Pats budėjo prie TV bokšto

Bene labiausiai Klaipėdoje žinomas istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojas, kartą pelnęs Metų mokytojo vardą, Vaidas Pamparas daug dešimtmečių dirba su vyresniaisiais mokiniais.

Ar 11 ir 12 klasių mokiniai teisingai ir adekvačiai vertina Sausio 13-osios ar Kovo 11 dienos istorinius įvykius?

Ilgus metus mokytojavęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, pastaruosius 11 metų pedagogas dirba Klaipėdos licėjuje.

Dėstydamas apie 1991-ųjų sausio įvykius, V. Pamparas primena – jis yra ne tik mokytojas, bet ir tiesioginis Sausio 13-osios įvykių dalyvis.

„Tądien tampu mokiniams pirminiu šaltiniu. Gal todėl sunku įsivaizduoti, kad kuris mokinys prabiltų kažkokia panašia fraze: „Tada savi į savus šaudė“ ar sakytų, kad tą naktį didžioji dauguma žmonių miegojo, o prieš tankus stojo tik saujelė vilniečių“, – teigė V. Pamparas.

Mokytojas neslepia, kad daugiausiai dėmesio tenka skirti devintokams ir dešimtokams. Su vyresniaisiais galima kalbėti konceptualiau, jie jau geba analizuoti faktus.

Taip, buvome pačiame tų įvykių akivare, matėme verčiamas tvoras, važinėjančius į minią tankus.

„Kai pradedu kalbėti, kad pats tą naktį buvau prie televizijos bokšto, vaikai klausosi nekrustelėdami. Taip jau sutapo, kad būtent tą naktį mes, būrelis studijų draugų, Vilniaus pedagoginio instituto studentų, budėjome prie televizijos bokšto. Nežinojome, kada ir kas bus, sovietų kariai nepranešė savo planų. Taip, buvome pačiame tų įvykių akivare, matėme verčiamas tvoras, važinėjančius į minią tankus. Kažkas panašaus galėjo atsitikti ir Klaipėdoje. Tada buvo svarbi paties žmogaus pozicija – sėdi namuose ar eini“, – ypatingų pamokų atmosfera dalijosi mokytojas.

Sausio 13-ajai skirtų užsiėmimų metu jis rodo dokumentinius kadrus, kuriuose užfiksuoti ir paskutiniai merdinčios Loretos Asanavičiūtės žodžiai, kiti šiurpūs kadrai.

Tokie vaizdai spontaniškai sukelia diskusiją apie nutrūkusius jaunų žmonių gyvenimus, apie Tėvynę, laisvę.

Šešios kovos už Lietuvą

„Sausio 13-osios pamokoje nevengiu aptarti su vaikais, kiek kartų per pastaruosius du amžius Lietuvai teko kautis už laisvę. Dažnai vaikai nustemba, kai suskaičiuojame šešis tokius kartus“, – teigė mokytojas.

Pirmasis buvo 1794 metų Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovaujamas sukilimas prieš Rusiją. Tai pirmoji ir pralaimėta kova.

1830–1831 metų sukilimas vėl buvo nukreiptas prieš Rusiją, jame dalyvavo ir garsioji vadė paauglė Emilija Pliaterytė. Šią kovą taip pat pralaimėjome.

1863–1864 metų sukilime ir vėl kovojome už savo laisvę prieš Rusiją. Šiame sukilime dalyvavo daug iš baudžiavos paleistų valstiečių, kurie jau turėjo savimonę ir kovėsi už savo Tėvynę.

1919–1920 metų nepriklausomybės kovos, kai besikurianti Lietuva buvo puolama Rusijos, Vokietijos generolo Pavelo Bermonto-Avalovo kariaunos ir Lenkijos, surengusios generolo Lucjano Żeligowskio sukilimą. Tai buvo pirmoji Lietuvos laimėta kova.

