Stipresnė derybų galia

Panašiu metu praėjusiais metais visuomenėje tvyrojo nerimas. Jį kurstė tuo metu kilusios elektros energijos kainos, infliacija, nuojautos dėl potencialių darbo rinkos praradimų. Ekspertai ir ekonomistai ramina, kad šį rudenį padėtis yra kur kas stabilesnė.

Lietuvos bankas, pateikdamas savo atnaujintas ekonomines prognozes, neseniai tikino, kad, net ir lėtėjant ūkio plėtrai, nei dirbančių, nei darbo ieškančių gyventojų perspektyvos neblogės, netgi atvirkščiai – buvo sumažinta ankstesnė nedarbo prognozė ir pakelta darbo užmokesčio prognozė.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) mokslo darbuotoja dr. Viktorija Tauraitė pritaria, kad šiuo metu situacija Lietuvos darbo rinkoje yra gana gera. „Užimtųjų skaičius didėja, bedarbių atitinkamai mažėja ir galiausiai suformuoja nedarbo lygio mažėjimo tendenciją. Pozityvu ir tai, kad įmonės nesitiki ilgalaikio sąstingio, o tai didžiąja dalimi turi teigiamą poveikį darbuotojams: įmonės siekia išlaikyti turimus darbuotojus, kelia darbo užmokestį. Tad pastebima darbuotojams palanki situacija darbo rinkoje“, – teigia ji.

„Šiuo metu darbuotojas turi stipresnę derybų galią nei darbdavys, nes darbdaviams vis sunkiau rasti norimų darbuotojų. Remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, žinome, kad šių metų antrą ketvirtį, palyginti su pirmaisiais trimis metų mėnesiais, užimtųjų skaičius Lietuvoje padidėjo beveik 4 proc., o bedarbių skaičius sumažėjo. Tikėtina, kad tam reikšmingą įtaką padarė jaunimas (15–24 metų asmenys), kurio nedarbo lygis, palyginti su praėjusiu ketvirčiu, sumažėjo kone perpus – nuo 16,1 proc. iki 8,5 proc.“, – sako V. Tauraitė.

Užimtumo tarnybos (UŽT) pateikiami duomenys taip pat teikia pozityvumo: bedarbių skaičius sumažėjo 0,9 tūkst., arba 0,6 proc., lyginant šių metų rugsėjo 1 d. duomenis su prieš metus fiksuotais duomenimis.

T. Biliūno / BNS nuotr.

Stabilumo viražai

Pasak V. Tauraitės, Lietuvos pramonės sektoriuje šiuo metu pastebima santykinai prasčiausia situacija, kurią didžiąja dalimi lemia ekonominis ir geopolitinis neapibrėžtumas, mažiau didėjanti vartojimo prekių paklausa ir augančios skolinimosi sąnaudos, kurios skatina įmones riboti savo investicinius planus.

„Visgi pozityvumo įkvepia situacija statybos ir transporto sektoriuose. Nepriklausomai nuo šių aplinkybių, pastebima, kad darbdaviai stengiasi išlaikyti esamus darbuotojus, nes bendras dirbančiųjų skaičius beveik nesikeičia. Nors samdos lūkesčiai tampa atsargesni, tikimasi, kad artimiausiu metu situacija Lietuvos darbo rinkoje, kuri šiuo metu vis dar yra gana gera, neturėtų reikšmingai pasikeisti“, – priduria V. Tauraitė.

V. Tauraitė apžvelgė vėliausius pateikiamus Valstybės duomenų agentūros duomenis, kurie rodo, kad šių metų rugpjūčio mėnesį iš viso Lietuvoje buvo atleisti 69 129, o per tą patį laikotarpį priimti 48 162 asmenys. Ekonomistė skaičiuoja, kad atleidimų skaičius beveik 21 tūkst. viršijo priimtų darbuotojų skaičių, arba apytiksliai 43,5 proc. mažiau darbuotojų buvo priimta nei atleista.

„Žinoma, šios situacijos negalima vertinti neatsižvelgiant į daugybę kitų veiksnių: sezoninio darbo terminuotos sutarties pasibaigimas, pensinis amžius, įvairios gyvenimiškos aplinkybės ir kt. Kitaip sakant, ne visi atleidimo procesai galėjo būti inicijuoti paties darbdavio“, – pabrėžia ekonomistė.

