Vasaros dvelksmas

Choro kūrybinės biografijos pirmasis puslapis atverstas prieš 60 metų – 1961-ųjų birželio 19 d. įvyko pirmas koncertas, bet Kauno berniukų ir jaunuolių choro „Varpelis“ choristai ir chorinio dainavimo mokyklos bendruomenė dėl susiklosčiusios pandeminės situacijos paminėti jubiliejų rinkosi ir choro gerbėjus į koncertą kvietė jau prasidėjus gruodžio mėnesiui.

Nežiūrint to, koncerto programa liko vasariškai saulėta, sudaryta  išskirtinai iš lietuvių autorių kūrinių. Choras dainas skyrė jį išauginusiam miestui, pavadindamas programą „Dedikacija Kaunui“.

Padrąsinti Jo Ekscelencijos Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo palaiminimo, kad choro dainos skambėtų kaip giesmė Kūrėjui, „Varpelio“ solistai ir choristų grupės, scenoje keisdamos viena kitą, pradėjo dalyti klausytojams muzikines dedikacijas, pristatomas koncerto vedėjų – berniukų chorinio dainavimo mokyklos mokytojos Inos Vaičienės ir direktoriaus Tomo Ladigos.

Dainuojančios kartos

Nors koncertas startavo ne vieną kūrybos puslapį chorui skyrusio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus dangų karpančiomiss kregždutėmis, vis dėlto pradžių pradžia buvo įvardyti patys mažiausi dedikuotojai – Mažylių choro ankstyvojo ir priešmokyklinio ugdymo grupė.

Akimirkos: jubiliejiniame koncerte netrūko šiltų sveikinimo žodžių, gerų emocijų ir dainų. / G. Vaičio nuotr.

Būtent šie mažyliai, nevaržomi reikšmingiausios miesto koncertinės salės atsakomybės, dainuojantys betarpiškai, su individualiomis emocijomis ir išraiškomis, yra ta pradinė versmė, po kelerių metų gaiviais sustiprėjusiais balsais įsiliesianti į pagrindinę choro sudėtį.

Kas skatina berniukus dainuoti chore? Pirmiausia – emociniai ryšiai, bendra kūrybinė veikla ir meninė saviraiška.

Juos keitė pradinių klasių grupės, lyg pagreitintame filme parodžiusios choro augimo procesą, kol sceną užpildė pagrindinis koncertinis „Varpelio“ choras. Su choristais pasirodė ir „Varpelio“ solistai. Kas žino, gal po kelerių metų jie taps profesionaliais solistais, kaip ir choro programą papuošęs Kauno muzikinio teatro solistas baritonas Andrius Apšega?

Prasminga tradicija

Dainuojantys berniukai ir jaunuoliai – ypatingas reiškinys. Nors pasaulyje berniukų chorinė kultūra turi gilias istorines šaknis, chore dainuojančių berniukų tradicijas Lietuvoje ryškiausiai puoselėja tik keturi chorai: „Ąžuoliukas“ (Vilnius), „Dagilėlis“ (Šiauliai), „Varpelis“ (Kaunas) ir „Gintarėlis“ (Klaipėda). Tai pagrindiniai kolektyvai, jau porą dešimtmečių dalyvaujantys Lietuvos berniukų chorų festivalyje-akcijoje „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“.

Akimirkos: jubiliejiniame koncerte netrūko šiltų sveikinimo žodžių, gerų emocijų ir dainų. / G. Vaičio nuotr.

Šis renginys paskatino burtis naujus berniukų chorinius kolektyvus įvairiuose šalies miestuose, ir dabar jau galima pasidžiaugti besikuriančiais berniukų jaunučių kolektyvais, tikintis, kad jie ilgainiui išaugs ir iki jaunių chorų. O kol kas belieka tik pavydėti Latvijai ir Estijai jų puoselėjamos chorinės kultūros, kur berniukų chorai skaičiuojami ne vienetais, o dešimtimis ir šimtais.

Kas skatina berniukus dainuoti chore? Pirmiausia – emociniai ryšiai, bendra kūrybinė veikla ir meninė saviraiška. Sprendžiant iš jų pačių pasisakymų, tai galimybė rasti bendraminčių ir draugų, pažinti ir suprasti meną, išmokti atsakomybės ir tolerancijos.