Dar kartą teko kautis už šalies nepriklausomybę po Antrojo pasaulinio karo. Ta aktyvi kova truko devynerius metus. Joje žuvę 20 tūkst. žmonių įrodė okupacijos faktą ir ženkliai sumažino kolonizacijos tempus.

O šeštoji kova įvyko 1991 metų sausio 13-ąją.

„Taip vaikams ir pabaigiu šį pasakojimą, kad tai yra jų senelių kartos, o kai kurių jų pačių tėvų kartos paskutinė laimėta laisvės kova. Tai skamba labai įtaigiai. Mažesniesiems dar ir užsirašyti liepiu šį sakinį. Prašau pakalbėti apie tuos įvykius šeimose. Pamokos metu vaikai pasakoja savo namiškių atsiminimus. Tai atsitinka visiškai natūraliai. Visose klasėse atsiranda vaikų, kurie turi ką papasakoti. Paprastai ši pamoka tikrai išlieka visų atmintyje“, – kalbėjo Klaipėdos licėjaus mokytojas.

Tradicija: vakar pirmojoje pamokoje visos Lietuvos vaikai uždegtomis žvakutėmis paminėjo Sausio 13-osios įvykius ir aukas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vaikų abejingumas stebina

Vytauto didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Loreta Elertienė antrino V. Pamparui, kad pamoka apie Sausio 13-ąją būna ypatinga.

„Kai vaikams pasakoju, ką pati esu patyrusi, susigraudinu. Mokiniai tai jaučia ir reaguoja visai kitaip. Tai nėra vadovėlio tekstas. Juo labiau vaikams įdomu sužinoti apie šiuos įvykius Klaipėdoje. Jiems puikiai pažįstamas savivaldybės pastatas Liepų gatvėje, o pasakojimas apie tai, kad mes saugojome šį pastatą nuo užgrobimo, nežinojome, ar išgyvensime iki ryto, emociškai būna labai paveikus“, – atviravo L. Elertienė, prisipažindama, kad nuo mokinių nelinkusi slėpti šiurpių tos nakties kadrų, nes vaikai turi matyti tikrą, nepadailintą gyvenimą.

Vis tik mokytoja neslėpė nusivylimo – per pamokas mokiniai neužduoda klausimų, būna abejingi, jų kalba skurdi, dažnas nežino, ką reiškia elementarūs žodžiai, akivaizdu, kad tėvai su jais nesikalba.

Istorijos mokiusi ne tik bendrojo lavinimo, bet ir profesinės mokyklos mokinius Violeta Mačienė jau nesistebi, kad jaunuoliai painioja Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją ir visiškai nesupranta, kodėl paskelbusi apie nepriklausomybę Lietuva po metų išgyveno kruvinus įvykius ir laidojo už laisvę žuvusius žmones.

„Jiems nesuprantami draudimai, kokius mes išgyvenome sovietmečiu. Dabar klasėse mergaitės sėdi ryškiai išsidažiusios, berniukai nešioja auskarus ne tik ausyse. Kai pasakoju, kad sovietmečiu mano vyresniam broliui mokyklos direktorius nukirpo esą per ilgus plaukus, jie nesupranta tokio asmens neliečiamumo pažeidimo“, – teigė V. Mačienė.

Senoliai – ne autoritetai

Istorikė Sigutė Bendikienė, dirbusi Klaipėdos universitete, prisiminė, kaip kartą su studentais kalbėjo apie šeimose išlikusius pasakojimus apie istorinius įvykius.

Vienas studentas tada neslėpdamas pasakė, kad pokario tema jo šeimoje yra tabu. Galima buvo tik spėlioti, kodėl nekalbama apie pokarį, galbūt jaunuolio prosenelis buvo vadinamasis stribas?

Pati būdama tremtinių dukra S. Bendikienė visiems laikams įsiminė senelių pasakojimą, kaip bėgdama nuo tremties šeima aštuonis kartus keitė gyvenamąją vietą.

