Kregždutės neišėjo iš galvos

Knygoje lyrizmu išsiskiria šiauliečio Eduardo Manovo prisiminimai. Jo vaikystė prabėgo Tadžikijos Vachšo upės slėnyje, kur jo tėvai beprotiškoje sausroje ir karštyje dirbo medvilnės laukuose – rinko rankomis medvilnės pūkus. Savo prisiminimuose Eduardas rašo apie jį, vaiką, varginusį klausimą – kada grįš į Lietuvą, prie Šušvės krantų. Į šį klausimą jam mama vieną pavasarį atsakė: "Paaugsi – ir grįšim. Šiandien mačiau kregždutę. Tokia pat skraidydavo prie mūsų namų ties Šušve, Daktariškėse, kur tu gimei. Gal čia ta pati kregždutė atskrido pas mus?"

Nuo to pavasario kregždutė neišėjo nei mažam, nei suaugusiam Eduardui iš galvos. Kiekvieną pavasarį tremtinių vaikai laukdavo pirmosios kregždutės, su kuria mažųjų širdelės siedavo daugybę, ne vien grįžimo į Lietuvą, vilčių. Drabužių liekanomis pridengę liesus savo kūnus, vaikai glausdavosi prie pavasario saulėje įšilusios molinės tremtinių namelio sienos ir ieškodavo akimis danguje kregždutės. Mat žinojo – sulig šiuo paukštelio pasirodymu sugrįš šiluma, pasitrauks badas.

Kregždutė – vilties simbolis

Jei kregždutės įsikūrė, vadinasi, tiki pasirinktais žmonėmis, kaip ir šie – paukščiais.

Ir kregždutė sugrįždavo. Vis į tą patį lizdą, sulipdytą po palaikio molinio namo stogu. O vaikai tada puldavo kapstyti žemę, ieškodami ir rasdami maistui žolių šaknų, laukinių tulpių daigų, o kai pražysdavo medvilnės krūmai, badas ir alkis visai pasitraukdavo. Mat medvilnės jauni pumpurai buvo minkšti, balti ir saldūs.

Eduardas užaugo tremtyje su broliu. Šeima grįžo į Lietuvą tik po 36 tremties metų. Išsipildė Eduardo tėvų svajonė numirti savo gimtinėje – jie palaidoti Šaukoto kaimo pakraštyje, po aukštais klevais, prie medinės bažnytėlės, kurioje abu jauni tuokėsi. O po tėviškės daržinės karnizu, tarp senų medinių rąstų, gyvena kregždutės (gal tos, kur atskrisdavo į tremtį?). Kiekvieną pavasarį iš lizdo kyšo geltonsnapių kregždžiukų galvelės – užaugsiantis meilės tėvynei simbolis. Kaip sakydavo Eduardui tėvas, kregždutės nesuka lizdų pas blogus, neturinčius vilties žmones. Jei kregždutės įsikūrė, vadinasi, tiki pasirinktais žmonėmis, kaip ir šie – paukščiais.

Muzika – nuo vaikystės

Kaune gyvena čia gimusi, bet vaikystę ir jaunystę Sibire praleidusi Sigutė Smetonaitė – prezidento Antano Smetonos vyresniojo brolio Motiejaus anūkė. To Motiejaus, kuris būdamas jaunuolis, nešdavo rudenį iš Užulėnio, Smetonų tėviškės, savo jaunėlį broliuką Antaną per miško kemsynus į Taujėnus, kur pastarasis mokėsi ir gyveno mokyklos bendrabutyje. Bet ne apie tai savo prisiminimuose rašo knygoje Sigutė.

Ji su tėčiu Antanu, mama Jadvyga, broliuku Tomu tarpukariu gyveno Kaune, šalia dabartinės P.Vileišio aikštės. Namuose nieko netrūko. Ir tai, kad abu vaikai mokėsi muzikos, irgi buvo dėsninga. Mat Sigutės mama J.Neniškytė-Smetonienė pati skambino pianinu, po karo vaidino Kauno jaunojo žiūrovo teatre – buvo aktorė. Anksti pastebėjusi savo vaikų muzikalumą, pasirūpino, kad jie gautų pirmąsias muzikos pamokas pas garsią operos dainininkę, aktorę, režisierę Juliją Dvarionaitę. Kaip savo prisiminimuose rašo Sigutė, 1948 m. gegužę Muzikos mokykloje, kurioje ji su broliu tęsė muzikos mokslus, turėjo vykti baigiamieji egzaminai. Deja, gegužės 22-ąją Sigutė su mama buvo ištremtos į Sibirą. Tą naktį jos tėtis nakvojo pas Aleksote gyvenusią mamą, o broliukas – pas draugą, pas kurį abu ruošėsi egzaminams.

Mama nupirko akordeoną

Netikėti gegužės 22-osios paryčių svečiai kalbėjo rusiškai ir lietuviškai. Kadangi Sigutės mama buvo tiesiog paralyžiuota šio įsiveržimo ir grubios kratos, vienas, matyt, žmoniškesnis įsibrovėlis pats patiesė ant grindų staltiesę ir, sumetęs reikalingiausius daiktus, surišo jos kampus. Iš Sigutės kupariuko jis išmetė lėles, o sudėjo duoną ir kruopas. Suprantama, Lietuvoje liko ne tik Sigutės lėlės, bet ir pianinas. Sibiran ji iškeliavo su mama ir su būtiniausių daiktų ryšuliais.