Ryšiai visam gyvenimui

Jubiliejaus proga išleistame albume – ne tik choristų išsakytos mintys, bet ir sustabdytos choro koncertų ir švenčių, repeticijų ir kolektyvo laisvalaikio akimirkos, šventiniai sveikinimai ir palinkėjimai.

Akimirkos: jubiliejiniame koncerte netrūko šiltų sveikinimo žodžių, gerų emocijų ir dainų. / G. Vaičio nuotr.

Įvairių laikmečių nuotraukose – buvę meno vadovai ir dirigentai: choro įkūrėjas Povilas Žemaitis, Donatas Jokūbonis, Alfonsas Kazlauskas, Saulius Mažulis, Ksaveras Plančiūnas, Imantas Šimkus, dabartinė choro vadovė Renata Mišeikienė. Ir ne tik vadovai, bet ir chormeisteriai bei koncertmeisteriai, mokytojai, kantriai auginantys „Varpelio“ berniukus nuo mažylių iki brandžių jaunuolių, nebūtinai tampančių profesionaliais muzikais, tačiau visam gyvenimui pamilstančių muziką ir dainą. Tai patvirtino jubiliejinio koncerto pabaigoje į sceną pakilę buvę "Varpelio" dainininkai, specialiai šiam jubiliejui susibūrę ir parengę kelias dainas.

Visą iškilmingą renginį užbaigė vos ne choro himnu tapusi Benjamino Gorbulskio daina „Ant kiekvieno kalnelio“, kurios Justino Marcinkevičiaus žodžiai „... ir dainuos vyrų širdys, kai per Lietuvą eis...“ berniukų ir jaunuolių lūpose suskamba ypač prasmingai. Ir jau tikrai nė vienas chorų koncertas ar renginys neapsieina be Juozo Gudavičiaus dainos „Kur giria žaliuoja“ – visų Lietuvos chorų neoficialaus himno, dainuojamo ir choristų, ir klausytojų.

„Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“ jau daug metų džiugina muzikos mylėtojus tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse. Savo koncertinę veiklą tęsiame, skaičiuodami jau septintą dešimtmetį. Dėl nepalankių aplinkybių negalėjome anksčiau viešai pasirodyti su įvairių amžiaus grupių choristais (nuo pačių mažiausių iki absolventų) bei solistais, prisiminti nueitą „Varpelio“ dainos kelią ir pasidžiaugti šiandieniniais dainorėliais. Dabar mūsų susitikimas įvyks, ir koncerto programoje skambės tik lietuviški kūriniai. Didžioji jų dalis sukurti Kauno kompozitorių. Kaunas buvo, yra ir, tikimės, bus ta vieta, kur gyventi ir dainuoti gera. Dėkodami gimtajam miestui už galimybę čia būti, augti bei skleistis, savo koncertą skiriame jums, bręstantys ir jau subrendę kauniečiai“, – sako Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ direktorius Tomas Ladiga.

Šventiniame „Varpelio“ muzikiniame vakare dalyvaus įvairaus amžiaus berniukų (ir jaunuolių) chorai, kuriems vadovauja Renata Mišeikienė, Eidvilė Kadytė, Kristina Petrauskienė, Vilma Masienė ir Gražina Sauspreikšaitienė. Koncerto solistai – Andrius Apšega (baritonas), Simonas Deltuva (5 klasės moksleivis), Robertas Juknevičius (8 kl.), Aleks Shlok Kumar (8 kl.), Slauta Mangirdas (5 kl.), Simas Paluckas (12 kl.) ir Naglis Skyrius (7 kl.). Akompaniatoriai – Aušra Leonavičienė, Daiva Maskoliūnienė, Roberta Daugėlaitė bei Irena Kokštienė, koncerte dalyvaus ir Sauliaus Gudo ritminė grupė, - S. Gudas (fortepijonas), Gintaras Eidukaitis (gitara) bei Paulius Petrauskas (mušamieji).

Kauno filharmonijoje veikia ir dailės kūrinių paroda „Dedikacija Kaunui“, kurią parengė Kauno A. Martinaičio dailės mokyklos mokytoja metodininkė Audrė Šarauskienė, Čia eksponuojami 6–10 klasių mokinių darbai. Anot mokyklos direktorės Margaritos Ramonienės, šios parodos pagrindinė tematinė gija – gerai pažįstami Kauno miesto architektūriniai simboliai, statiniai, kurių netikėčiausias istorijas moksleivių piešiniuose pasakoja linijų ir spalvų žaismas.

