Glaudų Lietuvos ir didžiausios pagal plotą Vokietijos žemės ryšį patvirtina ir Jo Karališkoji Didenybė Bavarijos princas Luitpoldas. Praėjusiais metais jis lankėsi Lietuvoje, kur aptarė verslo klausimus ir sėkmingą ilgalaikės partnerystės pradžią su istorine, 171 gyvavimo metus šiemet skaičiuojančia įmone „Volfas Engelman“. Kartu su įmonės generaliniu direktoriumi Mariumi Horbačausku princas Luitpoldas apsilankė Valdovų rūmų muziejuje, kur pamatė, kaip Vilniuje puoselėjama Bavarijos ir Lietuvos ryšių istorija. Kaip teigė princas Luitpoldas, Valdovų rūmų muziejuje vieną dieną jis viliasi išvysti tarptautinę parodą, kurioje puikuotųsi jo šeimai, Lietuvos didiesiems kunigaikščiams giminingiems Vitelsbachams, priklausančios vertybės, taip pat į Vokietiją kaip nuotakų kraitis patekusios istorinės Lietuvos ir Lenkijos vertybės.

„Tikrai bandysiu įtikinti Bavarijos valdžios atstovus surengti tokią parodą ateityje“, – tikino Vokietijos aukštuomenės atstovas.

Gobelenas, priklausęs Onai Kotrynai Konstancijai. Miuncheno rezidencija. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Bavarijos Vitelsbachų giminė padovanojo daug iškilių asmenybių. Iš šios dinastijos kilo Šventosios Romos imperatoriai, viena gražiausių moterų istorijoje vadinama Austrijos imperatorienė Elžbieta, dar žinoma imperatorienės Sisi vardu, ir daugybė kitų. Lietuvos valdovus su Vitelsbachais susiejo šios giminės atstovų vestuvės su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dukterimis. Kaip pasakojo Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjas Dalius Avižinis, XV a. įvyko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dukros Jadvygos ir Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo vestuvės, XVII a. už Vitelsbachų giminės atstovo ištekėjo Žygimanto Vazos jauniausioji duktė Ona Kotryna Konstancija. 1694 m. Jono Sobieskio duktė Teresė Kunigunda ištekėjo už Bavarijos kunigaikščio Maksimilijono II Emanuelio, 1688 m. įvyko Lietuvos kunigaikštytės, paskutinės Biržų–Dubingių Radvilų giminės atšakos palikuonės Liudvikos Karolinos Radvilaitės ir Reino Pfalco grafystės bei Noiburgo kunigaikštystės įpėdinio Karolio Pilypo sutuoktuvės.

Landshuto pilis. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Pasak Bavarijos princo Luitpoldo, vienai Lietuvos valdovų dukterų net teko laikinai valdyti Bavarijos žemes. 1704 m., kai buvo pralaimėtas Blenhaimo mūšis, Maksimilijonas II Emanuelis savo žmoną Teresę Kunigundą Sobieskytę laikinai paskyrė Bavarijos Kunigaikštystės regente. „Vėliau Teresės sūnus Karolis Albrechtas karūnuotas Šventosios Romos imperatoriumi, o kitas sūnus Klemensas Augustas tapo Kelno arkivyskupu. Karolio Albrechto sūnus Maksimilijonas III Juozapas vedė Mariją Anną, o jo duktė Marija Antonija ištekėjo už Fredericko Christiano. Nimfenburgo rūmuose turime paveikslą, kuriame pavaizduotos šių vestuvių akimirkos“, – giminystės ryšius atskleidė princas.

Freska Landshuto rotušėje su pavaizduota Jadvyga Jogailaite. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Vestuvės, kurias prisimena iki šiol

Nors visų valdovų ir didikų vestuvės pasižymėjo prabanga, Jadvygos Jogailaitės ir Jurgio Turtingojo šventė XV a. buvo išskirtinė. Žemutinės Bavarijos Landshuto mieste vykusiose vestuvėse dalyvavo per 9000 svečių, tarp kurių buvo ir Šventosios Romos imperatorius Frydrichas. Bavarijos princas Luitpoldas  pabrėžė, kad šios vestuvės laikomos vienomis didžiausių kada nors Europoje vykusių santuokos iškilmių. Apie šventės dydį byloja ir išlikęs vestuvių maisto produktų sąrašas. Kaip teigiama, per šventę buvo suvalgyta 320 jaučių, 1 500 avių, 1 300 ėriukų, 500 veršelių ir net 40 tūkst. viščiukų.

