Konkursas į šias pareigas neskelbtas, pasak ministerijos, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, jog įstaigos vadovas, kurio tarnybinė veikla per kadenciją buvo įvertinta gerai ar labai gerai, gali būti skiriamas antrai kadencijai be konkurso.

Aplinkosaugininkas ir geografas V. Bezaras KPD vadovauja nuo 2018 metų gruodžio.

„Labai norėtųsi, kad tai nebūtų vajus, kad nebūtų mados reikalas. Su didžiule pagarba palaidotiems, kurie daugelis nesuprato turbūt nei už ką kovoja, dažnai, kaip minėjau, nušauti į nugaras ar paguldę galvas dėl savo blogo vadovavimo, ką netgi ir dabar matome Ukrainoje“, – Seimo Kultūros komitete trečiadienį sakė V. Bezaras.

„Pagarbą turime išlaikyti ir visam pasauliui pasakyti: esame tauta, kuri su mirusiais nekovojame, bet tie simboliai, kurie propaguoja ir dabartinį režimą, ir tą buvusį, mūsų, kaip tautos, netenkina“, – akcentavo jis.

V. Bezaras: dalis paminklų įkūnija agresiją

KPD vadovo teigimu, iš viso registruose fiksuojama 160 palaidojimo vietų, apie pusėje jų yra sovietinių paminklų. Tačiau gali būti dar apie 200 tokiu objektų, arba žyminčių sovietų karių palaidojimo vietas, arba pastatytų jiems pagerbti.

„Jie visi skirtingi, bet dalyje jų yra tikrai agresijos dalis, kuri yra netoleruotina, ypatingai dabartiniu metu“, – teigė V. Bezaras.

46 atvejais palaidojimo vietose yra saugomi tik palaikai bei reljefas, 114 Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietų vertingosios savybės yra ir paminklai, obeliskai, atminimo lentos, plokštės, įrašai su pavardėmis, išplanavimo sprendiniai, taikai ir pan.

Tie simboliai, kurie propaguoja ir dabartinį režimą, ir tą buvusį, mūsų, kaip tautos, netenkina.

Anot V. Bezaro, tik keturios palaidojimo vietos yra nacionalinio lygmens, tad daugeliu atvejų sprendimus galėtų priimti pačių savivaldybių vertinimo tarybos. Tokias tarybas turi tik kelios savivaldybės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos. Periodiškai tokias tarybas suburti galėtų Joniškis, Ukmergė, Šilutė.

Savo ruožtu neturinčios tokių tarybų, savivaldybės turi kreiptis į KPD ar tiesiogiai į prie Departamento sudaromas vertinimo tarybas.

Į vertybių registrą objektai, anot KPD vadovo, yra patekę dėl Ženevos konvencijos nuostatų, taip pat ir dėl to, jog „atsirado grėsmė, kad Rusijos Federacija, ar atskiri fiziniai ir juridiniai asmenys nepradėtų kurti tų palaidojimo vietų savaip – perdaryti, užrašų pridėti“.

Patys kapai apsaugos nepraras

Jis pabrėžė, kad kapinės, kapai ir kitos laidojimo vietos neprarastų Ženevos konvencijos garantuojamos apsaugos.

„Jei kalbame apie tai, kad vietos bendruomenės yra nepatenkintos paminklais ar kitomis išraiškos priemonėmis, kurios propaguoja agresiją, sovietinius, nacistinius simbolius, vėliavas, automatus ir taip toliau – kalbėtumėme tik apie tą dalį. Ir dabar daugelis raštų sako ir prašo nukelti paminklus arba panaikinti tam tikrus esančius ženklus“, – akcentavo jis.

Anot V. Bezaro, tarp sovietinių paminklų ir „dėmesio vertų dailės kūrinių“, kuriuose nėra ar beveik nematyti propagandos ženklų, bet didžioji dalis jų išlieti pagal 1948-1950 sukurtus tipinius modelius, dalis jų pastatyti vietose, kur veikė aktyvi rezistencija prieš sovietų režimą, kaip Merkinė, ir žeidžia gyventojus.

V. Bezaras teigė, kad kai kurie paminklai galėtų likti su papildoma informacija. Kaip pavyzdį jis pateikė Kauno Šančių kapines. Čia, anot KPD vadovo, be didelės pompastikos laidoti kariai nuo Carinės Rusijos iki Pirmojo pasaulinio karo laikų, taip pat tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo.

„Variantų turbūt yra labai daug. Jei ant klūpinčio kario to postamento būtų užrašyta: „Atleiskite mums už karą Ukrainoje“, ta ideologinė žinia, ko gero, būtų didesnė, nei paprastas nukėlimas ir išmetimas“, – kalbėjo jis.

V. Bezaras teigė, kad jei savivaldybės turi vertinimo tarybas, ji pati kreipiasi į šiuos ekspertus, o taryba, priėmusi sprendimą naikinti teisinę apsaugą paminklui kreipiasi į KPD, kuris ir pataiso įrašus Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre.