„Visgi, palyginę šią statistiką su situacija, kuri buvo prieš metus, matome, kad 73 207 asmenys buvo atleisti, o 50 115 asmenų – priimti. Skirtumas yra apie 23 tūkst. asmenų, arba apytiksliai 45,9 proc. mažiau darbuotojų buvo priimta nei atleista. Taigi šių metų rugpjūčio mėnesio darbo rinkos situacija Lietuvoje buvo santykinai geresnė nei praėjusiais metais“, – teigia V. Tauraitė.

Tačiau, remiantis UŽT duomenimis, rugpjūtį keturi darbdaviai pranešė apie planuojamus grupės darbuotojų atleidimus – planuota atleisti 235 darbuotojus. Vienos pagrindinių priežasčių yra darbo organizavimo pasikeitimai ir įmonės bankrotas.

„Atidžiau žvelgiant į šių metų atleistų darbuotojų skaičiaus dinamiką Lietuvoje, matoma, kad daugiausia jų buvo atleista šių metų rugpjūtį (69 129 asmenys), o mažiausiai – vasarį (37 880 asmenų)“, – sako V. Tauraitė.

Vertinimas: anot V. Tauraitės, nors samdos lūkesčiai atsargesni, atleidimų fronte didelių permainų nenumatoma. / J. Petronio nuotr.

Atsargus išlaidavimas

Atrodytų, paradoksalu, kad, ekonomikai stojant, atlyginimai vis dar auga. Pramonė taip pat lėtėja, tačiau darbo pajamų augimas pastaruoju metu viršija kainų lygio augimą. Dažnas iš mūsų atsargiai, apgalvotai ir racionaliai stengiasi priimti kiekvieną pirkimo sprendimą – žmonės neskuba didinti išlaidų prekėms ir paslaugoms.

„Įmonės taip pat atsargiai priima sprendimus ir, manoma, stengiasi išlaikyti esamus darbuotojus pagal turimus vidinius resursus, – sako V. Tauraitė. – Verta pabrėžti ir tai, kad netikėtai šių metų viduryje ekonomika ūgtelėjo, tačiau aktyvumas tebėra prislopęs. Teigiamas aspektas – įmonės nesitiki ilgalaikio ekonomikos sąstingio, vadinasi, lūkesčiai yra teigiami, o jie taip pat turi įtakos tiek šalies ekonomikos, tiek įmonių ateičiai.“

Vis dėlto prognozuojama, kad kitąmet vidutinis darbo užmokesčio augimas neturėtų būti toks spartus kaip šiemet. Pavyzdžiui, Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2023 m. vidutinis mėnesio bruto, neatskaičiavus mokesčių, darbo užmokesčio augimas turėtų siekti 12,4 proc., o 2024 m. – 9,8 proc. Finansų ministerijos skaičiavimais, minėto rodiklio augimas kitąmet turėtų būti lygus 6,5 proc.

Neseniai Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Irena Segalovičienė išsakė poziciją, kad, kylant Europos Centrinio Banko (ECB) bazinėms palūkanų normoms, reikia didinti gyventojų pajamas. Tačiau, ar yra tokių rezervų? V. Tauraitė primena, kad valstybės biudžete esančios pajamos yra ribotos.

Nedarbo lygis 2022 m. siekė 5,9 proc., 2021 m. jis buvo 7,1 proc. Galime pasidžiaugti, kad pagal šį rodiklį esame aukščiau ES vidurkio, kuris yra 6,2 proc.

„Jeigu priimamas sprendimas didinti biudžeto išlaidas, vadinasi, tam tikra forma paskatinti vartojimą ir paleisti į rinką didesnį pinigų kiekį, reikia žinoti, kas bus tokių išlaidų finansavimo šaltinis. Apskritai, esamos infliacijos kontekste reikėtų labai atsakingai priimti sprendimus dėl vartojimo skatinimo, kadangi ECB, keldamas bazinę palūkanų normą, šiuo metu vykdo stabdančią monetarinę politiką, kurios vienas pagrindinių tikslų būtent ir yra mažinti infliaciją“, – sako ekonomistė.

Tradiciniai atotrūkiai

Statistika rodo, kad praėjusiais metais vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičiavus mokesčių, šalies ūkyje padidėjo visų ekonominės veiklos rūšių įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Didžiausias jis buvo užfiksuotas informacijos ir ryšių (3 346,7 euro), finansinės ir draudimo (2 996,3 euro) veiklos įmonėse, kuriose darbo užmokestis atitinkamai 1,9 ir 1,7 karto viršijo šalies ūkio vidutinį mėnesinį darbo užmokestį.

