Kalėjimo pedagogika
Ursula Biondi buvo vos šešiolika, kai ji atsidūrė perauklėjimo institucijų taikiklyje. Mergaitė buvo gimusi italo ir šveicarės šeimoje. Iki 1952-ųjų Šveicarijoje galioję teisės aktai nebuvo palankūs mišrioms šeimoms. Šveicarijoje gimę vaikai automatiškai gaudavo tėvo pilietybę, pvz., už kitos valstybės piliečio ištekėjusios šveicarės taip pat netekdavo savo gimtosios pilietybės.
Reabilituoti? Tik tokiu atveju, jei man būtų 16 ar 20 metų, jei galėčiau mokytis, baigti mokyklą. Jei dar galėčiau kažkuo tapti.
Pasikeitus įtatymams, už Italijos piliečio ištekėjusi Ursulos motina vėliau atgavo pilietybę, jos dukros – ne. Bet kurią akimirką, susiklosčius nepalankiai politinei situacijai, mergaitėms su tėvu grėsė deportacija. Susitvarkyti pilietybės dokumentus buvę sunkiai įmanoma: šeima išgyveno nepriteklių, o biurokratinės procedūros kainavo nemenkus pinigus. Situacija kėlė didelę įtampą šeimoje, kurioje ir taip stigo santarvės: tėvas labiau rūpinosi ne šeima, bet kasdiene vyno porcija, o įtūžį išliedavo tiek ant žmonos, tiek ant dukrų.
1966-ųjų lapkritį, kai pastojo nuo vyresnio draugo, Ursula atsidūrė Hindelbanko moterų kalėjime. Užuot sulaukusi psichologų ar pedagogų pagalbos, ji apgyvendinta kartu su laisvės atėmimo bausmę atliekančiomis žmogžudėmis ir vagilėmis.
8 kv. m kameroje paauglė praleido visus metus. Vietoje pamokų – šiurpūs nuteistųjų pasakojimai, vietoje pramogų – priverstinis darbas. Darbo dienomis nuo 18.30 iki 6.30 val. paauglė privalėdavo likti kameroje, o savaitgaliais iš savo celės Ursula galėdavo išeiti tik tam, kad pavalgytų kalėjimo valgykloje ir valandą kartu su kitomis nuteistosiomis pasivaikščiotų kalėjimo kieme.
Dviese: U.Biondi su sūneliu, abu – dėvintys kalėjimo rūbus.
Vos pagimdžiusi U.Biondi neteko sūnaus – berniukas jai grąžintas tik po atkaklios tris mėnesius trukusios kovos. Išleista iš kalėjimo, ji nesiryžo likti globos įstaigoje – grįžo pas tuomet požiūrį į dukrą ir valstybės institucijas pakeitusią motiną. "Nebežiūrėjau atgal, tik į priekį", – sako U.Biondi. Ilgus metus įvairius darbus dirbusi moteris gerokai vėliau nei įprasta, tik sulaukusi 53-ejų, baigė studijas.
Savo išgyvenimus U.Biondi aprašė knygoje "Gimusi Ciuriche. Gyvenimo istorija". Vėliau bestseleriu tapusios knygos rankraštį net 2000-aisiais atmetė keliolika Šveicarijos leidyklų.
Gyvenimo paslaptis
Marianne Steiner gimė 1951-aisiais neištekėjusiai merginai, užaugusiai pas globėjus. Vėliau motinai buvo svarbiau patėvio ramybė nei dukra, todėl mergaitė buvo atiduota tiems patiems globėjams. Tačiau "senelių" šeimoje atjautos nebuvo daug, todėl nusprendę, kad ji paveldėjo "prastą seksualinę moralę", pasirūpino, kad mergina būtų uždaryta į perauklėjimo įstaigą.
"Į Hindelbanką atvežė prieš pat Kalėdas. Man pasakė – metams, – dar ir šiandien M.Steiner prisimena sunkias metalines duris be rankenų, kurios skyrė ją nuo laisvo pasaulio. – Dirbau, balinau, lyginau Berno moterų ligoninės skalbinius."
Kaip ir kitos sunkiai auklėjamos merginos, ji dėvėjusi kalėjimo rūbus. "Buvome rudosios. Tos, kurios atliko realią bausmę, dėvėjo mėlynus drabužius. Daugiau nesiskyrėme niekuo. Kameroje buvo lova, kriauklė, tualetas, mažas staliukas, radijo taškas, kurį vakare išjungdavo kartu su šviesa. Baisiausia – tos durys. Kaip slėptuvėse. Jos atsidarydavo prieš mane ir užsidarydavo man įėjus", – pasakoja moteris.
"Žaizdas aš išsilaižiau, tačiau apie tai, kad buvau internuota, negalėjau niekam prasitarti – būčiau netekusi darbo. 30 metų apie tai niekas viešai nekalbėjo. Jei anksčiau būčiau pasakiusi, kad buvau Hindelbanke, nors nebuvau padariusi nusikaltimo, visi būtų juokęsi, nepatikėję, priminę, kad ir žmogžudžiai nuolat kalba, kad nieko blogo nepadarė. Pasakoti galiu tik dabar, kaip visi aplinkiniai žino, apie ką kalbama", – liudija kita Nepriklausomos ekspertų komisijos sukurto filmo herojė Liliane Gremion.
Žaizdos – ne tik širdyje
Bernadette Gächter 1954-aisiais, būdama visai maža mergaitė, pateko į labai religingų katalikų globėjų šeimą. Globėjams įtarimų kėlė mergaitės charakteris, todėl kreipėsi į psichiatrą. Diagnozė buvo negailestinga – psichoorganinis sindromas. Nors šiandien specialistai būtų konstatavę viso labo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą, Bernadette buvo pasmerkta. Kai pastojo būdama 18 metų, šeimos gydytojui nusprendus, kad mergina nesugebės užauginti vaiko, buvo atliktas ne tik abortas, bet ir sterilizacija. Vėliau B.Gächter veltui bandė panaikinti šios operacijos padarinius – ji liko bevaikė.
