– Šiais metais Tarptautinio Kauno kino festivalio pavadinime atsirado potemė „Videogramos“. Papasakok, ką tai reiškia, ir kodėl šiais metais nusprendėte neapsiriboti įprastu festivalio pavadinimu?

Šiemet 13-ąjį kartą vyksiančiam Tarptautiniam Kauno kino festivaliui jo komanda sukūrė programą, kurioje atsispindi judančio vaizdo galia kurti istorijos procesus, daryti jiems įtaką. Festivalio pavadinimą įkvėpė vokiečių režisieriaus Haruno Farockio dokumentinis filmas „Revoliucijos videogramos“ (1992), kuriame fiksuojama televizijos ir jos kuriamų vaizdų įtaka Rumunijos revoliucijos istoriniams įvykiams – šalies vadovo egzekucija įvykdyta transliuojant ją tiesioginiame eteryje. Išvertus iš graikiško žodžio „gramm“ – rašymas. Kaip mes rašome istoriją vaizdais? Visi videovaizdai, nuo televizijos iki šiuolaikinių medijų, daro įtaką mūsų vaizduotei.

Programoje didžiausias dėmesys skiriamas šiuolaikinių menininkų kuriamiems filmams (Phillo Collinso, Morgano Quaintance’o kūryba), dokumentiniams, tiriamiesiems darbams („Forensic Architecture“, „Karrabing Film Collective“ projektai) ir filmams, kurie dažniausiai eksponuojami parodose (Mariannos Simnett, Marges Monko, menininkų dueto „Broersen & Lucacs“, studijos „Metahaven“ darbai), tad sudarinėjant programą buvo nemenkas iššūkis atrinkti žiūroviškiausius filmus. Visgi siekėme pristatyti kūrėjus ir jų darbus vengdami kino industrijos kontekstų, siekdami atrasti unikalius menininkų kalbėjimo būdus ir temas bei tai, kas aktualu šiandien, 2020 m.

Kino salės patirtis, meno kūrinio patirtis – tai labai stiprios priemonės, plečiančios mūsų mąstymą, suvokimą, jautrumą, empatiją. Lėtas laikas, paskendus judančiuose vaizduose, gydo.

– Jei reikėtų apibendrinti festivalyje nagrinėjamas temas trimis žodžiais, kokie jie būtų?

– Revoliucijos, perversmai, videovaizduotė. Ar mūsų sapnai irgi yra video? Sveikata ir gerovė, tarpusavio santykiai. Kas gali ir išgali būti sveiki? Aktyvizmas, bendruomeniškumas, nacionalizmas, hipnozė.

– Kaip manai, kokią įtaką dabarties žmonių gyvenimams daro judantis vaizdas? Ar matyti videovaizdai gali paveikti politines pažiūras? Sapnus? Sveikatą?

– Vaizdų poveikis šiuolaikiniam žmogui yra milžiniškas, tai matome reklamoje. Vienas filosofas ir psichologas yra pasakęs, kad Walto Disney įtaka žmonių tarpusavio meilės suvokimui padarė didžiausią žalą istorijoje. Šiek tiek atsispiriant nuo šios minties, viena iš kuruotų festivalio peržiūrų, pavadinimu „Mamolaivis“, yra apie santykius su mama – trijų menininkių Josefinos Arnell, Asos Cederqvist ir Ulijonos Odišarijos kūryboje kalbama apie „dukrystę“, apie ryšį, kuris, kaip dabar žinome, mus formuoja stipriausiai.

Videovaizdų pagirios, individualios ir kolektyvinės, yra daugelio iš mūsų kasdienybės dalis. Kiek neramiau darosi mąstant apie tai, kad skirtingas visuomenės grupes pasiekia labai skirtingi vaizdai – tokiu būdu visuomenė skaldosi, radikalėja nuomonės, ryškėja nacionalistinės tendencijos, kyla agresija. Neseniai feisbuke perskaičiau, kad mano senas draugas, su kuriuo nebebendraujame, koronavirusą vadina konspiracija prieš visuomenę ir ragina nesiskiepyti, net jei atsiras skiepai. Šiandien, net gyvenant viename (nedideliame Vilniaus) mieste, savo aplinkose matome labai skirtingus vaizdus ir gauname prieštaringą informaciją, kuri formuoja mūsų nuomones. Labai norėčiau, kad festivaliui pavyktų šiek tiek prisidėti prie šios atskirties mažinimo, prisikviesti tokių žiūrovų, kurie paprastai neateina į šiuolaikinio meno ir kino renginius. Tačiau kaip tai padaryti (juokiasi)?

