„Aš savo vaikus auginau tokiu metu, kai apskritai nebuvo maisto. Jo reikėjo gauti – bet kokio. Jeigu „išmesdavo“ jautienos kaulų, tai reiškė, kad eidama iš mokyklos stoju į eilę ir už savo 50 kapeikų juos perku. Antraip nebus iš ko virti sultinio“, – pasakoja televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė.

Tuo tarpu kita žinoma televizijos laidų vedėja, kūrybininkė Rimantė Kulvinskytė sako, kad savo dvimetei dukrai mėsos bando įsiūlyti pačiais įvairiausiais būdais – iš faršo kepa saules arba ant mėsos patiekalo paišo linksmus veidukus. Tačiau jos dukra mieliau renkasi avokadą. Tiesa, R.Kulvinskytė pasakoja, kad jos dukra vos gimusi atsidūrė reanimacijoje, o vėliau mergaitę dėl mažakraujystės grėsmės teko nuolat stebėti medikams.

Dukra vos gimusi atsidūrė reanimacijoje, o vėliau mergaitę dėl mažakraujystės grėsmės teko nuolat stebėti medikams.

Lietuvoje sparčiai plintanti mada vaikus auginti pagal vegetarinės ar net veganinės mitybos principus kelia nerimą medikams. Apie maisto įpročius ir pokyčius LRT TELEVIZIJOS pokalbių laidos „Svarbios detalės“, rodomos ketvirtadieniais 21.30 val., dalyviai ne tik prisimins neseniai Lietuvą sukrėtusį atvejį, kada, kaip manoma, dėl veganinės mitybos į gydymo įstaigą buvo atvežtas nusilpęs kūdikis. Kartais tėvai, saugodami savo vaikus nuo tariamai pavojingos aplinkos, ne tik stipriai perlenkia lazdą, tačiau ir rizikuoja jų gyvybe. Apie tai laidoje kalbės ir sunkiai suvokiamas istorijas pasakojęs medikas sulauks ir emocionalios R. Kulvinskytės reakcijos. „Kaip jūs nepradedat smaugti tėvų, aš nesuprantu. Aš pradėčiau smaugti“, – emocijų nevaldė dvimetę dukrą auginanti R. Kulvinskytė.

E. Mildažytės nuomone, Lietuvoje seniai nebuvo karo, todėl visos naujos mitybos mados yra dėl pernelyg gero gyvenimo. „Kad ir ne dėl karų, o tiesiog dėl klimatinių sąlygų. Jei nebūtų galimybės į Lietuvą įvežti vaisių, daržovių iš kitų šalių? Kas lieka? Koks pasirinkimas? Kitas aspektas, kai pasakojama vaikams, iš ko atsiranda mėsa. O jūs pasakojate vaikams, pavyzdžiui, iš ko atsiranda jų pagalvytės? Arba jų striukės?“ – kalbės E.Mildažytė.

Laidoje „Svarbios detalės“ pirmą kartą viešai ryžosi prabilti ir nusilpusio kūdikio mama. Jokiose televizijos laidose iki šiol nekalbėjusi moteris ne tik pateiks savo versiją, tačiau ir šeimos patirtus išgyvenimus.

Nors tai nėra labai naujas dalykas, kai kuriems žmonėms jis vis dar kelia daugybę klausimų. Pasirodžius informacijai, kad Santaros klinikose gydomas nuo veganinės mitybos nusilpęs kūdikis, prasidėjo įtempta diskusija tarp šios mitybos šalininkų ir medikų. Iki šiol aiškinamasi, kas iš tiesų nutiko kūdikiui. Gydytojai nustatė, kad vaikui trūksta baltymų ir vitamino B12. Gali būti, kad būtent šio vitamino stygius pasireiškė veganiškai besimaitinančios motinos piene. Ši informacija sukėlė didelį visuomenės ažiotažą ir padalijo ją į dvi priešingas stovyklas. Vieni pasmerkė veganišką mitybą praktikuojančią mamą, kiti ją gynė. Kalbinti klaipėdiečiai mano, kad mėsa ne tik vaikams, bet apskritai visiems žmonėms yra gyvybiškai būtina ir tėvai neturėtų alinti savo atžalų nepilnaverte mityba.

