Bet girdi pilvo garsus ir supranti, kad vėl persivalgei.
Trokštamą širdies ir dvasios pakylėjimą žemyn tempia banalus skrandis. Vyniotiniai, kumpiai, mišrainės, kepsniai, pyragaičiai ir apeiginiai raginimai: „Kodėl taip mažai valgote. Dėkitės dar. Dar to būtinai paragaukite. O ta lėkštė su mano rinktais grybais net nepaliesta.“
Po tokių tradicinių ritualų reikalinga techninė pagalba: tinka vanduo su vienu ar keliais šaukšteliais sodos.
O kas būtų nutikę, jei Kalėdų išvakarėse būtų atsiradę jėgų paragauti visų dvylikos Kūčių patiekalų?
Kodėl taip mažai valgote. Dėkitės dar. Dar to būtinai paragaukite. O ta lėkštė su mano rinktais grybais net nepaliesta.
Visada dalis patiekalų būna tik dėl skaičiaus. Panašiai kaip konservatorių kandidatas į Kauno merus – kandidatuoja, nors net ir konservatoriams aišku, kad neturi šansų. Taip ir su patiekalais – gulės ant stalo, bet mažai ką domins ir liks nesuvalgyti, gal net neparagauti. Tai gali būti, pavyzdžiui, grikių kukuliai, avižų kisielius, šutinti kviečiai, kepta ropė.
Daugiau nei prieš 150 metų parašytoje apysakoje „Palangos Juzė“ Motiejus Valančius užfiksavo tokią Kūčių kulminaciją: „Gurkš gurkš prikimšom pilvus kaip regzčius. Pavalgę sukalbom Tėve mūsų, bempt bempt sugulėm ir pūškavom…“
Laikomės senų tradicijų. Dabar puškuojam Naujųjų metų stalo link. Ten laukia tai, kas malta, pjaustyta, trinta, virta, kepta, troškinta, skrudinta, nukaulinta, nulupta, išplakta ir t.t.
Nėra abejonių, kad bus išmesta tonos maisto, nes, kaip skelbiama, po Kalėdų vaišių viena šeima vidutiniškai išmeta apie trečdalį šventinių valgių.
Net ir išmetus tiek, per Kūčias ir Kalėdas sudorotas maistas tampa našta pakiliai savijautai. O galėtų būti gražiau: bažnytėlė, žvakutės, Vakarinė žvaigždė, Kalėdų nakties slėpinys, naujametinės svajos. Ir mažiau kalorijų! Bet gal kitais metais.