Jei ant klūpinčio kario postamento būtų užrašyta: „Atleiskite mums už karą Ukrainoje“, ta ideologinė žinia, ko gero, būtų didesnė.

Sovietinių ženklų – dešimtys tūkstančių

Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis teiravosi dėl Palangoje esančios palaidojimo vietos su postamentu, ant kurio – buvusios SSRS herbas su uždraustais sovietiniais simboliais.

„Jei ten būtų svastika ar Vermachto koks simbolis, turbūt, niekas neabejotų, kad jis neturi teisės ten būti. Kaip su tokiomis žvaigždėmis, nepaisant to, kad tai gali būti ir antkapiai?“, – svarstė V. Juozapaitis.

V. Bezaras patikino, kad tokių paminklų yra „dešimtys tūkstančių“, tad iki šiol nebuvo praktikos sistemiškai šalinti tokius simbolius.

„Dar kažkaip buvo vilties negadinti santykių su „didžiąja kaimyne“. Bet dabar turbūt nebetulime vilčių ir pirmiausia tuos herbus reikia nuimti. Esame susiskambinę su Palangos meru – jis turi jau pasirengęs projektą aikštės sutvarkymo, šio postamento nuėmimo. Būtų aikštė išlyginta, atskleista“, – sakė KPD vadovas.

Anot jo, aikštėje yra ir paminklas Lietuvos partizanams.

Bunkerių Palangoje nesiūlo saugoti

V. Bezaras taip pat patvirtino paradoksalią situaciją, kai Palangoje žemės sklypą nusipirkęs asmuo nustumdė supiltą kalną rado 1940-ųjų gynybinės linijos bunkerį, užimantį apie keliasdešimties metrų plotą. KPD paprašė šį objektą įvertinti Palangos savivaldybės.

„Taip, yra visame pasaulyje šios gynybinės linijos daugelyje šalių įpaveldintos, ir Lietuvoje turime – nelabai daug, atmintyje sukasi skaičius 240. Tiek buvo įvairiausių gynybinių įrenginių palei Lietuvos-Vokietijos sieną (...). Vertinimo taryba turi įvertinti bendrame kontekste“, – sakė V. Bezaras.

„Nedarysime spaudimo. Objektas yra vidutinės vertės, vienas iš daugelio“, – pridūrė KPD direktorius.

Anot jo, Palangoje yra penki tokie objektai, vieną jų pernai savivaldybės vertinimo taryba pripažino nesaugotinu.

Oro uosto skulptūrose neįžvelgia propagandos

Komitete trečiadienį vėl kilo diskusijos dėl Vilniaus oro uosto pastato teisinės apsaugos – šį pastatą išbraukti iš vertybių registro siekia Lietuvos oro uostai, norėdami pritaikyti keleivių terminalą šiuolaikiniams poreikiams. Be kita ko, komiteto nariams ir oro uosto atstovams kliuvo ir pastato fasade esančios skulptūros, sakant, kad jos gali įprasminti Rusijos, kaip Sovietų Sąjungos paveldėtojos, „minkštąją galią“.

V. Bezaro nuomone, bent dalį pastato reikėtų išsaugoti, kaip tai daro kai kurios kitos buvusios Sovietų Sąjungos valstybės, Vokietija.

„Dėl skulptūrų – ten tikrai nieko nematau. Parašiutininkas yra. Bet tuo metu, kaip sakė, vienas seniausių rytinės Europos oro uostų šioje vietoje buvo ir aeroklubas. Tai vienas mato čia Lietuvos aeroklubo funkcijų įamžinimą, kitas – sovietinio laikmečio“, – sakė jis.

„Aišku, tai turbūt daugiau primenantis tipines sovietines skulptūras – ir vaikai su sklandytuvais, ir panašiai. Tai jei ryžtųsi pradėti oro uostas tą idėjų svarstymą, tuomet sprendimas turbūt ir atsirastų“, –  kalbėjo departamento vadovas.

Apie tai jis BNS pranešė pirmadienį aptaręs situaciją su Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovu Vidmantu Bezaru.

„Įsakymą dėl to vertinimo kriterijų aprašo, manau, šią savaitę turėsime“, – sakė ministras.

Kaip BNS dar prieš susitikimą teigė V. Bezaras, norint įvertinti savivaldybių prašymus dėl kapinėse esančių sovietinių memorialų teisinės apsaugos naikinimo, reikia koreguoti Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašą.

Dabar jis numato išimtį, kad į kultūros vertybių registrą įrašomi kapai, neveikiančios kapinės, palaikų laidojimo ir užkasimo vietos. Dėl to dalies savivaldybių ar nacionalinio lygmens Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos negali jų išbraukti iš sąrašo.

Mums reikia tų pirmųjų, iniciatyviausių, energingiausių savivaldybių, tuomet galbūt įsidrąsins ir kiti.