Landshuto vestuvės 2023 m. Jadvygos Jogailaitės karieta. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Įdomu tai, kad Landshuto mieste iki šiol rengiamas legendinių vestuvių puotą kartojantis, tris savaites trunkantis festivalis. Į kas ketverius metus vykstančią šventę susirenka apie 700 tūkst. istorijos mylėtojų, kurie stebi senoviniais apdarais apsirengusius miesto gyventojus, dalyvauja įvairiuose viduramžių tematikos renginiuose, riterių turnyre.

Lietuvybės pėdsakas kituose Bavarijos miestuose

Lietuvybės pėdsakas gajus ir Ingolštato, Miuncheno bei Burghauzeno miestuose. 1472-aisiais Jadvygos Jogailaitės vyro Jurgio Turtingojo tėvas Liudvikas IX Turtingasis Ingolštate įkūrė universitetą, kuris, D. Avižinio žodžiais, tapo penktu pagal populiarumą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų užsienio universitetu. Ingolštato universitete iki XVII a. pabaigos mokėsi 109 lietuviai, tarp jų – legendinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, Lietuvos pakancleris, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto įkūrėjas kunigaikštis Kazimieras Leonas Sapiega ir kiti. Po Antrojo pasaulinio karo keturiose Ingolštato karo pabėgėlių stovyklose gyveno iki tūkstančio lietuvių, veikė daug jų visuomeninių ir kultūrinių organizacijų.

Buvusio Ingolštato universiteto pastatas. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Bavarijos sostinės Miuncheno centre esančios Šv. Kajetono teatinų bažnyčios, kurioje palaidota Teresė Kunigunda Sobieskytė, fasadas pažymėtas ir Vyčio ženklu. Vytis matomas ir vos 100 km į rytus nuo Miuncheno esančios ilgiausios pasaulyje Burghauzeno pilies, kurios ilgis siekia net kilometrą, teritorijoje. Ten išlikusi maža vėlyvosios gotikos bažnytėlė, vadinama Jadvygos koplyčia. Virš vienų pilies vartų, vadinamų Jurgio vartais, puikuojasi kunigaikštienės herbai – baltasis erelis ir Vytis.

Vytis ant Burghauzeno pilies vartų. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Karališkos partnerystės

Tarptautinę parodą „Lietuva ir Bavarija. Dinastinė vedybų politika ir valstybiniai ryšiai“, skirtą Lietuvos ir Vokietijos praeities ryšiams įprasminti, Valdovų rūmų muziejuje planuota surengti dar 2020–2021 m., tačiau dėl koronaviruso pandemijos ji buvo atidėta.

„Parodą planavome net kelerius metus. Dar 2019 m. įvyko daug susitikimų su Bavarijos muziejininkais, bibliotekininkais. Ypač Miuncheno paveldo institucijose yra išlikę labai daug įdomių, su Lietuva susijusių vertybių. Buvo tariamasi dėl jų paskolinimo parodai. Paroda neįvyko, bet buvo padarytas nemažas įdirbis, todėl išleidome knygą apie Lietuvos ir Bavarijos ryšius – neįvykusios parodos katalogą“, – sakė D. Avižinis ir pridūrė, kad parodos idėja vis dar nepamiršta.

Miuncheno Teatinų bažnyčia. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Bavarijos ir Lietuvos ryšiai mezgami ir kitais būdais. Pavyzdžiui, Lietuvoje galima paragauti karališko gėrimo. Bendradarbiavimo sutartį su „Volfas Engelman“ Bavarijos princas Luitpoldas pasirašė 2023 m. pavasarį.

