Profesionali tapyba

Ir kas gi gali nemėgti katės? Ji juk neišgeria jūsų alaus ir neužsiaugina alaus pilvuko, ji neužima pusės jūsų lovos ir visada jus išklauso – taip ir panašiai šmaikštavo kaunietis dailininkas Vidmantas Valentas V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, esančiame Senamiestyje, atidarydamas kamerinę, bet ryškią savo parodą „Apie kates“.

Beje, paroda ryški ne, kaip dabar įprasta, dėl kažkokių paviršinių žvangučių, provokacijų arba, kaip dažnai būna, tiesiog išsidirbinėjimų, o dėl puikios, profesionalios tapybos, – tokių parodų šiandien reta ir ypač – kai tradicinės tapybos klasikos atstovas dar ir žavingai šmaikštauja. Kita vertus, žinant V.Valento platų kūrybinį diapazoną, išskirtinius, aukšto meninio lygio filmus, būtų galima šią žaismę priimti natūraliai.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad buvo sunku įsivaizduoti, jog V.Valentas surengs parodą apie kates – šiandienio feisbuko vienas dažniausių herojų, nes menininko darbai išsiskiria ne tik dėl lietuviškos tapybos mokyklos tradicijos laikymosi, bet ir kūryboje slypinčia gelme, mąslumu, rimtimi. Tačiau, regis, nėra nei banalių klausimų užduodamuose interviu, nei lėkštų temų – viskas slypi atsakymuose, temos atskleidime.

Taigi ir šįkart tai nėra „ujuj katukai“, tai rimta, gili paroda apie kates – gyvūnus, kurie ne vien mieli švelnūs augintiniai. Kates garbino egiptiečiai, menininkai įkūnydavo skulptūrose, drobėse, literatai – poezijoje. Nuo neatmenamų laikų šalia mūsų gyvenančios katės tapo meno objektu, nors jų likimas sudėtingas – buvo garbinamos ir kaip gėrio, ir kaip blogio simbolis.

Rimta ir žaisminga

Dominuojantis gilių spalvų koloritas, preciziškas dėmesys kompozicijai, išbaigtas piešinys atveria ne tik grakštų, žaismingą ir įvairialypį katės siluetą, bet ir paslaptingą, beje, ne tiek katės, kiek dailininko pasaulį: jautrų, subtilų, dvasiškai brandų.

Dominuojantis gilių spalvų koloritas, preciziškas dėmesys kompozicijai, išbaigtas piešinys, atveria ne tik grakštų, žaismingą ir įvairialypį katės siluetą, bet ir paslaptingą dailininko pasaulį.

Menininkui nėra jokio reikalo slėpti juodos katės juodame kambaryje ir, užmetus dar kelias spalvas, vadinti tai, tarkim, abstrakcija. Lietuviška tapybos tradicija gali kur kas daugiau: leisti akims gėrėtis subtiliai, poetiškai komponuojamu ir atpažįstamu vaizdu, spalvine harmonija ir dvasioje atbundančiomis būties pajautomis, beje, dažniausiai melancholiškomis, šypsningai liūdnomis (tarsi seno išminčiaus besišypsančios akys).

Tačiau yra ir gana lengvų, žaismingų darbų – juk paroda apie kates, taigi šįkart darbus jungia ne jų braižas, bet tema. Kita vertus, būtent tai parodai suteikia didžiulės gyvybės, bet kaipgi kitaip – katės, regis, gyvena devynis gyvenimus.

Be pavadinimų

Surengęs kiek netikėtą parodą apie kates, V.Valentas, atrodo, savo dirbtuvėje turi nemenką lobyną, kuriam reikėtų didelių erdvių, kaip ir kino salės išskirtinio braižo jo filmams. Tylus, nesiafišuojantis menininkas šiandien turbūt tegali šmaikštauti, į realybę žvelgti su humoru, kita vertus, kūryboje jautriai, netiesmukai ir net ne iš karto atrandami gelminiai klodai tuomet tampa dar paveikesni, trenkia kaip žaibas. Išties, tokie yra V.Valento filmai, tokia yra jo tapyba: santūri, profesionali, kalbanti apie egzistencines patirtis, savitai perduodanti išmintį.

