Kaune – „CulturEUkraine“, Klaipėdoje – KUFA (Kultūros fabrikas). Laukiami Ukrainos kultūros ir kūrybinių industrijų atstovai bei menininkai dirbti ir kurti bendrose co-working erdvėse arba individualiose studijose ir dirbtuvėse.

Projekto „Dar viena diena“ kulminacija įvyks meno mugėje „ArtCompensa`22“ birželio 10–12 d. Vilniuje. Šiam projektui sukurti ukrainiečių ir kitų šalių autorių darbai mugės metu bus eksponuojami ir parduodami atskirame stende. 

Primenama, kad nėra „čia“ ar „ten“. Yra tik „Dar viena diena“, kurią išgyvename visi kartu!

Daugiau informacijos apie projektą: https://www.facebook.com/artcompensa.

„Jau 125-ios Lietuvos kultūros ir meno organizacijos yra pareiškusios norą bendradarbiauti su Ukrainos menininkais, kurti bendrus projektus, svarbius abiejų šalių kultūrinei ir istorinei bendrystei. Parama Ukrainai per kultūrą taip pat yra svarbus ginklas ginant demokratines vertybes, skatinant bendrystę ir susitelkimą, palaikant žmonių emocinę sveikatą“, – sako kultūros ministras.

Detalesnę informaciją ir kvietimus teikti paraiškas Lietuvos kultūros taryba skelbs jau balandžio mėnesį.

Primename, kad Lietuvoje prieglobstį randantys Ukrainos kultūros ir profesionalaus meno kūrėjai jau gali pretenduoti į 600 eurų mėnesinę stipendiją, skiriamą trijų mėnesių laikotarpiui. Šia finansine parama siekiama palaikyti Ukrainos kultūros ir profesionalaus meno kūrėjų kūrybinę veiklą, skatinti jų bendradarbiavimą su Lietuvos kultūros bendruomene architektūros, bibliotekų, cirko, dailės, dizaino, etninės kultūros ir tautodailės, fotografijos, kino, kultūros paveldo, literatūros, muziejų, muzikos, šokio, tarpdisciplininio meno, teatro srityse. Atitinkamus kvietimus yra paskelbusi Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

Kaunas – Europos kultūros sostinė komanda nenaudojamo Kauno centrinio pašto rūmuose jiems skirs tris aukštus.

Siekiama, kad čia atsirastų erdvės, kur jie galėtų toliau kurti, be to, bus įrengta susibūrimo vieta, padedanti karo išblaškytiems žmonėms susitikti ir lengviau įsilieti į miesto bendruomenę.

„Nuo pat karo pradžios pradėjome galvoti, kaip pritaikyti nenaudojamas iki šiol erdves šio pašto įveiklinimui ir siekiame, kad trečiame aukšte, kuris dabar jau paruoštas susitikimams žmonių, pokalbiams, pabuvimui ramioje aplinkoje susirinktų kuo daugiau šiuo metu Kaune jau gyvenančių ukrainiečių“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

LNK reportažas:

Padės užmegzti kontaktus

Ketvirtajame ir penktajame pašto aukštuose šiuo metu verda darbai – juos bus siekiama pritaikyti įvairių menininkų kūrybinėms dirbtuvėms.

Patalpų išplanavimo ar kitų drastiškų pakeitimų dėl pastato paveldinio statuso daryti negalima, tačiau šiuo metu septynerius metus nenaudotuose aukštuose daroma tvarka, valomos dulkės.

V. Vitkienė viliasi, kad čia ukrainiečiai galės pabendrauti tarpusavyje ir susipažinti su vietos žmonėmis.

„Čia bus suteiktos galimybės ir arbatos, kavos išsivirti, prieigą prie interneto turėti – tiesiog saugią erdvę pokalbiams, susijungimams internetu“, – sakė „Kaunas 2022“ vadovė.

Pasak jos, kol kas komandai pavyko užmegzti ryšius su vos keliais menininkais iš Ukrainos, be to, šiems žmonėms kol kas svarbiausia yra įsikurti, išspręsti kitas problemas.

„Yra menininkų, beklausiančių, kaip galėtų Kaune įsilieti į kultūros veiklas. Manau, kad pagrindinius kontaktus pradėsime megzti ir paliksime atsakingus žmones ir prieinamas platformas, kur galės jie registruotis ir gauti atsakymus ir ateiti tiesiai čia surasti kažkokį sprendimą ir kontaktą“, – kalbėjo V. Vitkienė.