Landshuto vestuvės 2023 m. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

„Labai džiaugiamės šia karališka partneryste, tai nuostabi 170-ojo jubiliejaus, kurį šventėme praėjusiais metais, dovana. Vokietijos įmonė, karališkojo gėrimo gamintoja ir „Volfas Engelman“ verslo partnerė „König Ludwig International“ sutiko atskleisti karališko gėrimo receptūrą ir patikėti jo gamybą būtent mums. Tai mums didelis įvertinimas. Siekiame į Lietuvą atnešti ir daugiau vokiškų tradicijų. Jau ketvirtą kartą Kaune organizavome „Oktoberfestą“, svarbiausią Bavarijos regiono festivalį, kurio pradininkė – Vitelsbachų šeima, pirmą kartą festivalį surengusi 1810 m. Miunchene. Festivalis šiuo metu vyksta ne tik šiame regione, bet ir įvairiose kitose valstybėse. Šiemet jau penktą kartą pakviesime visus kauniečius ir miesto svečius švęsti bavariškai“, – užbaigė M. Horbačauskas.

Ne vienintelis karalius?

Tiesa, tai nenauji klausimai. Dėl karaliaus Mindaugo titulo niekas nesiginčija, tačiau dėl kitų valdovų statuso kalbama nevienareikšmiškai. Dar 2009 m., švenčiant Lietuvos tūkstantmetį, dr. Rasa Gečaitė paskelbė drąsų, dokumentais paremtą straipsnį „Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai“. Valdovų titulų klausimams dėmesį skyrė ir Lietuvos mokslo akademija – ji surengė seminarą apie Lietuvos karalius, istorikė Auksė Ūsienė, profesorius Alvydas Butkus ir kt. juos aptarė straipsniuose.

Verta paminėjimo dr. Algimanto Bučio solidi, didelės apimties knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Jo tyrimo išvados griauna pasenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Autorius rašo, kad šv. Brunonas Bonifacijus 1009 m. pakrikštijo lietuvių karalių Netimerą. Išeivijoje JAV lietuviai istorikai, tokie kaip Jonas Dainauskas, Rimantas Kunčas-Žemaitaitis, Violeta Rutkauskienė ir kt., taip pat vienareikšmiškai pasisako, kad Lietuvą iki XV a. pradžios valdė karaliai.

Buvo įsigalėjęs teiginys, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais.

Taigi, nors atrodytų, kad yra užtektinai tyrinėjimų ir šaltinių, rodančių priešingai, bet iki šiol akademinėje bendruomenėje dominuoja tradicinis vertinimas: vadovėliuose mokiniai randa Lietuvos valdovus – didžiuosius kunigaikščius. Kodėl? Vieną priežastį man dar 1998 m. stažuotės metu Čikagoje bandė paaiškinti istorikas Jonas Dainauskas, kuris 40 metų tyrinėjo Lietuvos ir Lenkijos santykius. Anot jo, senųjų laikų Lietuvos tyrinėtojai lietuviai yra stipriai paveikti lenkų istoriografijos. Norint geriau suprasti, ką istorikas turėjo omenyje, tenka dar kartą panagrinėti šį klausimą.

Kunigaikštystė nepaminėta

Lietuvos istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą (1200?–1263), o jo valdoma Lietuvos karalystė išbuvo apie septynerius metus. Tačiau tai įtikina ne visus, besidominčius senųjų laikų istorija. Tuo labiau keistai atrodo, kad Lietuvos valstybė greičiausiai yra vienintelė Europoje, kuri po savo valdovo Mindaugo mirties nežlugo, o jos teritorija tik didėjo ir šalis stiprėjo. Tačiau ši karalystė kažkaip ir kažkieno buvo pervadinta į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), o jos valdovai – didžiaisiais kunigaikščiais?!

Įvykis: taip Leonardas Boreika Codzka įsivaizdavo Mindaugo krikštą. / „Wikipedia“ nuotr.

Dar įdomiau yra tai, kad XIII–XIV a. (iki Vytauto valdymo pradžios), kaip pažymi kai kurie istorikai, nėra nė vieno rašytinio dokumento (išskyrus slavų metraščius), kurie paliudytų buvusią LDK. Visuose to meto dokumentuose (Mindaugo ir Gedimino laiškai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgiečio kronikos ir t. t.) minima Lietuvos karalystė ir jos karaliai (lotynų k. Rex, vokiečių k. Kunig). Tik Jogaila, vedęs karalaitę Jadvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Tai pirmas tokio įvardijimo liudijimas.