„Kita vertus, 2022 m. mažiausią vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, neatskaičiavus mokesčių, gavo apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų (1 200,5 euro), meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo veiklos (1 430,9 euro) ir kitos aptarnavimo veiklos (1 420,7 euro) darbuotojai. 2022 m. šalies ūkyje, be individualių įmonių, didžiausias vidutinis valandinis darbo užmokestis buvo informacijos ir ryšių veiklos įmonėse (20,70 eurų), o mažiausias – apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos įmonėse (7,28 euro)“, – vardija V. Tauraitė.

Regioniniu požiūriu, kaip įprasta, išsiskyrė Sostinės regionas, kuriame praėjusiais metais buvo nustatytas didžiausias vidutinis mėnesio darbo užmokestis, sudaręs 2 002 eurus – jis padidėjo 13,6 proc., palyginti su 2021-aisiais. „Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione vidutinis mėnesio darbo užmokestis padidėjo 12,6 proc. ir sudarė 1 621 eurą. Savivaldybių lygmeniu 2022 m. tikslinga išskirti Vilniaus miestą ir Zarasų rajoną. Didžiausias vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo Vilniaus mieste (2 068,6 eurai), o mažiausias – Zarasų rajone (1 253,3 eurai)“, – detalizuoja ekonomistė.

Ateitis: prognozuojama, kad 2060-aisiais kas trečias Europos gyventojas bus vyresnis nei 65 metų amžiaus, todėl sidabrinė ekonomika bus vis aktualesnė. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Moterų persvara

Revizuodama pastarųjų metų bendras darbo rinkos tendencijas, V. Tauraitė pirmiausia išskiria, kad, palyginti su 2021-aisiais, 2022 m. 52,2 tūkst., arba 3,8 proc., padidėjo 15–64 metų amžiaus užimtų gyventojų skaičius Lietuvoje. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo ir į darbo rinką bandantys integruotis ukrainiečiai.

Ekonomistė taip pat akcentuoja įdomų pastebėjimą, kad 2021-aisiais tarp užimtų gyventojų santykinai daugiau buvo vyrų (687,4 tūkst.) nei moterų (681,2 tūkst.), tačiau 2022 m. situacija apsivertė: darbo rinkoje buvo įsitvirtinę 726,3 tūkst. moterų (51,15 proc.) ir 694,5 tūkst. vyrų (48,85 proc.).

„2022 m. bedarbių skaičius sumažėjo 15,5 tūkst. (14,8 proc.), palyginti su 2021 m. Logiška, kad užimtųjų ir bedarbių skaičiaus pokyčiai lėmė dar labiau mažėjantį nedarbo lygį 2022-aisiais – 5,9 proc., 2021 m. jis buvo 7,1 proc. Galime pasidžiaugti, kad pagal šį rodiklį esame aukščiau ES vidurkio, kuris yra 6,2 proc.“, – išvadas daro ekspertė.

Ji sako, kad verta išskirti ir potencialios darbo jėgos kitimo tendencijas. V. Tauraitės aiškinimu, šiai kategorijai priskiriami asmenys, aktyviai ieškantys darbo, tačiau negalintys pradėti dirbti, ir asmenys, galintys pradėti dirbti, tačiau aktyviai neieškantys darbo. Anot jos, potenciali darbo jėga, palyginti su darbo jėga, 2022 m. sudarė 1,9 proc., o prieš metus šis dydis siekė 2,1 proc. Ekonomistės vertinimu, šį pokytį galima sieti su potencialios darbo jėgos suaktyvėjimu ir galbūt sėkmingesne šios grupės asmenų integracija į darbo rinką.

