Išskirtinio likimo moters prisiminimai, portretai ir epochos atspindžiai puslapis po puslapio skleidžiasi naujausioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje knygoje „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“. Viktorijos Prėskienytės-Diawaros gyvenimą.

„Rašyti savo gyvenimo istoriją – sudėtingas dalykas. Prisėdus prie kompiuterio apima jausmas, tarytum praeitis tuoj atgis savaime. Bet iš tikrųjų viskas kiek kitaip – ji tai šmėsteli tarsi šešėlis, tai užvirsta lyg griūtis, tai atsėlina iš slaptų atminties kertelių, prisiminimai maišosi, kaitaliojasi, slepiasi. Kiekvienas ją atkuria iš lakių ir trapių fragmentų ir sudėlioja savaip. Toks buvo ir mano gyvenimas. Įsivaizdavau ėjusi tiesiu keliu, bet jis netikėtai nuvingiuodavo į šalį, atsikvošėjusi suprasdavau, kad išklydau, o grįžti – per toli ir per vėlu“, – V. Prėskienytė-Diawara.

Leidyklos nuotr.

V. Prėskienytė-Diawara – unikalią patirtį turinti Lietuvos rašytoja, dviejų apsakymų knygų autorė, daugiau kaip tris dešimtmečius gyvenusi Afrikoje, puikiai išmananti Malio kultūrą, istoriją ir kasdienio gyvenimo subtilybes. Autorė 1965–1969 m. studijavo M. Gorkio literatūros institute Maskvoje, ten sutiko tuo metu jau garsų maliečių poetą ir rašytoją Gaoussou Diawarą. 1970 m. ištekėjo, netrukus susilaukė dukters Gabijos, o 1978-aisiais – sūnaus Viktoro, Lietuvoje padariusio sėkmingą muzikanto karjerą.

Ištrūkusi pas sutuoktinį į Malį, nors tuo metu vyko Šaltasis karas ir Malyje buvo neramu, jame susikirto įvairių valstybių interesai, V. Prėskienytei-Diawarai pavyko realizuoti savo kūrybines ambicijas: su vyru jie įkūrė teatro trupę „Teriya“, rašė pjeses, dalyvavo šalies kultūriniame gyvenime, domėjosi papročiais ir tradicijomis. Po kelių dešimtmečių, praleistų Afrikoje, ji grįžo į Lietuvą ir sėkmingai tęsia savo kūrybinę karjerą.

2017 m. autorė išleido apsakymų apie Malį knygą „Bėgimas į nežinią“, sulaukusią nemenko skaitytojų susidomėjimo ir teigiamo literatūros kritikų įvertinimo. 2019-aisiais išleista antroji rašytojos apsakymų knyga „Džiaugsmo ašaros“ – pokario, sovietmečio laikų istorijos su ryškiais, psichologiškai ir literatūriškai stipriais veikėjų portretais ir autentiškais laiko dvasios atspindžiais.

V. Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ – ir epochos veidrodis, atsispindintis sudėtingą žmogaus likimą XX amžiaus istorijos verpetuose, ir inteligentės, sudėtingo likimo tėvų dukros, gyvenusios sovietmečiu Lietuvoje, vėliau emigravusios į Malį, autentiškas liudijimas, kupinas iškalbingų būties ir buities detalių, tikslių pastebėjimų, paprastų ir žymių žmonių portretų, brandaus, daug patyrusio žmogaus įžvalgų.

Apie savo trečią knygą – autobiografinį romaną „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą”, autorė sako: „Knyga prasideda nuo vaikystės iki baigiasi šiais laikais. Atėjau į pasaulį šaltą, gūdžią 1942-ųjų gruodžio 21-osios naktį Vilniuje. Lietuva buvo okupuota Hitlerio kariuomenės. Mano tėtis Viktoras Prėskienis, dzūkas iš Puvočių kaimo, netoli Merkinės, ir mama Aldona Žaltauskaitė, žemaitė iš Gaugarių kaimo, netoli Akmenės, tikiuosi, buvo laiminga pora, susituokusi iš meilės. Šioje knygoje – mano gyvenimas nuo vaikystės pokario Vilniuje iki šių laikų, sutilpęs į dvylika pasakojimų. Prisimenu tėtį, sovietų išvežtą į Komijos lagerį, amžinas mamos darbo paieškas, bėgimą nuo persekiojimo pas senelius į Gaugarių kaimą ir... butelį su kaukole mamos spintoje, dėl visa ko. Menu jaunystės „Neringą“, bohemišką sostinės restoraną, kur tvyrojo kitokio, laisvesnio gyvenimo atmosfera, kur sutikau ypatingų žmonių; darbą Kino studijoje ir nedidelį savo vaidmenį kine. Svajojau tapti ne aktore, o kino scenariste, tad išvažiavau studijuoti į Maskvą. O čia, man pačiai netikėtai, pamilau tamsiaodį studentą iš Malio, nes juk meilei spalvos nesvarbu. Su jau tada garsiu poetu Gaoussou Diawara susituokėme, bet praėjo ilgi aštuoneri metai, kol su mūsų dviem vaikais pavyko ištrūkti į vyro gimtinę. Svajojau apie platesnį pasaulį ir nė sapnuote nesapnavau kone keturis dešimtmečius pragyvensianti Malio sostinėje. Tada lietuvei nebuvo lengva nei tėvynėje, nei šnipų centru virtusiame Bamake. Bet šis miestas tapo mano namais, kur auginau vaikus ir stengiausi perprasti svetimą pasaulį. Ir visada šalia buvo Gaoussou, ir... pabaisos su CŽV agentais. Ilgas ir vingiuotas kelias pagaliau grąžino mane, artėjančią prie gyvenimo pabaigos, į laisvą Lietuvą – mano vaikystės ir jaunystės svajonių šalį“, – V. Prėskienytė-Diawara.