Tai kodėl Lietuvos valdovus istorikai vadino ir vis dar vadina didžiaisiais kunigaikščiais? Atsakymas gali būti trumpas – mat buvo stipriai įsigalėjęs teiginys, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais. Tokia tradicija siekia VIII a., kai popiežius palaimino karaliumi frankų valdovą Pipiną Trumpąjį, būsimo garsaus imperatoriaus Karolio Didžiojo tėvą. Tačiau, deja, šis argumentas neišlaiko kritikos, nes tai paneigia pačių popiežių raštai, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadinami karaliais, o Lietuva – karalyste.

Karaliais vadino kryžiuočiai

Net ir Vokiečių ordino metraštininko Petro Dusburgiečio kronikoje XIV a. pradžioje Lietuva daug kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi kaip Lietuvos karaliai. P. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324 m. apkrikštyti „lietuvių ir daugelio rusų garsų karalių“ Gediminą. Tačiau šis atsisakė. Nepaisant šios aplinkybės, Gediminas vis vien kronikoje vadinamas karaliumi. Be to, P. Dusburgietis mini ir Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Taip pat ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų.

Taigi, netgi priešiškai nusiteikę kalavijuočių ir kryžiuočių ordinų riteriai vienuoliai, kaip ir nesėkmingai Lietuvos krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys, tikrai neturėjo tikslo aukštinti mūsų valdovų. Tik juos, matyt, įvardijo tikraisiais titulais. Todėl ir minėtus jų dokumentus reikėtų vertinti kaip neginčytinus teisinius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais.

Tai ne smulkmena, bet esminis dalykas, nes karalystės pervadinimas į LDK „ištrina“ valstybingumo statusą ir įteisina tam tikrą žemių sąjungą ir pavaldumą kitai valstybei, t. y. karalystei. Tačiau nė vienas Lietuvos valdovas iki Vytauto Didžiojo „virš savo galvos“ neturėjo jokio kito valdovo, jie nebuvo kažkieno vasalai ar submonarchai.

Lietuvos karalius buvo Jogaila, bet jis gyveno Lenkijoje, o Lietuvos karalių reprezentavo, buvo jos karalius kunigaikštis Vytautas.

Pasak vieno iš žymiausių šių laikų lietuvių kalbos istoriko akademiko prof. Zigmo Zinkevičiaus, karaliai yra dviejų rūšių. Pirmoji yra valdovai, neturintys virš savęs siuzereno (vasalų valdovo), taigi niekam nepriklausantys, kurie patys save laikė karaliais ir taip juos vadino kitų šalių valdovai, net popiežiai. Antroji – valdovai, popiežiaus „pateptieji“ karaliai, tokie kaip Mindaugas, kuris 1251 m. priėmė krikščionybę, o 1253 m. buvo vainikuotas karaliumi.

Klaida iš slavų metraščių?

Kyla klausimas – iš kur atsirado kunigaikščio ir didžiojo kunigaikščio titulai ir kodėl jie Lietuvoje prigijo? Svarbu pažymėti, kad mes nežinome, kaip Lietuvos valdovus titulavo patys lietuviai. Neabejotinų žinių neturime. Gali būti, kad tai buvo kunigas, vadas, valdovas ar viešpats, nes tik taip galima versti kanceliarine slavų kalba rašytuose raštuose vartojamą Lietuvos valdovo titulą Hospodar. Suprantama, kad tokia padėtis apsunkina tyrinėtojų darbą.

Antra, viena iš priežasčių, kodėl mūsų valdovai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, galėtų būti ta, kad nuo XIV a. pradžios lietuviai pradėjo sėkmingą karinę ekspansiją į Rytus, prisijungė slavų-rusėnų žemių, iki tol pavaldžių mongolų-totorių Aukso ordos chanams.

Slavų žemių valdovai buvo vadinami kniaziais (kunigaikščiais) ir slavai natūraliai lietuvių valdovus įvardijo sau suprantamais titulais. Tačiau tuo metu šis titulas slavų žemėse reiškė chanų vietininko titulą. Chanai skyrė ir vyriausiąjį vietininką – didįjį kunigaikštį (velikij kniaz), kuris buvo pavaldus siuzerenui chanui. Lotyniškai – Magnus Dux.