Jos teigimu, „Kaunas 2022“ ir iki tol veikė kaip „kontaktų kalvė“, tad sieks šią misiją tęsti ir dabar bei padėti ukrainiečiams rasti savo vietą.

Svarbu realizuoti save ir padėti artimiesiems

V. Vitkienės teigimu, kol kas jos komanda turi žinių apie muzikantus, taip pat teatro fotografus. Šiems bus siūloma pašto erdvėse įsirengti studijas.

Ketvirtadienį rengiamame koncerte pasirodys į Lietuvą atvykusių smuikininkų ukrainiečių trio. Vilniuje apsistojusi Natalia Radkova pasakojo, jog kolektyvas susibūrė Lietuvoje, jai ieškant, kas dar iš kolegų atvyko į šią šalį.

„Parašiau bičiuliams, kas esate Lietuvoje, kas gali susitikti ir pagroti kartu. Visi jie – Nikita, Olia, dirba Kijevo orkestruose. Nusprendėme sukurti trio ir sugroti Ukrainos melodijas ir Ukrainos kompozitorių kūrinius“, – kalbėjo smuikininkė.

N. Radkova sako, jog Lietuvoje norėtų tęsti muzikinę veiklą ir džiaugėsi, kad turės galimybę groti Nacionalinės filharmonijos orkestre.

„Tai – kaip dovana“, – sakė muzikantė.

Prieš dvi dienas iš Kyjivo atvykusi Olga Kondratyeva apsistojo Klaipėdoje. Ji jau kreipėsi į muzikinį teatrą uostamiestyje ir džiaugėsi, jog gavo galimybę įsidarbinti.

„Ukrainoje liko mano vyras, tėvai, sūnėnas. Yra likusių be darbo, kitiems gresia likti bedarbiais. Man reikia finansiškai padėti saviems ir kitiems, sergantiems, kurie gal ir vaistų negali įsigyti. Svarbu rasti tą finansinę paramą, kad galėčiau padėti ir sau, ir kitiems“, – kalbėjo moteris.

Taip pat Vilniuje apsistojęs smuikininkas Nikita Nekh dėkojo lietuviams už netikėtai šiltą priėmimą.

„Norėtųsi meninėje srityje save išreikšti, rasti darbą, užsidirbti pragyvenimui, palaikyti Ukrainą ir savo šeimą“, – sakė jis.

Ukrainoje liko didžioji dalis jo šeimos.

„Išgyvename dėl jų, dėl draugų“, – teigė smuikininkas.

Kviečia skirti paramą

Ketvirtadienį koncertu ir nevyriausybinių organizacijų muge bus pažymėtas erdvės „CulturEUkraine“ atidarymas.

„Šis renginys susidės iš dviejų dalių: viena dalis bus organizacijų mugė: po vienu stogu susirinks organizacijos, kurios ir šiaip rūpinasi ir teikia paramą Ukrainai“, – sakė „Kaunas 2022“ rėmimų kuratorė Irutė Tumaitė.

Mugėje centrinio pašto rūmuose dalyvaus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, „Gelbėkit vaikus“, Maltos Ordino pagalbos tarnybos, Lietuvos Šaulių Sąjungos ir kitų organizacijų, rengiančių meninės terapijos užsiėmimus, atstovai.

Renginio metu bus pateikiama aktuali informacija apie galimybes prisidėti prie paramos Ukrainai bei sužinoti, kur ir kokių pagalbos priemonių gali tikėtis į šalį atvyksiantys karo pabėgėliai.

Pašto prieigose nuo 18 valandos vyks Lietuvos ir Ukrainos atlikėjų koncertas.

„Atidarymą norisi padaryti džiaugsmingai ir įvesti pozityvios dvasios“, – sakė kuratorė.

Jame pasirodys ir ukrainiečiai smuikininkai, atliksiantys savo šalies kompozitorių kūrinius.

Ukrainiečiams skirtos erdvės kūrėjai sako, jog jo įrengimui reikalingi daiktai yra renkami kaip labdara. Šiuo metu prisidėti prie jo galima techninėmis priemonėmis, tokiomis kaip kompiuteriai, projektoriai, planšetės piešimui ir kiti.

Prie šios erdvės įrengimo bus galima prisidėti ir renginio metu įsigyjant bliuzonus su ukrainiečių vaikų piešiniais.