Būtent dėl jo jauna moteris ir atsidūrė tolimajame Malyje, kuriame praleido tris dešimtmečius. Tiesa, egzotiškame krašte lengva nebuvo. Kone iš naujo teko lipdyti savąjį suvokimą apie pasaulį – pradedant moters padėtimi visuomenėje, baigiant požiūriu į vaikų auginimą. 2015-aisiais V.Prėskienytei-Diawarai grįžus į Lietuvą, istorijos, nupintos iš šio gyvenimo etapo patirčių, sugulė į knygą "Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai", išleistą 2018-ųjų pradžioje. O štai neseniai pasaulį išvydo ir naujasis jos kūrinys – "Džiaugsmo ašaros". Jame – daugelį metų širdyje nešioti apsakymai iš pokarinio Lietuvos laikotarpio.

– Labai įstrigo viename iš "Džiaugsmo ašarų" apsakymų perskaityta mintis, apibūdinanti gyvenimą okupuotoje Lietuvoje: "Turiu gyventi viena kalbėdama, kita galvodama, trečia darydama." Koks buvo jūsų pačios gyvenimas augant, o taip pat bandant kurti santvarkos reguliuojamoje valstybėje? Kaip pavykdavo laviruoti tarp sąžiningumo su savimi bei noro gyventi ramiai?

Labai greitai transformuoti visuomenės neįmanoma, o juo labiau žmonių.

– Mes, pokario vaikai, augome tokioje aplinkoje, kai nuo mažens reikėjo išmokti laviruoti, kad į pinkles neįkliūtų tau brangūs, artimi žmonės. Tu išaugi su tuo ir labai greitai suvoki, kur, kada ir su kuo apie ką gali kalbėti, kuo gali pasitikėti, o su kuo reikia būti atsargiam. Žinoma, gali ir apsirikti. Tais laikais turbūt svarbiausia buvo nepasiduoti pagundai pasidaryti karjerą, tapti KGB skundike. Nusistatai sau ribas, kurių negalima peržengti, nes kartą perėjus nebebus kelio atgal.

Tarkime, pradėjusi dirbti žurnaliste siutindavau savo bendradarbius: "Kodėl, girdi, nesidomi suredaguotu straipsniu?" Atšaudavau: "Juk dirbu už pinigus ir man vienodai rodo, ką jūs ten pataisysite." Aš sakiau tiesą, o reikėjo meluoti, taukšti, kad dirbu iš idėjos. Kai pradėjau kurti apsakymus, kuriuos išspausdino, pasikeitė laikai. Leonidas Brežnevas pradėjo "spausti" laisvamanius. Nustojau rašyti, nes nenorėjau rašyti taip, kaip jiems reikėjo. Bet visi kūrėjai tais laikais laviravo, kaip išmanė, nes ta kūrybinė ugnelė, kuri tūno tavyje, neleidžia ramiai miegoti, tai ir sukiesi kaip voverė rate, kad kaip nors ką nors sukurtum.

– Apskritai, kaip manote, ar šiandieną esame visiškai laisvi kalbėti, galvoti ir elgtis taip pat?

– Mes niekada nesame laisvi daryti, ką norime. Bet kokioje, net demokratiškiausioje šalyje yra taisyklės, kurios apriboja žmogaus veiksmus. Kitaip kiltų chaosas. Tik žiūrint, iki kokio laipsnio.

– Beje, apie anuomet galiojusią cenzūrą ir net asmeninio gyvenimo reguliavimą kalba ne vienas kūrėjas. Kaip manote, kokie reiškiniai ir šiandien išlikę tiems, kurie nemažą dalį gyvenimo praleido sovietinėje Lietuvoje? Ar įmanoma visiškai atsikratyti šio palikimo? Apskritai, ar reikia?