Taigi, klaidingai Lietuvos valdovus įvardijus „didžiaisiais kunigaikščiais“, vėliau pradėta suvokti juos kaip vasalinius valdovus. Slavų metraščiuose Mindaugas vadinamas velikij kniaz, nors yra tiksliai žinoma, kad tuo metu jis jau buvo karalius. Taigi, istorikai, ypač rusų, sąmoningai arba nesąmoningai pasidavė slavų metraščių įtakai.

Klastota informacija

Didžiausią įtaką padarė Lenkijos politikai, o vėliau ir lenkų istorikai, pradėję Lietuvos valdovams taikyti LDK titulą nuo lenkų kronikininko Jano Dlugošo laikų, t. y. nuo XV a. antros pusės. Jų pastangų tikslas – parodyti pasauliui, kad anksčiau Lietuva buvo tik kunigaikštystė, o Lenkija – karalystė. Lenkai griežtai laikėsi tos linijos ir mokslo leidiniuose.

Pavyzdžiui, dar 1845 m. Vroclave išleistame senų dokumentų rinkinyje „Codex Diplomaticus Lithuaniae...“, jo sudarytojas Edwardas Raczynkis Lietuvos valdovus savo komentaruose pabrėžtinai vadina tik kunigaikščiais – nors pačiuose rinkinio dokumentuose tie patys valdovai tituluojami karaliais.

Kitas pavyzdys – knygoje „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai“ Jonas Dainauskas pažymi, kad lenkų istorikas Marianas Gumowskis savo veikale apie antspaudus taip pat klastojo informaciją: nors bet kurio Lietuvos valdovo antspaude yra titulas „Karalius“, antraštėje M. Gumowskis rašė, kad tai yra Lietuvos kunigaikščio antspaudas.

Taigi, nuo to laiko nuosekliai buvo kalamas iškraipytas titulavimas ir visuomenė buvo pratinama prie „kunigaikščių“ Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir ankstesnių valdovų. Tiesa, J. Dlugošas buvo bene pirmas, pavadinęs Jogailą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Pats Jogaila to titulo nevartojo. Jo antspauduose buvo įrašyta: „Lietuvos karalius“.

Aukso vidurio vertinimas

Kai Jogaila 1386 m. tapo Lenkijos karaliumi, valdžią Lietuvoje pamažu teko perduoti (1392–1401) savo pusbroliui Vytautui, kaip savo vietininkui-vasalui. 1401 m. Vytautas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir nuo Lenkijos egzistavo tik nominali priklausomybė.

Vilniaus ir Rodomo sutartimi buvo galutinai įtvirtintas LDK titulas. Vytautas, siekdamas Lietuvai visiško savarankiškumo, formaliai siekė, kad popiežius patvirtintų karaliaus titulą. Jam reikėjo civilizuotai nutraukti de jure sutartį su Jogaila, kai de facto jis valdė vieną didžiausių Europos valstybių.

Labai gražiai 1414 m. savo dienyne rašo Burgundijos riteris ir diplomatas Ghillebert'as de Lannoy, suformuluodamas Lietuvos ir jos valdovo titulą: „Atvykau aplankyti Lietuvos karalystės ir josios karaliaus kunigaikščio Vytauto.“ Mat, kaip pastebi J. Dainauskas, Lietuvos karalius buvo Jogaila, bet jis gyveno Lenkijoje, o Lietuvos karalių reprezentavo, buvo jos karaliumi kunigaikštis Vytautas. Dar būtina pastebėti, kad Vilniaus katedroje Šv. Kazimiero koplyčioje (XVII a.) stovi Vytauto skulptūra ne su didžiojo kunigaikščio, bet su karaliaus karūna, panašia į Jogailos skulptūros karūną. Esmė ta, kad jie abu vaizduojami ir traktuojami kaip karaliai. Įdomiausia, kad į tai dėmesį pirmas atkreipė JAV istorikas Stephenas Turnbullas savo knygoje „Tannenberg 1410, Disaster for Teutonic Knight“.

