Pradėjo ūžti galva
Šiandien Valda – aktyvi, laiminga ir šypsena spinduliuojanti dviejų dukrų mama. Tačiau dar visai neseniai viskas buvo kitaip.
"Mano motinystės atostogos užsitęsė – iš vienų perėjau į kitas, tad jau penkti metai su vaikais sėdžiu namuose, – proziškai dažnos mamos kasdienybę įvardija Valda. – Ir nuo to sėdėjimo pradėjo ūžti galva, nebežinojau, kur dėtis. Juolab kad susilaukusi pirmos dukrytės susirgau pogimdyvine depresija. Tuo metu tiesiog nieko nesinorėjo, menkinau save, man atrodė, kad aš neverta kažkuo džiaugtis, nors ir turėjau patį didžiausią vyro, šeimos palaikymą. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, bet ilgai nenorėjau sau to pripažinti ir gal tik po kokių metų ryžausi ieškotis pagalbos. Kreiptis į psichologus neišdrįsau – tiesiog ieškojau informacijos, patarimų viešojoje erdvėje."
Anot pašnekovės, naujas kvėpavimas tarsi atsivėrė jau gimus antrajai dukrai.
Kartu: Valda džiaugiasi ne tik besąlygišku savo sutuoktinio palaikymu, bet ir tuo, jog mato vis daugiau šeimų, kuriose tėvystė ir motinystė tapo lygiavertėmis sąvokomis.
Susiradusi bendraminčių specializuotuose internetiniuose forumuose, Valda iš pradžių ėmėsi vieno mamoms skirto renginuko, vėliau sekė kiti.
Galiausiai šią veiklą tęsti ir plėtoti apsisprendusi klaipėdietė prieš keletą mėnesių ryžosi įsteigti viešąją įstaigą.
Viskas priklauso nuo mūsų mąstymo. Kam transliuoti blogas emocijas, kai gyvenimas ir taip nėra klotas rožėmis.
Įveikti savo baimes
"Matyt, visa tai atsirado iš savęs ieškojimų, savirealizacijos alkio. Nes užsisėdėjusi namuose, paskendusi toje motinystės rutinoje, jaučiausi tarsi užguita, praradusi savivertę. Net mano vyras pastebėjo, kad labai pasikeičiau, tarsi tapau kitu žmogumi, – prisimena kultūrinės veiklos vadybos studijas baigusi moteris. – Dabar vyras dirba užsienyje, aš prižiūriu ir du vaikus, ir namą, ir būrį gyvūnų. Tačiau matau, kad kuo daugiau darau, tuo geriau jaučiuosi, ir tuo pačiu norisi nuveikti vis daugiau. Atrodo, dirbi daugiau, bet ir tas buvimas su vaikais daug kokybiškesnis, randi su jais daugiau bendros veiklos. Nes turbūt kai tu save motyvuoji, gali save realizuoti, gali kažką duoti ir kitiems. Ir priešingai – jei esi tuščias, nejauti vidinio pasitenkinimo, tai kuo tu gali dalytis?"
Anot pašnekovės, savo kailiu daug patyrus ir išbandžius, norėjosi, kad ši patirtis padėtų ir kitiems.
"Noriu padėti ir kitoms mamoms atrasti save. Suburti tokią bendruomenę, kurioje jos rastų psichologinį, moralinį palaikymą, kurioje būtų skatinamas jų kūrybiškumas, jos būtų drąsinamos įveikti savo baimes, juk daugeliui to palaikymo iš šalies pritrūksta. Organizuojame įvairias mamoms skirtas paskaitas, juoko jogos praktikas, kitus renginius", – pasakoja veikli moteris.
Turinys: viena klaipėdietės veiklos sričių – ir įvairūs kūrybiniai užsiėmimai.
Vienas artimiausių Valdos projektų – mugė-kūrybinės dirbtuvės "Tai pagamino mano mama", kurio metu mamos ugdys savo verslumą, komunikacijos sugebėjimus, o norinčiosios mokysis gaminti kalėdinius vainikus bei eglutės žaisliukus.
Mamoms – savi namai
Anot pašnekovės, ją įkvepia gausybė idėjų, tačiau viena didžiausių svajonių – kitąmet atverti mamos laisvalaikio namų duris.
"Tai būtų tarsi namų zona, kur mamos galėtų ne tik ateiti pailsėti, tiesiog pabendrauti vienos su kitomis, išgerti puodelį kavos, bet ir sulaukti psichologo pagalbos, jei to reikėtų, užsiimti įvairiomis praktikomis, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse", – ateities sumanymais dalijasi klaipėdietė.