Vidmantas Valentas, be pavadinimo/Regimanto Zakšensko nuotr.

„Išsirinkau penkis labiausiai patikusius darbus, – sveikindama dailininką džiugiai išpyškino viena bičiulė ir ėmė į paveikslus rodyti ranka, nes pastarieji be pavadinimų; menininkas jų vengia, žiūrovui stengdamasis neprimesti savos verbalinės interpretacijos. Gal ir gerai, ypač šiuo atveju, juk mes nežinome, ką galvoja katė, ji mums neduoda net jokios užuominos, taip ir V.Valento paveiksluose – nebyli gelmė, paslaptis, savitas unikalus pasaulis.

Aš irgi išsirinkau patį pačiausią (neįmanoma iš parodos išeiti be savosios katės) ir daviau savąjį pavadinimą – „Katė mėnulio akimis“. Beje, parodoje apie kates yra ir ne kačių, tačiau čia labai tinka intriga – kas turi panašumų su katėmis? Kokie siluetai ir formos labiausiai su jomis derėtų? Kas savotiškai atliepia jų nenuspėjamą charakterį?

Spalvų paslaptis

Daugelis kauniečių meno mylėtojų žino puikų menininką – dailininką, videomeno vieną pirmųjų kūrėjų Kaune – V.Valentą, tačiau kartu – gana menkai, nes menininkas yra itin tylus, ne tik nesiafišuojantis, bet ir net kažkiek pasislėpęs. Jo tapybos paroda "Sutemų mintys" Kauno valstybinės filharmonijos erdvėje taip pat praėjo tyliai, nors, tiesą pasakius, giliau menu besidomintieji apie ją žinojo ir aplankė, nes V.Valentas nerengia parodų dažnai, o jo tapybą pamatyti išties verta.

Kadaise baigęs tuometį S.Žuko dailės technikumą (dabar – J.Vienožinskio kolegija), vėliau – Dailės institutą, V.Valentas ėmė kurti vitražus. Norisi tai paminėti, nes, regis, vitražo spalvų spindesys ataidi parodos "Sutemų mintys" paveiksluose. Tačiau toli gražu spindi ne visos spalvos, tuomet tai būtų rėksminga, ekscentriška ir paprasčiausiai neįdomu. Tamsaus kolorito V.Valento tapybos darbuose, beje, sukurtuose šiais metais ir kurių yra kur kas daugiau, nei tilpo parodos erdvėje, viena arba kelios spalvos suspindi tarsi ryškiai apšviesta stiklo detalė, atverdama savotišką sutemų pasaulį, tamsių (ne murzinų) spalvų magiją – tamsą, būtiną spindesio įvykiui, nuostabai, netgi stebuklui.

Talentas: ne vieną meno rūšį įvaldžiusio dailininko drobėse galima įžvelgti ir jam artimo kino, vitražo, fotografijos stilistikos bei komponavimo principų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Švytinti, bet taip, tarsi netikėtai sušvitusi (pagavusi šviesą) spalva, mažas jos lopinėlis, potėpis ar tik brūkšnelis, pirmiausiai, sukelia nuostabą ir atrakina paveikslą, jo gelmę, dramaturgiją. Jos yra, bet ji nedominuojanti. Akivaizdu, kad svarbiausia paveiksle – kompozicija, nepriekaištingas piešinys, spalvinių dėmių dermė – akys ilsisi dėl dailės tradicijos, klasikos, o mintis užvaldo paveiksluose įsikūnijusi paslaptis, panardinta ne abstrakcijose, bet naratyvų užuominose.

Estetinė švara

Deja, mėginimas kalbėti apie V.Valento "Sutemų mintis" tegali būti tik mėginimas. Šiandien, kai dažnai kalbėjimas beveik būtinas, o neretai svarbesnis ir už pačią tapybą, šiuokart įrodo, kad susidūrus su gera tapyba, žodžiais jos neaprašysi, nes ir nereikia: tapyba pirmiausiai kalba kompozicija, spalvomis, piešinio įvaldymu, prigimtine proporcijų pajauta ir už viso to esančia autoriaus asmenybe.

