Jie taip pat pabrėžė, kad kova už laisvę nėra aklas neigimas, noras maištauti ir kelti neramumus.
„Šiandien Sausio 13-oji yra gyvas ne tik mūsų skaudžios netekties, bet ir didžiausios pergalės simbolis“, – per minėjimą Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
Anot jo, kasmet rinkdamiesi Nepriklausomybės aikštėje, prie apgintų parlamento rūmų, „liudijame stiprybę tų, kurie metė iššūkį brutaliai okupantų jėgai ir stojo ginti jauną demokratinę valstybę“, „pagerbiame tūkstančius Tėvynės gynėjų, kurie nesitraukė net ir tamsiausiomis valandomis, sklindant žiniai apie pralietą kraują, nes puikiai žinojo, kad už jų nugarų – milijonai“, „gedime tų, kurie sudėjo savo gyvybes ar prarado sveikatą, kad mes galėtume būti laisvi“.
Valstybės vadovas apgailestavo, kad Lietuvos kaimynystėje tuo pačiu metu „džiugiai sodintas laisvės medis galiausiai nudžiūvo“ ir dabar matome, ką reiškia tironijos grįžimas.
„Todėl šiandien džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip giliai įsišaknijusi laisvė veikti, necenzūruotas žodis ir nepriklausomybė“, – tvirtino jis.
Tai ne aklas neigimas, noras maištauti ir kelti sumaištį, bet kova už tai, kas svarbu, už ką esi pasiryžęs prisiimti atsakomybę. Nes laisvė visada yra kūryba, o ne destrukcija.
Premjerė Ingrida Šimonytė prisiminė, kad prieš 31 metus būdama paauglė „nardė“ toje pačioje aikštėje po minią, iki galo nesuprasdama tų įvykių reikšmės ir deramai neįvertindama, kiek drąsos ir pasiryžimo reikia stovėti atsukus veidą prieš buką jėgą.
„Svarbu atkreipti dėmesį, kad visais laikais tikra kova už laisvę buvo savęs aukojimas dėl kitų, o ne pastanga užsidėti nuopelnų antpečius ar egoistinis naudos siekis“, – kalbėjo ji.
„Tai ne aklas neigimas, noras maištauti ir kelti sumaištį, bet kova už tai, kas svarbu, už ką esi pasiryžęs prisiimti atsakomybę. Nes laisvė visada yra kūryba, o ne destrukcija“, – tvirtino Vyriausybės vadovė.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad kasmet Laisvės gynėjų dienos kontekstas yra vis kitoks, ir jis suteikia šiai datai skirtingo skambesio.
„Praeitais metais iškilmingai pažymėjome didvyriškų ir tragiškų įvykių trisdešimtmetį. Pažymėjome gal ne taip, kaip norėjome, nes šalį kaustė pandemija ir su ja susiję apribojimai. Deja, pandemija nepasitraukė iki šiolei. Prie koronaviruso iššūkių prisidėjo naujų grėsmių ir pavojų, taip pat ir globalių. Per pastaruosius metus situacija pasaulyje netapo stabilesnė, labiau prognozuojama, mažiau rizikinga“, – teigė parlamento vadovė.
„Tai suprasdami privalome išlikti budrūs ir tęsdami valstybingumo darbą neprarasti esminių orientyrų“, – pabrėžė ji.
Pasak V. Čmilytės-Nielsen, Lietuvos patirtis atkuriant nepriklausomybę parodė, kad drąsus žodis, darnus veiksmas ir tvirtas motyvas gali bendraminčius sutelkti, partnerius – įkvėpti, o nedraugus – sustabdyti, tačiau tam reikia santarvės tarp savų sienų.
„Valstybę sukurti gali tik žmonės, pasijutę piliečiais. Apginti valstybę, paremtą liberalios demokratijos vertybėmis, – tik laisvų piliečių jėgoms“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.