Baigiant, tikslinga prisiminti dr. R. Gečaitės žodžius: „Galima tik spėlioti, kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII–XIV a. faktai, pagrįsti autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis. O gal nūdienos istorikai vis dar atgailauja už pagonišką praeitį ir savanoriškai neša užsikrautą bausmės kryžių virš išniekintų Lietuvos karalių kapų. Mirusieji žino tiesą, galėtų žinoti ir gyvieji.“

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visuomenei kai kurie istorikai jau pateikia „aukso vidurio“ vertinimą – dažniau kalbama ne apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, bet apie Lietuvos valdovus. Tai – jau šis tas. Be to, mokykliniai istorijos vadovėliai nuolat atnaujinami, tad, reikia tikėtis, atsiras vadovėlių autorius ar autorė, kurie mokiniams pateiks dokumentais pagrįstus mūsų valdovų titulus. Tikėkimės!

Paskutiniojo Kinijos monarcho gyvenimas priminė Williamo Shakespeare‘o (1564–1616) tragediją. Jame netrūko spalvingų personažų ir dramatiškų siužeto vingių, tačiau iki pat savo egzistencijos pabaigos Puyi (1906–1967) beveik niekada neturėjo realios politinės galios ir visada buvo kitų politinių veikėjų (ar jėgų) įkaitas.

Komunistai galėjo nužudyti arba įkalinti Puyi, tačiau, užuot tą padarę, jie nusprendė paskutinįjį Kinijos monarchą paversti propagandos žaislu.

Pirmaisiais Puyi valdymo metais valdžia priklausė regentu tapusiam jo tėvui Zaifengui (1883–1951) ir mirusio imperatoriaus Zaitiano (1871–1908) sugulovėms. Po 1911–1912 m. revoliucijos Puyi prarado savo turėtas teorinės valdžios galias, o atsiradusį jų vakuumą bandė užpildyti šiauriau įsitvirtinusi Yuan Shikajaus (1859–1916) vyriausybė, piečiau susitelkusi Guomindago partija (siejama su paslaptinguoju Sun Yat-Seno (1866–1925) asmeniu) ir įvairius provincijos kraštus užvaldžiusios militarizuotos grupuotės, vedamos įvairiausio plauko vadeivų.

Antai Qing (1644–1912) dinastijos tėvynė Mandžiūrija atsidūrė japonus per 1904–1905 m. karą (pasibaigė Rusijos pralaimėjimu) palaikiusio, buvusio bandito Zhango Zuolino (1875–1928) rankose.

1916 m. vasarą imperatoriumi tapti siekęs Yuan Shikajus mirė. 1917 m. liepą generolas Zhang Xunas (1854–1923) bandė įvykdyti valstybės perversmą ir atkurti monarchiją. Per šią avantiūrą Puyi keletui dienų buvo atgavęs savo kadaise turėtas galias.

1919 m. gegužę Kiniją supurtė intelektualiojo jaunimo protestai. Jaunuomenės įniršį išprovokavo Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) nugalėtojų sprendimas atiduoti Šandongo provinciją Japonijai. Prieš karą čia bandė įsitvirtinti Antrasis reichas (1871–1918), tačiau dar 1914 m. svarbų šio krašto miestą Čingdao užėmė japonai (Tekančios Saulės imperija tada kariavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pusėje).

Tais laikais naujoji Kinijos santvarka buvo labai silpna, o ir žmonių manančių, kad valstybei praverstų geraširdis, novatoriškus sprendimus priimantis despotas, taip pat netrūko. Kai kas veikiausiai netgi tikėjo, kad juo galėtu tapti Puyi.

Tų pačių 1919 m. pavasarį Puyi gyvenime atsirado naujas žmogus – britas Reginaldas Flemingas Johnsonas (1874–1938), kuriam buvo pavesta paruošti būsimąjį politiką ateities iššūkiams. Naujasis atvykėlis pradėjo daryti Kinijos valdovui nemenką įtaką. Jis supažindino Puyi su Vakarų civilizacijos pasiekimais, moderniaisiais Kinijos kultūros reiškiniais ir įvairiomis to meto technologinėmis naujovėmis.