Ukrainiečių indėlis

Statistika rodo, kad Lietuvos darbo rinkoje gana sėkmingai įsitvirtina ir užsienio piliečiai, tačiau pirmiausia V. Tauraitė išskiria ukrainiečius: „Per visą karo Ukrainoje laikotarpį į mūsų šalį atvyko apie 81 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos. Didžioji jų dalis, apie 50 tūkst., yra darbingo amžiaus asmenys. Žinoma, jie prisidėjo prie Lietuvoje esamos darbo rinkos situacijos – mažėjančio nedarbo lygio. Be to, ukrainiečių įdarbinimas darbdaviams yra viena priemonių, siekiant spręsti darbuotojų trūkumo problemą.“

Remiantis UŽT duomenimis, galima teigti, kad 2022 m. viena iš priemonių, kurią darbdaviai taikė siekdami spręsti darbuotojų trūkumo problemą, buvo ukrainiečių, kurie bėgo nuo karo veiksmų ir atvyko į Lietuvą, įdarbinimas. Nors ši priemonė nebuvo pati populiariausia, tačiau ją dažniausiai taikė apdirbamosios gamybos, administracinės ir aptarnavimo veiklos, apgyvenimo ir maitinimo paslaugų įmonės. „Visgi darbdaviai susidūrė su tam tikrais sunkumais, tokiais kaip įdarbinimo procedūros ir reikalavimai, kalbos barjeras, netikrumas ar neapsisprendimas dėl ateities“, – priduria V. Tauraitė.

„Suprantama, kad ne visi ukrainiečiai sėkmingai integruojasi į Lietuvos darbo rinką. Šių metų rugsėjo 1-ąją UŽT buvo registruota 5,6 tūkst. ukrainiečių, iš jų 3,1 tūkst. – bedarbio statusu. Didžioji dalis bedarbių ukrainiečių buvo moterys (85,5 proc.)“, – tęsia ji.

Sidabrinė ekonomika

Remiantis „Citadele“ banko užsakymu atliktos apklausos duomenimis, 25 proc. lietuvių, pasiekę pensinį amžių, ketina ir toliau dirbti bent dalį darbo dienos. Baltijos šalyse tas pats tyrimas parodė panašius rezultatus. Remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, matoma, kad didžiąją dalį užimtų gyventojų Lietuvoje 2022 m. sudarė asmenys nuo 25 iki 64 metų amžiaus, o užimtumo lygis 25–29 metų asmenų kategorijoje siekė 84,9 proc., 60–64 metų grupėje – 62 proc. Vyresnių nei 65 metų asmenų užimtumo lygis siekė 11,7 proc.

V. Tauraitės teigimu, nevertėtų pamiršti fakto, kad žmonija sparčiai sensta, o vyresni žmonės sudaro vis didesnę visuomenės dalį. Ne išimtis ir Lietuva. „Pavyzdžiui, 2022 m. ir 2023 m. 16 proc. nuolatinių Lietuvos gyventojų sudarė asmenys iki 15 metų, 62 proc. – darbingo amžiaus asmenys, 22 proc. – pensinio amžiaus asmenys. Taip pat yra žinoma, kad Lietuvoje 2022-aisiais, 2023-iaisiais išlaikomo amžiaus žmogaus koeficientas buvo lygus 54. Tai rodo, kad 100-ui 15–64 metų amžiaus gyventojų tenka išlaikyti 54 asmenis – 23 vaikus iki 14 metų ir 31-ą 65-erių ir vyresnį žmogų“, – konstatuoja ekonomistė.

„Prognozuojama, kad 2060 m. kas trečias Europos gyventojas bus vyresnis nei 65 metų amžiaus, todėl šiame kontekste vis svarbesne tampa sidabrinė ekonomika“, – neabejoja ji.

Bedarbių skaičius mažėja

UŽT bedarbių skaičius šių metų liepos 1 d. sumažėjo 4,9 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tai rodo santykinai gerėjančią situaciją darbo rinkoje bedarbių, kurie registruoti UŽT, kontekste. Liepos 1 d. moterys dažniau buvo bedarbės (51,5 proc.) nei vyrai (48,5 proc.), o santykinai didžiausią bedarbių dalį sudarė 30–49 metų asmenys (41,3 proc.).

Dr. Viktorija Tauraitė. Asmeninio albumo nuotr.

Nors ukrainiečiai stengiasi integruotis į Lietuvos darbo rinką, tačiau liepos pradžioje UŽT buvo registruota 5,3 tūkst. ukrainiečių, iš jų 2,9 tūkst. bedarbio statusu. Dažniausiai bedarbės yra moterys (84,5 proc.), 30–49 metų asmenys (59,7 proc.). Per visą karo Ukrainoje laikotarpį į mūsų šalį atvyko beveik 79 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos. Didžioji jų dalis (beveik 49 tūkst.) yra darbingo amžiaus asmenys (18–64 metų). Džiugu, kad ukrainiečiai įsilieja į mūsų darbo rinką ir neretai užpildo trūkstamų profesijų laisvas darbo vietas.