Talentas: ne vieną meno rūšį įvaldžiusio dailininko drobėse galima įžvelgti ir jam artimo kino, vitražo, fotografijos stilistikos bei komponavimo principų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Jei ir yra V.Valento tapybos darbuose minimalus pasakojimas, pirmiausiai gėrisi arba patiria nuostabą akys: nereikia nieko aiškinti ar postringauti, norisi žiūrėti, žvelgti, regėti. Patirti tapybą. Estetinę švarą. O paskui jau ieškoti detalių, pasakojimo užuomazgų, emocinio plano. Savotiškai prisimatuoti sau – artima tai, ar nelabai. Beje, kai kūrinys stiprus, nėra labai svarbu, ar jis subjektyviai traukia, ar ne. Ir atvirkščiai: patraukęs darbas nebūtinai yra stiprus. Pagaliau tuo menas ir yra įdomus, nes iki galo neišmatuojamas. Gerame meno kūrinyje visada esti paslapties, interpretacijų įvairovės, jis kalba, byloja, bet neplepa, nepasako iki galo. Visa tai yra ir V.Valento kūriniuose – profesionalios meistrystės ir paslapties gelmės, kultūrinių klodų ar net citatų ir asmeninės pajautos, tamsių sutemų šešėlių ir gelminės vilties šviesos.

Gerame meno kūrinyje visada esti paslapties, interpretacijų įvairovės, jis kalba, byloja, bet neplepa, nepasako iki galo.

Santūrumas, net savitas užsisklendimas, ėjimas į save, susimąstymas ne ties detalėmis, o visuma, globalių, kad ir vidinių, horizontų atvėrimas būdingas visiems parodos "Sutemų mintys" tapybos darbams. Neįtikėtina, kad visi paveikslai nutapyti šiais metais ir jų yra gerokai daugiau, nes atrodo, kad prie kiekvieno iš jų yra praleista daug laiko, visi tarsi rankomis nuglūdinti akmenys (ne akmenėliai) – estetinė švara tiesiog šviečia, o juose nugulusios mintys nėra nei lengvos, nei džiugios – jos gilios, sukauptos, dažnai skausmingos, melancholiškos, bet jose yra ir vilties, ir prasmės.

Išjausta ir apmąstyta

V.Valentas – plataus diapazono menininkas, žinomi jo ne tik tapybos darbai, bet ir akvarelės, pastelės, vitražai (iki šiol Kauno valstybinio lėlių teatro fojė puošia didžiulis V.Valento kurtas vitražas), taip pat fotografijos ir filmai, menininkas yra ne tik Lietuvos dailės sąjungos, bet ir Kino mėgėjų sąjungos narys, jo archyvuose nugulęs ištisas lobynas ir filmuotos dokumentinės medžiagos, ir puikių autorinių filmų.

Braižas: V.Valento tapyba kalba kompozicija, spalvomis, proporcijų pajauta. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip V.Valento filmuose atsiskleidžia jautri dailininko akis, taip tapybos darbuose įsikūnija filmams būdingas minimalus pasakojimas bei dramaturgija, nes menininkas, akivaizdu, nekuria meno dėl meno, nesivaiko konceptualumo ar greito, rėksmingo įspūdžio. Dailininko drobėse nugula tai, kas išjausta ir apmąstyta, jo patirtis bei mintys.

Sutemų mintys, kai diena iš lėto traukiasi, gęsta, apsigaubdama sutemomis ir tai, kas buvo, regis, ryšku bei aišku, panyra į abejonę, apmąstymus, paslaptį, kuri, greičiausiai, nebus įminta. Tačiau toje paslaptyje yra kažkas tikriau ir esmingiau, nei ryškiai apšviestoje dienos realybėje, kurią tarsi galima pačiupinėti, aiškiai atpažinti jos daiktus. Sutemose tie daiktai, kontūrai, formos keičia savo spalvas, proporcijas, būvį ir tampa transcendentiški. Jie tarsi susilieja su mintimis ir visa tai – sutemų mintis – tampa įmanoma nutapyti.