„Man vis labiau panašu, kad savo kailiu nepatyrusieji, kas yra sovietų santvarka, gali galvoti, jog vyresnioji karta nepagrįstai demonizuoja tuos laikus. Jiems labai sunku suprasti, kaip tai buvo. Labai įdomu stebėti, kaip ateina jaunoji mokslininkų karta, kuri tik bibliotekose ieško medžiagos apie Sąjūdį, apie nepriklausomybės priešaušrį. Jiems tai – laikas iki jų gimimo, – dalijosi pastebėjimais S. Bendikienė. – Pagalvoju, kad vaikai dar galėtų iš gyvų šaltinių semtis žinių apie gyvenimą tarpukariu ar pokariu. Bet dažnai jiems senas žmogus atrodo nesuprantantis naujųjų technologijų, todėl – kvailas ir neįdomus. Vaikai gyvena internete, jis yra didysis patarėjas ir auklėtojas. Jie dar nesupranta, kad tai yra paskutiniai metai, kai naujausią Lietuvos istoriją dar galima išgirsti iš pirmų lūpų.“

Vaidas Pamparas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Žuvo nuo Stalino represijų

Klaipėdoje gyvenanti ir istoriją dėstanti mokytoja Elvyra Grigonavičiūtė yra tremtinių dukra. Jai vis dar lengviau kalbėti rusiškai nei lietuviškai, todėl ji dirba rusakalbėje gimnazijoje.

Mokytoja pasakojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiems kitataučiams gyventi laisvoje šalyje yra visiškai natūralu, todėl mokytojai neteko išgirsti iš savo mokinių kokių nors laisvės kovų ar Sausio 13-osios interpretacijų.

„Savo mokinių visada klausiu, kokią Lietuvą jie rinktųsi, jei turėtų galimybę. Negirdėjau kitokio atsakymo – tik nepriklausomoje šalyje. Mane, mokytoją, kurios šeimos nariai žuvo nuo Stalino represijų, būtų sunku išmušti iš vėžių provokuojamais klausimais. Labiausiai paveiki pamoka būna apie Baltijos kelią. Labai lengva paaiškinti, kad į tokią akciją neįmanoma žmonių suvaryti varu. Juk kiekvieno jų rankose – ne automatai, o kito žmogaus ranka. Tai aiškiausia nepriklausomybės siekio apraiška. Vaikai labiau supranta apie ką kalba, kai pasiūlai patiems pagalvoti, kaip jie elgtųsi“, – patirtimi dalijosi mokytoja.

Šalies istorijos neišmoko

Vis tik mokyti Lietuvos istorijos, panašu, ne visose mokyklose yra šventas dalykas.

E. Grigonavičiūtė pasakojo iš savo mokinių, kurie anksčiau mokėsi kitoje rusakalbėje mokykloje, girdėjusi pasakojimą apie istorijos mokytoją, kuris pamokos metu sėdi nusisukęs nuo mokinių, vaikai per šias pamokas esą veikia, ką nori.

Apie tai kalbėjo ir profesinėje mokykloje besimokančios mergaitės, kurios anksčiau mokėsi toje mokykloje.

V. Mačienė pradžioje stebėjosi supratusi, kad mokinės Lietuvos istorijos pamokose jaučiasi lyg pirmą dieną mokykloje ir išgirsta iki tol negirdėtų dalykų. Pasikalbėjusi su jomis išgirdo, kad porą metų, kai istorijos mokyti ėmėsi atvykęs mokytojas, mokiniai nieko neišmokę.

Paklausta, ar tokios žinios pasiekė Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotojus, šio skyriaus patarėja Vida Bubliauskienė atsakė, kad tautinėms mažumoms mokyklose mokinių ugdymas organizuojamas pagal Bendrojo ugdymo programas.

Švietimo įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos yra mokomos lietuvių kalba. Už minėto Švietimo įstatymo punkto įgyvendinimą atsakingi mokyklų vadovai.