– Aš manau, kad net labai norėdamas, negali visiškai atsikratyti pragyvento, kaip tarkime, sovietmečiu, palikimo. Jis tūno tavyje ir kartais išlenda. Labai greitai transformuoti visuomenės neįmanoma, o juo labiau žmonių. Tai ilgas ir nuobodus darbas. Norisi greitai pamatyti rezultatus, bet yra skirtingi etapai – ir ėjimo pirmyn, ir atgal. Sakoma, kad reikia aštuonių kartų, kad iš pagrindų pasikeistų mąstysena ir gyvenimo būdas. Nežinau, ar tai tiesa.

– Net ir šiandien globalėjančiame pasaulyje už užsieniečių ištekėjusios lietuvaitės dažnai susiduria su ne itin maloniais dalykais: pradedant tiriančiais žvilgsniais, baigiant net ir užgauliomis replikomis. Kaip jūsų aplinka reagavo, kai nusprendėte šeimą kurti su poetu iš Malio?

– Mano tėvas buvo prieš, o mama su viskuo sutiko, kad tik aš nepridaryčiau kokių kvailysčių. Na, o mano aplinka tai labai gerai sureagavo – buvo patenkinti, kad neatsivežiau į Lietuvą dar vieno ruso. Rusas buvo blogiau už afrikietį.

– Esate pasakojusi, kad Malyje moterų gyvenimas, padėtis, kasdienybė, net santykių šeimoje, vaikų auginimo modelis labai skiriasi nuo lietuviškojo. Nors kultūrinių skirtumų gausybė, kurie jums pačiai buvo netikėčiausi? Ar, laikui bėgant, gyvenant ten, aplinka labiau taikėsi prie jūsų, ar jūs pati – prie aplinkos?

– Aš niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad malietė moteris, išleidusi į pasaulį vaiką, jei kas nutinka su juo, abejingai atšauna: "Pasiunčiau pasiuntinį pas bendrą žmoną, atvažiuos vyras ir viską išspręs." Prie aplinkos aš niekada nesitaiksčiau – tai ne mano charakteriui. Bet ir pakeisti jos buvo neįmanoma. Todėl gyvenau ten savo susikurtoje oazėje, kaip supratau ir kaip išgalėjau. Tai daug priklausė ir nuo mano vyro, kuriam toks izoliuotas gyvenimas tiko, nes buvo poetas. Gyvenome bohemiškai, o dažni svečiai buvo pravažiuojantys režisieriai, rašytojai.

Aš niekada nelaikiau Malio savais namais.

– Beje, koks jūsų požiūris į šiandien visame pasaulyje itin stiprėjantį feministinį judėjimą?

– Aš manau, kad seniai atėjo laikas nustoti spręsti apie žmogų pagal lytį, o ne pagal atliktą darbą. Tiek moterys, tiek vyrai gali būti genialūs savo profesijoje, bet taip pat užtektinai yra nemokšų ir tinginių.

– Galbūt esama ne tik Lietuvos ir Malio skirtumų, bet ir panašumų?

– Tai turbūt žmonės su savo aistromis – meile, pavydu, gobšumu, neapykanta, kerštu. Net jei tai ir pasireiškia skirtingomis formomis, žmonės vis vien panašūs. Tikriausiai visur ir visada.

– Emigracija šiandien traktuojama kaip viena didžiausių Lietuvos bėdų, tačiau ne tiek daug kalbama apie svetur išvykstančių žmonių išgyvenimus. Kokia buvo jūsų patirtis naujoje, o dar ir tokioje tolimoje šalyje? Kaip ir po kiek laiko ėmėtė laikyti Malį savo namais?

– Aš niekada nelaikiau Malio savais namais. Man ne prie širdies buvo tenykštis feodalinis gyvenimo būdas. Tiesiog tais laikais negalėjau prieš ištekėdama nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kas ten dedasi. Be to, ir mano būsimasis vyras man visai ką kitą žadėjo. Dabar iš patirties galiu pasakyti, kad jei ir būčiau nuvažiavusi, vis vien nieko nebūčiau supratusi. Reikia ilgai gyventi, kad suprastum, kas tai yra. Tikriausiai man daug atsiskleidė dar ir todėl, kad dirbau su jaunimu – iš jų visuomet lengviau ištraukti informaciją.

– Jūsų vaikams būnant dar visai nedideliems, priėmėte sprendimą išsiųsti juos gyventi į Vokietiją tam, kad įgytų gerą išsilavinimą. Papasakokite, kaip jaučiasi mama, kai jos dvylikos ir devynerių metų vaikai gyvena kitame pasaulio gale?