S. Kairys pabrėžė, kad iš viso Lietuvoje yra 160 saugomų sovietinių karių kapinių ar palaidojimo vietų, pusėje jų yra sovietiniai monumentai, dalis jų „rėžia akį savo povyza, agresija“. Absoliuti dauguma kapinių yra vietinio reikšmingumo lygmens ir tik kelios – regioninio ar nacionalinio lygmens.

„Diskusija yra apie tai, kaip atskirti karių kapines, kurias saugo tarptautinė Ženevos konvencija ir jos 17-asis straipsnis ir kaip atskirti būtent tuos objektus, kurie nėra kapai, bet yra kapinėse įvairiausi monumentai“, – sakė S. Kairys.

Jis pripažino, kad procesas „užims laiko“, bet pabrėžė, kad stebint Rusijos karą Ukrainoje, Maskvos propagandą, tokius svarstymus pradėti yra būtina.

Ministras tikisi, kad pavyzdį parodys savivaldybės, kurios jau ėmėsi iniciatyvos. KPD teigė, jog tarp besikreipusiųjų į departamentą dėl paminklų apsaugos naikinimo yra Raseinių, Palangos, Marijampolės savivaldybės, Klaipėdos savivaldybė žada vertinti mieste esančio memorialo apsaugą savo iniciatyva. Kaunas irgi svarsto iškelti keletą sovietinių paminklų, pervardinti Aleksandro Puškino progimnaziją.

Seime taip pat rengiamas vadinamasis „desovietizacijos“ projektas, kuris, anot S. Kairio, įpareigotų savivaldą inventorizuoti įvarius komunizmą propaguojančius objektus – nuo monumentų iki gatvių pavadinimų. Tokius objektus dar vertintų ekspertai.

„Jei ekspertų būtų pripažinta, kad tai propaguoja komunizmą, tokiu atveju savivalda jau turėtų užsiimti ar pavadinimo keitimu, ar objekto perkėlimu“, – tvirtino jis.

Anot S. Kairio, šis įstatymas „įsijungtų“ panaikinus teisinę objektų apsaugą, iki tol bus kliaunamasi pačių savivaldybių iniciatyvomis.

„Mums reikia tų pirmųjų, iniciatyviausių, energingiausių savivaldybių, tuomet galbūt įsidrąsins ir kiti, matydami, kokios procedūros, kaip tai veikia, kaip priimti, kur perkelti“, – kalbėjo kultūros ministras.

Diskusijos dėl sovietinių paminklų nukėlimo atsinaujino po Rusijos invazijos į Ukrainą.

V. Bezaras BNS sakė, kad ministro kreipimesi be siūlymo išbraukti paminklą iš registro taip pat prašoma informacijos, kaip 1992-aisiais objektas buvo įtrauktas į saugomų vertybių sąrašą.

Pasak jo, procesas siekiant išbraukti ar įtraukti į sąrašą naują vertybę, yra gana ilgas – turi būti parengiamas projektas, tuomet klausimą dėl teisinės apsaugos suteikimo arba nuėmimo svarsto KPD suburta nepriklausoma vertinimo taryba – septyni ekspertai bei mokslininkai.

„Vertinimo tarybos šiuo metu nėra, ji yra formuojama, nes buvo pasibaigęs jos darbo laikas. Matyt, dar kokias dvi savaites turėsime, tuomet bus projektas, jis bus privalomai viešinamas, informuojami laiškais ir per žiniasklaidos priemones suinteresuoti asmenys (galės teikti pastabas – BNS), tada bus vertinimo tarybos posėdis. Realiai, tai bus liepos galas–rugpjūčio vidurys“, – BNS sakė V. Bezaras

Anot jo, 1992-aisiais už kultūros vertybių apsaugą buvo atsakingos dvi institucijos, o šiuo metu KPD nėra nė vieno su tuo dirbusio žmogaus, tad gali būti sunku atsekti, kaip paminklas įtrauktas į registrą.

S. Kairio duomenimis, paminklas P. Cvirkai į registrą įtrauktas 1992 metais, bet šio sprendimo šaltinis – 1973 metų LTSR paminklų sąrašas, todėl „Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į šią situaciją turėtų pažiūrėti iš šių dienų perspektyvos“.

Paminklo teisinės apsaugos panaikinimas leistų Vilniaus savivaldybei jį iškelti į kitą vietą – sostinės vicemeras Valdas Benkunskas informavo, kad išbraukus paminklą iš vertybių registro, jo iškėlimo klausimą siūlys spręsti miesto tarybai.  

S. Kairys savo siūlymą motyvuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

Diskusijos dėl paminklo kyla ne vienus metus, dabartiniai sostinės valdantieji jau anksčiau deklaravo siekį iškelti paminklą tvirtindami, jog P. Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui.

Planams nukelti paminklą priešinosi Lietuvos rašytojų, Dailininkų sąjungos, kitos menininkus vienijančios organizacijos. Jos ragino įvertinti P. Cvirką ne tik kaip sovietinį veikėją, bet kaip talentingą rašytoją, taip pat siūlo neskubėti naikinti sovietinės epochos ženklų paliekant tokias erdves edukacijai.