Geriau už bendraklasius mokęsis, be tėvų užaugęs Danielis Cevey vieną dieną tiesiai iš mokyklos buvo išvežtas į nepažįstamos šeimos ūkį – septynias dienas per savaitę privalėjo rūpintis privačiu paukštynu. Žinoma, be atlygio. "Reabilituoti? Tik tokiu atveju, jei man būtų 16 ar 20 metų, jei galėčiau mokytis, baigti mokyklą. Jei dar galėčiau kažkuo tapti, kažką gero nuveikti. Su savo patirtimi galėjau būti advokatu, tačiau dabar per vėlu", – vos tramdydamas ašaras sako prancūzakalbėje Šveicarijoje užaugęs vyras.
Marinos Byrde "Aštuonis mėnesius mane laikė uždarame skyriuje, farširavo stipriais neuroleptikais, vadinamaisiais cheminiais tramdomaisiais marškiniais. Paskui perkėlė į pusiau atvirą skyrių, kur taikė ergoterapiją: gaminome medines tulpes, šilko paveikslus. Nuo vaistų aš nuolat valgiau, augo svoris. Paradoksas, kad mumis turėjo rūpintis, tačiau galiausiai mūsų padėtis dar pablogėdavo. Aš buvau socialiai sudėtingas žmogus, toks ir likau", – pasakojo Marina Byrde.
Įtartinas, nes kitoks
"Nereikėjo jokios priežasties. Pakako, kad išsiskyrei iš minios. Jei gyvenai kaime ir nusišviesinai plaukus. Jei likai našle su mažamečiais vaikais. Ar tiesiog kaime garsiau juokdavaisi", – apie dar neseniai Šveicarijos kaime vyravusį mentalitetą pasakoja savo atsiminimus į knygą išguldžiusi Erna Eugster. Ji atimta nusprendus, kad motina mergaite nesugeba pasirūpinti, ir visą vaikystę, jaunystę praleido vadinamosiose perauklėjimo įstaigose. Iš jų nuolat bėgdavo, būdavo sugaunama, talpinta ir į psichiatrijos ligoninę, auklėta kalėjime.
Atmintis: dar pirmoje XX a. pusėje pastatyti Miumlisvilio vaikų namai juose gyvenusio, vėliau sėkmingu verslininku tapusio Guido Fluri iniciatyva 2013 m. paversti pirmuoju Šveicarijoje "dirbančių vaikų" istoriją menančiu muziejumi.
"Nežinau, ar prasminga versta jauną žmogų trejus metus diena dienon lopyti rūbus ir versti megzti kojines. Turėdavome valyti ilgus Kalchraino (priverstinio darbo įstaiga – aut. past.) koridorius. Jei pradėdavau skųstis, prižiūrėtoja liepdavo su dantų šepetėliu šveisti laiptus", – pasakoja šiandien judėjimo negalią turinti moteris. Apie savo išgyvenimus ji kalba tvirtu balsu: valstybinio auklėjimo sistema ją užgrūdino.
"Nežinau, kokias išvadas turėjau padaryti, ko mane norėta išmokyti. Bet ir dabar, kai reikia apsilankyti kokioje valstybinėje įstaigoje, mane apima panikos priepuoliai, pradedu blaškytis po namus – kaip kažkada savo celėje. Nors puikiai žinau, kad valdininkas kitapus langelio man nieko bloga nepadarys", – sako moteris.
Skandinti, bet išplaukę
"Mane, vos keturiolikos, sulysusį, alkaną paauglį, atgabeno į laikrodžių gamyklą – anuomet ji vadinosi "Adolph Schild AG". Čia šešias dienas per savaitę, nuo septynių ryto iki septynių vakaro, teko dirbti patalpoje, kur buvo pilna dulkių, kartu su gal kokiais 800 žmonių... Dešimt metų", – pasakojo Dianni Mora. Jis augo katalikiškuose vaikų namuose, kur metų metus teko kęsti seksualinę prievartą. Kaip ir daugeliui likimo brolių ir seserų, vieninteliu keliu ištrūkti iš valstybinės globos pragaro jis laikė mokslą. Vėliau nei įprastai pradėjęs studijuoti, galiausiai padarė karjerą ir tapo aukšto lygio vadybininku.
"Dešimtmečius laikiau visa tai savyje", – sako Sergio Devecchi. Kadangi gimė nesantuokinis, tuoj po gimimo buvo atimtas iš motinos, užaugo vaikų prieglaudose ir tik išimties tvarka galėjo mokytis vidurinėje mokykloje, o galiausiai ir studijavo: šiandien jis – Šveicarijos socialinės ir specialiosios pedagogikos profesinės sąjungos prezidentas.
"Galbūt tuomet ir kalbėta apie perauklėjimą, tačiau elgtasi taip, tarsi būtų norima pasakyti: juos reikia nubausti. Jie turi pajusti, kad neatitinka normų. Niekas nesistengė sukurti sistemos, kurios pasirūpintų jaunų žmonių poreikiais. Tiesiog stengtasi juos išstumti iš visuomenės", – sako S.Devecchi.
"Niekada iš aplinkinių nejaučiau solidarumo, tik kaltinimus. Todėl nuolat klausiau savęs, ką padariau ne taip. Tik dabar, kai pagaliau galime apie tai kalbėti, man palengvėjo. Pagaliau nebereikia neštis šios tabu naštos", – sako jis.