24,6 tūkst. – tiek laisvų darbo vietų birželį buvo Lietuvoje.

 

Regionų skirtumai

UŽT birželį registruotas nedarbas, palyginti su geguže, labiausiai sumažėjo Palangos, Neringos miestų ir Pakruojo rajono savivaldybėse, o labiausiai didėjo – Kazlų Rūdos, Šilalės rajono ir Širvintų rajono savivaldybėse.

Išsiskiria Neringos savivaldybė, kurioje liepos 1 d. buvo registruotas mažiausias moterų, vyrų, jaunimo (iki 29 metų) ir vyresnių nei 50 metų amžiaus asmenų nedarbo lygis. Viena iš numanomų priežasčių, lemiančių tokią situaciją, galėtų būti sezoniniai svyravimai: vasarą padidėjęs turistų skaičius ir atitinkamai išaugęs sezoninių darbų krūvis.

Juntamas pasyvumas

Birželį Lietuvoje buvo siūloma 24,6 tūkst. laisvų darbo vietų. Visgi UŽT tai buvo mažiausias per mėnesį įregistruotų laisvų darbo vietų skaičius nuo šių metų vasario. Tokio pobūdžio situacija yra įprasta vasarą, kai naujų darbuotojų paieškos procesai sulėtėja dėl vyraujančio atostogų laikotarpio.

Birželį UŽT daugiausia laisvų darbo vietų buvo užfiksuota Vilniuje (3,9 tūkst.), Kaune (2,8 tūkst.) ir Klaipėdoje (1,4 tūkst.), o mažiausiai – Rietave (19), Neringoje (21) ir Kalvarijoje (24). Akivaizdu, kad didmiesčiuose yra aktyviau ieškoma darbuotojų net ir vasaros metu.

Žvelgiant pagal įmonės pagrindinės veiklos rūšį, matoma, kad birželį UŽT daugiausia laisvų darbo vietų buvo registruota administracinės ir aptarnavimo veiklos (14,9 proc.), didmeninės ir mažmeninės prekybos (14,5 proc.) ir apdirbamosios gamybos (12,3 proc.) sektoriuose. Struktūriškai dažniausiai laisvos darbo vietos buvo skirtos kvalifikuotiems darbininkams ir operatoriams (33,9 proc.), nekvalifikuotiems darbininkams (28,9 proc.).

Pastaruoju metu girdime, kad ekonomika yra recesijoje, tačiau bendrąja prasme nacionaliniu mastu situacija darbo rinkoje yra santykinai palanki darbuotojams.

 

Pozityvus žvilgsnis

Pastaruoju metu girdime, kad ekonomika yra recesijoje, tačiau bendrąja prasme nacionaliniu mastu situacija darbo rinkoje yra santykinai palanki darbuotojams. Keblesnė situacija pastebima apžvelgiant darbo rinką tarptautiniu mastu. Remiantis Eurostato duomenimis, šių metų pirmo ketvirčio nedarbo lygis Lietuvoje buvo 7,7 proc., o visoje ES jis vidutiniškai buvo lygus 6 proc. Lietuvoje užfiksuotas nedarbo lygis buvo didžiausias tarp Baltijos šalių (Estija – 5,2 proc., Latvija – 6,3 proc.).

Tikimasi, kad Lietuvos darbo rinkos situacija turėtų išlikti panaši ir kitais metais. Pavyzdžiui, Lietuvos bankas prognozuoja, kad šiemet nedarbo lygis turėtų būti lygus 7,8 proc. (Europos Komisija (EK): 6,6 proc.), o 2024 m. – 7,5 proc. (EK: 6,5 proc.). Optimistiškesnės pozicijos laikosi Finansų ministerija, kuri prognozuoja, kad šiais metais nedarbo lygis bus 7,3 proc., o 2024 m. – 6,9 proc. Visgi EK yra gana pozityviai nusiteikusi visos ES kontekste ir prognozuoja, kad šiais metais nedarbo lygis ES turėtų būti lygus 6,2 proc., o 2024 m. – 6,1 proc.

Darbo užmokesčio augimo kontekste Lietuvos bankas laikosi optimistiškesnės pozicijos, prognozuojant, kad šiais metais darbo užmokestis vidutiniškai turėtų didėti 11,1 proc. (Finansų ministerija: 10,4 proc.), o 2024 m. darbo užmokesčio augimas turėtų būti kiek mažesnis, bet vis tiek turėtų siekti 9,3 proc. (6,3 proc.).