„Tvarkyti parką, atverti per dešimtmečius savaime užaugusias erdves jame yra būtina (...) Deja, beveik visada jis reikalauja dalies medžių pašalinimo“, – šią savaitę pranešime teigė V. Bezaras.

Jo teigimu, tvarkyti šią erdvę reikia atsargiai, profesionaliai ir atsižvelgus į ekspertų pateiktą istorinę medžiagą, želdynų specialistų rekomendacijas.

V. Bezaras taip pat sako, kad būtina išlaikyti svarbiausius želdyno akcentus – senolius medžius, kompoziciją, retas ir specialiai pasodintas rūšis.

Anot departamento vadovo, palei Nemuną įsikūrusios pilys ir dvarai buvo orientuoti į slėnyje atsiveriančias erdves.

„Visi prie Nemuno šlaitų įsikūrę dvarai, pilys buvo orientuoti į slėnyje atsiveriančias erdves, iš jų puikiai matydavosi upės vingiai ir jos slėnio kontūrai, o keliaujantiems upe ar paupiais – pilių bokštai ar dvarų fasadai“, – teigė V. Bezaras.

„Raudonės pilies parko tvarkymas – senai lauktas žingsnis, kuris kartu su Gelgaudų (Panemunės) pilies parko pertvarka suteiks visai kitas galimybes suvokti kraštovaizdžio visumą, geriau pažinti panemunių paveldą, stabtelti atokvėpiui ir žvilgterti į vieną iš gražiausių Lietuvos kraštovaizdžio etalonų – Nemuno slėnį“, – sakė departamento vadovas. 

Jurbarko rajono laikraštis „Šviesa“ šią savaitę pranešė apie Raudonės pilies parke kertamus medžius, tai, anot laikraščio, buvo sukėlę ir visuomenės pasipiktinimą.

"Kai kurie dvarų pastatai stovi kur nors vidury laukų, niekas jų nenori pirkti. Ką tada daryti? Sukišti valstybės pinigus ir išsaugoti tuos pastatus nežinia kam?" – svarsto Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovas Vidmantas Bezaras.

KPD pastaruoju metu dažnai linksniuojamas viešojoje erdvėje, nepatenkintieji rengia piketus. O praėjusių metų pabaigoje Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) konstatavo, kad KPD veikloje, ginant viešąjį interesą, egzistuoja korupcijos rizikos tikimybė.

– Ar STT specialistų pastabos dėl KPD veiklos, jūsų manymu, yra pagrįstos? – "Kauno diena" teiravosi KPD vadovo V.Bezaro.

– Tai, kas sudėta išvadose, tikrai nėra nauja, daug kas į išvadas atkeliavo ir iš mūsų pačių darbuotojų pasiūlymų, problemas esame aptarę kartu su STT specialistais. Manau, tai normali praktika, reikia dar glaudžiau bendradarbiauti, nes vienaip atrodo problemos iš vidaus, kitaip projektų vystytojų akimis, trečią nuomonę turi saugomame objekte gyvenantis žmogus, dar kitaip traktuos mokslininkas. Tik pradėjęs darbą jau pirmais mėnesiais identifikavau panašią situaciją. Šias pareigas užimu tik metus, o tyrimas daugiausia rėmėsi 2016–2018 m. faktais.

KPD vadovas V.Bezaras pabrėžia, kad saugoti ar ne įvairius objektus, sprendžia Vertinimo taryba.

Viešojo intereso sąvokos traktavimas yra labai platus, Teritorijų planavimo įstatyme parašyta, kad visuomenės interesas planuojant teritorijas yra ne tik nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir racionalus naudojimas, bet ir visuomenės gyvenimo kokybė, ir investicijų skatinimas, ir nuosavybės teisių prioritetas, valstybei svarbūs projektai. Ir čia reikia pripažinti, kad STT išvadose – daug diskutuotinų dalykų. Yra daug ir kitų viešojo intereso dėmenų – socialinis, ekonominis interesas. Mes diskutavome, pavyzdžiui, apie pertvarkomus ir kitai paskirčiai pritaikomus objektus. Galima izoliuotai imti gryną paveldo išsaugojimo interesą kaip viešąjį – sakysime, palikime viską, kaip yra, ir nieko nedarykime. Bet jeigu pažiūrėtume valstybės, savivaldos mastu, socialinis ir ekonominis interesas nė kiek ne mažiau svarbus. Jeigu paveldo objekte atsiranda mokykla, kurioje mokysis keli šimtai vaikų, kurie turės sąlygas kasdien matyti ir jausti paveldą, suprasti jo išsaugojimo prasmę, – ar tai nėra viešasis interesas? Bet mokyklai taikomi kiti architektūriniai reikalavimai – reikės nemažai pokyčių. Ar ryšimės įvesti modernius elementus, padidinti langus, užtikrinti saugą laiptuose. Kažką turime prarasti, bet žiūrint visuomenės akimis tai taip pat yra viešasis interesas.