„Ji nelabai norėjo tikrintis, bet įkalbėjome“, – BNS sakė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Gailutė Smagriūnienė.

Pasak jos, į darželį pareigūnus pakvietė ugdymo įstaigos atstovai.

Medžiaga apie įvykį bus perduota Darbo inspekcijai.

„Mes tik nustatėme girtumą, yra darželio vadovybė, savivaldybės Švietimo skyrius“, – BNS sakė policijos atstovė, paklausta apie sankcijas darbo vietoje rastai neblaiviai auklėtojai.

Kaip skelbia portalas delfi.lt, apie darželyje „Varpelis“ šlitinėjančią girtą 45-erių metų auklėtoją policijai pranešė auklėtinių tėvai.

Platus repertuaras

Kaune koncerto metu skambėjo Tomo Luiso de Victoria, Heinricho Schützo, Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Benjamino Britteno ir kitų iškilių kompozitorių kūriniai.

"Tokį repertuarą parinkau dėl kontrasto ir įvairovės, mat dauguma kompozitorių atstovauja skirtingoms epochoms ir skirtingiems muzikos stiliams nuo pat XVI a. iki XX a.", – pasakojo Ciuricho berniukų choro meno vadovas ir chorvedys Alphonsas von Aarburgas.

"Varpelio" meno vadovas Ksaveras Plančiūnas tikino: Ciuricho berniukų chore yra puikių solistų, kurie turi tokių kūrinių kaip W.A.Mozarto "Užburtoji fleita" atlikimo patirties. "O tai yra išties aukštas rodiklis", – pridūrė jis.

Aukšta klasė

A.von Aarburgas berniukų chorą įkūrė 1960-aisiais ir beveik 60 savo gyvenimo metų paskyrė chorinei kultūrai puoselėti ir skatinti Šveicarijoje. Daug metų jis dėstė muziką įvairiose mokymo įstaigose.

Savo dainavimo karjerą Ciuricho choro berniukai pradeda dainavimo mokykloje, kur studijuoja 6–8 metus. Šis choras garsėja įspūdinga koncertine programa – jam teko koncertuoti Rusijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, JAV, Kinijoje.

"Ciuricho berniukų chorui dirigavo tokie žymūs dirigentai, kaip Herbertas von Karajanas, Nikolausas Harnoncourt'as, Alainas Lombard'as, Ferdinandas Leitneris ir daugybė kitų. Jie taip pat dainuoja pasaulinio garso operos teatruose ir festivaliuose", – apie iškilų Šveicarijos chorą pasakojo K.Plančiūnas.

Atradimas ir staigmena

Po Baltijos šalis keliaujančio Ciuricho choro vadybininkas, ES chorų federacijos generalinis sekretorius ir pasaulio chorų tarybos narys Jean-Pierre van Avermaetas Lietuvoje – ne pirmą kartą. Neslėpdamas susižavėjimo šalimi jis pabrėžė kompozitoriaus ir dirigento Vytauto Miškinio bei jo kompozicijų iškilumą.

"Esame jau daug metų pažįstami, esame seni draugai ir su choru "Ąžuoliukas" bendradarbiavome ne kartą, tačiau su "Varpeliu" kartu dainuojame pirmą kartą ir šio choro skambesys mane labai maloniai nustebino", – neslėpė svečias.

Nors ką tik įvyko pirmas bendras "Varpelio" ir šveicarų koncertas, Ciuricho berniukų choro vadovai  jau svarsto apie galimybę toliau bendradarbiauti su "Varpeliu", pasikviesti lietuvaičius į Šveicariją ir ten atlikti kokio nors šveicarų kompozitoriaus kūrinį.

"Lietuvos berniukų chorai labai profesionalūs. Šioje šalyje jaučiu puoselėjamą kultūrą ir pastebėjau, kad čia yra daug kultūrinių institucijų. Mes Šveicarijoje mažai žinome apie Lietuvą, todėl toks bendradarbiavimas kultūriniu požiūriu yra unikalus – kultūra taip evoliucionuoja. Mums tai yra atradimas ir staigmena", – pastebėjo A.von Aarburgas.