Valdos įsitikinimu, nemažai daliai namuose užsisėdėjusių, juo labiau pogimdyvinę depresiją išgyvenančių jaunų moterų tokia paspirtis be galo svarbi.
Pašnekovė pastebi ir dar vieną opią problemą, kuri kartina ne vienos mamos gyvenimą.
"Dažnai mamos bijo būti lanksčios, nes visa galva panyra į motinystę, kai, be vaiko, regis nieko daugiau nebemato. Jos pamiršta save, savo poreikius, o vaikams užaugus priekaištauja, kad viską jiems paaukojo. Bet juk paaukojai savo noru. Ir aš pirmą vaikelį auginau jam atiduodama visą save. Bet jaučiausi blogai. Tad tikrai to nereikia daryti, nereikia susikoncentruoti vien į vaiką, nes taip tu prarasi save", – neabejoja klaipėdietė.
Poreikis: V.Plisienės organizuojami renginiai skaidrina mamų kasdienybę.
Lengviau, bet ne paprasčiau
Valda patikino, jog jos nežeidžia replikos, esą mūsų mamoms, močiutėms gyventi buvo gerokai sunkiau, tačiau niekas nei buitimi, nei depresijomis nesiskundė.
"Taip, mūsų buitis lengvesnė, galbūt mums gyventi patogiau, bet mes gyvename ir visai kitokiu tempu, mums keliami visi kiti reikalavimai. Anksčiau šeimose vyresnėliai faktiškai augindavo mažesniuosius broliukus ir sesutes, o dabar apie tai net negali būti kalbos. Be to, ir anksčiau moterys sirgdavo pogimdyvine depresija. Tik gal į tai nebūdavo labai gilinamasi, pernelyg kreipiama dėmesio. Antai neretai vyresnės kartos žmonės mėgsta sakyti, kad anksčiau tiek nelaimių nebūdavo. Būdavo, tiesiog tuo metu mes neturėjome tiek daug informacijos šaltinių kiek dabar. Kai apie kažką nežinai, tai ir atrodo, kad to nėra", – svarsto pašnekovė.
Tuo metu tiesiog nieko nesinorėjo, menkinau save, man atrodė, kad aš neverta kažkuo džiaugtis, nors ir turėjau patį didžiausią vyro, šeimos palaikymą.
Paklausta, ką mano apie šiuolaikinių supermamyčių fenomeną, Valda šypteli, kad tokia tikrai nesijaučia.
"Seniau ganėtinai dažnai ieškodavau informacijos mamoms skirtuose forumuose, tačiau jais nusivyliau. Tarkime, kaip tu, nebūdamas specialistas, gali kažkam patarti, kaip gydyti vaiką. O tokių temų šiuose forumuose – apstu. Ir neretai juose verda visai neprasmingos diskusijos, kai viską žinančios, mokančios ir sugebančios supermamos, įrodinėdamos savo tiesą, įsivelia į aršius konfliktus ir santykių aiškinimąsi", – patyrė klaipėdietė.
Žino ne tik teises
Valda su šypsena svarstė, jog toms, kurios mano esančios supermamytės, jos renginių veikiausiai nereikia.
"Joms turbūt tai būtų tiesiog neįdomu, nes mano veikla skirta toms moterims, kurios ieško savęs, kurios nori sužinoti, patirti kažką naujo. Ir, tiesą pasakius, man netenka susidurti su kažkaip negatyviai ar agresyviai nusiteikusiais žmonėmis. Turbūt mes patys pritraukiame į save panašius žmones. Paprastas pavyzdys – jei esi blogos nuotaikos, tai atrodo, kad ir visi aplinkui pikti. Bet jei tu šypsaisi, esi gerai nusiteikęs, tai ir aplink save matai besišypsančius, geranoriškai nusiteikusius žmones. Viskas priklauso nuo mūsų mąstymo. Kam transliuoti blogas emocijas, kai gyvenimas ir taip nėra klotas rožėmis", – sako pašnekovė.
Į klausimą, o kokia mama ji pati save galėtų pavadinti, Valda prisipažįsta esanti labai reikli.
"Savo dukroms nenuolaidžiauju. Manau, kad kiekvienas vaikas turi jausti tam tikras ribas, paisyti tam tikrų taisyklių bei žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Ir tai svarbu diegti nuo mažumės. Neretai tėveliai savo atžaloms namie leidžia elgtis kitaip nei darželyje, mokykloje, o po to skundžiasi – nesusitvarkau su vaiku. Taip, kartais ir man būna sunku. Bet mes bendraujame su vaikais ir nuolatos mokomės tam tikrų dalykų. Be to, labai džiaugiuosi turėdama begalinį savo vyro palaikymą – motinystė ir tėvystė mūsų šeimoje yra tolygu",– šypteli pašnekovė.