Požiūrį formuoja praktika

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojos dr. V. Tauraitės, prakalbus apie savirealizaciją ir karjerą, visuomenė viešąjį sektorių vertina kaip mažiau patrauklią terpę. „Vis dėlto įstatymai čia yra tokie, kad žmonės negali taip greitai padaryti karjeros“, – aiškina ji.

„Kita vertus, privačiame sektoriuje darbdavys turi galimybę lanksčiau, greičiau reaguoti į darbuotoją, matyti jo kompetencijas, galbūt greičiau keisti darbo užmokestį ir teikti tam tikrų privilegijų, jei darbuotojas to nusipelnė. Viešajame sektoriuje tokie dalykai yra apriboti, nebent kalbame apie išskirtinius atvejus. Pati praktika suformuoja požiūrį, kad viešasis sektorius nepatrauklus, o privatus – priešingai“, – konstatuoja darbo rinkos ekspertė.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį privataus sektoriaus darbuotojų skaičius augo kone 6 proc. Anot ekonomistės, viešajame sektoriuje fiksuojamos priešingos tendencijos: „Manyčiau, tai susiję su tuo, kad viešasis sektorius vis dar nepatrauklus, ypač tarp jaunų darbuotojų, kadangi ir girdime, ir žinome, kad ieškant darbuotojų į valstybės tarnybą konkursai užsitęsia, nes pretendentų tiesiog nėra arba jų yra nepakankamai, kad šie konkursai įvyktų.“

Valstybės tarnybos reforma

Vienas iš šiuo metu planuojamos valstybės tarnybos reformos tikslų būtent ir yra kurti palankesnį požiūrį į valstybės tarnautojus ir viešąjį sektorių. „Jeigu bus priimami sprendimai ir tikrai bus siekiama užtikrinti dar konkurencingesnį darbo užmokestį, modernizuoti žmogiškųjų išteklių valdymą, ugdyti valstybės tarnautojų kompetencijas, galbūt ilgalaikėje perspektyvoje požiūris bus pozityvus. Tai priklauso ir nuo mūsų visų – kaip kritikuosime ir vertinsime, kas dirba viešajame sektoriuje“, – sako dr. V. Tauraitė.

Vertėtų turėti santaupų rezervą, kad būtų galima įveikti tiek  namų ūkio problemas, tiek šalies mastu kylančius iššūkius.

Dėl valstybės tarnybos reformos Seime kyla įvairių ginčų, pavyzdžiui, dėl valstybės tarnautojų atlyginimų koeficientų nustatymo. Ekonomistės vertinimu, šią reformą tikrai reikėtų peržiūrėti ir aktualizuoti, remiantis šiandienėmis tendencijomis.

„Reikėtų labai adekvačiai įvertinti, nes visas finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto, o tas valstybės biudžetas yra mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigai. Atsakingas vertinimas labai svarbus šiandieniame kontekste, kai ekonomikos augimas lėtėja, Ukrainoje vyksta karas ir formuojasi kiti globalios ekonomikos nesklandumai. Reikėtų priimti ne populistinius, ne didžiosios visuomenės dalies norus patenkinančius sprendimus, bet žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą“, – sako ji.

Paradoksalu, tačiau visuomenės vertinimu nepatraukliame viešajame sektoriuje atlyginimai yra didesni nei privačiose įmonėse, įskaitant ir individualias, – viešasis sektorius dominuoja vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, atskaičiavus mokesčius, srityje. Pavyzdžiui, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2012 m. jis buvo didesnis 64 eurais, o 2021 m. – 91,1 euro.

Tiesa, didesnėse privataus sektoriaus įmonėse situacija kiek kitokia. „Didelėse kompanijose – nuo 50 iki 250 darbuotojų – atlyginimai yra santykinai didesni nei viešajame sektoriuje ir mažose privataus sektoriaus įmonėse. Žemesnį užmokestį mažesnėse įmonėse dažnai galima susieti su mažu darbuotojų skaičiumi, tai priklauso ir nuo užsakymų, nuo ekonomikos situacijos. Kita vertus, viešajame sektoriuje darbo užmokestis yra pastovus, didžiąja dalimi nepriklauso nuo to, ar atitinkamu metu yra laikinas ekonominis šokas. Privatus sektorius greičiau reaguoja į ekonominius nesklandumus ir atitinkamai koreguoja darbo užmokesčius“, – aiškina ekonomistė.