Atrodytų, kad švelnus karvių varpelių tilindžiavimas yra tokia pat neatsiejama Alpių kraštovaizdžio dalis, kaip ir didingos kalnų viršūnės bei mediniai kaimo nameliai, tačiau šis triukšmas vasarnamio savininką Guenterį Fricką (Giunterį Friką) praėjusią vasarą privertė pareikšti kaltinimus ūkininkui Engelbertui Laengle (Engelbertui Lionglė).

Kaskart gerdamos vandenį iš metalinės girdyklos, įrengtos lauke netoli jo namelio vaizdingame Forarlbergo žemės Cvišenvaserio mieste šalia sienos su Šveicarija, karvės kelia „pragarišką triukšmą“, tuomet pareiškė teismui G. Frickas.

Tačiau E. Laengle, kurio šeima ūkininkavimu verčiasi jau 300 metų, tvirtino, kad varpeliai yra būtini, nes padeda surasti jo bandą.

Galiausiai susiginčijusiems kaimynams pavyko taikiai išspręsti savo nesutarimą: G. Frickas paklos 3 tūkst. eurų, kad karvėms būtų parūpinti tylūs sekimo įtaisai.

„Tikiuosi, naudotis GPS ūkininkui bus išties smagu“, – pareiškė jis valstybiniam televizijos kanalui ORF.

Šiuo sprendimu „paisoma abiejų šalių interesų“, pažymėjo E. Laengle advokatas Josefas Lerchneris.

Pirmadienį Kauno miesto rotušėje surengta Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ vadovų ir mokytojų pagerbimo šventė.

„Didžiulio talento ir nuoširdaus darbo dėka Jūs mažais žingsneliais galite pasiekti pačią viršūnę: įprasminti save kūryboje, atstovauti savo miestui, šaliai, jos kultūrai ir tradicijoms“, – šventės dalyvius sveikino Kauno meras Andrius Kupčinskas.

Renginio metu burmistro J. Vileišio medaliais apdovanota mokyklos direktorė Halina Abramavičienė, meno vadovas Ksaveras Plančiūnas, dar keturi mokytojai, chormeisterė ir koncertmeisterė. Dvidešimčiai mokytojų įteikti garbės raštai.

Dauguma apdovanotųjų mokykloje dirba daugiau kaip 20 metų, apie pusę – nuo pat mokyklos įkūrimo.

Šventės metus svečius džiugino chormeisterės vadovaujami berniukų choro bei solistų atliekami kūriniai. Renginį vainikavo K. Plančiūno ir berniukų choro atliktas mokyklos himnas.

„Varpelio“ veiklos pradžia siekia 1956 m., kuomet Kauno profsąjungų kultūros rūmuose įkurtas berniukų choras. Choras „Varpelis“ yra nuolatinis Kauno miesto renginių, bei šalies dainų švenčių dalyvis. Choras bendradarbiauja su giminingais meniniais kolektyvais Europoje, kurių patirtis padeda plėtoti choristų meninį meistriškumą.

Kiekvienas vaikas savyje nešioja muziką, suaugusieji turi padėti jam išsaugoti ir atskleisti ją. Atėmus galimybę išmokti tos jausmų, dvasinio pasaulio kalbos, bus sunkiau įsilieti į supantį pasaulį, suvokti jame savo vietą, su juo bendrauti.

Vaikas – dvasios indas, didis galimybių šaltinis, kuris neišvengiamai išsenka, jeigu prie jo prisiliečia šaltas protas ir prasto amatininko ranka, Kauno berniukų ir jaunuolių choro "Varpelis" pedagogai sutartinai cituoja garsiojo prancūzų filosofo Étienne Souriau žodžius. Ir patikina: nėra muzikai negabių žmonių, yra tik riba, kurią peržengus mokytis būna per vėlu. Pokalbyje su "Kauno diena" išankstines nuostatas apie muziką griovė mokyklos meno vadovas Ksaveras Plančiūnas (K.P.), mokytoja ekspertė Vilma Masienė (V.M.) ir direktorė Halina Abramavičienė (H.A.).

– Skaitydami daug pasiekusių žmonių biografijas dažniausiai aptiksime įrašus apie meninį lavinimą. Muzikos mokymasis išprususiam tarpukario žmogui, regis, buvo savaime suprantamas dalykas. Šiandien labiau akcentuojamas sportas, techninis išprusimas. Gal XXI a. vaikui iš tikrųjų pakanka tik bendro pobūdžio žinių apie muziką?