Monika Lipšic. 

– Ar sveikatos tema festivalyje atsirado reaguojant į COVID-19 pandemiją?

– Kai su kuratore Viktorija Šiaulyte, gyvenančia Berlyne, supratome, kad didelė dalis programos skirtingais būdais kalba apie sveikatą ir kvestionuoja ribas tarp asmeninių bei socialinių kūnų, tai atrodė kaip natūrali reakcija į pasaulyje vykstančius procesus. Didžioji dalis programos sudarymo darbų vyko pandemijos metu, strigus Berlyne. Šis kairuoliškas miestas ir jo bendruomeninės iniciatyvos, racionali šalies politika bei pasaulio karantinas, o kartu ir kiti pastarųjų mėnesių įvykiai pasaulyje atsispindi programoje.

Lietuvoje prie mūsų prisijungė menininkė, filmų kūrėja Milda Januševičiūtė, kuri savo kūryboje taip pat nagrinėja sveikatos ir tarpusavio ryšių temas.

– Ar manai, kad videovaizdai gali padėti užmegzti / išlaikyti ryšius tarp žmonių?

– Manau, socialinė medija tai jau įrodė, mes visi nuolat bendraujame videovaizdais. Kita vertus, kino salės patirtis, meno kūrinio patirtis – tai labai stiprios priemonės, plečiančios mūsų mąstymą, suvokimą, jautrumą, empatiją. Lėtas laikas, paskendus judančiuose vaizduose, gydo.

Festivalio seansai rodomi kino teatre „Romuva“, Kauno kultūros centre ir Kauno menininkų namuose, kur abu šeštadienius rugsėjo 19 d. ir 26 d. vyks diskusijų renginiai „Videogramų dienos“ bei videomeno paroda. Dar viena paroda-videoinstaliacija bus atidaryta Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje 101, o festivalį uždarys specialus renginys Kauno technologijos universiteto Kultūros centre rugsėjo 27 d.

Visos festivalio filmų peržiūros vyks tik po vieną kartą. Festivaliui pasibaigus, dviem savaitėms, t.y. rugsėjo  28 d. – spalio 11 d., dalis filmų bus perkelta į interneto erdvę.

Šiemet atsinaujinęs Tarptautinis Kauno kino festivalis pavadinimu „Videogramos“ kviečia žiūrovus pažvelgti į judančius vaizdus kaip aktyvius istorijos kūrėjus. Apie tai bus diskutuojama ir pirmajame „Videogramų dienos“ renginyje rugsėjo 19 d. , šeštadienį, nuo 15 iki 19 val.

„Videogramų dienos“ pratęsia šių metų festivalio išeities tašką: nagrinėti, kaip judantys vaizdai kuria skirtingas kultūras, skatinti kritišką diskusiją apie vaizdų kūrybos ir vartojimo aplinkybes, kodėl kai kurių patirčių mes nematome kino ir audiovizualiniuose kūriniuose bei žiniasklaidoje. Interaktyvus renginio formatas kvies žiūrėti audiovizualinę medžiagą bei suteiks galimybę diskutuoti su pačiais kūrėjais ir tyrėjais.

Jau rugsėjo 19 d., šeštadienį, renginyje dalyvaus Olivier Marboeuf ir Louis Henderson, menininkų, rašytojų, teatro ir kino kūrėjų kolektyvo „The Living and The Dead Ensemble“ nariai, kurių filmas „Ouvertures“ bus rodomas festivalyje. Pokalbyje su menininkais žiūrovai turės galimybę plačiau sužinoti apie filmo atsiradimo aplinkybes, jį inspiravusią Haičio revoliucionieriaus Tousainto Louverture istoriją bei įtaką dariusius kūrėjus, Karibų regiono filosofų ir rašytojų Éduardo Glissanto, Frankétienne ir literatūrinio „Spiralizmo“ judėjimo idėjas apie pasipriešinimą kolonialistinei laiko sampratai ir Haičio, kaip pirmosios nepriklausomos juodaodžių valstybės, istoriją.