Problema išlieka

Dr. V. Tauraitė taip pat išskiria vis dar aiškų sostinės ir periferijų atotrūkį. Pavyzdžiui, didžiausias biudžetinių įstaigų darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičiavus mokesčių, 2021-aisiais fiksuotas Vilniaus apskrityje, jis siekė 1 850,1 euro, o mažiausias – Utenos apskrityje (1 426,4 euro).

Nors kai kurie ekspertai sako, kad periferijų traukimasis įvairiomis prasmėmis, taip pat ir ekonomine, yra natūralus reiškinys, dr. V. Tauraitė mano, jog vis dėlto reikėtų telkti didesnį dėmesį į Lietuvos regioninę politiką.

„Patrauklumas periferijose natūraliai mažėja, tai normali tendencija, bet jeigu mes norime palaikyti patrauklumą ne tik sostinės regione ir aplink jį, reikia skatinti regionus. Kaip žinome, Lietuva statistiniu ekonominiu požiūriu yra skirstoma į du pagrindinius regionus – Sostinės ir Vidurio ir vakarų – ir jeigu lyginsime tik tuos du regionus, pamatysime darbo užmokesčio atotrūkių ir kitų ekonominio išsivystymo rodiklių skirtumų“, – sako ekonomistė.

Permainos: pasak dr. V. Tauraitės, vienas iš šiuo metu planuojamos valstybės tarnybos reformos tikslų būtent ir yra kurti palankesnį požiūrį į valstybės tarnautojus ir viešąjį sektorių. / Joanos Kirijenko nuotr.

Vienas iš būdų didinti periferijos patrauklumą galėtų būti ir privataus verslo įsitraukimas kuriant naujas darbo vietas – apie tai daugybę metų kalba didelė dalis ekspertų ir sprendimų priėmėjų. Tačiau čia gali iškilti problema, kad periferijose paprasčiausiai trūks darbuotojų.

„Tai turbūt ir yra didžiausia problema – žmonių, kurie iš tikrųjų nori dirbti, pritraukimas. Kad pritrauktume tokių žmonių, reikia orientuotis į jaunas šeimas ir joms palankių sąlygų kūrimą“, – sako dr. V. Tauraitė.

Tradicinės kryptys

Analizuodama darbo rinkos tendencijas, ekonomistė apžvelgia pelningiausių ir mažiausiai pelningų pastarojo meto veiklų. Tradiciškai žemesniu darbo užmokesčiu pasižymi meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose.

„Galbūt tai dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, kadangi ir menininkai, ir pramogine veikla užsiimantys žmonės dažniausiai susiję arba su individualia veikla, arba su autoriaus atlyginimu, o tai nerodo pastovių pajamų. Tų asmenų, kurie uždirba pastovias pajamas, pavyzdžiui, dirba muziejuose, bibliotekose, darbo užmokesčiai taip pat nepakankamai konkurencingi, tačiau situacija santykinai gerėja. Tikėkimės, kad ateityje bus geriau“, – viliasi ji.

„Kalbant apie patrauklesnes profesijas, tokias kaip finansai ir draudimo veikla, informacija ir ryšiai, mokslinė ir techninė veikla, valstybės skiriamas dėmesys, ypač mokslinei veiklai, švietimo sričiai, santykinai didėja, jau kuriama geresnė aplinka darbuotojams“, – pabrėžia rinkos stebėtoja.

Be to, finansų ir draudimo veikla įprastai yra perspektyvi, ši tendencija nesikeičia, nes finansininkai, buhalteriai ir panašių sričių darbuotojai yra reikalingi praktiškai kiekvienoje įmonėje, priduria dr. V. Tauraitė.

„Be abejo, manyčiau, kad reikėtų orientuotis ne į kiekybę, o į žmonių kokybę, kompetencijas, išsilavinimą ir į mokymąsi visą gyvenimą, nepriklausomai, kokios profesijos esame“, – požiūriu dalijasi ji.

