Šie būgnai savo forma – didžiuliai katilai, išlieti ar iškalstinėti iš metalo – vario, žalvario – ir aptraukti ožio ar šuns oda, mušami tam tikru ritmu dviem medinėmis lazdomis.
Šiuolaikinių katilbūgnių prototipai Europoje atsirado dar VI a. pradžioje. Katilbūgnių tipo muzikos instrumentus naudojo daugelis tautų. Lietuvių kompozitorius ir pedagogas Remigijus Šileika nurodo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kavalerija naudojo varinius katilbūgnius. Jie buvo mušami medinėmis kuokelėmis. Manoma, kad nuo seno visuose Lietuvos regionuose Velykų rytą šventoriuose mušami ir bažnytiniuose inventoriuose jau XVIII a. dažnai minimi katilbūgniai – karinių būgnų palikuonys.
Seniausiais ir įspūdingiausiais katilbūgniais Lietuvoje laikomi būgnai, stovintys Vilniaus šv.Petro ir Povilo bažnyčioje. Tradiciškai manoma, kad tai Lietuvos didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) trofėjiniai turkų kariuomenės būgnai, M.K.Paco pargabenti į Lietuvą po pergalės prieš turkus Chotino mūšyje 1673 m. Kaip didžiausi Lietuvos timpanai – 1,35 m skersmens, 92 cm aukščio žalvariniai, oda aptraukti instrumentai įtraukti į Lietuvos rekordų knygą.
Dailės istorikė dr. Asta Giniūnienė pažymi, kad XVIII–XIX a. bažnytiniai būgnai buvo paplitę visoje Lietuvoje, ypač Žemaitijos ir Užnemunės bažnyčiose. Tačiau aukštaičiai buvo aktyvesni už žemaičius ir suvalkiečius – 2020-iais Panevėžio rajono Vadoklių kultūros centro ir Panevėžio kraštotyros muziejaus teikimu, Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje buvo įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Senųjų Velykų būgnų turi ir Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse.
Kai kurios bažnyčios ir dabar tęsia tradicijas – Velykų būgnų dundenimas sekmadienį skelbs apie Prisikėlimą.
Parengta pagal Lietuvos liaudies buities muziejaus inf.