Mūsų paveldo didžiausia vertė, kad mes turime tokią gražią simbiozę tarp statinių ir kraštovaizdžio.

Savivaldybės dažnai akcentuoja, kad ir miesto ekonominiai interesai yra tapatūs vietos bendruomenių viešiesiems interesams. Tad jei šalia saugomo objekto bus pastatytas viešbutis, kuris generuos tam tikrus žmonių srautus, turistai matys Lietuvos paveldą, išveš tą gerą žinią į užsienį, kažkas atvažiuos pažiūrėti, bus finansinių įplaukų į miesto biudžetą ir dalis pinigų sugrįš į paveldą jau per mokesčius – tai taip pat viešasis interesas. Dėl to sunku identifikuoti, kur yra viešojo intereso ribos. Čia panašiai kaip kuriant kokį nors architektūros kūrinį arba tapant paveikslą pasakyti, kas yra gražu, o kas – ne. Daug kas priklauso nuo požiūrio. Mums svarbu, kad, įgyvendinant kartais tik deklaruojamą viešąjį interesą, nebūtų prarastos pačios svarbiausios paveldo vertingosios savybės, ir tai didelė atsakomybė projektus derinančių specialistų, kurių tikrai nėra daug ir atlyginimai tikrai nedžiugina.

Dabartinė paveldotvarka Europoje teigia, kad paveldas turi būti pritaikomas šiuolaikinėms reikmėms, tad nėra tos baimės, kad vienas ar kitas naujas elementas atsiranda. Svarbu, kaip kokybiškai jis įsilieja. Lietuvoje daugeliu atvejų piktinamasi, o projektų autoriai sako – viskas padaryta remiantis Vienos konvencija, priimta daugiau nei prieš 40 metų, kurioje teigiama, kad nauji pastatai turi aiškiai išsiskirti, jog žmogus suvoktų, kad tai nėra senas pastatas ar jo kopija. Manau, neretai tuo piktnaudžiaujama. Turi būti bendra darna.

– STT išvadose konstatuota, kad dažnai skiriasi KPD ir jo teritorinių padalinių pozicijos. Kodėl?

– Iš analizuotų dešimt pavyzdžių devyni buvo iš Vilniaus skyriaus veiklos ir iš vieno vadovo periodo. STT, ruošiant šią korupcijos rizikos analizę, klausėme, kodėl analizuojami tik vieno teritorinio skyriaus pavyzdžiai, kai tiriama bendra visos institucijos veikla. Gal tiesiog tie pavyzdžiai buvo ryškiausi, rezonansiniai.

Visuomenė, o tiksliau visuomenės grupės, taip pat labai dažnai gaudo tam tikrus atvejus ir kartais vieną atvejį ištraukia bei padaro didžiulį rezonansą, nors iš tikrųjų kai kuriais atvejais yra ir prastesnių situacijų. Nes surasti žmonių kultūros paveldo sistemoje, esant dabartinei valstybės tarnybos finansavimo ir visų darbo sąlygų situacijai, nėra lengva. Čia turi dirbti labai kvalifikuoti žmonės, turintys tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Pabandykite surasti architektą, kuris ateitų dirbti už kokius 800 eurų, ypač regionuose... Bet kažkaip verčiamės.

– Tiek iš STT, tiek ir iš visuomenės KPD dažnai sulaukia priekaištų, kad nežinia kodėl keičiamos pastatų vertingosios savybės ar imamasi saugoti tai, kas visai nėra vertinga. Tai turi pagrindo?

– Lietuvos paveldosaugos tikslas yra išsaugoti ne tik sena, bet ir iš kiekvieno periodo po keletą egzempliorių. Tad atrenkamas tam tikras skaičius objektų iš visų laikotarpių. Europoje dabar yra 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio pastatų įpaveldinimo bumas. Sovietmetis seniai praėjo, ir jeigu iš jo nepaliksime nieko, kitos kartos net neįsivaizduos, kokia buvo sovietmečio architektūra. Kai kur vertinga visuma, kai kur yra vertingi tam tikri elementai – skulptūros, architektūros tipas, planas, naudotos medžiagos ir panašiai.

Dar reikia pažymėti, kad KPD vertingųjų savybių nenustatinėja, nekeičia ir nenaikina, nuo KPD direktoriaus ar skyriaus vedėjo mažai priklauso. Yra Vertinimo taryba – joje yra ekspertai ir jie nusprendžia. Jeigu juos įtikina pateikti duomenys, jie sutinka arba nesutinka dėl tam tikrų saugotinų tūrių, elementų atsisakymo. Juolab kad pastatams galioja ir priešgaisriniai, apšvietimo, oro kondicionavimo ir kiti reikalavimai. Žmogus ar įmonė negali suremontuoti pastato pagal privalomus reikalavimus ir kartu išlaikyti visiškai autentišką. Suprantu, jeigu pastatas yra XVI a. – tada siekis stengtis išsaugoti visas tas detales didesnis nei XX a. pradžios statinyje, kur kažką iš vertingųjų savybių galbūt galima ir koreguoti, ieškoti kompromiso.