Išsikvėpęs augimas

Įvairios projekcijos rodo, kad šiemet darbo užmokestis neaugs taip smarkiai kaip praėjusiais metais – prognozuojama, kad jis neatsvers infliacijos augimo. „Finansų ministerijos, Lietuvos banko prognozėmis, numatoma, kad infliacija turėtų svyruoti apie 9,5 proc. Darbo užmokesčio augimas turėtų siekti apie 9 proc. Matome atotrūkį ir darbo užmokesčio augimą lenkiantis kainų augimas didžiąja dalimi yra susijęs su Rusijos karu Ukrainoje, jo poveikiu globaliai ekonomikai. Išaugusi geopolitinė įtampa ir monetarinės politikos pokyčiai didina ekonominį neapibrėžtumą“, – sako dr. V. Tauraitė.

Infliacija šiemet turėtų svyruoti apie 9,5 proc., o darbo užmokesčio augimas turėtų siekti apie 9 proc.

Šiame kontekste vidutiniu laikotarpiu prognozuojama, kad Lietuvos ekonomika priklausys nuo ES gebėjimo atsispirti išorės ir vidaus šokui. „Vis dėlto didžiausią grėsmę ES ekonomikai kelia galimi neigiami dujų ir kitų energijos išteklių kainų pokyčiai ir tiekimo grandinės sutrikimai. Iš esmės, jeigu kainų lygis taip greitai neaugtų, darbo užmokesčio augimo tempas būtų toleruotinas. Tačiau kainos auga sparčiau ir perkamoji galia šiais metais, palyginti su praėjusiais, neturėtų padidėti“, – konstatuoja ji.

Jau dabar ir Lietuvoje, ir užsienyje yra tam tikrų signalų, kad kyla darbuotojų atleidimų banga. Tačiau ekonomistė ramina: „Tiek Lietuvos bankas, tiek Finansų ministerija prognozuoja, kad darbo rinka 2023 m. išliks gana stipri ir stabili, nors vis dėlto nedarbo lygis turėtų padidėti 0,6 procentinio punkto. Vadinasi, gali būti darbuotojų atleidimų, bet tai neturėtų būti toks ryškus reiškinys, kad destabilizuotų darbo rinką.“

Planuoti ir taupyti

Atsižvelgdama į tai, kad infliacija turėtų būti didesnė nei darbo užmokesčio augimas, dr. V. Tauraitė rekomenduoja atsakingai planuoti, valdyti ir kaupti turimus pinigus.

„Pati atsakingai planuoju ir naudoju finansinius išteklius. Jei žmonės turi tokių finansinių įsipareigojimų kaip būsto paskola, pirmiausiai reikėtų stebėti Europos centrinio banko priimamus sprendimus dėl bazinių palūkanų normų didinimo, nes joms didėjant auga ir žmonių išlaidos, susijusios su paskola. Prognozės yra tokios, kad bazinės palūkanų normos dar didės“, – pastebi ekonomistė.

Ji pabrėžia, kad šiemet vertėtų turėti atitinkamą santaupų rezervą, kad būtų galima įveikti tiek namų ūkio problemas, tiek šalies mastu makroekonominiu lygiu kylančius iššūkius. „Žinoma, jei turime laisvų pinigų, tikrai yra geriau laikyti juos ne kišenėje, kojinėje ar stiklainyje, bet investuoti“, – priduria ekonomistė.

Jos domėjimosi sritis ne tik darbo rinka, bet ir laimės ekonomika, tačiau optimizmas šiandien, atrodo, turi ribas. „Žinant, kas vyksta pasaulyje, yra šiek tiek sudėtinga, žmonės žvelgia kiek kritiškai ir pesimistiškai. Lietuvos bankas atliko apklausą, kuri atskleidė, kaip žmonės vertina ekonomikos situaciją: visuomenė linkusi į pesimizmą“, – sako dr. V. Tauraitė.

„Gal šioje situacijoje ir reikėtų žvelgti kritiškiau, nebūti per dideliais optimistais ir jeigu geriau seksis globalioje ekonomikoje, ir mūsų ekonomikoje galėsime džiaugtis“, – patarimą duoda ji.

„Tačiau vertinant, kas mūsų laukia 2023 m., matome, kad ekonomika sulėtės ir jos augimas bus nuosaikesnis, palyginti su praėjusiais metais. Žiūrint į 2024-uosius, 2025-uosius, jeigu nieko netikėto neįvyks, situacija turėtų stabilizuotis ir gerėti. Žvelgdami į ilgalaikę perspektyvą turėtume išlikti optimistai“, – sako dr. V. Tauraitė.