Regina

– Neteisinga maitinti savo vaiką vien tik daržovėmis. Vaikas visko turi paragauti, kad ir kokią mitybą mama propaguotų. Žinoma, draudimas – bloga priemonė, gal reikėtų viešinti daugiau pavyzdžių, kaip tas nuskambėjęs nelaimingas atsitikimas klinikose. Reikia kalbėti apie tai garsiai.

Laura

– Manau, kad vaiko mityba – tėvų pasirinkimas ir drausti veganizmą nebūtų protinga. Juk visiems nėra privalu valgyti mėsą. Tegul tai nusprendžia patys gimdytojai. Kaip tai atsilieps vaikams, čia jau kitas klausimas.

Remigijus

– Visiškas absurdas, jei tėvai vaikams neduoda mėsos. Juk pagal visą genetiką žmogus gyvena milijonus metų ir yra prisitaikęs valgyti mėsą. Žmonės – ne žoliaėdžiai, todėl ir vaikams veganizmas yra labai žalingas. Kalbant apie draudimus, gal ir valstybė turėtų šiuo klausimu įsikišti. O jeigu kažkas sugalvos alkoholiu savo vaikus maitinti, kas bus tada?

Vitalija

– Kūdikį, kol jis pats negali pasirinkti, geriausia maitinti ir mėsyte, ir daržovėmis. Vaikui reikia gauti įvairių maisto medžiagų ir vitaminų. Nors bausmės veganams tėvams negali būti taikomos, jie vis tiek turėtų maitinti savo vaikus pilnavertiškai.

Rokas

– Kokie dar draudimai, tėvai patys gali nuspręsti, kas geriausia jų vaikams. Tai – tik jų asmeninis reikalas. Kalbant apie žalą organizmui, į šį klausimą turėtų atsakyti medikai. Jeigu tikėčiau veganų idėjomis ir žinočiau, kad tai sveika, gal ir pats savo vaikus panašiai auklėčiau.

Angelina

– Vaikus tėvai turi maitinti taip, kaip žmogaus prigimtis liepia. Juk visi mes taip vaikus auginome. Nemanau, kad reikia bausmių, bet veganiška mityba alinti kūdikių irgi negalima.

Veganiškos iškylos sostinė jau tapo vasaros tradicija, o įtvirtinti su tikėjimu kitąmet rengti dar daugiau tokių sambūrių, tikimasis turbo iškyla, kuri rengiama paskutinę vasaros dieną, rugpjūčio 31-ąją, 18 val. 

Dalyvavimo sąlygos

– Dalyvauti gali visi: ir veganai, ir ne veganai. 

– Atsinešti veganišką patiekalą / produktą / gėrimą (vaisių, uogų, sulčių, sausainių, traškučių, užkandžių, humuso – bet ko, kas neturi gyvūninės kilmės sudedamųjų dalių).

– Atsinešti patiesalą / pledą.

– Prigriebti muzikos instrumentą / kamuolį / badmintono raketes / lanką / muilo burbulus / bet ką, kas tiktų gerai praleisti laiką.

– Bendrauti, ragauti, juoktis, džiaugtis vieni kitais, mėgautis gyvenimu, atsiduoti spontaniškiems vyksmams, šokti, būti čia ir dabar.

– Susirinkti ir išrūšiuoti šiukšles.

Iškylos naujovė – išrūšiuoti šiukšles, tam bus paruošti atskiri maišai.

Skonio guru Tomą Zakarauską į pajūrį prieš penkerius metus atviliojo laivai. Mat nuo vaikystės jo didžiausias pomėgis – buriavimas. Po mokyklos baigimo jam teko ragauti ir emigranto duonos, vėliau dirbti jūrininkų įdarbinimo agentūroje, o šiuo metu vaikinas gamina veganiškus patiekalus. Jėgas jis atiduoda padėdamas senamiestyje įsikūrusios sveiko maisto užkandinės lankytojams atrasti savąjį skonį. Tomas – kitokios kulinarijos savamokslis, neretai dirbantis ir po dvylika valandų. "Kartais jaučiu, kad reikėtų pailsėti, bet ne visada galiu sau tai leisti", – šypsodamasis sakė jis.