– Bet jei vertingosios savybės keičiamos, visuomenei dažniausiai ir kyla minčių, kad jau kažkas kažkam sumokėjo. Ir STT įžvelgė korupcijos riziką.

– Gal ne visada tai, ką aiškinau, suvokiama visuomenei, todėl viską reikia daryti atvirai ir skaidriai. Reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje yra arti 26 tūkst. paveldo objektų. Kai tas sąrašas pradėjo formuotis, didžioji dalis jo buvo perkelta iš sovietmečio. Viską reikėjo revizuoti. Revizija vyksta etapais, nes tūkstančius sužiūrėti ne taip paprasta, juolab kad ne iškart vertinimo modelis buvo įdiegtas – tik nuo 2005 m. Dėl to vertingosios savybės retkarčiais ir keičiasi.

Kitas dalykas – tyrimo atlikimas. Vertingosios savybės nustatomos tyrimu. Tyrimai – nuo žvalgomųjų iki detalių, ir viskas užtrunka. Tai ir nulemia naujų vertingųjų savybių atradimą, derybas su savininku apie jų išsaugojimą, keitimą, ir jos turi keistis. Neseniai nagrinėjome skundą, kad pastate atsirado stoglangiai, kurie to laikotarpio pastatui nebūdingi. Taip, galėtų jų ir nebūti – tada sakytum, kad viskas yra ketvirtojo dešimtmečio architektūros, taip, kaip buvo suprojektuota, taip ir yra. Tačiau buvo poreikis ir laikas, kai buvo išduotas leidimas pusantro aukšto didinti pastatą – net teismas patvirtino, kad teisėtai. Teritorinis skyrius su nauju savininku derėjosi, įtikinėjo, ir iš pusantro aukšto antstato su didžiuliais langais liko tik stoglangiai. Ar čia pasiekimas, ar praradimas? Saugotino namo savininkas turi investuoti gerokai daugiau pinigų tvarkybai, tad kiekvienas ieško, kaip turėti šiek tiek daugiau ploto, susikurti geresnę kokybę. Mūsų, paveldo specialistų, tikslas – surasti sprendimą, kaip kiek galima daugiau vertingųjų savybių išsaugoti ir nesunaikinti intereso tokį statinį prikelti naujam gyvenimui.

Bet kartais susiduriame su beviltiškais dalykais, ypač kur gyvena seni žmonės. Tarkime, Vilniaus Žvėrynas ar Kauno Žaliakalnis. Mediniai pastatai, žmonės seni, jiems padaryti kažką, kas susiję su restauravimu, kainuoja didelius pinigus. Kompensavimas nėra didelis ir savininkui jau reikia turėti tam tikrų įgūdžių. Net paraišką parašyti nėra lengva, o jeigu dar turi būti atestuoti specialistai – ir projektuotojai, ir vykdytojai, – kaina kyla kone trečdaliu. O Lietuvos kultūros paveldo finansavimo politika yra, sakykime, juokinga – 5,5 mln. visai Lietuvai per metus, kurie atkeliauja į tam tikrus objektus. Pačiam kompensavimui – už projektų parengimą, mokslinius, paveldosaugos tyrimus, tvarkybos darbus – tenka mažiau nei 1 mln. eurų. Tai tikrai apverktina suma, kai kuriais atvejais vos vienam dviem objektams tepakaktų.

– Viešojoje erdvėje pastaruoju metu gausu priekaištų KPD, žmonės vieną po kito linksniuoja, jų manymu, aplaidumo ar nešvarius KPD veiklos atvejus. Pastebite tai, reaguojate?

– Jau supratau – jeigu viską skaitysiu, darbo dienoje tikriausiai ne aštuonių, o 28 valandų reikės. Reikia pripažinti, kad KPD ne viską aprėpia, ne visur suspėja, ne visada kvalifikuotai argumentuoja. Tačiau nereikia užmiršti, kad už paveldą pirmiausia atsako savininkas, po to – savivalda ir tik tam tikrose procedūrose – KPD. Čia dirba labai mažai specialistų, ne viską laiku pastebi, tačiau jei reikia ar yra pagrindo – reaguoja.

Iš esmės gerai, kad žmonės informuoja, džiaugiuosi tais, kurie nuoširdžiai rūpinasi paveldu. Tačiau kai kurie pastebi tik tai, kas jo asmeninių interesų lauke, ir nors gali būti daromi paveldui, miestui, visuomenei naudingi darbai, vis tiek traktuos tai kaip kažką blogo, nes jam asmeniškai tai maišys. Yra piktybiškų žmonių, kurie visada bus nepatenkinti absoliučiai bet kokia veikla, yra grupių, kurios iš konfliktų kuria politiką. O yra ir tokių, kurie visada rašys, kad paveldas yra blogis. Man asmeniškai pikčiausia, kad kultūros paveldo tema yra tapusi tarsi vėzdu suvedinėjant sąskaitas – su kaimynu, su verslininkais, su kokiomis nors institucijomis. Tai atima labai daug laiko iš mūsų institucijos, iš teritorinių skyrių inspektorių.