Mokyklos direktorius patikino, kad pirmieji darbo metai ukrainiečiui mokytojui buvo nelengvi, jam padėdavo ir jo žmona, dirbanti universitete.

Pernai jis baigė bakalauro studijas, šiemet studijas tęsia, ir šiam mokytojui darbas kur kas geriau sekasi.

„Lietuvos istorijos pamokoms mokytojas rengia prezentacijas lietuvių kalba ir taiko dvikalbystę, aiškindamas Lietuvos istorijos temas. Kad mokytojas pamokų metu užsiima savais reikalais, gimnazijos administracija nei tėvų, nei mokinių nusiskundimų nebuvo gavusi“, – paaiškino mokyklos vadovas.

Sausio 13-osios pamoką šiemet pradedantis istorijos mokytojas vedė ne pirmą kartą, tikėtina, ji buvo įsimintina.

Kaip keitėsi mūsų šalies jaunimo pilietiškumo lygis per pastaruosius dvidešimt metų? Ko galima laukti iš atnaujintos pilietinio ugdymo programos ir kokį savo santykį su Lietuva mato šiuolaikinis jaunas žmogus? Apie šiuos klausimus kalbėjomės su Klaipėdos licėjaus istorijos mokytoju–ekspertu Vaidu Pamparu.

Svarstyklės vėl krypsta Lietuvos pusėn

Kalbėdamas apie Lietuvos žmonių pilietiškumo lygio pokyčius per paskutiniuosius porą dešimtmečių, V. Pamparas teigia, kad per pastaruosius dvidešimt metų galima buvo įžvelgti kelias ryškias požiūrio į savo šalį pokyčio bangas.

„Lietuvos staigaus ekonominio pakilimo etape, kuomet mūsų šalis tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, mano tuometiniai mokiniai dažniausiai savo ateitį siedavo tik su Lietuva. Tačiau vėliau, atėjus 2008 m. krizei, stipriai išaugo emigracija.

Šis procesas stipriai paveikė ir jaunų žmonių požiūriui, jie labiau pradėjo save vadinti pasaulio, o ne Lietuvos piliečiais ir savo ateitį siejo labiau su įvairiomis užsienio šalimis. Visgi bendraudamas su šiuolaikiniais mokiniai, galiu pasakyti, kad svarstyklės vėl krypsta Lietuvos pusėn“, – teigia V. Pamparas

Pasak pedagogo–eksperto pasikeitusiam Lietuvos jaunimo požiūriui ir išaugusiam patriotizmui įtakos turėjo ekonominiai pokyčiai ir stiprūs geopolitiniai sukrėtimai.

„Vienareikšmiškai karas Ukrainoje labai sukrėtė ir šalies jaunimą. Prisimenu, kad tą lemtingą vasario 24 d. rytą, kuomet Rusijos bombos pradėjo kristi ant Ukrainos miestų, atvykęs į pirmą pamoką licėjuje, pamačiau, kad kai kurie mano mokiniai net verkė pamokos metu. Tai buvo labai stiprus sukrėtimas, kuris paskatino iš naujo pažvelgti ir į savo šalies situaciją ir gerokai perkratyti savo vertybes.

Tačiau ne ką mažesnį efektą augančiam pilietiškumui turi ir gerėjanti ekonominė situacija šalyje. Šiuo metu nebėra tokio didelio ekonominio atotrūkio, koks anksčiau buvo tarp Lietuvos ir kitų Europos valstybių. Todėl žmogui nebėra tokios didelės pagundos keisti gyvenimą savo gimtojoje šalį į geresnį ekonominį būvį už jos ribų“,  – pastebėjimais dalijasi V. Pamparas.

Pavojus – nevienareikšmis istorijos faktų vertinimas šeimoje

Pasak V. Pamparo, tvirtesnio jauno žmogaus pilietiškumo pamato formavimui Lietuvoje šiandien vis dar trukdo sovietinės okupacijos palikimas. Pasak pedagogo, šiandien vis dar yra išlikusių daug sovietinių klišių, kurios jauniems žmonėms perduodamos šeimoje.