Gamina "iš pojūčio"

– Neseniai baigėte uosto laivybos valdymo studijas, o dirbate virtuvėje. Kodėl?

– Vis dar ieškau savęs. Nenoriu apsiriboti tik viena veikla: kas čia žino, gal vėliau tapsiu naru? Studijų metais kurį laiką dirbau olandų kompanijai priklausančioje jūrininkų įdarbinimo agentūroje, tačiau darbas nebuvo mielas. Įmonėje vyko permainos, todėl man ir dar keliems darbuotojams neliko vietos. Visą vasarą praleidau prie laivų, savanoriškai tvarkiau ir prižiūrėjau jachtas. Šiemet baigęs mokslus supratau, kad darbas įstaigoje – ne man. Pradėjau domėtis veganizmu, vasarą savaitgaliais padėdavau virtuvėje sveiko maisto užkandinėje, tuo pat metu mokiausi gaminti. Vėliau keitėsi personalas, ir "Laimės skonyje" likau vienintelis senbuvis, palaikąs restorano gyvastį.

– Kur mokėtės kulinarijos?

– Tiesą sakant, vis dar mokausi virtuvėje, tiesiog gamindamas. Skonį galima išsiugdyti, jis ateina natūraliai, iš pojūčio gaminant ir ragaujant. Tai savotiška liga ir kūryba, stengiesi, kol pavyksta išgauti norimą. Pamaitini draugus ir toliau bandai. Žinoma, tam reikia įkvėpimo. Maisto receptūros neturime, tačiau neseniai prie kolektyvo prisijungė keletas veganių, turinčių gerą maisto pojūtį. Mechaniškai sudėti ingredientus nėra sunku, tačiau to neužtenka.

– Koks jūsų vaidmuo kavinėje?

– Čia nėra pareigybių, nors kartais tai ir komplikuoja. Pareigos paskirstomos natūraliai. Su darbuotojais tariamės dėl meniu, maisto gamybos, visi noriai įsitraukia į šį procesą.

– Kada susidomėjote vegetarizmu?

– Visada mėgau gaminti, tačiau skeptiškai vertindavau raciono ribojimą. Labai mėgau mėsą ir dabar nemanau, kad ji yra blogis. Mano pasirinkimas įvyko natūraliai. Tiesiog pastebėjau, kad suvalgau vis mažiau mėsos. Tuo pat metu pradėjau domėtis veganiška kultūra, žiūrėjau daug dokumentikos. Net pajutau skirtumus savijautoje. Tarkime, suvalgęs kad ir kalną daržovių troškinio, niekuomet neapsunkdavau, o po riebesnio maisto, vėdarų ar cepelinų, tapdavau mieguistas, visą dieną kūnas būdavo sutelkęs energiją į virškinimą. Tokie kad ir smulkūs dalykai privertė pamažu visiškai atsisakyti mėsos. Iš esmės valgau beveik viską – daržoves, riešutus, vaisius. Ir saldumynams negaliu atsispirti. Labai mėgstu šokoladą ir ne visuomet jaučiu saiką. Esu pastebėjęs, kad suvartojus daug cukraus pradeda svyruoti nuotaika. Kartą supykau ant savęs ir visiškai jo atsisakiau. Nuotaikos stabilizavosi, o stebint saldumynus kertantį žmogų nė nekildavo pagundų.

Ilgo gyvenimo receptas

– Ar tikrai būtina ryžtis tokiems pokyčiams?

– Esu girdėjęs įvairių istorijų, kaip žmonės išsigydo vėžį, diabetą ar kitas ligas gerdami tik šviežiai spaustas sultis ir subalansavę savo mitybą. Pats pradėjau eksperimentuoti ir kurį laiką gėriau tik skysčius. Jaučiausi puikiai, organizmas išsivalė, o ketvirtą dieną apskritai nebenorėjau valgyti. Kodėl žmonės serga? Todėl, kad užkrauna savo organizmą perdirbtu maistu, kuriame – tik kalorijos ir riebalai, tačiau nėra reikalingų vitaminų, padedančių gerai jaustis. Iš čia ir odos sudirgimai, alergijos, organizmas tokiu būdu šalina nereikalingas medžiagas ir valosi. Bet priimti kardinalius sprendimus dažniausiai priverčia tik skausmas – fizinis ar psichologinis.