Po daugelio metų Puyi pasakojo, kad Reginaldui užtekdavo grėsmingai pažvelgti savo skvarbiomis mėlynomis akimis, ir nuobodūs užsiėmimai iš karto tapdavo įdomesni (to esą nė vienam valdovą lavinusiam kinui nebuvo pavykę padaryti).

Nereikia nė sakyti, kad Reginaldas veikiausiai nebuvo Gerasis Samarietis, sumanęs "patobulinti" visų stumdomos Kinijos monarchą. Šis britas "tyrinėjo" Puyi ir siuntė ataskaitas Didžiosios Britanijos valdžios atstovams. Vienoje jų Reginaldas gyrė Puyi guvumą, inteligenciją ir humoro jausmą, tačiau nerimavo, kad archajiški papročiai gali jaunąjį valdovą sugadinti.

1922 m. pavasarį Puyi atėjo laikas vesti. Mandžiūrijos aristokrato dukra Gobulo Wanrong (1906–1946) tapo jo pirmąja žmona, o mongoliškų šaknų turinčiai Wenxiu (1909–1953) teko antrosios žmonos (sugulovės) vaidmuo.

1923 m. vasarą Uždraustajame mieste kilo gaisras, per kurį pražuvo daugybė brangių vertingų daiktų. Įtarta, kad dauguma jų buvo pavogti, o gaisrą vagys sukėlė tyčia, siekdami uždangstyti nusikaltimą.

Šis įvykis tapo pretekstu Kinijos monarchui atsisakyti eunuchų (kastratų) paslaugų. Daugelį amžių eunuchai tarnavo Kinijos valdovams, dirbdami pačius įvairiausius darbus (nuo buitinių reikalų tvarkymo iki patarimų dalijimo imperatoriui ar kitiems dvariškiams).

Ši "profesija" leido tapti privilegijuotųjų pasaulio dalimi ir atsiriekti savąją materialinės gerovės dalį (pvz., Puyi laikais eunuchai dažnai vagiliaudavo), tad Kinijoje niekada netrūko vyrų, pasiryžusių atsisakyti reprodukcijos galimybių ir negrįžtamai susižaloti dėl gyvenimo auksiniame narvelyje. Dabar šiems žmonėms buvo pareikšta, kad jie – nebereikalingi.

1924 m. spalį Pekine įvyko dar vienas perversmas ir naujoji į krikščionybę atsivertusio generolo Fengo Yuxiango (1882–1948) valdžia liepė Puyi susirinkti daiktus bei nešdintis iš Uždraustojo miesto.

1925 m. mirė "Respublikos tėvas" Sun Yat-senas, o Puyi susirado užuovėją Tiandzine (viename kosmopolitiškiausių Kinijos miestų). Šiame mieste Puyi ir kiti šeimos nariai pasinėrė į džiazo ritmu pulsuojantį gyvenimo malonumų verpetą. Imperatorienė Wanrong vis dažniau vartojo opiumą, o prie buvusio Kinijos monarcho pradėjo šlietis patys keisčiausi personažai.

Buvęs banditas Z.Zuolinas, laisvai mandarinų dialektu kalbantis, gražbylystės ir pataikavimo nevengiantis japonas Kenji Doihara (1883–1948), nuo azartinių lošimų priklausomas alkoholiko ir žiniuonės vaikas Zhangas Zongchangas (1881–1932), "Baikalo kazokas" Grigorijus Michailovičius Semionovas (1890–1946), vyriškus drabužius mėgusi, Japonijoje užauginta Puyi giminaitė Yoshiko (1907–1948) – visi jie suko ratus aplink Puyi ir žadėjo padėti grįžti į valdžią, tačiau nė vienas nesiruošė to daryti vien dėl krikščioniškos meilės savo artimui.

Paskutinėmis 1928 m. dienomis naujasis Guomindango lyderis Chiang Kai-shekas (1887–1975) užbaigė prieš konkurentų grupuotes nukreiptą karinę kampaniją (prasidėjo 1926 m. liepą) ir Kinijoje tapo šiek tiek ramiau (bent jau vidaus politikos požiūriu).