K.P.: Pasaulyje jau senokai bandoma ištirti muzikos įtaką žmogaus intelektui. Ypač didelis dėmesys užsienio šalyse muzikiniam ugdymui ir jo išskirtinei ugdomajai reikšmei skiriamas pastaruosius du dešimtmečius. Tam įtakos turėjo gausūs  smegenų veiklos tyrinėjimai, siekiant suprasti muzikinio suvokimo procesus, Howardo Gardnerio intelektų teorijos išplėtojimas, lėmęs švietimo reformas ir muzikos kaip reikšmingo ir lygiaverčio dalyko įteisinimą mokymo programose. Nemažą vaidmenį suvaidino publikacijos, nušviečiančios tyrinėjimus atrandant svarbų muzikinės veiklos reiškinį – vadinamąjį Mocarto efektą, įrodantį tiesioginius ryšius tarp muzikinių sugebėjimų išplėtojimo ir jų nulemiamo aukštesnio intelekto bei loginio mąstymo.
Skelbiama, kad vaikai, groję styginiais ir klavišiniais instrumentais iki paauglystės, turi didesnį smegenų žievės plotą dėl nuolat aktyvuoto lytėjimo pojūčio, o vaikų, pradėjusių skambinti klavišiniais instrumentais iki septynerių metų, didžiosios smegenų jungties (corpus collosum) tarp abiejų pusrutulių nervinių skaidulų pluoštas 12 proc. storesnis ir tirštesnis, nei įprasta. Vokiečių mokslininkai tyrimais įtikinamai įrodė skatinantį muzikos poveikį neuronų apytakai. H.Gardneris konstatavo, kad muzikiniam intelekto ugdymui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi jis skatina bet kurio iš septynių intelektų raidą. Tyrimais įrodyta, kad muzika ugdo kūrybiškumą, kritinį mąstymą, gebėjimą analizuoti, kelti ir spręsti problemas.

– Kiek žmonių apskritai yra muzikalūs?

K.P.: Retai pasitaiko sutikti nemuzikalų vaiką. Pasak amerikiečių muzikos psichologijos profesoriaus Edwino Gordono, kiekvienas vaikas gimsta turėdamas muzikinių gabumų. Psichologo duomenimis, kiekvienos žmonių imties sugebėjimams yra būdingas normalusis pasiskirstymas, t.y. apie 68 proc. vaikų gimsta turėdami vidutinius muzikinius gabumus, apie 16 proc. – didesnius nei vidutinius ir 16 proc. – žemesnius nei vidutiniai. Kaip nė vienas negimsta be intelekto, taip nė vienas negimsta be menkiausių muzikinių gabumų.

– Jei visi vaikai gimsta muzikalūs, kodėl aplink mus tiek daug garsiakalbių, neintonuojančių vaikų, nemokančių ir nenorinčių dainuoti?

K.P.: Galima šį klausimą perfrazuoti ir kitaip – visi vaikai gimsta geri, švariomis sielomis ir pasitikintys pasauliu, tai kodėl aplink tiek daug nejautrių sau ir kitiems, kietaširdžių, piktų žmonių? Atsakymas, manau, peršasi pats: nuo to, kokioje aplinkoje, kokioje terpėje mažasis žmogutis auga, skleidžiasi, kokie žmonės jį supa, ką jis girdi, mato ir jaučia, labiausiai ir priklauso, koks jis užauga.

Vadinasi, muzikinė aplinka, suteikiama vaikui nuo ankstyvos vaikystės, yra vienintelis ir svarbiausias veiksnys muzikalumui lavinti. Muzika – tai jausmų kalba. Jei vaikas negirdės aplinkui skambančių meilių, draugiškų, padrąsinančių žodžių, niekuomet nepradės kalbėti. Taip ir su muzika. Skirtumas tik tas, kad muzika kalba toniniais ir ritminiais dariniais, o ne žodžiais.

– Vis dėlto neretai girdime, kad vienas vaikas gabus muzikai, kitas – ne. Jei tai tiesa, gal nė neverta prievarta mokyti vaiko?