„Pastebiu, kad mūsų šalyje vis dar yra labai gaji ideologija, kad nereikia maišyti meno su politika. Todėl pamokų metu aš pateikiu tokius elementarius pavyzdžius, kaip Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Kostas Kubilinskas. Tai yra tikrai gražių literatūros darbų autoriai, tačiau Lietuvos istorijoje jie žinomi ir kaip kolaborantai. Jei diskusijos metu pradeda kilti idėjos apie meno ir politikos nemaišymą, tuomet aš mokiniams tiesiog pasiūlau kartu nuvykti į Vokietiją ir aplankyti Adolfo Hitlerio tapybos darbų parodą. Norinčių į tokią ekskursiją kažkodėl nebūna“, – teigia pedagogas.

Pasak V. Pamparo jauno žmogaus pilietiškumo suvokimas labai priklauso nuo jo kasdienės aplinkos ir ugdymo įstaigos propaguojamos ugdymo filosofijos.

„Aš labai džiaugiuosi tiek Klaipėdos licėjaus mokiniais, tiek ir šios mokyklos bendruomene. Šiuos metus licėjus buvo paskelbęs pilietiškumo metais, tačiau pilietiškumas, įvairių socialinių, bendruomeninių iniciatyvų propagavimas čia vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Juk pilietiškumas yra ne tik meilė tėvynei, bet ir socialinių procesų suvokimas, pagalbos savo aplinkai skatinimas.

Apskritai, aš labai džiaugiuosi jaunąją karta, kuri šiandien turėdama tokias plačias informacijos gavimo galimybes sugeba išlaikyti kritinį mąstymą ir teisingą požiūrį į savo šalį“, – teigia pedagogas.

Pokalbiai su seneliais – puiki pilietiškumo pamoka

V. Pamparo teigimu, visgi mokykla negali prisiimti visos jauno žmogaus pilietinio ugdymo naštos ir pilietiškumas turi būti ugdomas šeimoje iš kartos į kartą. Todėl savo pamokų metu pedagogas skatina jauną žmogų labiau apie Lietuvos istorija pasidomėti savo šeimos rate.

„Aš visada mokinius skatinus tiesiog pasikalbėti su savo seneliais. Mes vis dar turime gyvų liudininkų, kurie prisimena partizaninę rezistenciją, Sąjūdžio laikus, Sausio 13-osios įvykius. Pasakojimai apie šiuos laikotarpius ir įvykius iš gyvų liudininkų suteikia visiškai kitokią emociją. Mokinių smalsumas netik džiugina senelius, kurie gali po ilgos pertraukos išsitraukti savo senus nuotraukų albumus, bet ir pradeda kitose kartose išsaugoti šalies istorinę atmintį“, – mintimis dalijosi pedagogas.

Pilietiškumas ne per prievartą

Visgi, pasak V. Pamparo, lyginant su kitomis Europos valstybėmis pilietiškumo sąvokos suvokimo srityje Lietuvai dar tikrai yra vietos tobulėjimui.

„Prieš keletą metų teko lankytis Tulamoro miestelyje Airijoje. Tuo metu šalis minėjo savo Nepriklausomybės dieną. Vienoje gatvėje stovėjo sunkvežimis su atvira priekaba, ant kurios buvo įrengta scena. Ant jos galėjo užlipti kiekvienas ir pagal savo mėgstamą tautinę airių dainą sušokti šokį.

Mano nuostabai, per porą valandų ant tos priekabos pamačiau labai daug jaunų žmonių, kurie atėję tiesiog iš gatvės savo noru ten šoko tautiniu šokius. Visgi Lietuvoje dar juntama, kad jaunam žmogui tą tautiškumą tenka stumti per prievartą per visokius privalomus šokių ar liaudiškos muzikos būrelius ar verčiant apsirengti tautiškais rūbais per kokias mokyklos ir valstybines šventes”, – mintimis dalijosi pedagogas-ekspertas.