– Labai blogai. Kiek nemiegotų naktų, kiek minčių, ar kas nors jos ar jo neskriaudžia, koks nesvietiškas ilgesys! Bet tai buvo neišvengiama. O kodėl? Sužinosite, kai užbaigsiu savo prisiminimų knygą.

– Grįžkime prie jūsų naujosios knygos. Dažnai jos herojei širdį sudaužė politinis rėžimas, vertęs rinktis tarp mylimo vyro ir savo bei savo vaikų gerovės, kartais net gyvybės. Kaip manote, kodėl šiandien, kai bent jau mūsų šalyje tokių dilemų nebėra, byra šitiek šeimų, santuokų?

Tuos personažus ir jų istorijas aš seniai nešiojau su savimi.

– Man atrodo, kad vaikų nuo mažens neruošia šeiminiam gyvenimui nei tėvai, nei mokykla. Šeiminis gyvenimas tai nuolatinis kompromisas. Dar mano jaunystės laikas keletas mano draugių išsiskyrė dėl niekų, palikdamos vaikus be tėvo. Jos norėjo padaryti savo vyrus vergais ir reikalavo kvailų dalykų. Senais laikais nuo mažens mergaites ruošdavo pagal tų metų supratimą, šeiminiam gyvenimui. Rodydama kraunamą kraitį į skrynią, mama mokė namų ruošos, gaminti. Būdavo mokoma priimti vyro ar žmonos šeimą kaip savą. Berniukams dar ir nuolatos buvo kalbama, kas bus, kai užaugs, kokia žmona yra gera, o į kokią paną ir neverta žiūrėti. O ką šiandieniai vaikai žino apie šeiminį gyvenimą? Nieko.

– Pati santuokoje išgyvenote ilgus dešimtmečius, iki tol, kol Gaoussou prieš metus mirė. Galbūt dalis "Džiaugsmo ašarose" nugulusių istorijų apie ilgesį, netektį – inspiruotos ir jūsų pačios išgyvenimų?

– Tuos personažus ir jų istorijas aš seniai nešiojau su savimi. Nežinau, kiek tai mano pačios išgyvenimai, bet, man rodos, kad bet koks rašytojas nesąmoningai kažką visuomet įdeda ir nuo savo paties išgyventų momentų.

– Ilgą laiką savo kūrybines ambicijas realizavote per teatrą, tačiau prieš keletą metų, grįžusi į Lietuvą, sugrįžote ir į literatūrą. Kodėl būtent dabar?

– Susenau ir vis sudėtingiau iškenčiau Malio klimatą. Ypač, kai prasidėdavo vadinamasis karštasis sezonas. Be to, 2011-aisiais  man išoperavo gimdą – vėžys. Visai nebegalėjau dirbti. O be darbo taip nuobodu gyventi.

– Kokia jūsų kasdienybė po trijų dešimtmečių, praleistų Malyje, grįžus į Lietuvą? Viename interviu esate sakiusi: "Ateina diena, kai savo šalyje tampi svetimas, o ten – svetimoje šalyje – beveik savas." Šiandien taip jaučiatės?

– Nieko nuostabaus – jei dažnai negrįžti namo, tai ir tampi ten svetima. O gyvendamas svetimame krašte įsigyji draugų, tau viskas ten žinoma ir suprantama. Nors po vyro mirties nuvažiavusi nebeatpažinau šalies ir susitikusi su senais pažįstamais nebesuradau bendros kalbos.

– Vis tik Lietuvoje gyvena ir vienas jums labai savas žmogus – turbūt kiekvienam lietuviui dėl savo muzikinės veiklos bent jau girdėtas sūnus Viktoras Diawara. Ar palaikote glaudų ryšį? Galbūt jis ir buvo viena priežasčių, kodėl iš Malio grįžote gyventi į Lietuvą?

– Su sūnumi visada palaikiau glaudžius ryšius. Dabar daugiau bendrauju su jo vaikais – Kipru ir Izabele. Jis pats per daug užsiėmęs. Lietuvoje man išvis susidaro toks įspūdis, kad visi per daug užsiėmę bei užmiršta, kad gyvenimas toks trumpas ir mes nesame nemirtingi.

– O kaip, jūsų akimis, pasikeitė Lietuva nuo tada, kai dar su mažais vaikais išvykote į vyro gimtinę?

– Aš vaikštau po Vilnių ir jo nebeatpažįstu. Taip pat buvo ir Kaune, kuriame praleidau savo vaikystę bei jaunystę. Išgražėjęs, atsistatęs. Man, žinoma, gaila, kad Kaune neišsaugojo legendinės kavinės "Tulpė". Viska pasikeitė: ir apranga, ir parduotuvės. Pustuštės ir visko pertekusios. Taip pat ir žmonių bendravimas. Ir dar keisis, nes technologijos kasdien vis pažeria naujų atradimų.