V.M.: Nemaža dalis tėvų ir, deja, mokytojų mano, kad sėkmingas muzikos mokymas priklauso tik nuo vaiko gabumų. Jei vaikas pats savaime netapo muzikalus, vadinasi, jam trūksta gabumų. Šitaip tarsi bandoma pateisinti savo aplaidumą, nenorą arba nesugebėjimą padėti vaikui išmokti muzikos kalbos. Bet kodėl niekas nepavargsta kartoti kokį nors žodį, kai moko mažą vaiką kalbėti? Klausyti vaikas mokomas nuo pirmos jo gimimo dienos. Jis labai giriamas, kai ištaria pirmąjį žodį, niekas niekada nenubaudė vaiko, kad šis nesimoko gimtosios kalbos. Praeina nemažai laiko, kol mažylis išmoksta suprasti, kas jam sakoma, ir kalbėti pats. O štai norima, kad muzikos kalbos jis išmoktų negirdėdamas muzikos, nedainuodamas, nemuzikuodamas. Manoma, kad tai savaiminis procesas, į kurį nereikia kištis. Tačiau jei mažylis nebus apsuptas muzikos taip, kaip kalbos, jis neišsiugdys muzikinio žodyno, nebus pasiruošęs tam, ko vėliau jį mokys mokykloje (ar įdomu skaityti poeziją, kai nesupranti nė žodžio?)

– Ar yra amžiaus riba, kurią peržengus per vėlu pradėti muzikos pamokas?

V.M.: Mokslininkai ištyrė keletą vaiko gyvenimo periodų, kai muzikiniai gabumai formuojasi, tobulėja ar nyksta. Apie devintuosius metus yra vadinamasis kritinis amžiaus tarpsnis, kai vaiko muzikiniai gabumai gali išnykti. E.Gordono manymu, po devynerių metų niekas nebegali sustiprinti vaiko muzikos pomėgio – tokio amžiaus stabilūs muzikiniai gabumai išlieka visam gyvenimui. Jis nustatė, kad būtent apie devintuosius gyvenimo metus smegenys patiria ryškiausius pakitimus. Tuo metu galutinai susiformuoja smegenų struktūra corpus colossum, kuri yra tiltas tarp abiejų smegenų pusrutulių. Juo abiejų pusrutulių smegenų ląstelės bendrauja siekdamos atrasti panašias struktūras ir jas radusios susijungia – formuojasi asociatyviniai ryšiai tarp dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių, atsakingų už skirtingą – jutiminį ir racionalųjį – pasaulio suvokimą. Manoma, kad šiuolaikinis žmogus daugiau mąsto kairiuoju, t.y. loginiu, pusrutuliu. Dešinioji, arba emocinė, smegenų dalis tampa tarsi mažiau reikšminga. Tačiau mokslininkai įrodė, kad sąsajos tarp abiejų smegenų skilčių yra nepaprastai svarbios. Žmogus, kurio protas ir jausmai veikia atskirai, dažnai nejaučia savęs kaip visavertės asmenybės. Įvairių junginių tarp smegenų skilčių susidarymui labai svarbus jau minėtas emocinis smegenų centras. Šis centras lemia, kokią informaciją smegenys atmeta, o kokią priima. Būtent emocinio smegenų centro vystymuisi didžiausią įtaką daro menas, o ypač muzika. Tačiau pastebėta, kad nuo šešerių metų ši smegenų dalis mažai kinta. Todėl didelę klaidą daro tėvai, kurie laukia, kol vaikas paaugs, kad galėtų pradėti muzikinį lavinimą. Vėliau smegenyse esančios ląstelės nebeatgamina ir neranda tų ryšių, reikalingų sėkmingai muzikinio ugdymo raidai. Penkerių–aštuonerių metų amžiaus laikotarpiu pradėtas vaiko muzikinis ugdymas, daugelio įsivaizduojamas kaip gana ankstyvas, iš tikrųjų jau yra pavėluotas. Kuo ilgiau delsiama suteikti tinkamą muzikinę aplinką, tuo mažiau lieka vaikui galimybių suprasti ir pamilti muziką.

– Berniukai tradiciškai laikomi judresniais, sunkiau dėmesį sutelkiančiais vaikais. O "Varpelyje" – vien berniukai.

