Gedimino kalno būklė nuolat stebima
Lietuvos nacionalinio muziejaus geologas Vytautas Račkauskas papasakojo, kaip vyksta Gedimino kalno būklės stebėjimas: „Yra keturios sistemos, kurios stebi. Vienos yra grunto judesio daviklis. Į jį nuo bokšto kas valandą eina lazerio spindulys ir grįžta atgal. Duomenys nukeliauja į Islandiją, nes ten yra serveris, programinė įranga, ir po to grįžta atgal į Lietuvą. Maždaug po aštuonių minučių kas valandą aš matau, kaip tas gruntas toje vietoje elgiasi“.
Anot V. Račkausko, grunto būklė priklauso nuo „lietaus, kritulių, sniego. Kuo labiau primirksta, tuo didesnė tikimybė nuošliaužai. Davikliai yra susmeigti į tas vietas, kur yra stačiausia arba didžiausia grėsmė toms nuošliaužoms formuotis. Kai pamatai, kad toje vietoje slenka, tai eini apžiūrėti tą vietą. Tada yra antra dalis – šaukiama komisija, susėdama su rangovais ir siūlomi sprendiniai. Pirmiausia reikia iškart panaudoti kokias nors laikinas priemones, kad būtų galima stabilizuoti. Mes jau esame atidirbę sistemą, yra konstrukciniai tinklai, yra prakasos, užpiltos skalda, kad greitai vanduo nusifiltruotų žemyn“.
„Kai 2017 m. buvo lietinga ir tos nuošliaužos formavosi lapkričio mėnesį, tai yra buvę tokių judesių. Bet kad kažkur ypač smarkiai slinktų, nėra. Aš, kaip geologas turiu pasakyti, kad kalnas yra kaip gyvas organizmas, jis visą laiką turi judesį. Keli milimetrai į tą ar į tą pusę yra susiję su tuo, kad saulė įkaitina arba kalnas atvėsta. Jis yra gyvas“, – pasakojo geologas.
Pavojus yra Kunigaikščio rūmams, Pietrytinei gynybinei sienai.
„Prieš tai kalbėjau apie grunto judesio daviklius, kurie rodo, kaip gruntas slenka, rodo, kuria kryptimi slenka, kiek smunka. Kita sistema, kuri matuoja, yra mūro posvyrio davikliai. Jie rodo, kaip juda ar nejuda mūras. Mes turime gynybinių sienų ant Vakarinio bokšto, ant Kunigaikščio rūmų griuvėsių. Davikliai parodo, ar mūras svyra. Jeigu gruntas šliaužtų, svirtų ir mūras. Šių daviklių stabilumas, grunto judesio daviklių stabilumas rodo, kad kalnas nejuda taip, kad formuotųsi kažkokia nuošliauža ar vyktų grėsmė. Pietrytiniai rūmai yra susiję su šlaitu, ten yra didžiausia tikimybė, kad gali formuotis nuošliaužos. O bokštas palyginus elgiasi ramiai“, – teigė V. Račkauskas.
„Trečia sistema yra įrengti reperiai. Tai yra tokie, nuo kurių matuojamas aukštis. Kas tris mėnesius, kas pusmetį, priklausomai nuo to, kaip tas kalnas reaguoja, yra matuojama, kaip jie sėda. Ketvirta sistema – ant tų plyšių, kurie yra atsiradę, yra uždėtos gipsinės markės. Tai – toks sustingęs „kleckas“, jei jame atsiranda trūkis, matuojama, kiek jis plečiasi. Tos visos keturios sistemos viena kitą padengia. Jeigu gruntas pajudėjo, žiūrime, ar juda pastatai. Jeigu pastatai pajudėjo, žiūrime, ar plyšys atsinaujino. Jei ne, vadinasi, kažkokia sisteminė klaida“, – aiškino jis.
V. Skaraičio. / Fotobanko nuotr.
Geologas sakė, kad dirbdamas ant Gedimino kalno neretai naudoja ir ledkirtį: „Gyvenime teko būti praktikose Sibire ir kitur, tai naudodavome plaktuką uolienai atsikalti, o Lietuvoje gruntai birūs, tai naudojame kastuvą. Bet gyvenime, pasirodo, reikalingas ir ledkirtis, kadangi tai yra saugos priemonė judėti šlaitais. Ypač kai žiemą užšąla šlaitas, pasidaro kaip šlaitas, tai tenka su ledkirčiu saugotis“.
Ateities prognozės
„Mes jau žinome prognozes. Jos yra teisingos tuo atžvilgiu, kad tai gali kada nors įvykti, bet kada – pasakys tik Dievas arba mes, kai matysime daviklius. Grunto judesio davikliai kažkur prieš dvi dienas pradeda rodyto didesnį judėjimą ir tada jau toje vietoje galima tikėtis. Bet pajuda – sustoja... O pavojus, kaip sakiau, yra Kunigaikščio rūmams, Pietrytinei gynybinei sienai. Bokštas, skirtingai nuo pietrytinės dalies, yra stabilesnis, kadangi jis yra pastatytas ant moreninio, kieto sluoksnio. Todėl mes visą dėmesį kreipiame į pietrytinį šlaitą, kadangi čia yra labai daug pilto grunto – du trys metrai“, – šnekėjo V. Račkauskas.
Tokie skambūs gąsdinimai apie griūvantį kalną gal šiek tiek yra keistai skambantys.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės pavaduotojas Vaidas Petrovas taip pat nemanė, kad kalnui greitu metu gresia nuošliaužos: „Tikrai vertiname mokslininkų nuomonę, bet, švelniai tariant, tokie skambūs gąsdinimai apie griūvantį kalną gal šiek tiek yra keistai skambantys. Dalyvavome visame kalno tyrimo ir projektavimo etape. Problemos sprendimas yra paprastas – reikia tiesiog atsižvelgti į Statybų inspekcijos pastabas, gauti leidimą ir muziejus galėtų pradėti vykdyti darbus“.
V. Petrovas negalėjo pasakyti, kodėl vis dar nėra to reikiamo leidimo: „Sunku pasakyti vien dėl to, kad sutinkame, kad teisės aktų painiava yra šiokia tokia, bet jau čia yra politikų darbas ją sutvarkyti. Kadangi turime labai aiškų Statybos inspekcijos išaiškinimą, man atrodo, būtų paprasčiausia ateiti ir tuos reikalavimus įgyvendinti. Ir muziejus galėtų baigti darbus“.
„Kalno monitoringas vyksta kiekvieną dieną. Yra stebėjimo įranga. Svarbiausia paminėti, kad muziejus turi rangos sutartį reaguoti į bet kokią ekstremalią situaciją kalne tą pačią dieną. Šią dieną situacija yra tikrai stabili, bet visgi reikėtų paminėti, kad yra tam tikri etapai, ruduo, lapkričio mėnuo, pavasaris, kai yra padidėję kritulių skaičiai ir kiekiai. Tuomet reikia į tai reaguoti. Tam yra pasamdytas rangovas, o mes tikrai turime ir mokslininkų, dirbančių muziejuje, kurie atlieka savo darbą ir vertina kalną ir jo būklę kiekvieną dieną“, – tikino jis.