– Skelbimų portaluose galima rasti pasiūlymų pirkti, pavyzdžiui, XVIII a. statinio plytas. Kaip tokie dalykai gali atsirasti?

– Visokių atvejų būna. Esame nustatę, kad kai kuriais atvejais kažkas, dar tarybiniais laikais prisirinkęs, dabar pardavinėja. Arba parduoda senas plytas iš ne paveldo objektų – juk ne kiekvienas raudonų plytų pastatas yra Kultūros vertybių registre, ne visiems jiems galioja ir teisinė apsauga.

Paveldo vertė ir kokybė priklauso nuo to, kaip jis yra naudojamas ir kiek jis yra reikalingas.

Iš Karaliaučiaus krašto anksčiau labai daug buvo vežama, dabar pristabdyta. Man pačiam teko matyti, kaip griaunami ūkiniai pastatai, o jie statyti iš maždaug 1930 m. raudonų plytų.

Turime Kontrolės skyriuje darbuotoją, kuris stebi skelbimus, bendradarbiaujame su policija, tad tokių atvejų ne vienas yra užkardytas.

Dėl tokių skelbimų iš vienos pusės galima nerimauti, iš kitos – džiaugtis. Džiaugtis, kad yra žmonių, kurie susirenka senas pastatų detales, sutvarko, restauruoja, perparduoda ar patys panaudoja. Jeigu pastatas nėra saugomas, tai nesukelia jokių neigiamų padarinių.

Tiesą sakant, visose šalyse yra nelegali prekyba, ir kuo jaunesnė šalis, kuo mažiau reglamentuota, tuo labiau. Mes kol kas prie jaunesnių. Mūsų paveldo didžiausia vertė, kad mes turime tokią gražią simbiozę tarp statinių ir kraštovaizdžio. Ir turime savitus senamiesčius, kad ir kokie jauni jie būtų, kokių nors italų ar graikų akimis žiūrint.

Dar turime medinį paveldą. Čia ypač jautri tema. Jis lyg ir nėra labai senas, bet unikalus, savitas. Ir greitai kintantis, nykstantis, sunkiai išsaugomas. Mediniam paveldui turi būti prioritetas, bet kaimai tuštėja, miestai aukštėja ir dažnai būtent medinio paveldo išsaugojimas vyksta su didžiule priešprieša.

Kita bėda – griūva dvarai, ypač mediniai. Vėl dažnai kaltinamas KPD. Paveldo vertė ir kokybė priklauso nuo to, kaip jis yra naudojamas ir kiek jis yra reikalingas. Tarpukariu, pavyzdžiui, pasikeitė visuomeninė sankloda, dvarai liko tušti. Gerai, kad tuo metu buvo pastatų trūkumas, tad valstybė perėmė dvarus, įkūrė mokyklas, bibliotekas, klubus ar panašiai. Dabar gi tie dvarų pastatai stovi kur nors vidury laukų, neatlieka jokios funkcijos, niekas jų nenori pirkti, niekam jie nereikalingi. Ką tada daryti? Sukišti valstybės pinigus ir išsaugoti tuos pastatus nežinia kam? Vertingiausius atrenkame, bet ir ten vertės po truputį nelieka. Net ir sutvarkius, jei pastatas nebus naudojamas, jis ilgai neegzistuos.

Jeigu paveldas nenaudojamas, jis nyksta. Tad iš dalies dėl to, kad yra griūvančių pastatų, kalti ir mes patys, kurie pasakėme, kad negalima kai kurių pastatų pertvarkyti ir pritaikyti, pavyzdžiui, muziejui, arba statyti greta kitų statinių. Galiausiai tie pastatai nebuvo panaudoti niekaip. Galbūt geriau būtų buvę prarasti vieną kitą vertingąją savybę, bet daugiau jų ir išsaugoti? Jeigu stovi tvartas, niekas jame galvijų nenori auginti, o jeigu nori tame tvarte įrengti muziejų, turi pertvarkyti jį pagal tam tikrus reikalavimus, o pertvarkyti sudėtinga, nes pastatas yra saugomas.

Tad tas pusiausvyros suradimas čia yra svarbiausias. Negali būti tik taip ir ne kitaip. Gali būti dar ir vidurys, sprendimų ieškojimas. Ir tas sprendimų ieškojimas toli gražu ne visada turi būti vadinamas korupcijos apraiška. Būtent viešasis interesas ir reikalauja naujo požiūrio į paveldą.