H.A.: Berniukų chorinio dainavimo mokykloje "Varpelis" ikimokykliniam ugdymui skiriamas ypatingas dėmesys. Keturių–šešerių metų berniukai, kryptingai lavinami pasaulyje pripažintais (Carlo Orffo, Zoltano Kodaly, Émile Jaques Dalcrozo ir kt.) muzikos mokymo metodais, pasiekia ryškių rezultatų. Pamokos apima tiek racionalią, tiek emocinę veiklą, tiek logiką, tiek intuiciją. Jei vaikas skaito natas, atitinkama eilės tvarka dėlioja ritmines korteles, žaidžia loginius žaidimus – lavėja jo asmenybės racionalioji dalis. Jei klausydamas muzikos jis piešia, išreiškia muziką judesiais, improvizuoja – plečiasi jo emocinė patirtis.

Muzikos kalbos pažinimas ir mokėjimas ja išreikšti savo jausmus vaikams, ypač berniukams, itin svarbus. Emocinis gyvenimas dažnai patiria pralaimėjimą, jei jaunuolis nusigręžia nuo muzikos, brendimo laikotarpiu galinčios padėti įveikti psichinius vadinamojo seksualinio brendimo sunkumus. Vaikystėje įgytas ir išsaugotas muzikalumas kartais daro įtaką tolesnei žmogaus jausmų raidai.

Mokykla atvira visiems Kauno berniukams. Birželio 2–3 d. nuo 9 val. lauksime visų, kas nori nepraleisti progos ir lavinti tai, ką jiems davė gamta. Ketverių penkerių metų berniukai priimami į ankstyvojo mokymo klasę, šešerių septynerių metų galės stoti į pirmą klasę, nuo septynerių metų – į vyresniąsias klases.

Trys dešimtmečiai kūrybinės veiklos, vadovaujant Kauno berniukų ir jaunuolių chorui "Varpelis", – tokią laiko atkarpą šis ruduo paženklino jo meno vadovui Ksaverui Plančiūnui.

Didelis mažas jubiliejus

Laikas matuojamas įvairiais tarpsniais – valandomis, metais... Jų tėkmė būtų neapčiuopiama, jei neįvertintume laiko atkarpas užpildančio turinio – įvykių, nuveiktų darbų, mus supančios aplinkos ir mūsų pačių kaitos. Kiekviena reikšminga sukaktis – lyg kalvelė gyvenimo kelyje, verčianti stabtelėti ir apsidairyti. Šį rudenį ypač prasmingai suskambo "Varpelio" choristų dainoje pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius "Ant kiekvieno kalnelio padėjau po saulę..."

Kokius kalnelius aplankė ir saulėmis papuošė nuo sukakties kalvos besidairantis choro vadovas, galima buvo pajusti pirmąjį spalio šeštadienį VDU Didžiojoje auloje startavusiame Tarptautinio berniukų ir vyrų chorų festivalio "Varpelis ir draugai" koncerte. Gėlės ir sveikinimai, išsakyti šiaip jau emocijoms nepasiduodančių vyrų – nuo jaunėlių iki choro veteranų – žadino jaudulį ir mintis, kilusias po K.Plančiūno komentaro: "Sveikinimai turėtų būti ne K.Plančiūnui, o reiškiniui "Varpelis".

Šis reiškinys iš tikrųjų reikšmingas. Dainuojantys berniukai – didelė daugiaplanė vertybė, kurios viena iš briaunų atsiskleidžia tradiciniame berniukų chorų festivalyje-akcijoje "Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją". Ir ne vien dėl prevencijos ir užimtumo, bet ir dvasingumo, kūrybiškumo puoselėjimo.

Klodai šiam tikslui neišsemiami, nes berniukų chorinis dainavimas turi gilias šaknis ir tradicijas, besitęsiančias šimtmečiais (pernai garsusis Leipcigo "Thomanerchor" šventė 800 metų jubiliejų), pas mus – dar tik dešimtmečiais.

Ugdo ne vien balsą

Trys dešimtmečiai – visa karta, o chorinio dainavimo mokykloje – net ne viena, nuo 5–6 metų auganti, bręstanti, stebima ir puoselėjama, vis tokia pati ir kaskart kitokia.