Taip pat bus gilinamasi į judančių vaizdų kūrimo aplinkybes bei už jų slypinčią galią. Vaizdo įrašų esė kūrėjai ir tyrėjai Kevin B. Lee ir Chloé Galibert-Laîné savo medijų tyrimo projekte „Bottled Songs“ analizuoja strategijas, kaip suprasti teroristinę propagandą internete. Abu tyrėjai vaizdo įrašų esė formatu tarsi komponuoja vienas kitam laiškus, pasakodami apie savo santykį su Islamo valstybės internete skleidžiama vaizdo įrašų produkcija. Pokalbio metu tyrėjai pristatys du video esė laiškus bei atsakys į auditorijos klausimus. Abu kūrėjai – ir vieni iš desktop dokumentikos pradininkų, dokumentuojantys savo tyrimą, vykstantį kompiuterio ekrane.

Shourideh Molavi iš tarptautinį pripažinimą pelniusios architektų ir žmogaus teisių tyrėjų grupės „Forensic Architecture“ pristatys festivalio parodoje „Videogramos“ rodomo organizacijos sukurto videotyrimo „Triple Chaser“ kontekstą bei jų naudojamus tarpdisciplininius tyrimų metodus.

Pirmąjį „Videogramų dienų“ vakarą užbaigs Švedijoje įsteigtas kino režisierių ir aktyvistų kolektyvas Noncitizen, daugelį metų kvestionuojantis gana įprastą ypač kino dokumentikos ir žiniasklaidos lauke klišę apie režisieriaus galią suteikti balsą marginalioms visuomenės grupėms. Projektu siekiama atkreipti dėmesį į šiandienos itin svarbius politinius klausimus apie sienų kontrolę, judėjimo laisvę ir teisę turėti teises. Noncitizen kolektyvas papasakos apie savo iniciatyvas Noncitizen Camera – suteikiančią filmų gamybos resursus migrantams bei pabėgėliams – ir Noncitizen Archive, skaitmeninį archyvą jau egzistuojantiems „noncitizen“ (ang. ne-piliečių) patirčių vaizdams. Diskusijos metu bus rodomi projekto dalyvių trumpo metro filmai, ją moderuos „Nepatogaus kino“ festivalio kuratorius Narius Kairys.

Rugsėjo 19 d. renginį užbaigs grupės Noncitizen kolektyvo steigėjų Davido Aronowitsch, Ahmedo Abdullahi, Sharmarke Binyusuf ir Annos Persson dokumentinis filmas „I Am Dublin“. Filmas – tai Ahmedo, gyvenančio tarpinėje būsenoje nuo to momento, kai atvyko į Europą ir tapo taip vadinamu „Dublino atveju“, netekęs visų savo teisių ir deportuojamas iš vienos šalies į kitą, portretas. Jis vaidina jauną, politinio prieglobsčio prašantį pabėgėlį Daoudą. Daoudo istorija atspindi paties Ahmedo gyvenimą – tai, ką tenka išgyventi įsivaizduojamam Daoudui, Ahmedui teko patirti realiame gyvenime.

Rugsėjo 26 d. „Videogramų dienos“ nagrinės skaitmeninio vaizdo ypatumus kartu su menininkų ir dizainerių kolektyvu Metahaven, kurių filmą Eurasia žiūrovai taip pat gali pamatyti festivalyje, menininkais Persijn Broersen ir Margrit Lukács, kino tyrėjas ir kuratorius Karolis Žukas papasakos apie VHS filmų kultūrą Lietuvoje ir jos įtaką nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos istorijai, o menininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė papasakos apie savo vaizdo kūrinį „Radiant Energy“, filmo kūrybos procesą Taivane ir technologijos klaidas.

Programa:

2020 m. rugsėjo 19 d., šeštadienį

Kauno menininkų namai

Šiemet atsinaujinęs Tarptautinis Kauno kino festivalis pavadinimu „Videogramos“ kviečia žiūrovus pažvelgti į judančius vaizdus, kaip aktyvius istorijos kūrėjus. Apie tai bus diskutuojama ir pirmajame „Videogramų dienos“ renginyje rugsėjo 19 d. , šeštadienį, nuo 15 iki 19 val.

„Videogramų dienos“ pratęsia šių metų festivalio išeities tašką: nagrinėti, kaip judantys vaizdai kuria skirtingas kultūras, skatinti kritišką diskusiją apie vaizdų kūrybos ir vartojimo aplinkybes, kodėl kai kurių patirčių mes nematome kino ir audiovizualiniuose kūriniuose bei žiniasklaidoje. Interaktyvus renginio formatas kvies žiūrėti audiovizualinę medžiagą bei suteiks galimybę diskutuoti su pačiais kūrėjais ir tyrėjais.