Tačiau, pasak V. Pamparo, bėgant metams pilietiškumo savimonė Lietuvoje turėtų tik augti.

„Reikia suvokti, kad mes savo valstybingumą atgavome tik prieš kelis dešimtmečius. Per šį laikotarpį mes nuėjome labai ilgą kelią, tačiau kai kuriems procesams vis vien reikia daugiau laiko, kartų kaitos ir stabilumo. Todėl tikiuosi, kad jei neatsitiks kažkokių geopolitinių kataklizmų, mūsų šalies žmonių pilietiškumas ateityje tik stiprės”, – pastebėjimais dalinosi V. Pamparas.

Atnaujinta programa suteiks daugiau laisvės

Šiuo metu su pilietinio ugdymo disciplina mūsų šalyje mokiniai susiduria 9-10 klasėse. Nuo kitų mokslo metų šio mokomojo dalyko programa bus atnaujinta ir, pasak mokytojo–eksperto Vaido Pamparo, suteiks daugiau laisvės ir lankstumo ugdymo įstaigoms bei jų pedagogams plačiau ir įvairesnėmis priemonėmis ugdyti mokinių pilietiškumą.

„Naujojoje programoje numatoma, kad net 25 proc. šios disciplinos programos turinio ugdymo įstaiga galės laisvai interpretuoti savo nuožiūra. Tai reiškia, kad mokytojai pasitelkę vaizduotę ir įvairias priemones turės platesnes galimybės mokyti pilietinio ugdymo pagrindų. Pavyzdžiui, bus galima labiau išnaudoti mokyklos geografinius privalumus, rengiant ekskursijas ir vykdant kitus projektus, kurie susiję su konkretaus miesto ar vietovės pilietiškumo istorija“, – teigia pedagogas.

Pasak V. Pamparo, laisvesnė programa itin pasitarnaus toms ugdymo įstaigoms, kurių pedagogai nestokoja kūrybiškumo ir kurios yra netoli įdomių partizaninės rezistencijos, Sąjūdžio laikotarpio ar kitų Lietuvos pilietiškumo istorijos simbolių.

Kam ir kodėl prie pokyčių nuotolinio mokymo metu buvo prisitaikyti sunkiausia ir kaip pamokų metu žvelgdami į kompiuterio ekraną jaučiasi mokytojai? Šia tema – pokalbis su Klaipėdos licėjaus istorijos mokytoju ekspertu V.Pamparu.

Prašo valdžios nieko nedaryti

Istorijos nuo 1991 m. vaikus mokantis V.Pamparas puikiai pažįstamas klaipėdiečiams, vertinamas kolegų, mylimas moksleivių. Jis yra Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos narys, išugdęs ne vieną olimpiados prizininką, nominuotas Karalienės Luizės medaliui už indėlį į Klaipėdos jaunosios kartos švietimą.

Užsidėjęs ausines kompiuteryje matau daug juodų ekranų arba nuotraukėlių, taigi iš to turiu sukurti nuotaiką ir intrigą.

"Lietuvos mokyklose labai trūksta jaunų mokytojų. Manau, šis faktas iškalbingai liudija apie sistemines švietimo problemas. Man, mokytojaujančiam jau keletą dešimtmečių, iš centrinės valdžios šiuo metu norisi tik vieno – tegu geriau jie nieko nedaro, nes paprastai kad ir kokią švietimo reformą sugalvoja, jos nepabaigia, kas nors būna pradėta ir sustota, į akivaizdžiai reikalingus sprendimus neįsiklausoma", – reziumavo V.Pamparas.

Mokytojas sveikintinu laiko Klaipėdos miesto sprendimą šiuos mokslo metus užbaigti nuotoliniu būdu ir nebesiblaškyti.

Labiausiai V.Pamparas susirūpinęs dėl abiturientų.