– Kiek ilgai įmanoma "tempti" geriant sultis ir valgant tik daržoves?

– Jei tinkamai subalansuosi savo mitybą, neįsivelsi į stresines situacijas, – kiek tik nori. Gyvensi ilgiau už bet kurį. Pagaliau juk gauname pakankamai informacijos, kad suvoktume, iš kur ateina gyvybinė energija. Paprastai taip jau yra, jog valgome tik tam, kad prigrūstume organizmą. Anksčiau, pavyzdžiui, karo metais, žmonės maitindavosi, kad išliktų, kaupdavo, nes bet kuriuo metu maisto galėjo tiesiog nebūti. Šiuo metu esame apsupti gėrybių, turime tiek, kiek žmonija dar neturėjo per visą savo gyvavimo istoriją, net ir karaliai tiek nevalgydavo. Todėl kyla klausimas, kaip atsirinkti? Juk ką valgai, tas ir esi.

– Bet juk taip eksperimentuodamas gali sau pakenkti?

– Nebūtinai. Sultys – labai koncentruotas maistas. Išspaudus morką visos gerosios jos savybės lieka stiklinėje, o mikroelementus kūnas pasisavina per 20 minučių. Tuomet organizme vyksta valymosi procesas. Jis neapkraunamas virškinimu. Tačiau prieš tai būtina susireguliuoti savo gyvenimo būdą. Juk svarbiausia – dvasinė sveikata, kuri pasiekiama tik gyvenant harmonijoje su savimi, mus supančiais žmonėmis ir gamta.

– Tačiau aplinkui tiek daug pagundų.

– Tam, kad taptum sveikas, neprivalai gerti tik sultis. Viskas prasideda nuo mąstymo, dvasinio mentaliteto. Didelis antsvoris trukdo gyventi visavertiškai, žmonės labai kompleksuoja, jaučia diskomfortą, net jei to ir neparodo. Paprasčiausia tai – nemeilė sau. Pateiksiu žemišką situaciją – savo šunelį girdome vandeniu, o vaikui perkame gazuotą cukrų. Nemanau, kad tai sąmokslo teorija, veikiau kultūros klausimas, – juk niekur nemoko sveikai maitintis. Jeigu ne internetas, ko gero, nė nežinotume apie tam tikrų produktų pavojų organizmui. Sulčių dieta yra gana senas dalykas, dar praėjusiame amžiuje vienas vokietis morkų ir obuolių sultimis išgydė daugybę nepagydomais laikytų ligonių. Šiuo metu jo aštuoniasdešimtmetė dukra tęsia šią veiklą gydymo centruose. Sergančių tiek neturėtume, jei lavintume skonį nuo mažumės. Ne rafinuotą ar gurmanišką, o elementarų suvokimą, atskiriant valgymą nuo apsivalgymo. Maisto pramonė – didelis verslas. Ir tik maža dalis galvoja apie ateitį – kaip vėliau jausis valgydami riebiai, rūkydami, vartodami alkoholį.

"Valgyti galima viską"

– Kiekvienoje Klaipėdos pakampėje gali rasti kebabinę. Ties ja, ko gero, ir baigiasi maisto kultūra.

– Visai nebūtina vaikščioti į restoranus. Žmonės tūkstančius metų valgydavo namuose savo pačių gamintą maistą ir jausdavosi puikiai. Sveikas maistas nėra vien tik vaisiai ir daržovės, tai gali būti ir mėsa, daugelis kitų produktų. Skirtumas tik tas, kaip mes juos vartojame. Esminiai dalykai – kiekis ir kokybė. Nereikia maisto užkrauti riebiais, iš konservantų pagamintais padažais. Valgykite paprastą maistą: jautieną, kiaušinį, bulvę, net ir sviestą, ir nereikės jokių dietų. Galima naudoti ir prieskonius. Tiesiog būtina turėti saiką, anksčiau juk žmonės nejausdavo būtinybės kiekvieną dieną sukirsti po karbonadą. Be to, jie daugiau judėdavo.

– Ar veganiška virtuvė – pasiturinčiųjų malonumas?