Jau rugsėjo 19 d., šeštadienį, renginyje dalyvaus Olivier Marboeuf ir Louis Henderson, menininkų, rašytojų, teatro ir kino kūrėjų kolektyvo „The Living and The Dead Ensemble“ nariai, kurių filmas „Ouvertures“ bus rodomas festivalyje. Pokalbyje su menininkais žiūrovai turės galimybę plačiau sužinoti apie filmo atsiradimo aplinkybes, jį inspiravusią Haičio revoliucionieriaus Tousainto Louverture istoriją bei įtaką dariusius kūrėjus, Karibų regiono filosofų ir rašytojų Éduardo Glissanto, Frankétienne ir literatūrinio „Spiralizmo“ judėjimo idėjas apie pasipriešinimą kolonialistinei laiko sampratai ir Haičio, kaip pirmosios nepriklausomos juodaodžių valstybės, istoriją.

Taip pat bus gilinamasi į judančių vaizdų kūrimo aplinkybes bei už jų slypinčią galią. Vaizdo įrašų esė kūrėjai ir tyrėjai Kevin B. Lee ir Chloé Galibert-Laîné savo medijų tyrimo projekte „Bottled Songs“ analizuoja strategijas, kaip suprasti teroristinę propagandą internete. Abu tyrėjai vaizdo įrašų esė formatu tarsi komponuoja vienas kitam laiškus, pasakodami apie savo santykį su Islamo valstybės internete skleidžiama vaizdo įrašų produkcija. Pokalbio metu tyrėjai pristatys du video esė laiškus bei atsakys į auditorijos klausimus. Abu kūrėjai – ir vieni iš desktop dokumentikos pradininkų, dokumentuojantys savo tyrimą, vykstantį kompiuterio ekrane. 

Shourideh Molavi iš tarptautinį pripažinimą pelniusios architektų ir žmogaus teisių tyrėjų grupės „Forensic Architecture“ pristatys festivalio parodoje „Videogramos“ rodomo organizacijos sukurto videotyrimo „Triple Chaser“ kontekstą bei jų naudojamus tarpdisciplininius tyrimų metodus.

Pirmąjį „Videogramų dienų“ vakarą užbaigs Švedijoje įsteigtas kino režisierių ir aktyvistų kolektyvas Noncitizen, daugelį metų kvestionuojantis gana įprastą ypač kino dokumentikos ir žiniasklaidos lauke klišę apie režisieriaus galią suteikti balsą marginalioms visuomenės grupėms. Projektu siekiama atkreipti dėmesį į šiandienos itin svarbius politinius klausimus apie sienų kontrolę, judėjimo laisvę ir teisę turėti teises. Noncitizen kolektyvas papasakos apie savo iniciatyvas Noncitizen Camera – suteikiančią filmų gamybos resursus migrantams bei pabėgėliams – ir Noncitizen Archive, skaitmeninį archyvą jau egzistuojantiems „noncitizen“ (ang. ne-piliečių) patirčių vaizdams. Diskusijos metu bus rodomi projekto dalyvių trumpo metro filmai, ją moderuos „Nepatogaus kino“ festivalio kuratorius Narius Kairys.

Rugsėjo 19 d. renginį užbaigs grupės Noncitizen kolektyvo steigėjų Davido Aronowitsch, Ahmedo Abdullahi, Sharmarke Binyusuf ir Annos Persson dokumentinis filmas „I Am Dublin“. Filmas – tai Ahmedo, gyvenančio tarpinėje būsenoje nuo to momento, kai atvyko į Europą ir tapo taip vadinamu „Dublino atveju“, netekęs visų savo teisių ir deportuojamas iš vienos šalies į kitą, portretas. Jis vaidina jauną, politinio prieglobsčio prašantį pabėgėlį Daoudą. Daoudo istorija atspindi paties Ahmedo gyvenimą – tai, ką tenka išgyventi įsivaizduojamam Daoudui, Ahmedui teko patirti realiame gyvenime.

Rugsėjo 26 d. „Videogramų dienos“ nagrinės skaitmeninio vaizdo ypatumus kartu su menininkų ir dizainerių kolektyvu Metahaven, kurių filmą Eurasia žiūrovai taip pat gali pamatyti festivalyje, menininkais Persijn Broersen ir Margrit Lukács, kino tyrėjas ir kuratorius Karolis Žukas papasakos apie VHS filmų kultūrą Lietuvoje ir jos įtaką nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos istorijai, o menininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė papasakos apie savo vaizdo kūrinį „Radiant Energy“, filmo kūrybos procesą Taivane ir technologijos klaidas.

Programa:

2020 m. rugsėjo 19 d., šeštadienį

Kauno menininkų namai