"Užjaučiu vaikus. Iki pandemijos prieš istorijos egzaminą buvo numatyta 6 dienų pertrauka.  Vaikas turėdavo laiko atsigauti po psichologinio streso, susikaupti šokti per kitą barjerą. Dabar padaryta taip, kad vaikai per 8 dienas laikys 4 egzaminus. Juk buvo galima sudėti 11 ir 12 klasių mokymosi vidurkius, sukurti stojamojo balo kriterijų – tai, ką vardiju, yra tiesiog paprasčiausias kelias, o variantų buvo begalė. Pandemijos sąlygomis Europoje dauguma šalių egzaminus išsisprendė kitais būdais, su mažesne moksleivių ir mokytojų streso dalimi. Dabar vaikas mokosi 12 metų ir už tą laiką turi atsiskaityti per 3 egzamino valandas. Na, nerimta. Per visą nepriklausomybės laikotarpį egzaminų sistemoje turėjome pakankamai laiko susikurti ką nors "elegantiškiau", – kritikos sistemai žeria mokytojas.

Vaidas Pamparas / Donato Vaičiulio nuotr.

Mokytis tapo sudėtingiau

"Aš pats, pradėjęs dirbti nuotoliniu būdu, stengiausi rezervuotai užduoti namų darbus pirmąsias dvi savaites, kad moksleiviai "įsivažiuotų" ir kad atsirastų darbo rutina, laiko planavimo įgūdžių. Nes jiems tikrai buvo sunku susivokti toje namų aplinkoje ir susikurti tinkamą darbui erdvę", – empatijos nestokoja Klaipėdos licėjaus mokytojas.

Tačiau, jo žodžiais, ilgainiui nusistovėjo ir tempai, ir mokymosi apimtys, todėl didžiajai daliai moksleivių taip mokytis tapo net patogiau, pagerėjo jų rezultatai.

V.Pamparas pažymi, kad mokytojams ir moksleiviams, pripratusiems prie dabartinės švietimo sistemos, prisitaikyti prie mokymo(si) nuotoliniu būdu buvo sunku: "Pagal nusistovėjusią sistemą mokytojas suvokiamas tarsi laivo kapitonas, kuris nurodo kryptį, skelbia terminus, aiškina, kontroliuoja, įtraukia, motyvuoja, o mokiniai yra geri laivo jungos, kurie turi atlikti kapitono pavedimus. Nuotolinis mokymas remiasi pačių moksleivių įsitraukimu į procesą ir motyvacija mokytis savarankiškai. Todėl menkesnės motyvacijos arba nusistovėjusių gyvenimo tikslų dar neturinčiam vaikui mokytis tapo sudėtingiau. Mokytojas šiuo metu padeda jam mokytis, jis nebėra pamokos vedlys, o veikiau koordinatorius. Įvyko visos švietimo sistemos greitas lūžis. O ko šiomis nuotolinio mokymo sąlygomis verta etatinio apmokėjimo sistema – skaitmenizuojant pamokas mokytojų darbo laikas labai pranoksta jiems už darbą apmokėti skiriamas valandas."

Mokytojas sveikintinu laiko Klaipėdos miesto sprendimą šiuos mokslo metus užbaigti nuotoliniu būdu ir nebesiblaškyti.

Tokia pat mokykla, tik elektroninė

Nors pasiruošti ir prisitaikyti prie nuotolinio mokymo laiko nebuvo daug, Klaipėdos licėjus, kur V.Pamparas istorijos moko vyresniųjų klasių gimnazistus, anot jo, operatyviai sutelkė pajėgas ir pasiruošė puikiai: Klaipėdos licėjuje bemaž nuo pirmos dienos viskas ir "važiuoja" be didesnių kliūčių. Visų pirma, licėjus mokytojams sukūrė idealias sąlygas pereiti prie nuotolinio mokymo: pasirūpino atskiru serveriu, kad nuotolinio mokymo metu nestrigtų interneto ryšys ir kad būtų kuo lengviau vienu metu bendrauti su daugybe moksleivių. Mūsų informatikos mokytoja Ilona, neskaičiuodama laiko, organizavo mokymus ir individualias konsultacijas apie darbą nuotolinio mokymo sistema.