Nors, kaip teigia K.Plančiūnas, dabartinei jaunuolių kartai klijuojama mažesnės atsakomybės etiketė choro gyvenime mažai juntama. Galbūt ypatingasis muzikos poveikis, senųjų laikų šedevrai taurina ir ugdo berniukus, kurie, nenutoldami nuo savo laiko muzikinių ritmų ar roko pomėgių, mielai dainuoja ir Bachą, ir Mozartą.

Suprantama, dabartiniai "varpeliukai" kitokie nei prieš trisdešimt metų, jų savybės labiausiai atsiskleidžia kūrybinėse stovyklose. Nemažai minčių apie dainavimą chore išsako patys dainininkai savo esė, kuriais remiantis būtų galima parašyti atskirą knygą.

Jų teigimu, dainavimas chore "...lavina balsą ir klausą, ugdo pareigos ir atsakomybės jausmą, moko organizuoti savo laiką, koncentruoti dėmesį ir išreikšti save, praplečia mąstymą, intelektą, suteikia gilesnį pasaulio suvokimą, džiaugsmo ir bendrumo jausmą, ugdo patriotiškumą ir pasididžiavimą savo tėvyne..." Tai – mintys iš pačių choristų rašinių.

Gyvavimo etapai

Prisimindamas savo pasirinkimą, K.Plančiūnas džiaugiasi nesuklydęs: "Chorvedžio kelio pradžioje turėjau nemažai galimybių rinktis, bet pasirinkau berniukų chorą, nes tąsyk galvojau, kad suaugusiųjų jau nelabai pakeisi, o dirbant su vaikais matyti kaitos perspektyva, galimybė nuveikti kažką apčiuopiamo ir reikšmingo."

Sprendžiant iš paties vadovo vertinimų, atrodo, kad jam tai pavyksta – labiausiai džiugina tie įvykiai ir kūrybinės veiklos pasiekimai, kurie lyg atskiros viršūnės žymi tam tikrus etapus: chorinio dainavimo mokyklos įkūrimą, persikėlimą į naujas patalpas D.Poškos g., profesionalumo augimą, leidusį rinktis Johanno Sebastiano Bacho ir kitus sudėtingesnius kūrinius.

"Tikėjomės dar vieno etapo šuolio – gavę lėšų stogo remontui, paaukštintoje pastogėje įsirengti salę, nes neturime kur repetuoti, bet... šis etapas dar neįveikiamas", – apgailestauja K.Plančiūnas.

Džiugina ir tai, kad choras vertinamas mieste, kviečiamas dalyvauti įvairiuose renginiuose, projektuose – vadinasi, kolektyvas reikalingas miestui.

Grįžta su vaikais

Kad chore dainuoti gera, rodo ir tai, kad mažųjų choristų gretas papildo buvusių choristų vaikai. Iš jų gal tik vienas kitas taps profesionaliu dainininku ir muzikantu, tačiau meilė muzikai ir dainai, praturtinusi asmenybę dvasinių vertybių, išliks visą gyvenimą. Užtenka pasidairyti po miesto (ir ne tik) suaugusiųjų chorus – kiek juose buvusių "Varpelio" dainininkų.

Taigi, berniukų ir jaunuolių choras "Varpelis" – reiškinys, kurį puoselėja visų choristų gerbiamas ir mylimas choro meno vadovas K.Plančiūnas, ir kurį festivalyje "Varpelis ir draugai" sveikino ir dar sveikins Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis" bei draugai iš Vokietijos – vyrų choras "Singakademie Frankfurt" (Frankfurtas prie Oderio), Valufo vyrų choras. Prie sveikintojų prisijungs ir Berlyno operos vaikų choras bei Potsdamo pučiamųjų orkestras, su kuriais "Varpelio" choristai Berlyne gruodį atliks Antonio Vivaldi "Gloria".

Vienas etapas baigiasi, kitas prasideda... Jų sandūroje – naujas kūrybinis darbas sausio pradžioje įvyksiančioje Atsuhiko Gondai ir Rimvydo Stankevičiaus operos "Sakurų prisiminimai", skirtos Chiune'i Sugiharai, premjeroje. Gal tai kelio į naują kalvą pradžia? O kiek dar jų laukia ateityje – kalvų, kalnelių. Svarbu, kad ir toliau berniukai ir jaunuoliai, o jiems užaugus – jų vaikai ir anūkai dainuotų: "... į kiekvieną krūtinę po žodį įdėsiu, tai dainuos vyrų širdys, kai per Lietuvą eis".