KPD artimiausiu metu numato inventorizacijos proceso spartinimą, registro peržiūrą ir skaidresnį vertinimo aktų rengimo bei tvirtinimo procesą. Taip pat daugiau informacijos teikti visuomenei, įtraukti ją, kitas institucijas į paveldo apsaugą ir tinkamą panaudojimą. Uždarumas ir dažnai perdėtas reglamentavimas sunaikino ne mažiau paveldo objektų nei piktavališkumas.

„Šiuo metu pats paminklas yra registre, bet jam nėra nustatytos vertingosios savybės, kaip ir dar apie trečdaliui registre esančių objektų. Jų yra 25 tūkstančiai (...). Bet tas registrinio objekto, kultūros paveldo statusas jau yra ir dabar, šiuo metu tai būtų neįmanoma“, – BNS sakė V. Bezaras, paklaustas, ar savivaldybė galėtų imtis žingsnių ir pašalinti paminklą P. Cvirkai.

Anot jo, vasaros pabaigoje į departamentą kreipėsi Lietuvos restauruotojų sąjunga, prašydama įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir patį skverą, taip pat nustatyti vertingąsias savybes paminklui. Parengiamuosius darbus pavesta atlikti Kultūros paveldo centrui – pozicijos užklausta Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC), o iki metų pabaigos dėl aikštės ir paminklo turėtų pasisakyti šiuos klausimus sprendžianti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

Svarstymuose dėl vertingųjų paminklo ir aikštės savybių nustatymo galės dalyvauti ir paminklą nukelti norinčios savivaldybės atstovai.

V. Bezaras sako, kad aštrios diskusijos tarp politikų ir paveldosaugininkų vyksta dėl įvairių objektų, ypač sostinėje – dėl atminimo lentų, ir dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo, oro uosto pastato, buvusio „Pergalės“ kino teatro visiškai šalia P. Cvirkos skvero.

Šiuo metu tai būtų neįmanoma.

„Tad ir į skverą žiūrėkime kaip į to laikotarpio etaloną. Manytumėme, kad jei prie to paminklo būtų detalus išaiškinimas, kas tas Cvirka buvo, kokie jo nuopelnai, kokie jo nusižengimai etikai ir įstatymams, gautumėme didesnę naudą. Parodytumėme, kad buvo ir toks laikotarpis, kurį reikėjo buvusioms kartoms pergyventi“, – tikino jis.

V. Bezaras pripažino, kad savivaldybės vadovai galėtų pasielgti panašiai, kaip ir su kitomis kultūros vertybėmis – sovietinėmis Žaliojo tilto skulptūromis. Jos buvo nukeltos 2015-aisiais motyvuojant, jog yra avarinės būklės, tačiau iki šiol nėra tvarkomos ir guli savivaldybės įmonės aikštelėje.

„Turbūt būtų panašiai. Bet turiu pabrėžti, kad esu ir visą laiką buvau tarybinių laikų didelis oponentas. Bet reliktai iš to laikotarpio padeda, turbūt, pasiekti žymiai didesnį poveikį žmonių sąmonėje ir atminimui, kad gyvename ir tuo bjauriu laikotarpiu. Kad ne viską reikėtų nukeldinėti“, – kalbėjo departamento vadovas.

Savivaldybės vadovai užsimena, kad išsamiai apsvarsčius šio skvero klausimą, savivaldybės taryba dar šiemet galėtų apsispręsti dėl paminklo nukėlimo, taip pat dėl to, kaip skveras turėtų būti atnaujintas atsižvelgiant į planus netoliese ant Tauro kalno pastatyti nacionalinę koncertų salę, išvystyti patogų susisiekimą su ja.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas planams priešinasi ir sako, kad tai nederinta nei su ministerija, nei su paveldosaugininkais.

Pastaruoju metu atgimus diskusijoms dėl paminklo P. Cvirkai, nukėlimo šalininkai teigia, kad jis nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui.

Gynėjai akcentuoja P. Cvirkos rašytojo talentą ir sako, kad griaudami sovietmečio epochą atspindinčius paminklus „neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių".

Kultūros ministerija ketvirtadienį pranešė, kad V. Bezaras surinko daugiausią balų iš keturių į konkursą atvykusių kandidatų. Iš viso paraiškas buvo pateikę septyni kandidatai.

Daugelį metų aplinkos apsaugos srityje dirbantis V. Bezaras šiuo metu eina Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjo pareigas. Jis taip pat dėsto Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete.

Į pareigas V. Bezaras bus paskirtas sulaukus institucijų išvadų dėl jo tinkamumo tarnybai.

KPD vadovo kadencijos trukmė – ketveri metai.

Kultūros paveldo departamento vadovo ieškoma pasibaigus nuo 2008 metų institucijai vadovavusios Dianos Varnaitės kadencijai.

Ankstesnį vasarą paskelbtą konkursą ministrė Liana Ruokytė – Jonsson atšaukė, siekiant pritraukti kuo daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Tuomet paraiškas buvo pateikę šeši pretendentai.