V.Pamparas juokauja, kad istorijos mokslas jam tapęs ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu, todėl pandemija neišmušė patyrusio pedagogo iš vėžių, tačiau šiokių tokių sukrėtimų visgi būta.

"Pirmąsias dvi nuotolinio mokymo savaites vyko vidinė kova su savimi, kol staiga nušvitau labai paprastoje tiesoje – juk kaip įprastinėje, taip ir virtualioje pamokoje egzistuoja tokia pati, tik "elektroniška" rutina", – apie prisitaikymą prie jam pažįstamos, tačiau dabar visiškai skaitmenizuotos, mokymo formos kalbėjo V.Pamparas.

Tačiau, pasak jo, ne visiems pedagogams sklandžiai sekėsi adaptuotis naujoje realybėje.

Nuotolinio mokymo pradžioje didžiausias trikdis pedagogams buvo valdžios blaškymasis dėl terminų – buvo neaišku, kiek visa tai truks? Kelias savaites, o gal net mėnesius?

Vaidas Pamparas / Donato Vaičiulio nuotr.

Yra didelis skirtumas, ar ruoštis savaitgalio, ar kelių mėnesių kelionei.

Todėl dalis pedagogų išgyveno sunkų laiką prisitaikydami ir rasdami savo raktą į efektyviausią ugdymą.

Iš naujo pažino savo mokinius

Optimizmo nestokojantis istorijos mokytojas džiaugiasi maloniais šios neeilinės situacijos atradimais.

Pasak jo, džiugiausios nuotolinio mokymo metu yra mokinių reakcijos bei naujai atrasti mokiniai.

"Turbūt ne tik aš, bet ir daugelis mokytojų gali pasidžiaugti dalį savo mokinių atradę naujai, juk vyksta ne tik ugdymas, bet ir pašnekesiai. Štai kai kas japonų kalbą mokosi, koks tylesnis vaikas bando eilėraščius kurti – kai kurie vaikai man pasirodė kitame amplua ir labai maloniai nustebino", – atradimais dalijosi mokytojas.

Anot V.Pamparo, naujosios realybės mokymosi procesas visus turi uždegti ir įtraukti, o labiausiai šis pokytis atskleidė mokytojo pamokų patrauklumą.

"Jei mokytojas neįdomiai pasakoja, tik aiškina, moksleivis kitoje ekrano pusėje nežinia, ką daro. Jei nori, kad rezultatai išliktų aukšti ir gerėtų, mokytojas turi būti reiklus savo pamokų turiniui ir jo pateikimui", – įsitikinęs pedagogas.

Pasak jo, nuotolinis mokymasis yra visiškai realus ir ateityje, pavyzdžiui, užsitęsusios vaiko ligos atveju, moksleivių šeimų kelionių metu, atėjus karštoms dienoms mokslo metų pabaigoje.

Klaipėdos licėjaus istorijos mokytojas ekspertas V.Pamparas juokais sako kartais pamokų metų besijaučiantis kaip radijo laidų vedėjas, kai turi įsijausti ir kalbėti ne gyvai stebinčioms akims, o juodam kompiuterio ekranui ar paveikslėliams, kuriuos moksleiviai naudoja savo identifikavimui.

"Užsidėjęs ausines kompiuteryje matau daug juodų ekranų arba nuotraukėlių, taigi iš to turiu sukurti nuotaiką ir intrigą, todėl kartais jaučiuosi kaip koks radijo laidų didžėjus", – juokiasi V. Pamparas.

Jis įsitikinęs, kad gyvenimas yra nuolat kupinas iššūkių, bet, pasak mokytojo, dar niekas niekada žmonijos istorijoje nesustabdė pažangos, todėl prie jos reikia visiems prisitaikyti – tai neišvengiama.