– Iš dalies taip, tai nėra pigu. Apskritai daugiau uždirbantys žmonės labiau rūpinasi savimi. Paprastas pavyzdys. Kur vakare galima pamatyti daugiau žmonių: populiariausioje miesto picerijoje, ant kurios stalų faktiškai tik alus, cepelinai arba pica su daktariška dešra, ar kokybiško maisto restorane? Prioritetai – greitai ir daug, valgydami nemokame mėgautis maistu. Esmė ne vegetarizmo ar veganizmo nepopuliarumas, o apskritai maisto vartojimo kultūra. Vertybė čia yra daiktai, o ne vidinė ramybė, savęs puoselėjimas ir santykis su kitais. Todėl ir nenorėjau grįžti į darbą įmonėje, ten žmonės kaunasi dėl materialaus gėrio. Man vertybė yra ramybė. Paklausus žmonių, kodėl jie bėga, sulauki atsakymo: "Toks gyvenimas". O koks? Jei kiek sustotume ir rimtai susimąstytume, ką ir kam darome, ko gero, išsigąstume.

Atsisakė alkoholio

– Kur atrandate ramybę?

– Ji ateina, kai savęs neprievartauji. Žinoma, kartais reikia išeiti iš komforto zonos, tarkime, aš jaučiu jaudulį su jumis bendraudamas, tačiau man tai yra maloni patirtis. Bet kasdien jausti diskomfortą ir dėl to graužtis būtų kančia. Geriau energiją nukreipti į kūrybą, naujus išradimus, o ne savo ego patenkinimą. Net ir būdamas sistemos dalis, stengiuosi jos nepuoselėti, gaminti maistą lyg sau pačiam. Visada atsižvelgiu ir į bendradarbių norus bei galimybes. Todėl ir pas mus atėję žmonės stebisi, esą čia – lyg kitame pasaulyje, laikas sustoja, tvyro ramybė ir harmonija.

– Anksčiau vartojote alkoholį?

– Tikrai taip, ir nemažai. Bet vėlgi nebuvo kažkokio esminio lūžio ar incidento, po kurio būčiau nusprendęs atsisakyti. Tiesiog pats pajutau beprasmybę: kam to reikia? Žmonės tokių išgertuvių metu neturi kada pabendrauti, jie iš esmės nesikalba, vadinu tai monologu dviese. Nemėgstu kalbėtis apie nieką. Išgėręs neprarasdavau sąmoningumo, tačiau kitą dieną fizinis pojūtis po išgertuvių būdavo tikrai prastas. Faktiškai netenki visos dienos, tampi blogos nuotaikos, prislėgtas. Taip pat ir rūkiau, kaip vėliau supratau, dėl nevisavertiškumo jausmo. Tai darydamas jaučiausi vyriškesnis. Galbūt šie pokyčiai susiję su dvasiniu tobulėjimu, šiuo metu galiu išgerti taurelę, tačiau poreikio visiškai nejaučiu.

– Koks yra jūsų kavinės lankytojas? Tik gurmanas?

– Apskritai vengiu skirstyti lankytojus į valgančius ar nevalgančius mėsą, čia ateina įvairūs žmonės. Daugiausia moterys, jos atviresnės naujiems dalykams, labiau rūpinasi savimi. Manau, dauguma tiesiog vertina paprastumą. Užsienyje toks aptarnavimo modelis labai populiarus ir atvykę iš svetur žmonės labai džiaugiasi, jie kur kas labiau už prabangą vertina maisto kokybę, atmosferą. Tuo metu mūsiškiai vis dar laukia, kol prie jų prieis. Kai kurie – su dideliu ego. Nori, kad aplink juos šokinėtų, todėl antrąkart tokie dažniausiai čia negrįžta. Dar vieniems tai – mados reikalas. O kai kurie užkandinėje jaučiasi kaip namie. Po truputį ateina naujos kultūros banga, ir tai yra pozityvu, nes, kaip bebūtų, vegetarizmas ar veganizmas nėra destruktyvus vartotojiškas konstruktas. Priešingai. Su potekste, kad norime tausoti ir save, ir gamtą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1989 m. gruodžio 26 d. Marijampolėje.

2009 m. baigė Marijampolės R.Stankevičiaus vidurinę mokyklą.

2015 m. Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje įgijo uosto laivybos valdymo specialybę.