Po septynerių gyvenimo metų Sibire mama nupirko Sigutei seną nediduką 24 bosų akordeoną.

Po septynerių gyvenimo metų Sibire mama nupirko Sigutei seną nediduką 24 bosų akordeoną. Kadangi mergaitė Lietuvoje gerai grojo pianinu, tai netrukus jaunoji tremtinė jau linksmino akordeono melodijomis moksleivius savo mokyklos klube, kur buvo rengiamos šventės, vykdavo šokiai. Nors tas klubas buvo šaltas ir skylėtas, bet lietuvių tremtinių jaunimo tai negąsdino. Klube buvo ne tik šokama, grojama, pažymimos tradicinės lietuvių šventės, bet ir vaidinama.

Jaunoji režisierė

Kai moksleiviams šovė mintis klube patiems surengti koncertą, Sigutė pasisiūlė pastatyti spektaklį. Mat būdama Lietuvoje, mergaitė labai dažnai teatre stebėdavo spektaklių, kuriuose vaidindavo mama, repeticijas. Ji ne kartą mačiusi vaidinimų "Eglė – žalčių karalienė", "Atžalynas", "Stebuklingoji dėžutė", "12 brolių, juodvarniais lakstančių" repeticijas, beveik mintinai žinojo aktorių tekstus, mizanscenas. Tad jaunoji režisierė netruko, talkinant mamai, atkurti spektaklių tekstus, parašyti scenarijus ir išversti juos į rusų kalbą.

Pirmasis Sigutės pastatytas mokyklos klube spektaklis – "Stebuklingoji dėžutė". Tai 1945 m. Onos Miciūtės parašyta pjesė – pasaka, kurioje Lietuvoje po karo vaidino Sigutės mama. Pasak prisiminimų autorės, anuomet jos Sibiro bendramokslės Aurelijos Jankutės nupieštoms dekoracijoms nuspalvinti nebuvo jokių dažų – juos moksleiviai patys gamino iš žolelių, šaknų, žievių nuoviro. Apie jokius pjesės veikėjų kostiumus negalėjo būti nė kalbos – personažai vilkėjo atsineštais iš namų drabužiais, jų deriniais.

Ten, kur sklido muzika

Bet juk ne dekoracijos ar drabužiai svarbiausia – jauniesiems aktoriams svarbiausia buvo žiūrovų vertinimas, o jis buvo tiesiog puikus. Todėl Sigutė su bendraamžiais pastatė dar ne vieną spektaklį. Tačiau baigusi Usolje Sibirskoje vidurinę mokyklą, jaunoji režisierė pasirinko medikės specialybę.

Gyvendama Sibire, ištekėjo, 1957 m. sulaukė sūnaus ir 1963 m. grįžo su šeima ir tėvais į Lietuvą, kur dirbo logopede. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, lankė spėjusius pasitraukti iš Lietuvos nuo antrosios sovietų okupacijos giminaičius JAV ir Kanadoje, pabuvojo savo tremties vietose, į kurias ketina nuvežti ir savo anūkus bei proanūkius, parodyti jiems šalia gyvenvietės Usoljė tą Sajanų kalnų papėdės vietą, kur ji, moksleivė, mėgdavo groti mamos nupirktu mažu akordeonu.

Naujagimio pieno mišinukas

Kokios mintys kilo šiuolaikiniam moksleiviui – Kauno J.Urbšio progimnaziją šiemet baigusiam Gustui Abromavičiui, perskaičiusiam knygą "Vaikystė Sibiro toliuose"? Anot Gusto, nors knyga skirta jaunesnių klasių moksleiviams, bet ją verta skaityti ir vyresniems, ir tėveliams.

Gustą sujaudino Broniaus Jokubausko prisiminimai. "Įsiminiau dabar sunkiai suvokiamo bado, gyvenimo sąlygų vaizdą. Mat B.Jokubauskas gimė kelionės traukiniu į Sibirą trečiąją dieną. Kartu su juo važiavo mama ir dvi mažos sesutės, kurios sunkiai sirgo kelyje. Vaikų mama, juos prižiūrėdama vagone, labai nusilpo, ir Broniukui ėmė trūkti motinos pieno. Žinoma, jokių pieno mišinukų tais laikais nebuvo. Tada buvo surasta išeitis – Broniukas buvo žindomas duonos ir perlinių kruopų sugrūstu mišiniu, įvyniotu į ploną skudurėlį", – aiškino Gustas.

Anot J.Urbšio progimnazijos mokytojos metodininkės Virginijos Mikutavičiūtės, kai kuriuos pasakojimus iš šios knygos vertėtų įtraukti į moksleivių literatūros skaitinius, nes šie prisiminimai – pirminis istorijos šaltinis. Priminsime, kad 1940–1953 m. į Sibirą buvo ištremta daugiau nei 55 tūkst. vaikų iki 16 metų amžiaus. Dalis jų žuvo net nepasiekę tremties vietų.